Arktis ilgą laiką atrodė kaip tolimas, sunkiai pasiekiamas ir beveik mitinis pasaulio kraštas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ji traukė tyrinėtojus, keliautojus, valstybes ir visuomenės vaizduotę kaip terra incognita – nežinoma žemė, kurią norėta pasiekti, aprašyti, perplaukti ar perskristi. Šiandien Arktis vis dažniau suvokiama ne kaip nuotykių ir ekspedicijų erdvė, o kaip klimato kaitos, gamtos išteklių, naujų jūrų kelių ir geopolitinės konkurencijos regionas.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Kęstutis Kilinskas pasakoja apie Arkties regiono sampratą tarpukariu, kodėl jis domino Lietuvos visuomenę, pasikeitusią regiono reikšmę šiandien ir kodėl dabar šis tolimas Šiaurės kraštas turėtų rūpėti Lietuvai bei NATO.
Atradėjai ir žinios iš vadovėlių ir spaudos
Ilgą laiką Arkties regionas buvo menkai pažįstamas. Tai buvo atšiauri, sunkiai pasiekiama, pavojinga ir ne iki galo kartografuota sritis. Ji traukė kaip geografinė paslaptis – vieta, kurią dar buvo galima atrasti, pasiekti ir taip įrodyti žmogaus bei technikos pajėgumą. XIX a. ir XX a. pradžioje Arktis buvo tyrinėjama ir vis dažniau pasiekiama laivais, oro balionais, dirižabliais ar lėktuvais.
Pasak karo istoriko doc. K. Kilinsko, net virš paties Šiaurės ašigalio pirmą kartą buvo praskrista tik 1926 m. Tarpukariu Arktis buvo daugiau nei žemėlapio pakraštys – ji buvo simbolinė riba tarp pažinto ir nepažinto pasaulio. Vienas ryškiausių pasakojimų – apie italų tyrinėtojo ir dirižablių konstruktoriaus Umberto Nobileʻs ekspedicijas. Jų atgarsiai Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, paskatinusių ir patį doc. K. Kilinską susidomėti Arkties tema ir ją tirti.
„U. Nobile dalyvavo dviejuose dideliuose skrydžiuose į Arktį. 1926 m. skrydis buvo sėkmingas – dirižabliu buvo perskristas Šiaurės ašigalis. Tai buvo reikšmingas techninių pasiekimų, geografinių ambicijų ir politinio prestižo momentas. Tačiau 1928 m. Italijos poliarinė ekspedicija baigėsi katastrofa: dirižablis sudužo Arkties vandenyno regione, o išgyvenusiųjų gelbėjimas virto tarptautine operacija, vienijusia šalis. Poliariniai atradimai – tai pasakojimai ne tik apie triumfą, bet ir apie riziką. Arktis žadėjo garbę, finansų srautus, valstybės prestižą, bet kartu galėjo pareikalauti žmonių gyvybių. Išgyvenusius ekspedicijos dalyvius išgelbėjo sovietų ledlaužis „Krasin“, o pati gelbėjimo operacija vėliau buvo naudojama ir kaip propagandos priemonė“, – pasakoja istorikas.
Tarpukario Lietuvoje Arktis nekėlė tiesioginio geopolitinio intereso. Mūsų valstybė neturėjo išėjimo į Arkties regioną, nedalyvavo poliarinėse ekspedicijose ir nesiekė įsitvirtinti šiame pasaulio krašte. Tačiau tai nereiškia, kad Arktis Lietuvai buvo nežinoma.
Pasak doc. K. Kilinsko, žinios apie Tolimąją Šiaurę mūsų visuomenę pasiekdavo pirmiausia iš mokyklinių geografijos ir gamtos pažinimo vadovėlių. Juose buvo pasakojama apie poliarines ekspedicijas ir geografinius atradimus, žygius į Šiaurės ir Pietų ašigalius, garsius keliautojus ir tyrinėtojus.
