Lietuvos švietimui ir mokslui 2007-2013 m. skiriama daugiau kaip 4 mlrd. litų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų. Ar turite idėjų, kaip šiomis investicijomis galėtume geriausiai pasinaudoti kurdami šiuolaikišką žinių valstybę?„Žinoma, taip!”, pareiškė beveik šimtas vyresniųjų klasių moksleivių, atsiliepusių į kvietimą dalyvauti konkurse „Jeigu aš būčiau ministras…”
Savo laiškuose švietimo ir mokslo ministrui moksleiviai pateikė daugybę pasiūlymų ir sumanymų, kaip būtų galima pagerinti švietimą. Komisija atrinko dešimt įdomiausių ir originaliausių laiškų.
Laiškas Nr.3
Gerb. Ministre,
džiaugiuosi, kad Jums svarbi mokinių nuomonė, siekiant kuo geriau ir tikslingiau panaudoti Europos Sąjungos paramos lėšas mūsų šalies švietimo sistemai. Aš, Telšių ,,Džiugo” vidurinės mokyklos vienuoliktokė, norėčiau pasiūlyti kelias idėjas, kurias įgyvendinčiau būdama švietimo ministre.
Visų pirma, dalį lėšų skirčiau nuotoliniam mokymuisi diegti vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. Toks mokymosi būdas pagerintų mokinių pažangumą, žinių kokybę, nes sudarytos didelės mokinių grupės, nepalankus tvarkaraštis vargina moksleivius bei trikdo jų ruošimąsi egzaminams. Mokymasis internetu suteiktų mokiniams lankstumo planuojant savo laiką, mokslas taptų tikslingesnis, o žinios greičiau įgyjamos pagal kiekvieno poreikius ir gabumus. Taip pat būtų suteikta galimybė tobulinti darbo su informacinėmis technologijomis įgūdžius, reikalingus XXI amžiuje. Nuotolinis mokymasis taptų veiksminga, individualia ugdymo priemone.
Taip pat jaunimo akiratį praplėstų mokinių mainų programos su Europos šalimis. Šis bendradarbiavimas mokytojams ir mokiniams leistų pažinti kitokias mokymosi programas, ugdymo būdus, kuriuos pritaikius mūsų darbas būtų efektyvesnis. Be to, mokiniai pažintų kitų šalių kultūrą, tradicijas, įgytų bendravimo, užsienio kalbų pritaikymo įgūdžių. Mainų programos skatintų mokinius siekti ir pasitikrinti savo žinias bei išreikšti gebėjimus.
Manau, labai svarbu ugdyti mokinių bendruomeniškumą. Šių dienų jauni žmonės yra tarsi atskirti nuo visuomenės, todėl jeigu būčiau ministrė, dalį Europos Sąjungos paramos skirčiau specialistų paskaitoms apie įvairias mūsų bendruomenės problemas. Ši programa parodytų jaunimui, kaip jie gali padėti ir kuo gali būti naudingi, pavyzdžiui, mažinant aplinkos taršą, remiant skurstančius ar neįgalius žmones. Specialistų paskaitos paskatintų mokinius įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Mano nuomone, pateiktos idėjos gali būti įgyvendinamos, tik reikia pastangų ir bendradarbiavimo. Tikiuosi, šie pasiūlymai padės spręsti švietimo problemas.
Laiškas Nr.11
Gerb. ministre G. Steponavičiau, sužinojusi apie galimybę dalyvauti konkurse ir parašyti Jums laišką, nė akimirkai nesuabejojau – dalyvausiu. Ačiū, kad gavau tokią galimybę.
