LGMA ekspedicija: kraštovaizdžiai Etiopijos šiaurėje

Pusė LGMA ekspedicijos maršruto po Etiopiją driekėsi šios šalies šiaurinėje dalyje. Tai amharų žemė, kur juntamas aukštesnis pragyvenimo lygis, kelių dangos čia ženkliai geresnės, daugiau infrastruktūros, greičiau važiuojama, nors žmonių gausa ir skurdas bado akis ne mažiau.

.

Etiopijos kalnynas (plokščiakalnis)

Šis reljefo elementas patenka į svarbiausių pasaulyje orografinių objektų sąrašą ir neretai, o gal ir dažnai, minimas per geografijos pamokas. Espedicijos maršrutas antroje kelionės dalyje pasuko į šiaurę ir, palikus Adis Abebą, stačiai užkilo ir nuvingiavo į Etiopijos kalnyną.

.

Užkilus į viršų santykiniai aukščiai nėra dideli, prieš akis atsiveria banguota plynaukštė, tačiau navigacijos prietaisai įkyriai rodė 2–3 km aukštį virš jūros lygio. Geologiškai žiūrint toks kalnyno paviršius visiškai suprantamas, nes Etiopijos kalnynas nėra naujesnės – alpinės –kalnodaros raukšliniai kalnai, kaip kad Atlasas Afrikos šiaurės vakaruose.

.

Etiopijos kalnynas pradėjo formuotis prieš 60–80 mln. metų ant kristalinių uolienų pamato, kurias padengė stori smiltainio, klinties ir horizontalūs bazaltinės lavos sluoksniai, kurie kaip tortas sugulę beveik lygiagrečiais sluoksniais.

.

.

Šiaurėje, kur ekspedicija lankėsi Simeno kalnų nacionaliniame parke, erozija suformavo įspūdingų reginių reljefo formas su milžiniškais skardžiais, pavieniais izoliuotais kalnais. Nors nematėme aukščiausio Etiopijos kalno – Ras Dašano (4550 m), bet jautėme jo kaimynystę.

.

Mūsų lankomame aukštyje, kur atlikome neilgą, bet vaizdingą pėsčių žygio maršrutą, akivaizdžiai jautėme išretėjusį orą.

.

Pietinė kalnyno dalis – bazaltinė plynaukštė su vertikaliais intruziniais lavos atlikuonimis (lakolitais), atsiveriančiais bendrame kraštovaizdyje ir labai jį puošiančiais.

.

.

Etiopijos kalnynu teka gilius slėnius suformavusios upės. Svarbiausia iš jų – Mėlynasis Nilas, darantis didžiulį lanką kalnyne pagal laikrodžio rodyklę, kol galiausiai tvirtai pasuka į vakarus ir teka į Sudaną, kurio sostinėje Hartume įsilieja į Baltąjį Nilą.

.

Pirmą kartą išvydus gilų slėnį, kuriame didinga upė teka kaip siūliukas, visiems padarė neišdildomą įspūdį. Įspūdingas ir pats nusileidimas iki japonų neseniai pastatyto naujojo tilto per Mėlynąjį Nilą. Leisdamiesi į slėnį ir kildami iš jo, atlikome matavimus – brėžėme vertikalųjį profilį, kuris aiškiai rodo tarpeklio gylį ir statumą.

Nors mūsų lankymosi metu Mėlynuoju Nilu tekėjo ne taip ir daug vandens, bet didingas šios upės slėnis-tarpeklis bylojo apie milijonus metų trukusius išorinių procesų ardomuosius darbus.

.

.

Upių perskrostą Etiopijos kalnyną matėme dar ne kartą ir visą laiką stebėjomės, kad didingi tarpekliai nė kiek nenusileidžia nei Didžiajam kanjonui, nei kitiems panašiems pasaulio objektams. Etiopija, ypač nuošalesnės jos vietos, dar visiškai nėra atrasta turistų, tačiau gerėjant kelių būklei daugelį tokių vietų jau galima pasiekti.

.

Tanos ežeras ir Mėlynojo Nilo krioklys.

Etiopijos kalnyne, tektoniniame pažemėjime, telkšo didžiausias šios šalies ežeras – Tana. Mes lankėmės jo pietinėje pakrantėje įsikūrusiame Bahir Daro mieste. Tai pramoninis miestas, kartu ir kurortinis, pavyzdingai vokiečių urbanistų projektuojamas. Priešingybė daugeliui matytų miestų – Bahir Dare daug žalumos, sutvarkytos gatvės, daug viešbučių, čia mėgsta ilsėtis turtingesni etiopai.

.

Tanos ežeras telkšo 1800 m aukštyje, seklus, patvenktinės kilmės, laivuojamas, žuvingas. Jo vandeniu drėkinami laukai, o apylinkėse intensyviai plėtojama žemdirbystė. Į ežerą įteka nemažai upių, tarp jų ir Mažasis Abajus, o išteka Mėlynasis Nilas (etiopų vadinamas Abajumi). Ši upė yra didžiausias dešinysis Baltojo Nilo intakas. Iki Asvano užtvankos Egipte įrengimo, Mėlynasis Nilas užtikrindavo gausius Nilo potvynius Egipte, kėlusius daug mįslių antikos laikų išminčiams.

.

Po Tanos ežerą LGMA ekspedicija plaukiojo specialiai užsakytu laivu. Plaukėme į Zege pusiasalį, kur matėme senovines apvaliąsias bažnyčias, vaikščiojome po kavamedžių mišką, apžiūrėjome iš totorų nendrių pagamintą tradicinį luotą. Panašiais plaukiojama ne tik čia, Afrikoje, bet ir Titikakos bei keliuose kituose Bolivijos ežeruose.

.

Ekspedicijai pasisekė, nes pavyko visiškai arti priartėti prie Mėlynojo Nilo ištakų. Toje vietoje upė nėra platesnė už Nerį, tačiau plukdo savo vandenis link Mėlynojo Nilo krioklio kaskados, kurlink pasuko ir mūsų ekspedicija. Pasiekti šią vietovę nėra taip paprasta, nes link jos vedantis kelias labai prastos kokybės. Abipus jo gyvena nepaprastai daug žmonių, o skurdas toks baisus, jog galėjo atrodyti, kad tai nėra realybė, o kino filmo dekoracijos. Skurdas baisus, tačiau niekas nebadauja, nes Nilo kaimynystė užtikrina vandenį ir derlingus dirvožemius.

.

Norint pamatyti Mėlynojo Nilo krioklį, reikia persikelti į kairįjį upės krantą. Perkėla valtimi veikia užtikrintai ir per du kartus visi atsidūrėme kitame krante. Takas iki krioklio driekėsi per suskeldėjusios bazaltinės lavos dangos riedulius. Krioklio vietoje išvydome akivaizdų tektoninį sprūdį, kuris, greičiausiai, susidarė per žemės drebėjimą. Mums pasisekė, nes tuo metu kriokliu garmėjo ganėtinai daug vandens, ko įprastai nebūna, nes prie pat krioklio dar 1959 metais pastatyta hidroelektrinė, o kiek vėliau padidintas jos pajėgumas. Į elektrinę nukreipus dalį Mėlynojo Nilo vandens, krioklys prarado dalį savo grožio. Mūsų lankymosi metu elektrinė buvo remontuojama, taigi turėjome progos grožėtis tuo, ko daugelis keliautojų nemato.

.