Prie ko gali privesti nefinansinė ekonomika viso miesto mastu? Viename Brazilijos miestų – Kuritiboje buvo sukurtas sėkmingas funkcionavimo ir vystymosi modelis, išmokus spręsti plataus spektro problemas: nuo transportinių ir ekonominių – iki socialinių bei ekologinių.
Šio miesto sukaupta patirtis, tiriama ir perimama įvairių šalių – kaip kaimyninių, taip ir nutolusiuose nuo jos Žemės regionuose, įskaitant ir labiau išsivysčiusius.
1971 metais architektas Žaime Lerner tapo Kuritabos meru, miesto, esančio pietryčių valstijos Paranos sostine. Miesto gyventojai, kas tipiška tam regionui, dauginosi kaip grybai: 1942 metais gyventojų skaičius siekė 120 000, o kai Žaime tapo meru, skaičius perkopė milijoną. 1997 metais gyventojų skaičius jau pasiekė 2,3 milijono. Ir, kas būdinga toms vietovėms, daugelis tų žmonių gyveno favelose – lūšnynuose, kur namai gaminami iš kartono ir kitų parankinių medžiagų.
Greitai Žaime pagrindiniu galvos skausmu tapo šiukšlės. Miesto šiukšliavežės negalėjo net privažiuoti prie favelos rajonų, nes ten tiesiog nėra gatvių. To pasekoje kilo dideli kalnai šiukšlių, kuriuose dauginosi graužikai ir plito visoks užkratas.
Nesant pinigų, kad galima būtų sukurti „normalias“ sąlygas, o būtent išvalyti buldozeriu teritoriją ir ištiesti gatves, Žaime komanda pasiūlė kitą išeitį.
Per visą favelų perimetrą buvo pastatyti didžiuliai metaliniai šiukšlių konteineriai. Ant jų užklijavo dideles etiketes, kuriose buvo užrašai – „stiklas“, „popierius“, „plastikas“, „bio-atliekos“ ir t.t. Nemokantiems skaityti, juos dar ir nudažė įvairiomis spalvomis. Kiekvienas, kuris atnešdavo pilną maišą išrūšiuotų šiukšlių, gaudavo autobuso bilietą, o už bio-atliekas gaudavo plastikinę kortelę, kurią galima buvo iškeisti į šviežių vaisių ir daržovių paketą.
Pastaraisiais metais bilietų platinimu didžiąja dalimi užsiėmė privatus sektorius. 50% visų bilietų jie išdalindavo savo tarnautojams. Lygiagrečiai padaugėjo vaisių ir daržovių dalis mainais už šiukšles.
Per šventes, mainais už „šiukšlių“ pinigus, duodavo šventinius pietus. Šiukšlių rinkimo mokyklinė programa leido aprūpinti pačius skurdžiausius mokinius sąsiuviniais.
Greitai, dešimtys tūkstančių vaikų išvalė visas apylinkes, jie greitai išmoko atpažinti įvairias plastiko rūšis. O jų tėvai pradėjo naudotis gautais autobusų bilietais, kad patekti į tas miesto dalis, kuriose jie dirbo.
Žaime Lerneris tiesiog išrado naujus pinigus. Jo autobuso bilietai ir maitinimo kortelės – tai papildomos valiutos rūšis. Jo programą „Šiukšlės, kurios ne šiukšlės“ galima pilnai perkrikštyti į „Šiukšlės, kurios – tai jūsų pinigai“. Šiandieną šiame procese dalyvauja 70% Kuritibos namų ūkių, 62 patys skurdžiausi miesto rajonai iškeitė 11 tūkstančių tonų šiukšlių į beveik milijoną autobuso bilietų ir 1200 tonų maisto (neparašyta per kokį laikotarpį: per metus, penkis ar dešimt. Skaičiai tikrai nieko nesako – vert.past). Popieriaus atliekos ten perdirbamos, kasmet išsaugojant nuo iškirtimo 1200 medžių.
Reikia pastebėti, kad Lernerio komandos tikslas nebuvo patobulinti piniginę sistemą. Jie tik panaudojo kompleksinį būdą pagrindinių einamų problemų sprendimui, kas spontaniškai privedė prie papildomos valiutos sukūrimo.
Autobuso bilietai ir kortelės parduotuvėms – ne vienintelė vietinių pinigų rūšis Kuritiboje, kilusi iš tokio šiukšlių valymo būdo. Pavyzdžiui, specialiai istorinių pastatų restauracijai, parko zonų sukūrimui ir municipalinių butų statybai, ir sumažinant miesto iždo išlaidas buvo įvesta kitokia sistema. Pavadino ją solcriado (pažodžiui – dirbtinis paviršius), o štai kaip ji veikia.
