LGMA ekspedicijos Etiopijoje dalyviai turėjo vieną iš tikslų – fiksuoti gyvūnijos atstovus ir pagal galimybę juos atpažinti. Tam buvo sudaryta biozoogeografų grupė, kuri ieškojo, gaudė ir fotografavo gyvūnus bei stengėsi juos atpažinti. Ko nepavyko, tą darbą užbaigė jau Lietuvoje. .
Etiopija nėra iš tų šalių, kurios gamtinė aplinka ir net nacionaliniai parkai gausėtų didžiule laukinės gamtos įvairove, nors gamtinių prielaidų tam šalies regionuose, toliau nuo Didžiojo Afrikos lūžio bei aukštų kalnų, apsčiai.
Dėl labai didžiulio skurdo ir maisto stygiaus žvėriena visada buvo svarbus mitybos šaltinis, ypač pilietinių karų metu, kai šalis būdavo apimta suirutės, sukilėliai slėpdavosi nuošaliose vietose ir medžiodavo maisto apsirūpinimo tikslais. Tuomet nacionalinių parkų administravimas sustodavo ir visi elgėse, kaip kas norėjo.
Kita svarbi priežastis, kodėl Etiopijoje mažoka gyvūnų – per vėlai pradėta kurti nacionalinius parkus. Šalyje per pastaruosius kelis dešimtmečius tarp gyventojų neįsigaliojo supratimas, kad laukinė gamta yra nacionalinis turtas. Vietos gyventojai beveik neįtraukiami į parkų valdymą ir iš to neturi jokios naudos, dėl to į draudimus parkų teritorijose gyventi, ganyti gyvulius, rinkti malkas, kopti medų, dirbti žemę, medžioti čiabuviai aršiai priešinasi ir ignoruoja bet kokius įstatymus. Daugelyje nacionalinių parkų dėl demografinio sprogimo gyventojų skaičius tik didėja. Vyriausybė deda pastangas perkelti žmones už parkų ribų, didesnius miestus ar net kitus šalies regionus, tačiau sėslus genčių gyvenimo būdas, prisirišimas prie natūrinio ūkio labai apsunkina nacionalinių parkų administravimą ir plėtrą.
Pažangesnėse Afrikos šalyse Kenijoje ir Tanzanijoje nacionalinių parkų valdymas derinamas su vietos bendruomenėmis, aiškinama elgesio draudimų nauda žmonėms, šaliai. Nors ir ten pilna problemų (ypač dėl komercinės medžioklės), bet sistema veikia ir gyvūnų populiacija nacionaliniuose parkuose išlieka stabili.
Etiopijoje, kitados buvę garsūs nacionaliniai parkai, pavyzdžiui Gambelos, išliko žemėlapiuose tik de facto, bet realiai jų teritorijoje gyvena ir ūkininkauja žmonės, o laukiniai gyvūnai išbaidyti arba nemaža dalimi išmedžioti. Žinoma, Etiopijoje yra parkų, kuriuose dar galima pamatyti stambiuosius Afrikos gyvūnus – dramblius, žirafas, buivolus, įvairius plėšrūnus, tačiau jie yra nuošaliose vietose, kurias pasiekti per sunku ir tam reikia daug laiko.
LGMA ekspedicija lankėsi keliuose nacionaliniuose parkuose (Simeno kalnų NP, Mago NP), o gyvūnus stebėjo ir fiksavo ne tik juose, bet ir viso maršruo metu.
Žaliasis pavianas (Papio anubis) arba pavianas-anubis. Pavadinimas šiai rūšiai suteiktas dėl snukio panašumo į Senovės Egipto dievą Anubį (turėjusį šuns galvą). Nereikia painioti su babuinu (Papio cynocephalus). Pastarasis paplitęs daugiausia į pietus nuo pusiaujo, o „anubis“ – į šiaurę nuo pusiaujo (nuo Malio iki Etiopijos). Šiuos gyvūnus matėme keliose vietose šalies pietuose, taip pat prie Mėlynojo Nilo.
Marabu (Leptoptilos crumeniferus) – didžiausias gandrinių šeimos paukštis. Matėme Didžiajame riftiniame slėnyje, taip pat ant medžių prie Mėlynojo Nilo krioklių.
Šventasis ibis (Threskiornis aethiopicus) – gandrinis paukštis, priklausantis ibinių šeimai. Taip vadinamas, nes Senovės Egipte buvo laikomas šventuoju paukščiu. Ibis buvo išminties ir teisingumo dievo Toto simbolis. Pats Totas vaizduojamas ibio galva. Matėme keliose vietose prie vandens telkinių (pvz. Tano ežere).
Afrikinis žalčiakaklis (Anhinga rufa) – kaip ir kormoranai, priklauso irklakojinių (pelikanų) paukščių būriui, bet žalčiakakliniai sudaro atskirą šeimą. Tokį pavadinimą gavo dėl to, kad jo ilgas, kartais vingiuojantis kaklas (pvz., ryjant žuvį) panašus į gyvatę. Matėme prie Tano ežero.
