Ukrainos miestai ir miesteliai rusų paversti griuvėsiais ir pelenais. Sistemingos atakos prieš daugiabučius ir individualius gyvenamuosius namus, mokyklas, bažnyčias, ligonines ir parduotuves. Smūgiai į šilumines elektrines ir hidroelektrines, elektros pastotes ir skirstomuosius tinklus, geležinkelius bei tiltus. Drono krytis į parką, taikantis į besiilsinčius žmones. Koks tokių veiksmų tikslas?

Viešojoje erdvėje dominuoja du paaiškinimai: tokiais smūgiais siekiama karinių ir psichologinių tikslų. Įvairių karo studijų institutų atstovai ir nepriklausomi analitikai teigia, kad Rusija atakomis prieš Ukrainos energetikos sistemą siekia susilpninti jos gynybos ir pramonės potencialą, o gyvenamieji namai, parduotuvės, mokyklos, bažnyčios, įvairios viešosios erdvės atakuojamos siekiant psichologinio poveikio – kad gyventojai niekur nesijaustų saugūs. Tiesa.
Tačiau į šiuos Rusijos veiksmus galima žvelgti ir kiek plačiau – kaip į tyčinį miesto ir miestiškumo griovimą, kuriuo siekiama sunaikinti ukrainiečių bendro gyvenimo pagrindus, suardyti bendruomenei svarbias erdves ir įvairiopas jungtis. Juk miestas nėra vien pastatų ir gatvių visuma – tai erdvė, kurioje susitinka ir (su)gyvena skirtingi žmonės, kurioje driekiasi, pinasi įvairūs ryšiai. Kai nėra namo, mokyklos, parduotuvės, bažnyčios, kai žmonės nebeužsuka į parką – nėra ir Susitikimo.
Tiesa, kai nėra šviesos ir šilumos, kai trūksta vandens, ryšiai gali netgi sustiprėti – žmonėms tokiomis aplinkybėmis labai reikia vienas kito. Visgi tokie ryšiai nėra tvarūs. Mieste turi tekėti šviesa, šiluma ir vanduo – ir nebūti baimės.
Kas yra urbicidas?
Politologas Martinas Cowardas savo knygoje „Urbicide. The Politics of Urban Destruction“ (2008), remdamasis atakų prieš Vukovarą, Mostarą, Srebrenicą ir kitais pavyzdžiais, teigia, kad pastatai priešo taikiniais tampa todėl, kad sudaro sąlygas egzistuoti pliuralistinei viešajai erdvei. Tokia erdvė, kurioje susitinka, bendrauja ir veikia skirtingų pažiūrų, tautybių, religijų ar socialinių klasių žmonės, iš esmės prieštarauja etnonacionalistinių režimų politiniams tikslams.
Tyčinis urbanistinės miesto aplinkos naikinimas, M. Cowardo (ir kitų genocido tyrėjų, pavyzdžiui, Martino Shaw) nuomone, gali būti traktuojamas kaip atskira politinio smurto forma. Kai kuriais atvejais – netgi kaip genocido programos dalis, kai tyčia siekiama visiškai arba iš dalies sunaikinti kokią nors socialinę grupę – tautinę, etninę, rasinę, religinę ar politinę, pakirsti jos egzistavimo pagrindus, visiškai arba iš dalies suardant gyvenamąją aplinką.
Istorikai galimo urbicido, kaip genocido dalies, pavyzdžių rastų nemažai. Toks atvejis galėtų būti Varšuvos naikinimas 1944 m. sukilimo metu ir po jo vykdytas planingas miesto centrinės dalies pastatų sprogdinimas – namas po namo. Į galvą ateina ir Pnompenio gyventojų išvarymas į kaimo vietoves 1975 m., Kambodžoje valdžią perėmus raudoniesiems khmerams. Arba nacistų draudimas tiekti maistą Kyjivui ir kitiems didiesiems Ukrainos miestams, siekiant šalį paversti agrarine kolonija.
