150 mln. eurų vertės projektas: lietuviai sutarė dėl saulės jėgainių statybos Indonezijoje

Ne vokiečiai, ne prancūzai, o lietuviai patraukliausi investuotojams Azijoje. Ypač jų laukiama plėtojant energetikos projektus.

Keistoka? Vargu. Net 150 mln. eurų per trejus metus – apie tokią eksporto į Indoneziją apimtį jau prakalbo aukštųjų technologijų įmones vienijanti „Global BOD Group“.

Šią savaitę su Indonezijos Čirebono provincijos gubernatoriumi Sunjaya Purwadi ji pasirašė ketinimų protokolą dėl saulės jėgainių statybos.

Gubernatorius S.Purwadi – buvęs Indonezijos kariuomenės sausumos pajėgų vadas. Vos prieš metus karininko uniformą jis iškeitė į civilio kostiumą ir ėmėsi vadovauti provincijai, o pirmoji jo pasirinkta kelionė į užsienį buvo į Lietuvą.

„Ką kariūnai pažada, tą ir įgyvendina“, – tikino „Global BOD Group“ valdybos pirmininkas Vidmantas Janulevičius.

Šių įmonių grupė 2014-aisiais pradėjo plėtoti saulės energijos jėgainių bei gamyklų statybų projektus Pietų Afrikos Respublikoje, Malaizijoje ir Indijoje.

Šiuo metu ji tiesia investicijų kelią į Indoneziją – valstybę, kurioje gyvena per 250 mln. žmonių ir kurios bendrąjį vidaus produktą smarkiausiai augina suskystintųjų gamtinių dujų eksportas.

Šiuo metu Čirebono provincijoje statomas išmanusis miestas. Jame ketinama iškelti ir dvi saulės jėgaines, kurių bendras galingumas sieks 10 megavatų.

Anot V.Janulevičiaus, jas pastačius ir įrodžius konkurencinį pranašumą, Čirebono provincijoje turėtų atsirasti ir 100 megavatų galios jėgainė, o bendra projekto vertė sieks 140–150 mln. eurų.

V.Janulevičiaus teigimu, Lietuvos pramonininkai įžvelgia didžiulių verslo plėtros galimybių būtent Pietryčių Azijoje – Indonezijoje, Malaizijoje, Tailande bei Laose. Tai šalys, kuriose susitelkę per 600 mln. gyventojų.

– Indonezijai gerokai artimesni Kinijos ar Japonijos saulės jėgainių gamintojai. Kaip investuotojų paieškos atvedė į Lietuvą? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Purwadi.

– Nors Kinija šalia, nekart teko nusivilti jos pramone, gaminių kokybe. Saulės energijos sektorius – ne išimtis. Japonų technologijos patrauklios, tik jos yra daug brangesnės nei europiečių.

Be to, esame daug girdėję gerų žodžių apie Lietuvos įmones. Kiek žinau, lietuvių fotovoltinių produktų gamybos įmonė „Soli Tek“ („Global BOD Group“ įmonė. – Red.) yra viena iš trijų šios srities įmonių Europoje.

Lietuvių kartu su vokiečiais sukurta technologija yra naujausia visoje ES. Mums ji patraukliausia. Be to, lietuviai gamina statybinę medžiagą iš stiklo, kuria lyg apvalkalu galima uždengti statinius. Ji saugo juos nuo atmosferos poveikio ir iš saulės energijos gamina elektrą.

– Indonezijoje jau darbuojasi lietuvių įmonė „Avia Solutions“, kuri Džakartos oro uoste pastatė orlaivių remonto angarą. Kas traukia tolimus investuotojus į jūsų šalį?

– Aš manau, tai, kas vyksta, patrauklu abiem pusėms. Ūkio plėtra Indonezijoje įsibėgėja.

Be suskystintųjų dujų, eksportuojame daug sunkiųjų metalų. Mūsų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat auga.

