Amžina problema: mokykla, mokiniai, tėvai

„Jei man pasiūlytų vadovauti našlaičių mokyklai, su malonumu dirbčiau, bet daugiau nebegaliu derėtis su moksleivių tėvais – jie mus žudo“, – žinomam dėl savo laimėjimų profesinėje srityje amerikiečių mokytojui Ronui Clarkui prisipažino jo kolegė, mokyklos direktorė, neseniai tapusi metų valdytoja.

Sukrėstas pedagogas atvirai surašė ir CNN pasiūlė visas problemas, kurios kyla mokytojams bandant rasti kalbą su moksleivių tėvais. Pasidomėjus, ar Lietuvoje mokytojai taip pat nesusikalba su mokinių tėvais, paaiškėjo, kad esama tų pačių problemų – nuolatiniai nesutarimai dėl pažymių, pasitikėjimo trūkumas, užmerktos suaugusiųjų akys prieš atžalų tinginystę ir vis aplankanti baimė netekti darbo. Vis dėlto kai kurie pedagogai pastebi, kad lietuviai tėvai kaip tik linkę pernelyg nesikišti į mokyklos reikalus, o mokytojams tenka įsijausti į „sugedusios plokštelės“ vaidmenį bandant juos prisikviesti į pokalbį.

Dirbti mokytoju – tarsi vaikščioti kiaušinių lukštais

Ką vaikų tėvams labiausiai norėjo pasakyti amerikiečių pedagogai? Mes esame švietimo darbuotojai, o ne jūsų vaikų auklės. Mes – išsilavinę profesionalai, kurie dirba su jūsų vaikais kasdien, ir kartais išvystame juos visai kitoje šviesoje nei jūs, tėvai. Todėl, jei duodame jums patarimą, priimkite ir apsvarstykite jį, o ne kovokite. Reaguokite į mūsų žodžius panašiai kaip į gydytojo ar teisininko.

Pasitikėkite mumis. Jei sakome, kad jūsų vaikas turi elgesio problemų, nepulkite jo ginti ir kaltinti mokytojų. Jei iš tiesų linkite savo vaikams sėkmės, nustokite juos teisinti ir vardinti priežastis, dėl ko jis ar ji neatliko užduočių – jei nenorite, kad jūsų atžala išaugtų į 25 metų bedarbį, sėdintį ant sofos ir kramsnojantį traškučius, verčiau susitelkite į sprendimų paiešką.

Būkite partneriai, o ne kaltintojai. Vaikai gali turėti problemų, bet nesistenkite jų apsaugoti nuo visų gyvenimo nesėkmių. Jei mes parašome mokiniui vienokį pažymį, tai yra būtent tas pažymys, kurį jis ar ji užsitarnavo. Tiesa ta, kad visada atsiranda blogų mokytojų, kurie lengva ranka suteikia aukštus įvertinimus vien dėl to, jog žino būsiantys palikti ramybėje. Geriausi mokytojai rašo žemesnius įvertinimus, nes stengiasi kelti motyvaciją. Tik kai jūsų vaikas gauna prastesnius įvertinimus, jūs skubate skųstis mokyklos direktoriui ir net samdote advokatus.

Mes irgi bijome. Daugeliu atvejų jaučiamės vaikštantys kiaušinių lukštais dirbdami šioje švietimo sistemoje, kur mokytojams trūksta drąsos būti sąžiningiems ir reikšti savo mintis. Menkiausia klaidelė gali tapti dideliu nesusipratimu – pavyzdžiui, fizinis kontaktas su vaiku, pabandžius nuvalyti jo vandeniui atspariu flomasteriu ištepliotą veidą.

Mes suprantame, kad mylite savo vaikus. Mes irgi mylime juos, tik maldaujame jūsų mumis pasitikėti, palaikyti ir ne kovoti prieš sistemą, o dirbti jos labui.

Nesu bloga mokytoja vien dėl to, kad rašau blogus pažymius

„Sutinku su viskuo, ką paminėjo amerikiečių mokytojas, ir žadu su jo mintimis supažindinti savo mokyklos valdžią, kad apsišviestų. Bent jau žinosiu, kad nesu bloga mokytoja vien dėl to, kad rašau blogus pažymius.

