Praėjus daugiau nei 53 metams po paskutinės „Apollo“ misijos, žmonės grįžta į Mėnulį. Šiąnakt, 1 val. 35 min. (Lietuvos laiku), pakilo „Artemis II“ misija. Nors šios misijos įgula dar neišsilaipins Žemės palydove, planuojama, kad per 10 dienų ji apskries Mėnulį. Tai pasiruošimas 2028 metų nusileidimui ir vėlesnėms Mėnulio bazės statyboms, tapsiančioms tarpine stotele prieš bandymus pasiekti ilgalaikę žmonių svajonę – Marsą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Misija skirta „Orion“ erdvėlaivio, sistemų įvertinimui. Taip pat astronautai atliks mokslinius tyrimus ir stebės Mėnulį iš artimesnio taško, nei žmogaus akys jį matė pastaruosius 54 metus.
- „Artemis II“ – tai pasiruošimas 2028 m. nusileidimui palydove, Mėnulio stoties konstravimui ir kelionėms į Marsą. Š. Mikolaičio teigimu, pastarąjį galime pasiekti penktajame dešimtmetyje.
- Tikimasi, kad visa „Artemis“ programa sukurs daug naujų darbo vietų. Kalbama ir apie Mėnulyje esančių resursų eksploatavimą.
- NASA pajamos 2026 m. yra maždaug 11 kartų mažesnės, nei ruošiantis „Apollo“ programai, ir tik trečdalis šių pinigų yra naudojama „Artemis“ ir Marso trajektorijoms vystyti.
- Per 53 metus, kol buvo skrydžių į Mėnulį pertrauka, mokslininkai sukaupė daug žinių apie žmogaus biologiją ir Žemės palydovą, tad dabartines misijas galima planuoti
Po daugiau nei 53 metų nuo paskutinės „Apollo“ misijos, žmonės grįžta į Mėnulį su „Artemis II“ misija. Per ją trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas turėtų apskristi Žemės palydovą. Jei ši misija bus sėkminga, 2028 m. NASA planuoja žmonių nusileidimą Mėnulyje. Ilgalaikis „Artemis“ programos tikslas – pilotuojamas skrydis į Marsą. Ši publikacija – žmonių sugrįžimui į Mėnulį skirto ciklo dalis.
Taip pat skaitykite apie „Artemis II“ skrydžio trajektoriją, 30 aukštų pastato dydžio raketą ir įgulos laukiančius iššūkius.
Apie sąmokslo teorijas, kuriomis vis dar apipinti pirmieji žmonių nusileidimai Mėnulyje, – čia.
„Artemis II“ bus reikšmingas žingsnis į priekį, kalbant apie žmonių kosminius skrydžius. Ši istorinė misija nusiųs žmones toliau nuo Žemės nei kada nors anksčiau ir suteiks žinių, reikalingų mums grįžti į Mėnulį“, – teigė NASA administratorius Jaredas Isaacmanas.
Taip pat jis pridūrė: „Artemis II“ žymi pažangą siekiant įsitvirtinti Mėnulyje ir nusiųsti amerikiečius į Marsą.“
„Artemis II“ – pilotuojama misija aplink Mėnulį
Skrydis aplink Mėnulį yra antroji ilgalaikės „Artemis“ programos, kurioje kartu dirba NASA, Europos, Japonijos ir Kanados kosmoso agentūros bei Jungtiniai Arabų Emyratai, misija.
Pirmoji „Artemis“ misija įvyko 2022 metų lapkričio 16 dieną. Jos tikslas buvo išmėginti naująją NASA raketą ir erdvėlaivį „Orion“, kuriame gyvens astronautai. Per 25 dienas nuo raketos atsiskyręs erdvėlaivis du kartus apskrido Mėnulį ir grįžo į Žemę – įgulos kapsulė sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne. Tryliktą misijos dieną „Orion“ nutolo toliausiai, kiek kada nors buvo nutolęs žmonėms skirtas erdvėlaivis: daugiau nei 64 000 km nuo Mėnulio ir 432 210 km nuo mūsų gimtosios planetos, skelbia Europos kosmoso agentūra.
Šiandien pakilusi „Artemis II“ misija bus labai panaši į pirmąją, tik šįkart aplink Mėnulį skrendantis erdvėlaivis nebus tuščias, jame įsikurs 4 astronautai. Erdvėlaivis Mėnulį apskris tik vieną kartą, todėl ši misija bus trumpesnė nei „Artemis I“ ir truks 10 dienų.