Esu mokyklos prezidentė, labai myliu savąją mokyklą, stebiu pokyčius joje. Taip, per pastaruosius trejus metus padaugėjo kompiuterių, baldų, įrangos. (Esame dėkingi Europos Sąjungai). Tačiau šiandienos mokyklai reikia ne vien materialinių gėrybių. Tad, jeigu aš būčiau ministrė:
1.Įteisinčiau mokinių ir mokytojų mainus. Tai į mokymo procesą ir užklasinę veiklą įneštų naujo ir gaivaus vėjo. (Stovintis vanduo genda…)
2.Įkurčiau kuo daugiau originalių ir efektyvių poilsio kambarių ir kampelių mokytojams ir mokiniams. (Puikiai žinome, kas atsitinka su nuvarytais arkliais…)
3.Įsteigčiau stipendijas, vardines premijas, kuponus labai gerai ir gerai besimokantiems, besielgiantiems moksleiviams, kad galėtų nueiti į teatrą, kiną, koncertą. (Muzikiniu raktu dažnai atrakinama širdis…)
4.Pasistengčiau, kad mokyklose vyktų automobilių vairavimo pamokos. Moksleiviai nemokamai (ir atsakingai) įsigytų vairuotojo teises. (Kiekvienas žmogus savo nelaimės kalvis…)
5.Manau, kad šiandien sveikos mitybos, sveikos gyvensenos pamokos – būtinybė. Kasdien skaitome ir girdime gąsdinimus, kokį nesveiką maistą ir gėrimus valgome ir geriame. (Sveikatos ir geriausiam draugui nepaskolinsi…)
6.Pasirūpinčiau, kad prie mokyklos būtų pastatytas priestatas – dar vienai sporto salei. Kiekviena mokykla galėtų įsigyti ir inventoriaus – slidžių, dviračių… (Sportuoti sveika, kada esi sveikas…)
7.Siūlyčiau į mokymo procesą įtraukti „laimės” pamokas. (Nebenorime būti savižudžių tauta…)
8.Dalį ES lėšų skirčiau bent kartą per pusmetį kiekvienai klasei pažintinėms – mokomosioms ekskursijoms. (Juk geriau vieną kartą pamatyti…)
9.Ypatingą dėmesį skirčiau talentingiems moksleiviams. Būtų organizuojamos kūrybos dienos, popietės, stovyklos, leidžiamos knygos, albumai. (Geras pavyzdys – užkrečiantis pavyzdys…)
10.Daugiau ES lėšų skirčiau papildomajam ugdymui. Mokyklose veiktų daugiau ir įvairesnių būrelių. (Kokie laikai, tokie auga ir vaikai…)
11.Pagrindinių mokomųjų dalykų mokytojai turėtų po vieną papildomą konsultacinę pamoką. Kiekvieną savaitės dieną sutartą valandą konsultuotų mokinius, turinčius mokymosi sunkumų, vis kitas to dalyko mokytojas. (Nereikėtų mokiniams samdyti korepetitorių…)
12.Palaiminčiau mokinių svajonę – įsigyti muzikos instrumentų, kurti įvairias muzikos grupes ir muzikuoti. (Manau, sumažėtų nusikalstamumas…)
13.Sumažinčiau mokinių skaičių klasėse iki 20. (Bandos jausmas nesvetimas dažnam moksleiviui…)
14.Siūlyčiau mokyklose įvesti šokių mokytojo etatą. Viena savaitinė privaloma šokių pamoka būtų atgaiva kūnui ir sielai. (Mažiau varstytume poliklinikų duris…)
15.Dar turėčiau daugybę pasiūlymų (Laboratorijos, kuriose vykdytume mokslinius bandymus, žiemos sodas, kuriame įgytume praktines biologijos žinias, poilsio ir veiklos zonos mokyklos kiemeliuose, modernesni ir patogesni mokykliniai baldai ir kt.), bet jie šitame popieriaus lape nebetelpa. Viliuosi, kad nors vienas mano pasiūlymas kada nors taps realybe.
Gerb. ministre, linkiu Jums kūrybinės ugnelės, stiprybės, palaikymo, gražių pavasario dienų.
Laiškas Nr.16
,, Laiškas Švietimo ir mokslo ministrui ,, Jei aš būčiau ministras…”
Ateiname į mokyklą vaikais ir pamažu kiekvienais metais ūgteldami lavėjam, mokomės ne tik to, ko mokoma pamokose, bet ir įvairiausių gyvenimo gudrybių. Vertiname, kas yra geriau, o kas- blogiau, ieškome kaip blogį pakeisti į gėrį. Taip yra tik todėl, kad mes augdami tobulėjame, keičiasi mūsų supratimas, požiūris į tuos pačius dalykus. Kas šešiamečiui tiko ir patiko, vyresnėse klasėse jau gali suvokti, kad viso to gal ir nereikėjo.
