Integruota geografijos-istorijos edukacinė pamoka „Nuo senamiesčio iki čigonų taboro“

Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai pradėjo ciklą pamokų, skirtų Lietuvos šimtmečiui. Grupė 11-12 klasių mokinių, su dėstančiais mokytojais išvyko į socialinių mokslų integruotą edukacinę pamoką „Valstybės pažinimas – Vilniaus miesto zonos „Nuo senamiesčio iki čigonų taboro“.

Laisvą 2017-11-25 šeštadienio dieną suplanuotoje pamokoje užtrukome ilgiau nei 12 valandų. Tikslas – suorganizuoti ir pravesti istorijos-geografijos veiklas kitoje aplinkoje – Vilniuje.  Siekiame motyvuotus vyresnių klasių mokinius, paskatinti istorijos-geografijos kitokia, kitoje aplinkoje vykstančia pamoka.

Prieš ekskursiją mokiniai studijavo Vilniaus miesto funkcines zonas, priemiesčio raidą, reljefą, hidrografiją, miškų išsidėstymą, rinko informaciją apie Vilniaus taborą. Po ekskursijos refleksijai skyrėme bendrą aptarimą, papildėme turėtą informaciją, darėme išvadas. Džiaugėmės tokių pamokų nauda, pagalba, kurią suteikė profesorė D.Krupickaitė, gidė Dalia VU senuosiuose rūmuose, buvusi mokyklos mokinė menininkė Jolita Vaitkutė. Linksmas Keistuolių teatro humoristinis muzikinis bardų ir intelektualios tautosakos pasakojimas apie Vilniaus ir Lietuvos raidą keistuoliškai apibendrino visos dienos kelionę.

Mokytojai ir mokiniai po ekskursijos papildėme informaciją ir viską kartu sudėjome į straipsnį.

Pamokos programa:

1. Urbanistinis Vilnius. Ekskursija po Vilniaus miesto zonas „Nuo senamiesčio iki čigonų taboro“.
2. Ekskursija į VU senuosius rūmus.
3. Lietuvos prezidentūra ir Valstybės pažinimo centras.
4. Jolitos Vaitkutės paroda Vilniaus rotušėje,  skirta Nepriklausomybės šimtmečiui “100 žemės apkabinimų”
5. Spektaklis „Šv. Kormorano programa „Paskalos ir padavimai“ Keistuolių teatre.

Geografė, geografijos mokslų daktarė, Vilniaus Universiteto profesorė Dovilė Krupickaitė sutiko mums parodyti kitokį Vilnių: su jo savita urbanistine raida, priemiesčio formavimosi ypatumais, gamtine įvairove, provincijos mokiniams nematytais socialiniais „perliukais“. Profesorė pasakojo apie miesto raidą, istoriją, hidrografijos ir reljefo įtaką urbanistiniam formavimuisi. Aptarti pramoniniai rajonai, „stalininiai“ ir „chruščiovo“, vėlesnio laikotarpio laikų miegamieji rajonai, šiuolaikinė architektūra, namų statybos pokyčiai, statymo kultūra, darbo kokybė ir  žmonių gyvenimo sąlygų niuansai. Pabrėžta, kad istoriniai ir politiniai aspektai lėmė miesto raidos kaitą, jo skirtumus.

Ukmergės gatve atvykome mums įprastu maršrutu pervažiuodami nuolat besikeičiančius miegamuosius rajonus Pašilaičius, Šeškinę. Besileidžiant nuo Šeškinės kalno senamiesčio vaizdą uždengia nauji Saltoniškių daugiaaukščiai biurų pastatai.

Konstitucijos prospektu kertame Vilniaus CVR kvartalą, įsikūrusį dešiniajame Neries upės krante. Architektų brolių V. ir A. Nasvyčių dar sovietmečiu (1983m.) projektuotas pirmasis Lietuvos dangoraižis – 22 aukštų  viešbutis „Lietuva“. Dabar tai Radisson Blu Hotel Lietuva – keturių žvaigždučių viešbutis. Pastatas greta dabartinių Vilniaus dangoraižių atrodo gana kukliai. Kalbėta, kad tuo laikotarpiu architektai, projektavę naujus pastatus, laikėsi taisyklės, kad jie negali būti aukštesni nei aukščiausių Vilniaus miesto bažnyčių bokštai. Šiandien galioja kitos taisyklės. Konstitucijos prospekte nemažai aukštesnių pastatų, o 2004 m. iškilęs kompleksas Europa verslo centras arba Europos bokštas – aukščiausias dangoraižis Baltijos šalyse, turintis 33 aukštus.

Antakalnio mikrorajonas  – „žaliausias” miesto rajonas – miškai ir parkai sudaro 70% teritorijos, dėl to šis mikrorajonas turėjo puikias sąlygas rekreacijai vystyti. Tai vienas seniausių prestižinių miesto rajonų, su patogia infrastuktūra, susisiekimu. Jame daug sovietinės statybos namų, kur butai vis dar gana brangūs dėl puikios vietos ir geros Antakalnio mikrorajono reputacijos.