Į Mėnulį keliaus trys amerikiečiai: Reidas Wisemanas, Victoras Gloveris, Christina Koch, ir Kanados astronautas Jeremy Hansenas.
Atsiskyręs nuo raketos kosminis laivas „Orion“ apskries Žemę, o tada leisis į keturių dienų kelionę aplink Mėnulį; apskridęs mūsų natūralų palydovą, jis grįš į Žemę.
Artemis II raketa | AP nuotr.
Ši misija skirta „Orion“ erdvėlaivio sistemoms įvertinti. Šios sistemos svarbios, pavyzdžiui, procedūroms ištikus avarijai įgyvendinti ar astronautų apsaugai nuo radiacijos, tačiau svarbiausia – astronautai testuos gyvybės palaikymo sistemų, reikalingų kvėpuojamam orui generuoti, veikimą.
„Kadangi „Artemis I“ misijos metu skrido manekenai, o ne žmonės, tai šios misijos naujovė bus ta, jog bus išbandoma gyvybės palaikymo sistema, nes žmonėms reikia ir oro. Manekenai neturi tokių poreikių, tai skrydis buvo paprastesnis, o dabar bus ištestuota gyvybės palaikymo sistema“, – sako Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astrofizikė dr. Renata Minkevičiūtė.
Įgyvendinant „Artemis II“, taip pat bus testuojamos erdvėlaivio komunikacijos su Žeme sistemos. Be to, „Orion“ erdvėlaiviui atsiskyrus nuo viršutinės raketos pakopos, bus tikrinama, ar astronautų valdomas erdvėlaivis kurį laiką gali manevruoti arti minėtos pakopos prie jos neprisijungdamas (angl. proximity operations demonstration) – tai svarbus testas planuojant ateities nusileidimus Mėnulyje.
Keliaudami kosmose, astronautai taip pat atliks mokslinius tyrimus, stebės Mėnulį iš artimesnio taško, nei žmogaus akys jį matė pastaruosius 54 metus.
„Artemis II“ skrydžio trajektorija | NASA iliustracija
Silpnosios vietos
Ar skrendant į Mėnulį ir grįžtant gali kilti nesklandumų?
Naujas „Orion“ kosminis laivas ir „Artemis II“ paleidimo sistema dar nebuvo naudoti žmogaus valdomose kosminėse misijose. Tačiau Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto docento dr. Šarūno Mikolaičio teigimu, dabar nebepakanka, kad viskas veiktų „statistiškai gerai“ – turi veikti puikiai dešimtis dienų.
„Turi puikiai veikti paleidimo, nusileidimo [Žemėje], gyvybės palaikymo ir avarinės sistemos. Tiek įgula, tiek pats kosminis laivas turi operuoti padidintos radiacijos sąlygomis, kur Žemės magnetinis laukas nebegali apsaugoti nuo energingų kosminių spindulių.“
R. Minkevičiūtė neabejojo, kad mokslininkų ir inžinierių komanda viską kruopščiai suplanavo ir kad misija greičiausiai praeis sėkmingai. Tačiau atkreipė dėmesį į silpnesnę „Artemis II“ vietą, kuri, anot jos, yra susijusi su nepertraukiamu Saulės energijos tiekimu.
„Artemis II“ įgula | NASA / M. Sowos nuotr.
„Kosminio aparato energija yra palaikoma iš Saulės energijos per Saulės baterijas. Kiek teko skaityti, kad ne daugiau nei 90 minučių galimas saulės energijos tiekimo nutrūkimas. Tai čia galbūt gali iškilti kažkokių iššūkių, nes galbūt sudėtinga yra visa tai suplanuoti“, – teigė pašnekovė, pridurdama, kad erdvėlaivio grįžimas į Žemę taip pat visuomet kelia nemažai iššūkių.
„Taip pat pats grįžimas į Žemę irgi gana stresinis dalykas, nes kosminis aparatas, kuris įskrieja į Žemės atmosferą, nuo trinties su oru įkais. Vėlgi klaustukas, kaip tas aparatas atlaikys nusileidimą, nes jis yra naujas ir papildytas būtent šiai misijai.“
Kiti „Artemis“ programos tikslai – nusileidimas ir Mėnulio stoties statyba
Jei „Artemis II“ įvyks sėkmingai, 2027 m. NASA planuoja „Artemis III“ misiją, kuri bus skirta dar kartą išbandyti erdvėlaivio „Orion“ bei mėnuleigių, kurie bus naudojami nusileidimui Mėnulyje, sistemas ir operacinius pajėgumus žemoje Žemės orbitoje.