Šiandien taip pat nagrinėjamas urbicido – sistemingo urbanistinės aplinkos naikinimo – vaidmuo Izraelio karinėje strategijoje per 2023–2025 m. karą Gazoje. Keliamas klausimas, ar Gazos infrastruktūros, būsto ir būtinųjų paslaugų naikinimas buvo karinis uždavinys, ar veikiau galios demonstracija, kerštas bei sąmoninga strategija, siekiant sugriauti Gazą, kaip palestiniečių miesto gyvenimo ir atminties erdvę.
Beje, to paties tikslo – pakirsti visuomenės gyvybingumą – galima siekti naikinant ne tik miestą, bet ir kaimą, kaip Holodomoro atveju. Tokiam naikinimui apibūdinti būtų galima pasitelkti šio teksto autoriaus sugalvotą neologizmą „vikicidas“ (nuo lot. vicus – „kaimas“, „gyvenvietė“, „miestelis“), kadangi įprastas terminas „kolektyvizacija“, net pridėjus žodį „priverstinė“, lyg ir skamba pernelyg neutraliai. Po šios pertvarkos buvo suardyta šimtmečius Ukrainoje besiformavusi ūkinė sankloda ir žemdirbių kultūra – esminiai tuometės ukrainietiškosios tapatybės dėmenys (kaip ir Lietuvos).
Trys interpretacijos ašys
M. Cowardas savo teorijoje išskyrė tris pagrindines viešajame diskurse ir ekspertų analizėse pasitaikančias miestų griovimo karo metu interpretavimo kryptis: 1) karinę, 2) simbolinę ir 3) metaforinę. Kitaip tariant, į miestų griovimą paprastai žvelgiama kaip į 1) būtinų karinių veiksmų dalį, tam tikrą „šalutinį“ efektą; 2) sąmoningą pastatų ir erdvių, kaip kultūros paveldo elementų, naikinimą; 3) platesnę konkretaus karo metaforą.
1. Įprasčiausia interpretacija – miestui padaryta žala aiškinama kaip šalutinis būtinų karinių veiksmų padarinys. Tokia žala (angl. collateral damage) paprastai vertinama kaip nepageidautina, tačiau galimai neišvengiama. Bent jau taip linkę teigti tokios žalos sukėlėjai. Kariniu požiūriu Senasis Mostaro tiltas buvo sunaikintas kaip infrastruktūros objektas, nes juo judėjo priešininko kariuomenė ir buvo gabenama amunicija.
2. Pagal antrąją interpretaciją miesto naikinimas suprantamas kaip simbolinių vienai ar kitai kultūrai (ar globaliai) svarbių pastatų griovimas. Tai tyčiniai smūgiai į muziejus, bibliotekas, religinius pastatus, paminklus ar visuomeninius pastatus, turinčius ypatingą kultūrinę reikšmę. Į visa tai, ką saugo 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu. Senasis Mostaro tiltas buvo sunaikintas kaip Osmanų laikotarpio kultūros vertybė.

Pašilaičiai | E. Blažio / LRT nuotr.
3. Kai kurių išskirtinių objektų naikinimas gali tapti viso karo metafora, jau įvykių metu ir vėliau žadinančia politinę ir istorinę vaizduotę. Senojo Mostaro tilto griuvėsiai tapo Bosnijos karo ir visuomenės skilimo simboliu. Jei pažvelgtume į kitus pasaulio regionus: Budos statulų Bamijano slėnyje sunaikinimas – Talibano ideologijos ženklu, Palmyros naikinimas – Daeš, o Kambodžos sostinės Pnompenio „išvalymas“ – raudonųjų khmerų politikos simboliu ir t. t.
Žvelgiant iš urbicido perspektyvos, į Senąjį Mostaro tiltą buvo nusitaikyta kaip į skirtingų Mostare gyvenusių tautų bendro gyvenimo, ryšių, sambūvio galimybę*. Ant Mostaro tilto žmonės amžiais leisdavo laiką, skirdavo pasimatymus, ilsėdavosi. Nuo 17 a. čia gyvavo meniškų ir nutrūktgalviškų šuolių į Neretvą tradicija. Šis tiltas taip pat buvo vienas iš tuometės socialistinės Jugoslavijos turizmo traukos taškų. Visa tai buvo sunaikinta 60 pabūklų ir minosvaidžių sviedinių. Neliko tilto, neliko ryšio.
