LGMA ekspedicijos po Etiopiją dalyviai į šią Afrikos šalį vyko ne tik pažintiniais tikslais. Vienas iš esminių šios kelionės akcentų – švietimo sistema ir mūsų, lietuvių, parama jai. Tuo tikslu lankėme dvi mokyklas, o labdarą vežėme ir perdavėme net trejoms mokykloms..
Džiugu pranešti, kad visi kelionės dalyviai atsiliepė į prašymą prikrauti lagaminus įvairių gėrybių, kurios bus išdalintos Etiopijos vaikams. Ši misija, neprisilietus prie Afrikos švietimo sistemos konteksto ir jų gyvenimo kasdienybės, labai didelei daliai žmonių atrodo beprasmiška, o neretai ir palydima pasakymais, kad lietuviai gyvena labai blogai ir jiems patiems reikia pagalbos, tad labdaros akcijos neretai susilaukia akivaizdžių pašaipų. LGMA nesiekė viešos reklamos, nesiekė kelti sau reitingus, o kėlė paprastą tikslą – nuvykti į mokyklas, išvysti savo akimis afrikietišką švietimo realybę ir bent minimaliai pagerinti konkrečios mokyklos, konkrečių, mūsų matytų mokinių, kasdienybę.
Kad ir Afrika, mokyklos ten yra valstybinės institucijos, dėl to bet kada įsiveržti į mokyklą, nors ir su gerais ketinimais, draudžiama. LGMA ekspedicijos organizatoriai mokyklų lankymą planavo iš anksto ir gavo reikiamus kvietimus.
Pirmoji mokykla. Dorzė genties kaimas.
Mokykla įsikūrusi labai gražioje gamtinėje aplinkoje, 2400 m v. j. lygio iškilusiuose Guge kalnuose, kurie stačiai leidžiasi ir sudaro vakarinį Didžiojo rifto pakraščio šlaitą. Nuotraukoje matyti vaizdas iš kaimo į tolumoje, Riftiniame slėnyje, telkšantį Abaya ežerą. Lankėme pradinę mokyklą, kurioje mokosi apie 200 mokinių.
.
.
Etiopijoje pirmosios pakopos mokykla apima 1–8 klases, tačiau neretai skaidoma į 1–4 ir 5–8 klases. Viešnagės diena sutapo su savaitgaliu, tačiau mokyklos kieme mus pasitiko gausus būrys mokinių. Mūsų vizitas jiems tikrai buvo svarbus ir įsimintinas. Surinktą labdarą perdavėme mokyklos administracijai. Ir direktorius, ir pavaduotojas yra labai jauni ir europietiškai besirengiantys žmonės. Abipusiu susitarimu sutarta, kad labdara bus išdalinta pagal poreikį tiems vaikams, kuriems labiausiai ji reikalinga.
Mokiniai mūsų garbei surengė koncertą, kuriame šoko ir mokytojai, taip pat skandavo garsiai savo genties vardą DOR–ZE, o trispalvės fone taip pat ir LIE–TU–VA… šias akimirkas galėsite pamatyti montuojamame filme apie šią ekspediciją.
.
. Mokyklos vadovai aprodė itin skurdžią mokymosi aplinką, kuri visiems, pirmą kartą mačiusiems tokią afrikietišką mokyklą, sukėlė tikrą šoką. Egzotika daugeliui akimirksniu virto gailesčiu ir noru padėti išsimokslinimo siekiantiems mokiniams. Tokioje akistatoje su tenykšte realybe mūsų mokytojai pasijuto, tarsi iš savo lietuviškų mokyklų būtų nužengę kaip iš kosmoso. Lankytoje mokykloje nėra elektros, nėra vandens, nėra valgyklos, nėra stiklinių langų, nėra grindų (asla), labai mažai baldų, labai mažai mokymo priemonių… absoliutus skurdas ir nepriteklius, tačiau labai didžiulė ir mokinių, ir mokytojų motyvacija. Mano klausimo, ar mokiniai nori mokytis, direktorius iš pradžių net nesuprato. Jų mokykloje nėra drausmės problemų. Mokykla yra absoliutus gėris, o mokytojas yra tas, kuris perduoda žinias ir patirtį, taigi besąlygiškai gerbiamas žmogus. Grupėje atsirado žmonių, kurie ir finansiškai parėmė mokyklą, už ką jiems didžiulė padėka.
Mokytojas Etiopijoje uždirba vidutiniškai 80 JAV dol. per mėnesį, o mokyklos direktorius 120 JAV dol. Dauguma mokyklų neturi jokio techninio ir pagalbinio personalo. Apie 70 proc. mokyklų Etiopijoje neturi elektros. Mums, neretai besiskundžiantiems savo nepritekliais, afrikietiškos problemos prilygsta kalėjimui. Tad džiaukimės viskuo, ką turime, mūsų Lietuva yra labai turtinga.
.
.
.
.
.
Antroji mokykla. Awra Amba kaimas Etiopijos šiaurėje.