Galiausiai 2028 m. planuojama žengti dar toliau – nusileisti Mėnulyje.
Per 30 dienų trunkančią „Artemis IV“ misiją astronautai nuskris iki Mėnulio, nusileis netoli jo pietų ašigalio, čia maždaug savaitę gyvens ir atliks mokslinius tyrimus, o vėliau grįš į Žemę.
Išsilaipinimas Mėnulyje | NASA iliustracija
Anksčiau planuota, kad kitos „Artemis“ misijos bus skirtos pirmiausia Mėnulio orbitinės stoties „Kosminiai vartai“ (angl. Gateway), kurioje nuolat gyvens ir dirbs astronautai, statyboms. Tačiau kovo pabaigoje NASA pranešė atšaukianti šį projektą ir vietoje to sutelksianti dėmesį į bazės ant Mėnulio paviršiaus statybas. Ši kainuos apie 18,4 mlrd. eurų.
Galiausiai įgyvendinant dar vėlesnes „Artemis“ programos bei komercinių partnerių misijas, tikimasi po truputį Mėnulyje įrengti logistikai ir ilgalaikiam astronautų gyvenimui skirtą infrastruktūrą.
Ekonominė „Artemis“ programos nauda
NASA skelbia, kad pagal „Artemis“ programą žmonės dar kartą istorijoje siunčiami į Mėnulį siekiant ekonominės naudos, mokslinių atradimų ir norint pasirengti pilotuojamoms misijoms į Marsą.
LRT.lt kalbinti pašnekovai sako, kad „Artemis“ programa skirta ne greitam komerciniam naudojimui ir pelno generavimui, o labiau ilgalaikės su Mėnuliu susijusios ekonomikos kūrimui.
„Tam reikia sukurti visą Mėnulio infrastruktūrą: nuo nusileidimo aparatų, gyvenamųjų modulių iki energijos ir ryšių sistemų, – kalba Š. Mikolaitis. – Dar itin svarbu sukurti infrastruktūrą, tinkamą Mėnulio ištekliams naudoti, ypač ledo poliariniuose regionuose, kurį galima paversti geriamuoju vandeniu, deguonimi ir raketiniu kuru. Tai labai sumažintų būsimų misijų išlaidas.“
R. Minkevičiūtė teigia, kad „Artemis“ misijos sukurs daug naujų darbo vietų.
„Tai, kas yra planuojama ten, sakykim, bazių Mėnulyje kūrimas, reikalauja tikrai aukšto lygio inžinerinių sprendimų. (…) Tikrai bus daug žmonių įtraukta į visą šitą veiklą turbūt visame pasaulyje“, – sako mokslininkė.
„Artemis II“ raketa | AP nuotr.
Pasak pašnekovės, atsargiai kalbama ir apie galimybes naudoti Mėnulio resursus. Žemės palydove gali būti retųjų mineralų, kurie, vystantis technologijoms, tampa vis svarbesni.
Verta pagalvoti ir apie tai, kad neretai kosmoso pramonei kuriamos technologijos galiausiai yra pritaikomos ir Žemėje. Maisto produktų liofilizavimas (džiovinimas šaltyje), telefonų kamerose naudojami CMOS procesoriai, GPS navigavimo sistema, nuo UV apsaugantys akiniai nuo saulės, amortizuojantis sportbačių padas – prie viso to vienaip ar kitaip prisidėjo „Apollo“ programoje dirbę mokslininkai ir inžinieriai.
Na, ir žinoma, žvelgiant iš ekonominės naudos pusės, „Artemis“ programa gali padėti pagrindą kosmoso turizmo Mėnulyje plėtojimui.
„Paprasti žmonės galėtų nukeliauti pasivaikščioti Mėnulio paviršiuje. Tai, aišku, irgi nenutiks labai greitai, bet apie tai galvojama kaip apie dar vieną ateities [turizmo] šaką“, – komentavo R. Minkevičiūtė.
Renata Minkevičiūtė | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tačiau, kol JAV su Europos ir kitais partneriais ruošiasi ilgai lauktam nusileidimui Mėnulyje, nesnaudžia ir tokios šalys, kaip Kinija ir Indija.