Ir pas mus yra mokytojų, kurie rašo gerus pažymius vaikams, nes jie yra kažkieno sūnūs ir dukros, pedagogai nenori turėti problemų. O aš nepaklausiau, dėl to iš manęs atėmė vieną klasę, sumažėjo darbo krūvis. Įdomiausia, kad paskui, jei rašai aukštesnius pažymius, kai abiturientai laiko egzaminus, gavę rezultatus mokyklos vadovai rodo lenteles ir priekaištauja, kad mokinys metiniame trimestre turėjo 8 arba 9, o egzamino neišlaikė arba gavo žemiausią įvertinimą. Tada jau sakoma, kad pažymiai turi atitikti tikrovę“, – savo patirtimi pasidalijo anglų kalbos mokytoja Sandra, prašiusi neskelbti pavardės ir mokyklos, kurioje dirba.

Jauna pedagogė pastebėjo, kad tėvai neretai būna linkę teisinti savo atžalas ir kaltinti mokytojus. Tik ne visi noriai priima bendradarbiavimo idėją: „Pati eidavau pas tėvus prašyti, kad jie kontroliuotų, kaip vaikai ruošia pamokas, pasakydavau, ką konkrečiai jiems reikia padaryti. Kai vaikai, tėvų prižiūrimi, pasiruošdavo, tai ir rezultatai geresni būdavo. Bet aš manau, kad tėvai kartais tingi, neturi laiko ar noro padėti vaikams mokytis.“

„Mokytojai kaltina tėvus, kad jie neateina į mokyklas, bet kai šie ateina, nelabai žino, ką daryti. Arba nori, kad būtų žaidžiama pagal jų taisykles, bet tėvai ne mokiniai, neturi vykdyti nurodymų. Svarbu iš karto nenustatyti taisyklių, ką turi daryti tėvai, atėję į mokyklą. Reikia juos jaukintis. Ką daryti, kad tėvai ateitų? Tapti tarsi sugedusiomis plokštelėmis, nuolat kviesti, kviesti ir kviesti – iš pradžių ateis du, paskui penki“, – problemą įžvelgė seminarus mokytojams ir mokinių tėvams rengianti Šeimai draugiška psichologė, lektorė, Humanistinės pedagogikos asociacijos bei Lietuvos tėvų forumo bičiulė Ramunė Želionienė.

Ji ne kartą tramdė mokytojų ir mokinių tėvų aistras dėl neteisingai rašomų pažymių. Mokytojams aiškino, kad tėvai nebūtinai yra kompetentingi spręsti apie jų vertinimo kriterijus, bet nereikia skubėti jų kaltinti nesupratingumu. Besidomintys savo vaikais tėvai turi būti priimami, ir bene geriausiai juos paveikia tie mokytojai, kurie negaili laiko vertinimo sistemai paaiškinti, prisijaukina auklėtinių gimdytojus leisdami jiems domėtis, klausti, atsižvelgdami į nuomonę. „Būna neteisybių – vienas mokytojas specialiai parašo geresnį pažymį, ir kai tėvai nusišalina, jie nebėra vaikų draugai. O mokytojams, kurie kaltinami dėl blogų pažymių, visada siūlau nepriimti to asmeniškai. Jie gali nuraminti tėvus, kad šie galbūt per daug tikėjosi iš savo vaiko. Kartais padeda, jei klausiama vaiko, kiek jis pats tikėjosi, kiek įdėjo darbo, kad gautų vieną ar kitą rezultatą, būna, tada pasibaigia iliuziniai tėvų lūkesčiai“, – sakė psichologė.

Ragina būti ir kaltintojais

„Nepasitikėkite mumis, teisinkite savo vaikus, reikalaukite geresnių pažymių ir saugokite vaikus – būkite mūsų kaltintojais, tai daug geriau, negu visai negirdėti jūsų balso. Ir tai bus mūsų stotelė, iš kurios tikrai rasime kelią į partnerystę vaikų labui“, – visai kitokius žodžius moksleivių tėvams norėtų perduoti Lietuvos Švietimo darbuotojų profesinių sąjungų centro Šiaurės rytų Lietuvos regiono susivienijimo pirmininkas Andrius Navickas.

Jo manymu, lietuvių problema kita – moksleivių tėvai kaip tik per mažai domisi, ką atžalos veikia mokykloje, pedagogams trūksta jų nuomonės. „Nemanau, kad tėvai galėtų paveikti išmanantį savo darbą mokytoją dėl vaiko pažymio ar jį apkaltinti neprofesionalumu. Vis dėlto matau labiau teigiamą nei neigiamą tokių konfliktų aspektą“, – svarstė A. Navickas.