„Mostar’92 – Urbicid“
Urbicidas nėra M. Cowardo nukalta sąvoka. Pirmą kartą ji išniro 20 a. septintojo dešimtmečio pradžioje JAV urbanistų darbuose, apibūdinant miesto įvairovės ir gyvybingumo naikinimą įgyvendinant grandiozinius urbanistinius projektus: senųjų miesto dalių griovimą, magistralių tiesimą per bendruomenių gyvenamąsias erdves ir pan. Su karo kontekstu šis terminas buvo susietas 1992-aisiais, kai jį pavartojo architektų grupė iš Mostaro leidinyje „Mostar’92 – Urbicid“.
„Mostar’92 – Urbicid“ autoriai pastatų Mostare naikinimą apibūdino kaip esminį konflikto tarp serbų ir kroatų, serbų ir bošniakų (vėliau – kroatų ir bošniakų) aspektą. Jų vertinimu, Mostaro pastatų ir kitos civilinės infrastruktūros griovimas buvo kur kas daugiau nei vien „šalutinė“ karo žala: „Visi tiltai buvo sunaikinti, išskyrus Senąjį tiltą (Stari Most); iš keturiolikos miesto mečečių nepažeistos liko tik dvi. Sudeginta katalikų bažnyčia Potočio kaime, pranciškonų bažnyčia Mostare, vyskupo rezidencija ir pranciškonių seserų vienuolynas Bijelo Polėje, o Mostaro katedra apšaudyta. Apgadinti Kultūros rūmai, muziejus, archyvai ir biblioteka. Visi Mostaro viešbučiai, mokyklos, bendrabučiai ir kolegijos buvo sugriauti. Miesto puošmena – viešbutis „Neretva“ – dega. Miesto viešieji pastatai ugnyje: pirtis, teismo rūmai, rotušė, kadastro įstaiga.“
1993 m. lapkričio 9 d. po Bosnijos kroatų pajėgų apšaudymo griuvo ir 16 a. Osmanų pastatytas Senasis tiltas. Nors Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai Apeliacinė kolegija galiausiai padarė išvadą, kad Mostaro tiltas buvo teisėtas karinis taikinys, visuomenės sąmonėje jo sunaikinimas liko urbicido – tyčinio, barbariško miesto ir miestiškumo naikinimo – simboliu.
M. Cowardas savo teoriją plėtojo daugiausia remdamasis Bosnijos karo pavyzdžiais ir siejo urbicidą su radikaliu etniniu nacionalizmu. Turėta galvoje, kad tautiniu požiūriu heterogeniškas miestas savaime prieštarauja radikalaus etninio nacionalizmo idėjai, pagal kurią teritorija turi priklausyti vienai tautinei ar etninei grupei.

Rusijos karas Ukrainoje | AP nuotr.
Ši perspektyva skatina kelti klausimą: o koks yra Ukrainos miestų infrastruktūros naikinimo tikslas? Kokią politinę tikrovę tai turi padėti įtvirtinti? Sprendžiant iš rusizmo ideologų retorikos, tikslas panašus – paneigti ukrainiečių tautos atskirumą ir unikalumą, sunaikinti ukrainiečių tautos kuriamo gyvenimo įvairovę, gyvybingumą ir patį gyvenimą bei ištisų kartų atmintį, urbanizuotas vietoves paverčiant griuvėsiais ir pelenais.
Priminsiu: „rusizmas“ – tai Džocharo Dudajevo frazė, ištarta 1995 m. interviu. Prie jos dera sąvoka „mirozlobije“ (neapykanta pasauliui) – publicisto Michailo Epšteino terminas-diagnozė, kurį jis 2014 m. pavartojo įsimintinoje esė „Nuo sovoko iki boboko“*. Abu šiuos terminus – „rusizmą“ ir „mirozlobije“ – jungia mintis, kad šiandienos Rusija neturi jokios ideologijos, išskyrus neapykantą pasauliui.