„Pavyzdžiui, kinai irgi planuoja žmonių misijas į Mėnulį, apie 2030 metus. Tai čia yra irgi kaip ir spaudimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitvirtinti šitoje rinkoje“, – sako pašnekovė.
Kokių mokslinių atradimų NASA tikisi?
Anksčiau LRT.lt kalbintas Europos kosmoso agentūros astronautas Andreas Mogensenas teigė, kad į Mėnulį grįžti labai svarbu, nes, įgyvendindami „Apollo“ misijas, žmonės ištyrinėjo tik kruopelytę mūsų palydovo.
„Tiesa yra ta, kad prieš tai mes nusileidome tik šešiose [Mėnulio] vietose ir visos jos yra labai arti pusiaujo, Mėnulio pusėje, kurią mes matome. Mes niekada netyrinėjome Šiaurės ašigalio, Pietų ašigalio ar nematomos Mėnulio pusės. Taigi, vis dar yra daug įdomių dalykų, kuriuos reikia ištirti ir suprasti apie Mėnulį“, – sakė astronautas.
Andreas Mogensenas | D. Umbraso / LRT nuotr.
R. Minkevičiūtė pritaria, kad apie natūralų Žemės palydovą dar daug ko nežinome, įskaitant tai, kad neturime neginčytinos teorijos, kaip Mėnulis atsirado. „Artemis“ programos moksliniai tyrimai gali užpildyti šias žinių spragas. Be to, tyrinėdami Mėnulį, mokslininkai tikisi daugiau sužinoti ir apie pačią Saulės sistemą.
„Kadangi Mėnulio paviršius nesikeičia, priešingai nei yra Žemėje, nėra tektoninių plokščių judėjimo, ir Mėnulio paviršius yra nepasikeitęs beveik nuo jo susiformavimo, tai jo paviršiuje galime rasti kažkokių pėdsakų, kurie padės mums geriau suprasti ir pačią Saulės sistemą, kaip ji formavosi, [išsiaiškinti] apie vandenį, kaip jis atsirado [Žemėje]“, – teigia astrofizikė ir priduria, kad Mėnulis įdomus ne tik savo resursais ar istorija.
„Mėnulyje mes galime įsteigti ir observatorijos, pavyzdžiui, radijo teleskopus, ypač toje pusėje, kuri yra nusukta nuo Žemės, arba kitokias mokslines bazes, kurios būtų skirtos tyrimams ir tam giliajam kosmosui, esančiam toliau už mūsų, nes vis dėlto Žemės atmosfera tam trukdo, – pasakoja mokslininkė. – Kalbant apie radijo astronomiją, tai tas mūsų vis didėjantis radijo bangų triukšmas irgi trukdo daryti tokią detalesnę, tikslesnę radijo astronomiją.“
Mėnulis | E. Blažio / LRT nuotr.
Atrodytų, kad visus prieš tai įvardytus mokslinius tikslus ir projektus galėtų įgyvendinti į Mėnulį nuskraidinti robotai. Tačiau R. Minkevičiūtė neabejoja, kad žmonių darbas būtų daug efektyvesnis.
„Vis tiek dar šiandien žmogus gali greičiau nuspręsti, greičiau susiorientuoti esamoje situacijoje. Taip pat naudodamasis transporto priemonėmis gali greičiau keliauti, greičiau pakeisti savo lokaciją.“
Mėnulis – tarpinė stotelė
Vis dėlto pagrindinis „Artemis“ programos aprašyme minimas tikslas yra pasiruošimas pilotuojamoms žmonių misijoms į Marsą.
„Manau, tai teisingas tikslas. Man atrodo, kad dauguma žmonių sutinka, kad galutinis tikslas yra Marsas. Nes iš visko, ką žinome, atrodo, kad Marsas bent jau praeityje buvo panašus į Žemę. Turiu omenyje, kad esame beveik 100 proc. tikri, jog Marse buvo skysto vandens ežerų, upių, galbūt net didelis vandenynas, – kalbėjo astronautas A. Mogensenas. – Manome, kad skystas vanduo yra viena iš būtinų gyvybės sąlygų. Taigi, jei Marso paviršiuje buvo tekančio vandens, galbūt ten buvo ir gyvybė – paprasta gyvybė, mikroorganizmai. Tai daro Marsą tikrai įdomiu kelionės tikslu. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės patys nori jį tyrinėti.“
LRT.lt kalbinti mokslininkai paaiškina, kad ateities skrydžiams į Marsą bus ruošiamasi testuojant tai, kaip žmogaus organizmas reaguoja į buvimą Mėnulyje, kaip žmonėms sekasi palydove kurti bazes, išgauti ir panaudoti ten esantį ledą, kaip erdvėlaivyje veikia gyvybės palaikymo ir apsaugos nuo radiacijos sistemos.