Hipopotamas (Hippopotamus amphibius) – Tano ežero pakraštys, kur iš ežero išteka Mėlynasis Nilas. Matėme patelę su jaunikliu. Gali būti, jog tai šiauriausias dabartinio šio gyvūno arealo taškas. Hipopotamas įtrauktas į Tarptautinę Raudonąją knygą. Tai ypač pavojingas gyvūnas, nes dieną leidžia vandenyje, o maitinasi naktį išlipęs į krantą. Rytinėmis ir vakarinėmis valandomis, kai šie migruoja tarp vandens ir sausumos, kontaktai su žmonėmis neretai baigiasi liūdnais incidentais. Apie 90 proc. mirčių Afrikoje, susijusių su laukinės gamtos atstovais, tenka hipopotamams.
Afrikos jūrinis erelis (Haliaeetus vocifer) – dideli ereliai, gyvenantys daugiausia prie vandens telkinių. Matėme keliose vietose.
Tikroji agama (Agama sp.) – matėme agamas Fasilidų tvirtovėje (Gondare). Agamų šeima – vidutinio dydžio driežai, gyvenantys Senajame pasaulyje ir Australijoje (apie 300 rūšių).
Egiptinė žąsis (Alopochen aegyptiacus) – vienintelė išlikusi genties Alopochen rūšis. Senovės Egipte buvo laikoma šventuoju paukščiu. Matėme Fasilidų pirtyse Gondare.
Baltnugaris grifas (Gyps africanus) – šis grifas įtrauktas į griežčiausią Raudonosios knygos kategoriją (CR – „ant išnykimo ribos“). Matėme Debre Selassie bažnyčios šventoriuje Gondare.
Grifas vienuolis (Necrosyrtes monachus) – tai sparčiai nykstanti grifo rūšis. Įtraukta į griežčiausią Raudonosios knygos kategoriją (CR – „ant išnykimo ribos“). Matėme Debre Selassie bažnyčios šventoriuje Gondare.
Gelada (Theropithecus gelada) – vienintelė Theropithecus genties rūšis. Etiopijos endemikas – gyvena tik aukštose plynaukštėse Etiopijos šiaurėje (daugiausia – Simeno kalnų NP). Unikalūs gyvūnai, kurie beveik nebijo žmonių, prisileidžia labai arti, gyvena didžiulėmis gaujomis (iki 300 beždžionių), minta išskirtinai žolėmis, šaknimis, kitu augaliniu maistu. Neagresyvios, labai fotogeniškos, jų stebėjimas yra unikalus potyris bet kurio net ir labai daug mačiusio žmogaus gyvenime. Geladas matėme maždaug 3000 metrų aukštyje.
Baltapakaušis ragasnapis kranklys (Corvus crassirostris) – vienas iš didžiausių ir keisčiausių varninių paukščių. Etiopijos ir Eritrėjos endemikas. Matėme 3100 m aukštyje Simeno kalnų NP.
Juodasis peslys (Milvus migrans) – Europoje plačiai paplitęs plėšrusis paukštis (tame tarpe ir Lietuvoje), į Afriką jis migruoja žiemoti. Matėme Simeno kalnų NP ir prie Tano ežero.
Palšasis grifas (Gyps fulvus) – didžiulis, plačiai Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje paplitęs grifas. Matėme Simeno kalnų NP.
Kirko dikdikas (Madoqua kirkii) – tai viena iš mažiausių Afrikos antilopių (kūno aukštis 35-40 cm, masė 3-6 kg). Matėme sausojoje savanoje Etiopijos pietuose, prie Turmi gyvenvietės.
Šiaurinis ragavarnis (Bucorvus abyssinicus) – priklauso ragasnapinių paukščių būriui, paplitęs šiaurinio pusrutulio Afrikos savanose (nuo Mauritanijos iki Etiopijos). Matėme pačiuose Etiopijos pietuose dygliuotoje savanoje pakeliui iš Turmio gyvenvietės į Omoratę.
Abisininė gvereca (Colobus guereza) – aukštai medžiuose gyvenanti beždžionė, priklausanti kolobų genčiai. Labai puošniu ir patraukliu kailiu, dėl ko buvo ir yra medžiojamos. Paplitusi Vidurio Afrikoje ir Etiopijos plokščiakalnyje. Matėme Etiopijos pietuose prie Turmio gyvenvietės šalia sausos vagos.
Trumpauodegis kranklys (Corvus rhipidurus) – paplitęs Rytų Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. Išskirtiniai bruožai – visas paukštis (net snapas) yra juodos spalvos, neįprasta trumpa uodega ir neįprastai varniniams paukščiams ilgi sparnai (šis kranklys gali net sklandyti ore).
.
Gyvūnų, ypač paukščių, ekspedicijos dalyviai kelionės eigoje matė gerokai daugiau, tačiau užfiksuoti juos nėra taip paprasta. Foto safaris yra labai įtraukianti ekologinio turizmo veikla, kuri nedaro jokios neigiamos įtakos gyvūnams, o juos stebintiems neretai sukelia euforijos jausmą.
Parengė LGMA ekspedicjos dalyvis Georgijus Sapožnikovas ir LGMA ekspedicijos vadovas Rytas Šalna
Fotografijos Iljos Sapožnikovo