Pasitikėjimas gali atsirasti tik tarp bendraujančių žmonių, tačiau tam reikia laiko. „Mokykla pasitikima mažiau negu patikrintu banku, kavine ar telekomunikacijų bendrove. Nežinau, ar yra kokių nors duomenų, bet žmogus labiausiai turėtų pasitikėti kompiuterių gamintojais, nes tai patikrinta, plačiai naudojama ir nereikalauja tiesioginio kontakto, pokalbio, bendravimo – kas dabar tam turi laiko?

Labiausiai tėvai pasitiki pradine mokykla, o tikriau sakant, viena mokytoja, kuri kiekvieną rytą pasitinka, o pasibaigus pamokoms palydi iš klasės dar trumpai pagirdama ar papasakodama apie nepasisekimus“, – savo nuomonę išdėstė Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos chemijos mokytoja Eglė Naprienė.

Pasak jos, augdamas vaikas natūraliai plečia bendravimo ribas ir tėvai lengviau atsikvepia ne taip dažnai kviečiami į mokyklines šventes ar susitikimus. Ramybė trunka tol, kol išlenda aštrūs paauglystės kampai, atsiranda priklausymo bendraamžių grupei poreikis, šalin stumiami visi suaugusieji – ir tėvai, ir mokytojai. Dažnai „sunkaus paauglio“ tėvai nuleidžia rankas ir mano, kad nebeturi jam jokios įtakos, o mokytojas tuomet tampa „geru“ arba „blogu“.

„Manau, gerai, kad vaikus moko jauni ir nepatyrę, seni ir metodiški, tvarkingi, išsiblaškę, užuomaršos, susikaupę pedantai, talentingi žmonės ir vidutinybės, moterys ir vyrai. Tokioje įvairovėje visi, kurie pasiryžę peštis dėl savo tiesos, ją suras.

Kas jau kas, tėvai privalo kištis į savo vaikų gyvenimą, tik vieni neperlenkia lazdos su patarimais, paliepimais, prisitaiko ir mokosi iš savo vaikų, kiti nekvaršindami galvos prastu auklėjimu kaltina mokyklą. Visada yra saugu dalį atsakomybės naštos perkelti kitam, tai įrašyta žmogiškoje prigimtyje. Todėl strateginius klausimus ir sprendžia direktorių, darbuotojų, mokytojų, mokinių ir kitokio plauko tarybos“, – sakė E. Naprienė, kurios nuomone, tėvams verta labiau pasitikėti ir bendradarbiauti su mokyklų tarybomis.

Tėvams pataria nežeminti mokytojų autoriteto

„Dirbu prestižinėje mokykloje. Mane jau įspėjo: yra tėvų, kurie mano, kad viską žino geriau. Sukelia isteriją arba neišklausę to, ką sakai, išeina. Kai mokiniai mato tokį elgesį, ima patys siųsti mokytojus kuo toliau. Kartais nugirstu, kaip suaugę kalba apie mokytojus – bet juk mes taip pat baigėme mokslus, turime patirties, kai kurie iš mūsų tikri profesionalai“, – savo patirtimi dalijosi nenorėjusi prisistatyti lietuvių kalbos mokytoja.

Mokslininkai vis aktyviau kalba apie socialinio palaikymo naudą mokiniui, jo tėvams ir mokytojams.

„Tėvai neturėtų sau leisti vaikų akivaizdoje žeminti mokytojo autoriteto, menkinti pedagogų, įžeidinėti. Autoritetą reikėtų kelti, žinoma, ne iliuzinį. Netgi jeigu vaikas skundžiasi blogu mokytoju, su kuriuo negali sutarti, siūlyčiau paaiškinti, kad reikia mokytis bendradarbiauti, panašiai kaip darbe su kolegomis“, – sakė psichologė R. Želionienė.

Ką daryti, jei į mokytojo kabinetą ūžteli kovingai nusiteikę tėvai? Nuginkluoti juos supratingumu, leisti išsišnekėti, bandyti rasti bendradarbiavimo būdus.

„Rengiame seminarus, kuriuose tėvai ir mokytojai sėdi kartu. Paaiškėja, kad kartais atsakomybė už vaiką tampa futbolo kamuoliu, kurį jie nori mesti vieni kitiems. Mokytojai skundžiasi: „Tėvai per daug iš mūsų nori.“ Ir kartu prisipažįsta, kad norėtų, kad tėvai padarytų vaikus „patogius dirbti“. Arba pataria jiems per daug nesirūpinti tuo, kas vyksta pamokų metu, nes jie yra profesionalai. Bet tai veda į konfliktą. Norint prisijaukinti žmogų, būnant mokytoju, reikia leisti jam laisvai kvėpuoti, atėjus į mokyklą“, – patarė psichologė.

Šaltinis: alfa