„Mėnulis čia yra kaip laboratorija – vis dėlto galvojant apie tolimesnes misijas (pavyzdžiui, į Marsą, – LRT). Svarbu pažiūrėti, kaip žmogaus organizmas reaguoja, kai mes ilgesnį laiką praleidžiame susidurdami su kosmoso sąlygomis – ta pačia radiacija. Be to, Mėnulio paviršiuje turime ir mažesnę gravitaciją – kaip kūnas į tai reaguoja? Yra ir daugybė kitų aspektų galvojant apie tolimas keliones į Marsą“, – kalba R. Minkevičiūtė.
Marsas | D. Umbraso / LRT nuotr.
Praėjusiais metais Donaldas Trumpas, sakydamas inauguracinę kalbą, pareiškė, kad amerikiečių astronautai Marse įsmeigs savo vėliavą, o vėliau pažadėjo, kad tai įvyks jo prezidentavimo metu. Elonas Muskas taip pat iš pradžių drąsiai kalbėjo apie galimybę pasiekti Marsą dar šiame dešimtmetyje.
Tačiau šių metų vasario pradžioje E. Muskas paskelbė, kad jo valdoma kompanija „SpaceX“ kol kas atideda planus nusiųsti žmones į Marsą ir prioritetą skirs gyvenvietės įkūrimui Mėnulyje.
Anot Vilniaus universiteto mokslininkų R. Minkevičiūtės ir Š. Mikolaičio, kalbant apie žmonių misijas į Marsą, turime dar daug neatliktų „namų darbų“.
„Vis dėlto iki realaus pilotuojamo skrydžio į Marsą lieka daug neišspręstų problemų, tokių kaip radiacijos poveikis, labai ilga kelionės trukmė (2–3 metai), psichologiniai veiksniai, nusileidimas ir kilimas nuo Marso paviršiaus. Jei Mėnulio misijų metu esant reikalui evakuotis į Žemę būtų iššūkis, tai Marso atveju gyvybės palaikymo sistema turi būti visiškai kito lygio, čia kelio atgal jau beveik nebūtų“, – sako Š. Mikolaitis.
Šarūnas Mikolaitis | VU nuotr.
R. Minkevičiūtė priduria, kad reikėtų ir naujo, tikrai didelio kosminio laivo, kuriame galėtų tilpti atsargos, reikalingos ilgai kelionei į Raudonąją planetą ir atgal.
Anot pašnekovės, jei bus galvojama apie žmonių saugumą, tai misija į Marsą bus itin atidžiai planuojama neskubinant procesų. Vis dėlto, anot jos, svarbu atsižvelgti, kad tokiose misijose politikų žodis yra tikrai nepaskutinėje vietoje.
„Kaip istorija rodo, politinė valia daug ką gali, nes vis tik tie pirmieji skrydžiai į Mėnulį įvyko administracijai pareikalavus paskubinti procesus ir pan. Aišku, turėdami omenyje viską, ką žinome apie [Donaldą] Trumpą, galime įsivaizduoti, kad jis irgi gali daryti spaudimą“, – sakė astrofizikė.
Anot Š. Mikolaičio, „jei žmonija labai pasistengtų ir Mėnulio programos vyktų taip, kaip numatyta, tuomet kelionės į Marsą galima būtų laukti penktajame dešimtmetyje“.
Kodėl grįžtame po 50 metų?
Kad ir kaip gerai skambėtų „Artemis II“ misija ir visa „Artemis“ programa bei jos tikslai, lieka vienas klausimas – kodėl tik dabar?
„Apollo 17“ (1972 m. gruodžio 7–19 d.) buvo vienuoliktoji ir paskutinė NASA „Apollo“ programos misija, taip pat šeštoji ir paskutinė, kai žmonės buvo nusileidę ant Mėnulio. Tad jei „Artemis II“ bus sėkminga, tai bus žmonių sugrįžimas į Mėnulį, praėjus daugiau nei 53 metams.