Smūgis į daugiabutį ar vienbutį namą, drono smūgis į kavinę, kurioje mamos su vaikais valgo ledus, smūgiai į parduotuves, mokyklas ar bažnyčias (šimtus jų) – tokios ideologijos įrodymas.
Augantis simbolių miškas
Kadangi atakų prieš Ukrainos miestus mastas didžiulis, kadangi kliudomi patys įvairiausi objektai ir erdvės, Ukrainos naikinimo simbolių miškas tankėja – ir visi jie labai stiprūs. 2026 m. spalio 13 d. per dronų ataką prieš Lucką buvo kliudytas įspūdingas šiuolaikinio Ukrainos meno kūrinys „Kosmogonija“. Per gaisrą lyg tyčia buvo apgadinta paskutinė monumentalaus kūrinio dalis, pavadinta „Ateitis“. Kitos dalys: „Pradžia“, „Žemės sukūrimas“, „Gamtos sukūrimas“, „Žmogaus sukūrimas“, „Visuomenės sukūrimas“, „Noosfera“. Šis smūgis atmintyje susisieja su karo pradžioje Hostomelio oro uoste sunaikintu didžiausiu Ukrainos lėktuvu, pavadintu „Svajone“.
Tai, kad pirmosiomis Rusijos agresijos prieš Ukrainą dienomis kai kurios raketos ar jų dalys nukrito į Babyn Jarą – vietą, kurioje 1941 m. rugsėjo 29–30 d. nacistai ir jų bendrininkai sušaudė per 30 tūkstančių kyjiviečių žydų, – sukrečiančiai simboliška, kaip ir išgyvenusių Holokaustą žydų kilmės ukrainiečių mirtys nuo rusų raketų.
Taip pat smūgis į Kyjivo Pečerų laurą, primenantis NKVD nusikaltimą, įvykdytą 1941 m. lapkričio 3 d., kai buvo užminuotas ir susprogdintas Uspenijės soboras.

Kyjivo Pečerų laura | AFP / „Scanpix“ nuotr.
Neseniai rusų atakuoti Kyjivo tiltai – Šiaurinis ir Pietinis – taip pat įgyja simbolinę reikšmę, nes tiltai yra daugiau nei konstrukcijos, jungiančios du krantus ir užtikrinančios sklandų eismą. Tai ir žmones siejantys objektai, ir miesto vietoženkliai (ukrainiečių smūgiai Kerčės tiltui taip pat iš dalies simboliniai, kaip ir rusų pastangos jį išsaugoti).
Žinoma, ne kiekvienas simboliškai ukrainiečiams reikšmingo objekto sunaikinimas įrodo, kad jis buvo sunaikintas būtent dėl tos reikšmės, tačiau pats sunaikinimas iškart suteikia objektui simbolinį svorį – vien dėl miesto gyventojų emocinio prisirišimo prie tokių vietų. „Tikram“ miestiečiui gatvė nėra vien gatvė, aikštė – vien aikštė, tiltas – vien tiltas, o daugiabutis – ne vien daugiabutis. Tai tavo dideli namai.
Kai mieste nelieka gyventojų arba jie nebegali gyventi kaip bendruomenė, miestai miršta. Vis dėlto net ir sunaikinus didžiąją dalį pastatų bei viešųjų erdvių, net ir nelikus gyventojų, miestai nemiršta visiškai. Jie lieka gyventojų atmintyje, tekstuose, fotografijose, dokumentuose ir gali būti iš dalies – tai, žinoma, menka paguoda – atkurti.
IŠ DALIES, nes netgi atkūrus pastatus tuštumų, kurios atsiveria žuvus žmogui, užpildyti neįmanoma.
* Michail Epštein, „Ot Sovka k Bobku“.
* Urbicido aspektas, kaip ir anksčiau išvardytieji, nebūtinai yra alternatyva kitiems. Į tą patį objektą vienu metu gali būti taikomasi ir kaip į infrastruktūros objektą, ir kaip į kultūros paminklą, ir kaip į skirtingų grupių sambūvio erdvę. Jis gali tapti ir viso konflikto metafora.
Šaltinis: lrt.lt