Ne mažiau svarbų švietimo apie Arktį vaidmenį atliko ir spauda. Istorikas pažymi, kad tarpukariu Lietuvos laikraščiai plačiai nušviesdavo Arkties ekspedicijas kaip įkvepiančias nuotykių istorijas. Juose netrūko pasakojimų apie žmogaus drąsą, technikos pažangą, kovą su atšiauria gamta ir keliones į sunkiai pasiekiamas ir dar menkai pažintas pasaulio vietas. Nors lietuviai retai patys dalyvaudavo tokiose ekspedicijose, bet sekė jų eigą, skaitė apie poliarinius atradimus ir taip prisidėjo prie platesnio europinio susidomėjimo Arktimi.
Kariniai veiksmai Arktyje iki Šaltojo karo
Strateginė Arkties ir Tolimosios Šiaurės reikšmė išryškėjo dar gerokai iki Šaltojo karo. Doc. K. Kilinskas primena, kad platesnio masto kariniai veiksmai Šiaurėje vyko jau XIX a. pradžioje per Rusijos ir Švedijos karą, o Krymo karo metu Anglijos ir Prancūzijos laivai pasiekė Arkties vandenyną, blokavo Archangelską ir puolė Rusijos šiaurinius taškus. Tačiau tik Pirmasis pasaulinis karas galutinai parodė, kokią strateginę reikšmę gali turėti šis regionas. Vokietijai užblokavus Baltijos jūrą, Rusijai teko ieškoti alternatyvių susisiekimo su Vakarų sąjungininkais kelių. Tuomet Murmansko ir Archangelsko uostai tapo svarbia krovinių ir kariuomenės transporto arterija. Šiaurė, ilgą laiką laikyta atokiu imperijos pakraščiu, virto svarbia jungtimi su išoriniu pasauliu.
Dar vienas svarbus Arkties ir Tolimosios Šiaurės istorijos epizodas – 1939–1940 m. Žiemos karas, kai Suomija priešinosi Sovietų Sąjungai. Istoriko teigimu, tai buvo vienas ryškiausių modernių karinių konfliktų, vykusių arktinėmis sąlygomis. Jis parodė, kad Šiaurėje karo baigtį lemia ne tik ginklai, kariuomenės dydis ar technika, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie šalčio, sniego, miškų, poliarinės nakties, sudėtingo reljefo ir ribotų susisiekimo galimybių.
„Lietuvoje žavėtasi suomių ištverme, kuklumu, tautos vienybe ir gebėjimu kariauti gamtos sąlygomis, kurios pačios tampa tarsi papildomu frontu. Šis vaizdinys turėjo ir praktinių pasekmių. Suomijos karių slidininkų pavyzdys skatino domėtis slidinėjimu Lietuvos kariuomenėje, rengti ilgesnio nuotolio žygius ir mokyti karius veikti žiemos sąlygomis“, – teigia karo istorikas.
Rusijos interesai Arktyje ir branduolinis kapinynas
Viena aktyviausių Arkties veikėjų ir didžiausias strateginis iššūkis Lietuvai ir NATO šiame regione yra Rusija. Pasak doc. K. Kilinsko, Rusija į šį regioną žvelgia kaip į erdvę, kurioje tradiciškai siekė įtvirtinti savo dominavimą ir demonstruoti politinę bei karinę galią. Šis siekis turi gilias istorines šaknis, tačiau ypač sustiprėjo XX a. Istorikas išskiria kelias priežastis, kodėl Arktis Rusijai išlieka strategiškai svarbi.
„Regione glūdi dideli naftos ir dujų ištekliai, o tirpstant ledynams dalis jų tampa lengviau pasiekiami. Tai skatina Rusiją siekti užsitikrinti galimybę naudotis šiais ištekliais ir stiprinti savo pozicijas regione“, – pasakoja doc. K Kilinskas.