Olandų žiedu, link Pučkorių, pravažiuojame Užupio pakraštį. Paupio, Markučių senieji industriniai pastatai šliejasi sąlyginai arti miesto centro. Čia pramoninių pastatų būta jau XVII – XVIII a. (popieriaus fabrikas), sovietiniais laikais – verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“, gelžbetonio konstrukcijų gamykla, kitos įmonės.

Pučkorių atodangoje – stotelėje užduotis moksleiviams – išstudijuoti informacinius stendus, atlikti pateiktas užduotis. Miškingose vietovėse „slepiasi“ ne tik Pučkorių palivarko pastatai, kuriuose XIV a. gyveno dvarininkai, patrankų liejyklos griuvėsiai. Skaitmeniniai žemėlapiai atveria miškų užmaskuotas sovietinio laikotarpio metalinių garažų gatveles.

Pravažiuojame Naująją Vilnią. Mikrorajono raidai įtakos turėjo nutiestas geležinkelis. Pirmosios gamyklos buvo statomos jau XVIIa. XIX a. pabaigoje įkurti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1940-1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.

Džiaugsmo gatve privažiavome uždarų gyvenviečių („gated community“) kvartalus. Tai šiuolaikinių privačių namų aptvertos teritorijos, nulemiančius kvartalo žmonių saugumą, iš dalies ribojančios rekreacijos ar aplinkos priežiūros individualumą. Tokių uždarų gyvenviečių skaičiaus augimas būdingas daugelyje pasaulio regionų – tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, kur specialiais atitvarais stengiamasi atsiriboti nuo skurdžiau gyvenančių žmonių, išvengti galimų vagysčių. Įvardijame tokių kvartalų privalumus, ieškome trūkumų ir problemų.

Pravažiavome Pavilnio sodų teritorijas. Sodų zonose besikuriantys gyventojai patiria nemažai sunkumų, susijusių su netinkama infrastuktūra – vandentiekio ir nuotėkų sistemomis, užterštais gruntiniais vandenimis, tankiai užstatytomis teritorijomis, nesutvarkytomis kelio dangomis.

Pravažiuojame Skaidiškes ir Rudaminą – sąlyginai dideles gyventojų skaičiumi priemiesčio gyvenvietes. Skaidiškės ir Rudamina – kaimai, kiekvienas jų turintis apie 4000 gyventojų. Lyginame: Žagarė – miestas, dabar turintis tik 1700 gyventojų. 1912 m. Žagarėje gyveno apie 12 000 gyventojų. 1980 m.  apie 2000 gyventojų. Analizuojame informaciją, aptariame pokyčių priežastis, tendencijas. Kodėl Skaidiškės ir Rudamina kaimai? Kodėl Žagarė, turinti mažiau gyventojų, miesto tipo gyvenvietė? Gaila, bet Žagarė – vienas intensyviausiai mažėjančių Lietuvos miestų.

Kertame Salininkus. Kirtimai – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietus nuo centro. Čia gausu pramonės įmonių, rytuose – Vilniaus oro uostas. Kokią įtaką gyventojams daro netoliese esantis oro uostas? Įvardijame oro uosto taršos šaltinius. Kirtimai išsidėstę tarp Naujininkų šiaurėje, Užusienių ir Dilgynės vakaruose, Užusienių miško pietuose. Pramonės įmonių ir sandėliavimo patalpų gausą rajone sąlygoja patogus susiekimas, kelių infrastruktūra, nutiestas geležinkelis. Kirtimuose yra didžiausias Lietuvoje čigonų taboras. Aptariame socialines problemas, būdingas rajonui, įvardijame priežastis.

Apvažiavome Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajoną, kuriame net negalėjome įtarti, gyvena kelis kartus daugiau gyventojų, nei mūsų gimtajame Joniškyje. Lazdynų mikrorajonas buvo vienas pirmųjų blokinių mikrorajonų Lietuvoje. Statomas, atsižvelgiant į gamtinį išskirtinumą – savitą reljefą, miškingas apylinkes. Architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai, išlaikantys sąryšį su gamta, buvo įvertinti Lenino premija.

Gaila, kad intensyvi dienos programa, neleido dar detaliau „išstudijuoti“ Vilniaus, jo mikrorajonų ir priemiesčio. Nuoširdžiai dėkojame prof. D. Krupickaitei už mums dovanotą unikalią pažintį su sostine.