Kaip daugelyje miestų, taip ir čia yra detalus miesto zonų planas, reglamentuojantis statinių aukštį, t. y. pastatų aukštų skaičių. Kuritiboje gi naudojamos dvi normos: įprasta ir maksimali. Pavyzdžiui, jeigu viešbučio aukštų plotas siekia 10 000 kv.m ir jis statomas zonoje, kurioje statinio leistina norma 10 aukštų, o maksimali – 15 ir jeigu viešbučio savininkas nori pastatyti 15 aukštų viešbutį, tai jam teks papildomai pirkti dar 50 000 kv.m, (5×10 000) socriado biržoje. Pats miestas čia veikia tik kaip tarpininkas, reguliuodamas pasiūlą ir poreikį šioje biržoje. Gaunamos įplaukos tiesiogiai nukreipiamos į istorinių pastatų restauraciją. Tokiu būdu viešbučio savininkas moka už pastato restauraciją, kad gautų teisę pastatyti papildomus aukštus savo viešbutyje – ir senojo pastatų fondo išlaikymas reikiamoje būsenoje aprūpinamas be jokių finansinių sąnaudų iš miesto pusės.
Kitais tokių solcriado šaltiniais tapo parko zonos, kuriose medžiai yra saugomi. Keletą tokių viešųjų parkų (viso jų mieste 16) pilnai finansuojami būtent tokiu būdu. Didelio žemės sklypo savininkas gauna plėtros teisę vienos gatvės pusėje su sąlyga, kad kita gatvės pusė bus miesto parku. Gyvenamasis plotas įgauna papildomą vertę, jeigu jis įsikūręs netoli parko, iki kurio galima nukakti pėsčiomis, o Kuritibos gyventojai gauna dar vienas parką, kuriame yra galimybė praleisti laisvadienius, ir miestui nereikia lysti į skolas ar kelti dėl to mokesčius. Laimi visi.
Įdomu tai, kad pati solcriado birža tapo papildomos valiutos įvairove, kuri Kuritibai atveria galimybes gauti tas viešojo gyvenimo gėrybes, dėl kurių kituose miestuose reikalingas tradicinis finansavimas. Priedo, kai įvedama nauja, gerai apgalvota, piniginė sistema, atsiranda kažkas daugiau, nei pinigai ir ekonominis aktyvumas. Šiandieną vidutinis Kuritibos gyventojo uždarbis apie 3,5 karto viršija minimalų šalies vidurkį. Beje, jo realios bendros pajamos mažų mažiausiai 30% didesnės (tai jau bus 5 kartus daugiau, nei vidutinės). Ir šitas 30% skirtumas atsirado tik netradicinės piniginės šiukšlių formos dėka.
Kitas rodiklis yra tai, kad Kuritiba turi labiausiai išvystytą Brazilijoje socialinės paramos sistemą ir vieną iš gyvybingiausių mokymo ir švietimo programų. Nežiūrint į tai Kuritiboje mokesčiai ne didesni, nei visoje šalyje.
Kuritibos sėkmė sukėlė vidinę imigraciją šalyje, todėl miesto gyventojų skaičius augo greičiau, nei pačioje Paranos valstijoje ir visoje šalyje. Praktika naudojant nacionalinę valiutą kartu su gerai apgalvota papildoma valiuta tęsiasi jau daugiau kaip 25 metus. Šis metodas leido trečiojo pasaulio miestui pasiekti išsivysčiusių šalių pragyvenimo lygį per vienos kartos gyvenimo laikotarpį.
Kuritibos vystymosi strategija
Skatinamas naudojimasis viešuoju transportu. Pats viešasis transportas tampa geresniu ir patogesniu, nei nuosavi automobiliai. Pavyzdžiui, originalių įlaipinimo į autobusą aikštelių dėka, jis juda greičiau: keleiviai, naudodamiesi savo autobuso bilietais, įeina į specialiai įrengtą autobusų stotelę, o kai prie stotelės privažiuoja autobusas, joje atsidaro vidiniai skyriai ir didelės žmonių grupės išeina ir įeina per keletą sekundžių. Nereikia eikvoti laiko surenkant bilietus ar pinigus. Taip pat viešajam transportui buvo įvesti specialūs ekspress – maršrutai, tuomet autobusas tapo pačia greičiausia ir patogiausia miesto viešojo transporto priemone.
Bendras tarifas leido gyventojams naudotis visa transporto sistema, nepriklausomai nuo atstumo. Čia numatyta ir tarprajoninė transporto sistemų integracija. Realiu viešojo transporto naudingumo įrodymu tapo tai, jog jam teikia pirmenybę dauguma miestiečių. Kas ketvirtas viešojo transporto vartotojas turi savo nuosavą automobilį, bet mieste pirmenybę teikia viešajam transportui. Viešojo transporto dėka, miesto centre pavyko įkurti keletą gatvių pėstiesiems, kuriems priklauso ir pagrindinis bulvaras. Šiose gatvėse vyksta vietinių muzikantų koncertai, teatro vaidinimai ir vaikų kūrybos festivaliai.
Manoma, kad Kuritiba turi vieną iš geriausių miesto viešojo transporto sistemų (sudarytą tik iš autobusų), yra viena iš unikaliausių, efektyviausių ir moderniausių pasaulyje ir vadinasi Metrobus.