Be gamtos išteklių, Arktis Rusijai svarbi kaip jūrų kelias ir strateginis išėjimas į pasaulį. Kaip jau minėta, Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijai užblokavus Baltijos jūrą, šiauriniai uostai tapo gyvybiškai svarbia jungtimi su sąjungininkais. Vėliau regionas buvo dar labiau militarizuotas ir tapo viena svarbiausių Sovietų Sąjungos karinės galios erdvių.
Taigi dar vienas svarbus aspektas – karinė infrastruktūra: „Šiaurės laivynas, povandeniniai laivai, branduolinis arsenalas, Murmanskas, Severodvinskas ir Archangelskas rodo, kad tai yra ir karinės galios regionas. Nuo 2014 m. Rusijoje veikia jungtinė strateginė vadavietė „Šiaurė“, atsakinga už Arktyje dislokuotas pajėgas, o pastarąjį dešimtmetį Rusija nuosekliai plečia savo karinius pajėgumus šiame regione.“
Pasak doc. K. Kilinsko, Šaltojo karo metais Šiaurės laivynas tapo vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos karinės galios įrankių. Kolos pusiasalio fiorduose, kurie dėl Golfo srovės neužšąla visus metus, buvo kuriamos povandeninių laivų bazės, aprūpinimo infrastruktūra, kariniai miesteliai ir laivų statyklos. Severodvinske statyti dyzeliniai ir branduoliniai povandeniniai laivai, o visas regionas palaipsniui virto uždaru kariniu anklavu.
Tačiau, anot istoriko, tokia karinės galios plėtra vyko neskiriant pakankamai dėmesio aplinkosaugai ar saugiam branduolinių atliekų tvarkymui: „Sovietų Sąjunga daug dėmesio skyrė povandeninių laivų skaičiui ir ginklavimosi varžyboms, bet gerokai mažiau – infrastruktūrai, reikalingai jiems saugiai eksploatuoti, remontuoti ir utilizuoti. Dėl to Kolos pusiasalis tapo viena didžiausių branduolinių reaktorių ir branduolinio kuro koncentracijos vietų pasaulyje.“
Doc. K. Kilinsko teigimu, tai svarbu ir šiandien, nes Arktis dažnai įsivaizduojama kaip laukinė ir nepaliesta gamta. Iš tiesų šiame regione palikti tarnybą baigę laivai, panaudotas branduolinis kuras, nebaigtos saugyklos ir jūrose paskandinti reaktoriai rodo, kad Arkties istorija yra ir branduolinio pavojaus istorija.
Tirpstantis ledas atveria naujų galimybių
Arkties strateginė reikšmė per XX a. smarkiai keitėsi, ypač Šaltojo karo metais. Pasak doc. K. Kilinsko, tada Arktis tapo vienu svarbiausių strateginės konfrontacijos tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos taškų. Po 1945-ųjų prasidėjo naujas geopolitinės priešpriešos etapas: Sovietų Sąjungos šiauriniai regionai buvo militarizuojami, Norvegija tapo NATO nare, o Suomija ir Švedija ilgą laiką išliko formaliai neutralios. Jau XX a. penktajame dešimtmetyje Arktis įsitvirtino kaip svarbi NATO ir Sovietų Sąjungos konkurencijos erdvė.
Šiandien šio regiono reikšmę iš naujo aktualizuoja klimato kaita. Tirpstant ledynams atsiveria nauji jūrų keliai, tampa lengviau pasiekiami gamtos ištekliai, o kartu stiprėja valstybių konkurencija dėl įtakos Arktyje. Istorikas išskiria tris pagrindines laivybos kryptis: Šiaurės rytų, arba Šiaurės jūrų, kelią, einantį palei Rusijos pakrantę; Šiaurės vakarų kelią, siejamą su Kanados Arkties salynu, ir transpoliarinį kelią, kuris ateityje galėtų driektis per Šiaurės ašigalio zoną.
