Į šią kelionę vykau su jauduliu, kuris lydėjo mane visos kelionės metu – važinėjant po šią unikalią vargingą senovės šalį, vaikštinėjant kartu su beždžionėmis geladomis, stebint gyventojų tradicinį gyvenimo būdą – klajojimą po savanas su gyvulių bandomis, lankant savitas gentis pietiniuose regionuose…. visų patirtų įspūdžių išvardinti neįmanoma. Manau, kad tik vietoje pajutus Afrikos kvapą, paspaudus ranką vietos gyventojui, apsikabinus su vaikais, kurių, sustojus mūsų mašinai, iš karto susiburia pulkas, gali suvokti tikrą Afriką, Etiopijos unikalumą ir tikrą patirtą nuotykį.
Labai žaviuosi geografijos mokytojais, kuriems prisilietus prie tikrosios geografijos, nereikia galvoti kaip sudominti mokinius pamokos metu. Kelionės metu suradau bendrų sąlyčio taškų tarp geografijos ir matematikos (esu matematikos mokytoja) – kiek gražių funkcijų grafikų brėžia tarpekliai, Didysis Afrikos lūžis.
Esu dėkinga Rytui ir LGMA už galimybę kartu dalyvauti jų organizuojamose geografinėse ekspedicijose. Linkiu dar daug kelionių ir gražių pamokų.
Etiopija – 13 mėnesių saulės šviesos
Kaip sakė XIX a. pab. Filosofas Santajana „Kojomis žmogus turi įaugti į savo Tėvynės žemę, o jo akys turi dairytis po platų pasaulį“.
LGMA dėka turėjau galimybę pasidairyti po pasaulį. Šį kartą Lietuvos geografai dalyvavo ekspedicijoje po nuostabią, savitą, labai seną, labai skurdžią Afrikos šalį – Etiopiją.
Neapsakomai savita ir fantastiškai vaizdinga Etiopija yra Rytų Afrikoje. Ten, kur Afrikos ragas remiasi į Arabijos pusiasalio „pėdą“.
Tai labai turistams, o ypač geografams, patraukli šalis. Važiavau čia, kad pastovėčiau ant legendinės karalienės Sabos žemės, gėrėčiausi nežemiškais Didžiojo Riftinio slėnio vaizdais, neapsakomo grožio uolose iškaltomis bažnyčiomis, pamatyti retas ir nykstančas gyvūnų rūšis nacionalinių parkų platybėse, pasigerėti Tanos ežeru ir Mėlynojo Nilo kriokliais, kavos tėvynėje išgerti tikros kavos, įsitikinti, ar tikrai čia gyvena pirmykštės gentys…
Viską pamačiau. Dar daugiau sužinojau. Šalies išskirtinumas – ortodoksų krikščionybė su tūkstantmetiniais ritualais. Tai seniausias krikščioniškas kraštas (po Armėnijos). Jiems Kristus tiesiog Dievas ir viskas (ne žmogus).
Etiopija – vienintelė žemyno šalis, kuri bebuvo kolonizuota. Tai etiopų nuopelnas, kurie lankais ir kardais atstovėjo savo šalį. Gal todėl Etiopijoje iki šiol gyvenama pagal koptų kalendorių, atsiliekantį nuo mūsų 7 m ir 9 mėn. Be to, jų metuose 13 mėnesių – 12 – po 30 d., o 13-asis trumpas – 5 dienos. Net laikas šioje šalyje nuo astronominio atsilieka 6 val. Kai visame pasaulyje dabar 2016 m. – čia tik 2009 metai!
Etiopija – savita. Į jokią kitą šalį nepanaši. O, tiksliau, panaši tik į save. Geografiškai – tai Afrika. Bet man tai – ne. Etiopijos teritorija į Šiaurę nuo Adis Abebos panaši į bet ką, bet tik ne į Afriką. Šalies pietūs – taip – Afrika! Ten ir savanos, ir didelis karštis, ir pusiaujo augalija, ir įdomios, savitos gentys.
Šalies šiaurė – tai kalnai, tarpekliai ir prarajos. Dėl didelio aukščio čia nebūna taip karšta. Daug dirbamų laukų. Nedidelės karvių, zebu ir ožkų bandos. Ir žmonės – absoliučiai ne negroidų rasės. Nors tamsiaodžiai, bet su europietiško veido bruožais. Ne veltui šį kraštą graikai pavadino „Įdegusių veidų žmonių“ šalimi.
Šiaurės Etiopijos vaizdai didingi. Stebėjausi, kad vienoje geografinėje srityje galėjau pamatyti tokią įvairovę kalnų peizažų. Etiopijos plokštikalnyje puikiai auga rugiai, kviečiai, avižos, tefai, sorgai, kukurūzai.
Pačioje šiaurėje – Simeno kalnai, kur beveik nėra tinkamos žemės, vien akmenys. Čia klimatas gal ir geras žmonėms, bet siaubingas žemės ūkiui. Nedidelės temperatūros, kritulių stygius neleidžia auginti tropinių augalų. O negailestinga pusiaujo saulė (patyriau ant savo galvos!) išdegina viską savo kelyje.
Daug galima būtų rašyti apie šią šalį, jos žmones. Pažersiu keletą epitetų apie Etiopiją:
Man Etiopija – tai visų pirma didingi peizažai, Afrikos stogas, Dievų numylėta šalis, kavos tėvynė, vaikų kraštas, žmonijos lopšys, kontrastų šalis, šventyklų kraštas, krikščionybės edenas, amžinos komfortiškos vasaros šalis. Šalis, kurios žmonės yra nuolatiniame judėjime, kelyje, judėjimas jiems ir yra gyvenimas. Genčių ir kalbų įvairovė. Skurdo ir vargo kraštas. Šalis, kurios žmonės yra visada besišypsantys, atviri ir nuoširdūs, sąžiningi.
Atrodo, kad visa Etiopija (ypač pietų) nusėta mažų, akiai nepastebimų kaimukų – namukai, lūšnos, žeminės. Ir visur gyvena žmonės.
Man etiopai dar ir maskuotės meistrai (kur besustotum – atrodo, negyvenamoje vietoje – vis tiek po kelių sekundžių nežinia iš kur atsiras šalia žmogus, dažniausiai vaikas)!
Ką kalbėtume apie šią šalį, kiek gražių žodžių jai sakytume, Etiopiją reikia kiekvienam, o ypač geografui, pamatyti savo akimis!