Mokykla įsikūrusi Etiopijos plokščiakalnyje, 1900 m aukštyje virš jūros lygio. Lankytoji gyvenvietė išsiskiria tuo, kad joje gyvena neįprasta bendruomenė. Jos vedlio Zumra Nuru vedina ji kuria kažką panašaus į komunizmą. Šioje beveik 400 narių bendruomenėje, bent akivaizdžiai: nėra segregacijos; vyrai ir moterys lygūs, kas neįtikėtina Afrikoje; nėra moterų apipjaustymo; mažesnis moterų fertilumo procentas, lyginant su šalies vidurkiu; vykdoma senyvo amžiaus žmonių priežiūra; neišpažįstamos jokios religijos, nes Dievas yra vienas; draudžiamas bet koks alkoholis; žmonės skatinami skaityti, šviestis; mokiniams skiepijamos dorovės idėjos; merginoms leidžiama tuoktis nuo 18 metų, o vaikinams nuo 22 metų amžiaus. Awaramba kaime nematėme jokių prašinėtojų ar kaulytojų. Visi vaikai lanko darželį ir mokyklą. Nemažai kaimo mokinių baigė aukštuosius mokslus ir pagal išgales padeda kaimo bendruomenei.
.
.
Kaimas išvaizda atitinka afrikietiškus standartus, o, atsižvelgiant į tai, kad mokykla beveik negauna valstybinio finansavimo (išskyrus mokytojų atlyginimus), mūsų labdara buvo priimta santūriai, bet su gilia padėka.
Nuotraukose: bendruomenės bibliotekos savadarbė lentyna; LGMA keliautojai su Awra Amba kaimo seniūnu Zumra Nuru.
.
.
.
Trečioji mokykla. Kaimo mokykla Lalibelos apylinkėse.
Šios mokyklos lankymas sutapo su paskutine kelionės diena Etiopijoje. Mokykla įsikūrusi ir vėlgi Etiopijos plokščiakalnyje, maždaug 2100 m v.j.l., netoli garsiojo Lalibelos miestelio. Lankytoji mokykla įkurta prieš ketverius metus kaimiškoje aplinkoje gyvenantiems mokiniams. Tai aštuonmetė mokykla, kurioje mokosi apie 400 mokinių. Mūsų atvykimo proga visi pirmos pamainos mokiniai ir mūsų ekspedicijos nariai dalyvavo oficialiame Etiopijos vėliavos pakėlimo rituale.
.
.
.
Vėliau lankėme direktoriaus kabinetą, biblioteką, kurioje šios mokyklos mokiniams geografijos mokytoja Laima Uosytė perdavė jos mokyklos (Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos) mokinių nupieštus Afrikos žemėlapius.
.
.Direktoriaus kabinete nagrinėjome ant sienų amharų kalna išrašytas lenteles, pasigilinome į mokomųjų dalykų skaičių skirtingose klasėse. Mums talkino mokyklos direktorius ir mūsų vietinis kelionės vadovas Aleksas.
.
.
Vėliau įsiveržėme į pamoką, kurioje pradinukai mokėsi amharų kalbos. Mūsų emocijoms, stebint gyvą pamoką, nebuvo ribų.
.
.
.Pakalbėjus su šios mokyklos direktoriumi, išaiškėjo esminės jų problemos. Nors mokykla turi naujoviškai atrodančius pakankamai naujus mūrinius pastatus, deja, mokykloje nėra vandens, todėl vaikai jo turi atsinešti patys, mokykloje nėra elektros, dėl to nėra nei vieno elektrinio prietaiso, mokykla neturi tvoros, kas užtikrina mokinių saugumą, mokyklai ypač reikia stalų, kėdžių ir suolų, o apie mokymo priemones nėra ir kalbos, nes kaimų vaikai gyvena visiškame skurde. Jie nebadauja, bet materialaus turto, kai verčiamasi iš esmės tik natūriniu ūkiu, namų ūkiuose praktiškai nėra. Dauguma mokinių turi vienintelius drabužėlius, kuriuos nešioja, kol išauga arba šie suplyšta, dauguma vaikų neturi apatinių drabužių. Noras lankyti mokyklą toks didžiulis, jog ilgiausias atstumas, kurį kai kurie mokiniai įveikia eidami pėsčiomis į mokyklą – 10 kilometrų. Per dieną – 20 kilometrų, per savaitę – 100 kilometrų. Mokykloje yra dvi pamainos. Pirmoji mokosi iki pietų, po ko grįžta į namus ir praktiškai visi kimba į namų ūkio darbus, padėdami tėvams. Antroji pamaina namų ūkiuose dirba iš ryto ir padeda tėvams, o po pietų iki vakaro mokosi mokykloje.
.
.
Šias akimirkas galėsite pamatyti montuojamame filme apie LGMA ekspediciją.
.
Lankantis konkrečiose mokyklose, kai kuriems geografijos mokytojams kilo idėja įkurti LGMA paramos ir labdaros fondą, kuris organizuotų akcijas, telktų mokytojus, mokyklas ir mokinius prisidėti prie paramos konkrečioms Etiopijos mokykloms. Galbūt ši idėja skamba utopiškai, bet siekti kilnių tikslų niekada nėra per vėlu, o geografijos mokytojų asociacijai tikrai pajėgu.
LGMA ekspedicijos po Etiopiją vadovas
Rytas Šalna
(nuotraukos autoriaus)