Galiausiai pasiekiame  senamiestį ir patraukiame  Vilniaus universiteto link. Prieš mus – vienas seniausių universiteto pastatų ansamblių – trijų aukštų dar 1570 m. įkurta ir iki šių dienų autentiškose patalpose veikianti biblioteka. Gidė Dalia praveda ekskursiją ir pristato istorines sales.  Pirma – Pranciškaus Smuglevičiaus su freska išlikusia nuo XVII a., vaizduojančia Mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Salėje nuolatos rengiamos unikalios ekspozicijos iš bibliotekoje saugomų kolekcijų. Toliau kylame į Baltąją salę, kurioje anksčiau buvo observatorija. Apžiūrime eksponatus ir bandome atpažinti senuosius astronomijos prietaisus. Viena smagiausių užduočių – įlipti į observatorijos bokštelį, iš kurio atsiveria pasakiškas vaizdas su Vilniaus bažnyčių smailėmis, puošniu senamiesčiu, beslenkančiu Gedimino kalnu. Aptariame, kaip žmogaus veikla ir gamtos sąlygos gali daryti įtaką kraštovaizdžiui.

Apžiūrime 3 iš 13 universiteto kiemelių: Observatorijos, M. K. Sarbievijaus ir Didįjį. Pastarajame aptariame pastatų architektūrą ir atkreipiame dėmesį į dominuojančius stilius ( renesanso, baroko ir klasicizmo), jiems būdingus bruožus. Pasigrožėję varpine, kurios antrame aukšte yra vienintelė Baltijos šalyse Fuko švytuoklė, pasukame į vieną seniausių ir įdomiausių Vilniaus šventovių. – Šv. Jonų bažnyčią, įsteigtą dar  1386 m., Lietuvos krikšto išvakarėse. Sklypą bažnyčios statybai savo privilegija suteikė pats karalius Jogaila. Bažnyčios viduje pasigrožime vienintele tokia Lietuvoje dešimties altorių kompozicija, didžiausiais Lietuvos vargonais, atkurtais puikiais presbiterijos vitražais, memorialiniais paminklais bei koplyčiomis. Šioje šventovėje visų Vilniaus universiteto fakultetų absolventams įteikiami diplomai, liudijantys įgytą išsilavinimą.

Filologijos fakultetas pasitinka Devynių mūzų vestibiuliu. Trijose sienose sgrafito technika dailininkas R. Gibavičius atvaizdavo senovės graikų meno, mokslo mūzas, o ketvirtoje – mūzų motiną deivę Mnemosinę. Užduotis mokiniams: atpažinti ir įvardyti mūzas. Kitoje salėje apžiūrime dar vieną to paties autoriaus darbų ciklą – istorinius įžymių Lietuvos rašytojų, dailininkų, kultūros veikėjų portretus. Penkiolika figūrų pavaizduoti su tam tikromis jų asmenybę ir veiklą apibūdinančiomis detalėmis, to laikmečio kostiumais. Mokiniai, apžiūrėję freskas,  turi įvardyti bent penkias atpažintas asmenybes.

Apsilankymą Vilniaus universitete užbaigiame Lituanistikos centre. Jo vestibiulį puošia įspūdinga 1976 – 1985 m. dailininko P. Repšio sukurta freska „Metų laikai“. Visoje erdvėje išsidėsčiusi freska vaizduoja lietuvių mitologiją ir atskleidžia tautinę pasaulio sandaros koncepciją. Viršuje – dievybės, sienose – kalendorinės šventės ir metų laikams būdingi darbai… Net ir langų piešiniai čia dokumentiniai (lietuviškos architektūros pavyzdžiai, tautiniai kostiumai, S. Daukanto tekstų apie lietuvių kalbą fragmentai…).

Prabėgomis apžiūrėję ekspoziciją Valstybės pažinimo centre, skubame į Vilniaus rotušę. Joje joniškietės menininkės Jolitos Vaitkutės paroda, skirta Nepriklausomybės šimtmečiui „100 žemės apkabinimų”. Penkių instaliacijų ekspozicija „Šimtas žemės apkabinimų“ tai pirmoji Jolitos Vaitkutės ciklo dalis, skirta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Joje atkurtos penkios Lietuvos ryškios asmenybės: filosofas Stasys Šalkauskis, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kunigas tėvas Stanislovas, rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir dainininkas Vytautas Kernagis. Visus šių žmonių portretus Jolita Vaitkutė sukūrė iš žemės. „Žemė valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste turi simbolinį pradą“,- sako kūrėja. Tai konceptualus objektas, jungiantis žmogų su tėvyne. Jolitai dovanų atvežėme žemės iš Joniškio „Aušros“ gimnazijos sodo. Neatsitiktinai, nes Jolita – mūsų gimnazijos mokinė.

Programą baigiame Keistuolių teatre, kur su didžiausiu pasimėgavimu žiūrime Šv. Kormorano šešėlinio humoro klubo pasirodymą „Paskalos ir padavimai“.  Linksmas Keistuolių teatro humoristinis muzikinis bardų ir intelektualios tautosakos pasakojimas apie Vilniaus ir Lietuvos raidą. Nuotaikingas spektaklis keistuoliškai apibendrino visos dienos kelionę.

Vilma Kubilinskaitė (istorija), Giedrė Motiejuitė (geografija),  Joniškio „Aušros“ gimnazija