Naudodami į mūsų namus atitekantį gėlą požeminį vandenį nė nesusimąstome, kad kitose valstybėse tai yra retenybė. Į kai kurių mūsų planetos gyventojų namus atiteka ežero, upės ar netgi jūros vanduo.
O kai kam tenka sugaišti kelias valandas per dieną, kad į namus parsineštų vandens, tiesa, nebūtinai švaraus. Apie tai su kokiais iššūkiais susiduria pasaulio valstybės, norėdamos patenkinti kasdienius savo gyventojų poreikius, DELFI kalbasi su UAB „Vilniaus vandenų“ atstove, technologinių mokslų daktare Ramune Albrektiene.
Paprašyta palyginti Lietuvą su kitomis pasaulio valstybėmis, ji teigė, kad mes turime didžiulį privalumą. Visi mūsų šalies gyventojai aprūpinami požeminiu geriamuoju vandeniu. Pavyzdžiui, Vilniuje požeminio vandens gręžinių gylis siekia nuo 40 iki 180 metrų.
Nemažai valstybių apie tai galėtų tik pasvajoti. Kaimyninės Latvijos sostinės Rygos gyventojai geria išvalytą Dauguvos upės vandenį, Estijos sostinės Talino gyventojų namus pasiekia ežero vanduo. Didžioji dalis Lenkijos, Švedijos, Norvegijos gyventojų gėrimui naudoja taip pat paviršinį vandenį.
O štai, pavyzdžiui, dalis Saudo Arabijos, Australijos, Kuveito, Kataro gyventojų naudoja jūros vandenį. Tiesa, nereikia manyti, kad gyventojai geria sūrų vandenį – jis išvalomas ir nudruskinamas.
Mūsų šalis turi didžiulį privalumą
Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Lietuviai gėrimui naudoja vien tik požeminį vandenį. Gręžiniais tiekiamas požeminis vanduo visada yra daug geresnės kokybės, palyginti su paviršiniu vandeniu. Jame yra gausu žmogaus organizmui reikalingų medžiagų ir yra apsaugotas nuo įvairios žmogaus taršos. Tačiau jame yra keli elementai, kuriuos iš vandens reikia pašalinti. Tam reikalingos labai paprastos technologijos.
„Mūsų požeminiame vandenyje dažniausiai būna gamtinės geležies ir mangano. Šios medžiagos nėra pavojingos sveikatai, bet dėl geležies vanduo būna rudas ir nemalonaus metališko skonio. O gyventojų namus turi pasiekti bespalvis, beskonis ir bekvapis vanduo. Todėl dažniausiai Lietuvoje yra naudojami geležies ir mangano šalinimo įrenginiai. Tai yra labai sena ir paprasta technologija. Svarbiausia, kad nereikia naudoti jokių cheminių medžiagų. Naudojamas deguonis, vyksta oksidacija ir vanduo perfiltruojamas smėlio filtrais. Taip pašalinama geležis bei manganas ir vanduo tampa skaidrus“, – aiškino specialistė.
Kaimyninių valstybių gyventojai geria ir paviršinį vandenį
Ir čia pat ji pridėjo, kad naudojant paviršinį vandenį, kuris yra labiau užterštas, reikia pasitelkti daugiau vandens gerinimo procesų, kad jis taptų geriamas. Anot dr. R. Albrektienės, galiausiai išvalytą vandenį galima gerti, jis atitinka keliamus reikalavimus, tačiau, nepaisant to, žmonės dažniausiai vis tiek bijo ir jo negeria.
„Paviršiniame vandenyje yra daugiau mikroorganizmų ir juos reikia pašalinti. Todėl pridedama daugiau dezinfekcinių medžiagų, dėl kurių vartotojai jaučia nemalonų kvapą ir skonį. Dėl chloro kvapo žmonės dažniausiai tokio vandens negeria“, – kalbėjo UAB „Vilniaus vandenų“ atstovė.
Ji aiškino, kad norint išvalyti paviršinį vandenį reikia pereiti daugiau etapų. Be to, tam dažniausiai naudojami cheminiai reagentai – koaguliantai ir flokuliantai.
Kai kur vanduo imamas net iš jūros
Kur vanduo paimamas iš jūros, reikia dėti dar daugiau pastangų norint jį gerti. „Tokiu atveju naudojama technologija, kai vanduo filtruojamas per atvirkštinio osmoso membranas. Ir taip yra sulaikoma druska. Bet ši technologija labai brangi energetiniu požiūriu. Norint tą vandenį perfiltruoti reikia labai daug elektros energijos. Kad būtų palaikomas procesas, specialiai pastatomos jėgainės. Tačiau yra ir dar viena bėda. Nugėlinus vandenį lieka druska, kuri vėl grąžinama atgal į jūrą. Taip druskos koncentracija jūroje vis didėja. Tai kenkia florai ir faunai. Kitą kartą siurbiant druskos koncentracija būna dar didesnė ir norint išvalyti vandenį reikia dar daugiau energijos“, – kalbėjo R. Albrektienė.
Dėl vandens įveikia net 6 kilometrus
Tačiau yra šalių, kur padėtis dar blogesnė. Didžiausią vandens trūkumą patiria Afrikos šalys. Čia vandens labai trūksta ir kartais žmonės maistui naudoja netgi užterštą vandenį. Pašnekovė teigė, kad per metus dėl užteršto vandens miršta 3,3 mln. žmonių.
„Afrikoje moterys iki vandens šaltinių, (nereiškia, kad saugių) kasdien nueina 6 kilometrus ir sugaišta apie 3-4 valandas. Vandens valymo technologijos yra, bet kai kurioms šalims jos yra per brangios. Taip pat dėl sausrų vandens trūkumas pasireiškia ir Ispanijoje, Portugalijoje, JAV, Australijoje. Prie to prisideda ir neatsakingas didžiulis vandens vartojimas. Galiausiai dėl to Australijoje išvalytas vanduo naudojamos daržų laistymui ir pan. Lietaus vanduo panaudojamas, pavyzdžiui, drabužių skalbimui“, – kalbėjo specialistė.
Jos teigimu, Lietuvoje tokios problemos sunkiai įsivaizduojamos. Nepaisant to, R. Albrektienė patarė tausoti aplinką, kad per ilgą laiką neužterštume geriamojo požeminio vandens.
Šaltinis: delfi.lt