„Šių kelių ekonominis potencialas yra didelis – maršrutas per Arktį gali gerokai sutrumpinti susisiekimą tarp Europos ir Azijos. Vis dėlto laivybai šiame regione reikalingi ledlaužiai, patikima infrastruktūra, saugumo garantijos, o rizika ir sąnaudos yra didelės. Todėl Arktis šiandien žada naujų galimybių, bet kartu išlieka sudėtinga ir pavojinga erdvė“, – sako doc. K. Kilinskas.
Šachmatų lenta tirpstančiuose ledynuose
Pastaraisiais metais Arktis vėl tampa karinės infrastruktūros ir strateginių skaičiavimų erdve. Rusijos dokumentuose Šiaurės jūrų kelias pristatomas kaip vienas svarbiausių valstybės interesų, o NATO ir JAV buvimas regione dažnai interpretuojamas kaip grėsmė Rusijos pozicijoms. Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste šis diskursas tapo dar radikalesnis ir įgavo ryškesnį karinį atspalvį.
„Kolos pusiasalis išlieka svarbiausia Rusijos pajėgų dislokavimo vieta Šiaurėje. Čia veikia Šiaurės laivynas, dislokuojamos sausumos, jūrų pėstininkų, oro gynybos ir oro pajėgų struktūros. Rusijos bazės ir radarai išdėstomi palei Šiaurės jūrų kelio liniją – nuo Kolos pusiasalio iki Naujosios Žemės, Prano Juozapo Žemės, Naujojo Sibiro ir Vrangelio salų“, – pasakoja karo istorikas.
Lietuva nėra Arkties valstybė ir istoriškai šis regionas niekada nebuvo tiesioginis jos geopolitinis interesas, tačiau doc. K. Kilinskas pabrėžia, kad šiandien Lietuva yra NATO narė, o Arktis tampa vis svarbesne transatlantinio saugumo erdve. „Ši reikšmė dar labiau išaugo Suomijai ir Švedijai tapus NATO narėmis. Aljansas stiprina karinį buvimą Šiaurėje, atnaujina Šaltojo karo laikų infrastruktūrą, rengia pratybas ir ieško būdų greičiau reaguoti į Rusijos keliamus iššūkius. Norvegijos šiaurėje ir Suomijoje vėl aktyvinamos bazės, aerodromai, uostai ir mokymo centrai, kurie anksčiau atrodė priklausantys praėjusio amžiaus saugumo logikai.“
Pasak doc. K. Kilinsko, karyba Arktyje turi savitų bruožų. Ją apsunkina itin žema temperatūra, poliarinės naktys, sudėtingas reljefas, dideli atstumai ir aprūpinimo problemos. Todėl tiesioginiai kariniai veiksmai šiame regione nėra lengvai įsivaizduojami, tačiau tai nereiškia, kad jis kariniu požiūriu nėra svarbus.
Lietuvai Arktis svarbi ne dėl tiesioginio veikimo šiame regione, o todėl, kad ji tampa platesnės saugumo architektūros dalimi. Klimato kaita, Rusijos militarizacija, nauji jūrų keliai ir išteklių politika keičia galios pusiausvyrą Šiaurėje, o tai neišvengiamai veikia NATO ir per ją – Lietuvą.
Doc. K. Kilinsko atliekami Arkties istorijos tyrimai rodo, kaip greitai gali keistis regionų reikšmė. Kadaise tai buvo nepažinta žemė, geografinių atradimų ir drąsių ekspedicijų erdvė. Tarpukario Lietuvoje ji pasirodydavo geografijos vadovėliuose, spaudos puslapiuose ir pasakojimuose apie keliautojus, dirižablius, šunų kinkinius ir žmogaus pastangas įveikti gamtą. Šiandien ji yra tapusi klimato kaitos, ekonominių interesų ir tarptautinės teisės, gamtos išteklių, karinės galios ir branduolinio paveldo regionu. Todėl, nors geografiniu požiūriu ir nutolusi nuo Lietuvos, Arktis vis labiau artėja prie mūsų politinio ir saugumo akiračio.
Šaltinis: delfi.lt