– Indonezija – naftos ir dujų eksportuotoja, priklausanti OPEC. Per pastaruosius metus naftos kainos smarkiai nukrito. Kokios tai įtakos padarė šalies ekonomikai?

– Ko gero, atpigusi nafta Indonezijos ekonomikai padarė mažesnį neigiamą poveikį negu kitoms šio regiono valstybėms. Viena priežasčių – nedidelis eksporto kiekis. Pavyzdžiui, dujų eksportas sudaro 30 proc. BVP, naftos – vos 7–8 proc.

Nepaisant krintančių naftos kainų, pastaruoju metu mūsų šalies BVP kasmet paaugdavo po 6 proc.

Didelio nuosmukio ekonomika nepatyrė ir dėl to, kad Indonezijos vyriausybė, o ir mes, Čirebono provincijos vadovai, stengiamės kuo labiau sumažinti naštą verslui ir atverti importo iš Europos vartus.

Pernai užsienio bendrovės tik Čirebono provincijoje investavo milijardą JAV dolerių.

– Gal mūsų šalis turi galimybių Indonezijoje įsigyti suskystintųjų gamtinių dujų?

– Buvome susitikę su energetikos ministru Roku Masiuliu, aptarėme galimybę koncesijos pagrindu eksportuoti dujas į Lietuvą iš jūrų uosto, kurį Čirebono provincijoje planuojame pastatyti per keletą metų.

Iki kovo mes turime apsispręsti, kurioje vietoje jis iškils ir kokio bus dydžio.

Jam jau numatyta apie 300 mln. JAV dolerių investicijų.

– Kokios priežastys nulėmė, kad Indonezija pastaruoju metu tapo atvira investuotojams iš Europos?

– Pas mus yra ir Kinijos, ir Japonijos, ir Pietų Korėjos įmonių. Vis dėlto su kinais jau nebesinori toliau plėtoti verslo santykių.

Neteikia džiaugsmo ir kitų Azijos šalių projektai.

Pavyzdžiui, greitkelį tarp Džakartos ir Sumatros tiesė Malaizijos įmonės.

Jos atsigabeno savo techniką, savo darbuotojus, tad mūsų šaliai tai nesukūrė jokios pridėtinės vertės. Juolab kad po to liko tik skolos ir nekokybiškai atlikti darbai.

Dar yra JAV, bet jos – per toli, todėl mums ir patraukliausios Europos valstybės.

Lietuva yra ta šalis, kuri greitai įgyvendina naujoves, – joje kelias nuo eksperimentinių tyrimų iki gamybos yra trumpas.

Dešimt metų bendradarbiaujame su Vokietija. Tai ypač brangi šalis. Kartais mums atrodo, kad vokiečiai yra per daug išdidūs.

O su lietuviais daug lengviau suprasti vieniems kitus.

Indoneziečiai stato išmanųjį miestą

Šiuo metu Čirebono provincijoje statomas išmanusis miestas. Anot bendrovės „Amanah Nusantra International“ direktoriaus Ishtiaqo M.Khano, atsakingo už ekonomines investicijas Čirebone, jam yra skirta 1200 hektarų žemės.

Lietuvoje Čirebono delegacija suspėjo su Vilniaus meru R.Šimašiumi aptarti galimybes Indonezijai perimti elektroninio automobilių statymo, eismo valdymo sistemų diegimo patirtį.

Čirebono miestas įsikūręs Javos saloje. Jį nuo sostinės Džakartos skiria vos 180 kilometrų. Jis yra pakeliui į Surabają – antrą pagal dydį Indonezijos miestą. Ką tik juos sujungė naujas greitkelis, dalijantis išmaniajam miestui skirtą 1200 hektarų žemės sklypą į dvi dalis.

Vienoje pusėje bus statomos naujos ligoninės, mokyklos, gyvenamieji kvartalai, tiesiama visa infrastuktūra, susijusi su informacinėmis technologijomis, būtinomis verslui. Kitoje pusėje planuojama jūros ir oro uostų statyba.

Šaltinis: technologijos.lt