Dr. Šarūnas Mikolaitis sako, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl užtrukome tiek ilgai, yra kosminės programos kaina.
„Apollo“ programa buvo siaubingai brangi. Išlaidos siekė 25–28 milijardus dolerių 7-ojo dešimtmečio kainomis (apie 160 milijardų konvertavus į šiuos metus). (…) Žinoma, pirminė „Apollo“ inspiracija buvo nugalėti ir pralenkti Sovietų Sąjungą kosminių technologijų lenktynėse“, – sako mokslininkas.
„Artemis II“ įgula | NASA / J. Rosso nuotr.
1964–1966 m., ruošiantis „Apollo“ programai, NASA buvo skiriama apytiksliai 4 proc. JAV biudžeto.
2026 m. visas NASA biudžetas siekia 24,44 milijardo JAV dolerių, plius 10 mlrd. papildoma suma, kuri bus išdalinta 6 metų laikotarpiu. Tai bus didžiausias biudžetas per beveik tris dešimtmečius, skelbia „Planetary Society“. Vis dėlto jis sudaro tik apie 0,35 proc. JAV biudžeto.
Remiantis NASA 2026 m. biudžeto prašymo santrauka, šiemet „Artemis“ misijoms ir skrydžiams į Marsą skirtoms technologijoms vystyti galėjo būti skirta 8,3 mlrd. JAV dolerių.
Apibendrinant visą informaciją, tampa aišku, kad 2026 m. JAV valdžia Kosmoso agentūrai skiria 11 kartų mažesnę biudžeto dalį, nei ruošiantis „Apollo“ programai, ir tik trečdalis šių pinigų yra naudojama „Artemis“ ir Marso trajektorijoms vystyti. Paminėta, kad čia kalbama ne tik apie šiąnakt pakilusią „Artemis II“ misiją, bet ir apie pasiruošimo darbus ateities „Artemis“ ir Marso programų misijoms.
53 pasiruošimo metai
Pagrindinis „Apollo“ programos tikslas buvo kosminėse lenktynėse pralenkti Sovietų Sąjungą, tad jį įgyvendinus, pasibaigė ir misijos į Mėnulį, kartu su jomis ir tam skirtas finansavimas. Tad NASA persiorientavo į kitas misijas: siuntė robotus į Mėnulį ir Marsą, konstravo Tarptautinę kosminę stotį, ten apgyvendino astronautus.
Visa tai leido sukaupti žinių apie kosminės aplinkos poveikį žmogui ir patį Žemės palydovą.
„Mūsų požiūris į Mėnulį per tą laiką pasikeitė. Po pirmųjų žmonių misijų buvo nusivylimas Mėnuliu – manyta, kad tai yra sausa vieta. Tačiau, atlikę naujausius Mėnulio tyrimus, mes žinome, kad ten yra vandens ledo, ypač pietiniame pusrutulyje“, – kalba R. Minkevičiūtė.
„Artemis II“ | NASA iliustracija
Šios naujai įgytos žinios, pašnekovės teigimu, leidžia drąsiau planuoti grįžimą į Mėnulį ir ilgalaikes keliones į Marsą.
Š. Mikolaitis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien taip pat esame toli pažengę tiek antžeminių, tiek kosminių technologijų srityje.
„Galingi ir maži kompiuteriai, navigacijos sistemos, gyvybės palaikymo sistemos, robotinės technologijos, daugkartinės kosminių laivų paleidimo sistemos ir t. t., – sako Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkas. – Iš gražiausių dabartinių pavyzdžių, kurie rodo kaip toli esame pažengę, tikriausiai yra Jameso Webbo kosminis teleskopas. Tai misija, kuri pagal visus parametrus buvo neįmanoma praeitame tūkstantmetyje.“
Anot astrofizikės dr. R. Minkevičiūtės, tai, kad grįžtame į Mėnulį, nors ir po 53 metų, turėtume laikyti svarbiu žmonijos pasiekimu.
„Tai neturėtų kelti nusivylimo. Kaip tik – vadinasi, mes planuojame ateitį. Turime didelių tikslų tapti tarpplanetine civilizacija, ne vien tik Žemės civilizacija. Tai yra labiau apie tai“, – užbaigia pašnekovė.
Šaltinis: lrt.lt