Metrobusas ar greitaeigis autobusas (Bus rapid transit, BRT) susisiekimo autobusais sistemos būdas, išsiskiriantis aukštesnėmis eksploatacijos charakteristikomis, palyginus su paprastais autobusais (greitis, patikimumas, didesnis keleivių kiekis).
Nuo įprasto autobuso transporto, Metrobusas skiriasi keliais ypatumais.
Maršrutas eina per tam skirtas kelių juostas (pilnai arba dalinai). Dažnai šviesoforai perjungiami tiesiogiai iš autobuso, kas jiems suteikia judėjimo pirmenybę. Sankryžose autobusai turi pirmenybę.
Dažniausiai naudojami nestandartiniai autobusai. Pavyzdžiui, lankstūs, daugiasekcijiniai.
Kai kuriose sistemose stotelės primena lengvąsias metro stotis: turi bilietų kasas ir informacijos langelius, turniketus (kas aprūpina greitą keleivių įlaipinimą, nes bilietų pirkimas ir jų patikrinimas vyksta prieš įlaipinimą į autobusą).
Stotelės ir autobuso grindys randasi viename aukštyje, kas labai patogu invalidams. Keleiviai įlaipinami per vieną stotelės galą, o išlaipinami per kitą.
Kiekviena greitaeigė autobusų linija perveža 20 000 keleivių per valandą. Tai paprasto metro rodikliai, bet skiriasi nuo jo tuo, kad kaštai, mažų mažiausiai, šimtą kartų mažesni ir tokia linija gali būti atidaryta pusmečio bėgyje, o ne už 5-20 metų.
Kuritibos autobusai – labiausiai apkrauta autobusų maršrutų sistema Brazilijoje, atliekanti tris trečdalius visų miesto ir priemiesčių pervežimus – apie 2 milijonus keleivių per dieną, tai daugiau nei Niujorke.
Būtent Kuritiboje buvo paleistas naujas autobusų tipas – patogus, ekonomiškas ir greitas. Šie specialūs ilgi autobusai susideda iš trijų sekcijų, sujungtų vienas su kitu, kad galėtų įveikti staigesnius posūkius ir turi penkias plačias duris. Gali pervežti iki 270 keleivių, sunaudoja iki 40% mažiau degalų ir įveikia maršrutą tris kartus greičiau, nei tradiciniai autobusai.
Be autobusų ir automobilių, mieste yra pastatyta 160 km, gerai suprojektuotų ir atskirai nuo važiuojamosios dalies, integruotų į gatvių ir parkų sistemą, kelių dviračiams. Kuritiboje dviračiais kasdien naudojasi apie 30 000 miestiečių.
Paprastai, jeigu miesto gyventojų skaičius perkopia milijoną, tampa aktualu statyti metro, kad išvengti transporto kamščių, o miestuose, kuriuose sukaupiama kasdien daugiau nei 1000 tonų atliekų, reikalinga statyti stambias šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo gamyklas.
Kuritiboje nėra nei vieno , nei kito. Investicijos vietiniam viešojo transporto sistemos vystymui sudaro 0% išlaidų metro statyboms. Sutaupytos lėšos leidžia Kuritibai aprūpinti savo autobusų parką pačiu šiuolaikišku ir ekologišku transportu pasaulyje.
Čia randasi nemokamas aplinkosaugos universitetas, kuris siūlo trumpalaikius kursus statybininkams, inžinieriams, parduotuvių savininkams ir taksi vairuotojams. Jiems pasakojama apie jų kasdieninės veiklos poveikį aplinkai. Pats universiteto pastatas įspūdingas architektūros paminklas, pagrindinai sukonstruotas iš apdirbtų telegrafo stulpų ir pastatytas teritorijoje, kuri dabar atrodo, kaip idealus ežerų peizažas, nors anksčiau čia buvo apleista akmenų skaldykla.
Kuritiba vienintelis miestas Brazilijoje, kurio užterštumo lygis šiuo metu žemesnis, nei XX amžiaus 50 -iais metais. Čia, lyginant su kitais miestais Brazilijoje žemas nusikalstamumo ir aukštas išsilavinimo lygis, – tai vienintelis miestas šalyje, kuris atsisako federalinės vyriausybės subsidijų, nes pats sprendžia savo problemas.
Vietinis botanikos sodas pasodintas buvusio miesto sąvartyno teritorijoje, jis tarnauja rekreacijos ir tyrimų centru. Be to čia yra dar 16 parkų – ir kiekvienas skirtas atskirai temai. To pasekoje Kuritiboje vienam gyventojui tenka 52 kv.m žalio ploto . Pagal JTO normas idealiu laikoma 48 kv.m žalumos vienam gyventojui, o toks lygis vargu ar pasiekiamas (jei iš viso pasiekiamas) miestuose, kaip pirmajame, taip ir trečiajame pasaulyje. Be to, į šiuos parkus lengva pakliūti, naudojantis viešuoju transportu, taip, kad paprasti žmonės gali (jie taip ir daro) naudotis visa tų parkų nauda.
Šaltinis: sarmatas.lt/Remigijus Sinkevičius