Mes, dabartiniai vaikai, užaugę ir jau patys būdami mokytojais, dėstytojais, o gal net įvairių institucijų vadovais, kursime kitų vaikų rytojų. Svarbu, kad nuo pat pirmųjų mokymosi dienų vaikai suvoktų svarbiausias gyvenimo vertybes, suprastų, kad be pareigos ir atsakomybės gali ne tik suklysti, bet ir pasiklysti. Suprantu, kad šiuo laikmečiu ugdymo procese daug ką lemia ir finansinė situacija. Džiaugiuosi, kad mūsų šalies Švietimo ir mokslo ministerijai šiuo metu ranką ištiesia Europos Sąjunga. Džiaugiuosi, kad dalelė tos paramos pasiekė ir mano mokyklą, kurioje mokosi apie tris šimtus mokinių. Per pastaruosius metus tai pati nuostabiausia žinia ne tik visiems mokiniams, bet ir mokytojams. Mano mokykla renovuojama. Atnaujintas vidus, nupirkti kompiuteriai, multimedijos įranga. Palengvėjo sąlygos mokytis mokiniams ir dirbti mokytojams. Kad gaunamos lėšos panaudojamos teisingai ir atsakingai, tuo neabejoju. Manau, tai priklauso nuo mokyklos vadovo, jo noro ir siekių.
Žinoma, jeigu aš būčiau ministrė ir turėčiau galimybę gauti daug pinigų, investuočiau juos mokymosi gerovei, atsižvelgdama į tai, kas būtų naudinga mokiniui ir mokytojams, bei visai ugdymo sistemai.
Pirmiausia, pasakyčiau pradinių klasių pratyboms – „ne”. Manau, kad pradedančiam mokytis jos yra stabdis taisyklingai, tvarkingai, gražiai rašysenai. Vaikai įrašydami tik atsakymą, dažnai neįsidėmi pačio veiksmo sekos. Tai akivaizdu tuomet, kada pereinama prie rašymo į paprastus sąsiuvinius. Pradinukai tiesiog nežino, kaip tvarkingai rašyti…
Antras pakeitimas – įvairių dalykų knygose pateikiamų žinių sukonkretinimas. Sakyčiau, reiktų keisti vadovėlius, paliekant juose svarbiausius dalykus. Išplėsta mokymosi programa nesudomina jaunų žmonių: jie užverčiami bereikalinga informacija, atsiranda dideli mokymosi krūviai, nukenčia mokinio mokymosi rezultatai, visa tai neigiamai atsiliepia jo protiniam pajėgumui.
Trečias žingsnelis permainų link – tai įvairiapusis mokinių skatinimas. Kuo daugiau vaikai turėtų vykti į pažintines išvykas, tiesiog turėti galimybę teoriją pagrįsti praktika arba matymu vizualiai. Galimybė dalyvauti įvairiose stovyklose, na, kad ir karinėse, kuriose ugdomas pasitikėjimas savimi, atsakomybės, pareigos jausmas. Aš pati esu buvusi istorinėje pažintinėje stovykloje Rukloje (kareivinėse). Iš patirties galiu pasakyti, kad tai puikiausias laiko praleidimas pasiimant iš gyvenimo daug ir įvairaus patyrimo, žinių.
Ketvirtas mano pakeitimas- mokyklinės uniformos. Manau, kad mokykla turi išlikti mokykla, o ne madų demonstravimo namais. Mokyklinės uniformos padėtų ugdyti tolerantiškumo jausmą, mažėtų patyčių .Mokyklinių uniformų įsigyjimas iš dalies galėtų būti finansuojamas pačios mokyklos. Taip atsirastų atsakomybė saugoti ir branginti ją.
Penktas mano pokyčių noras – mokytojų stažavimasis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mokytojas tas žmogus, nuo kurio kompetencijos iš dalies priklauso mokinio mokymosi rezultatai, noras eiti į mokyklą, įsitraukimas į popamokinę veiklą, mokinio savijauta mokykloje. Keičiantis mokinių poreikiams, mokytojų požiūris turėtų taip pat neatsilikti. Taip būtų sudaromos visiems mokiniams vienodos galimybės mokytis.
Su kiekvienais metais viskas keičiasi, o kas gali geriau žinoti, ko reikia mokiniui, jeigu ne jis pats. Mano pamąstymai paprasti, kasdieniški, tačiau be finansinės pagalbos neįgyvendinami. Tikiuosi, kad šios mažos mano mintys, nors dalele prisidės prie didelių minčių, siekiant pagerinti visą mokinių ugdymo procesą.
Laiškas Nr.27
“Jei aš būčiau Švietimo ministrė”
Nerašysiu apie visą Lietuvos švietimo sistemą apskritai. Kalbėsiu apie tai, ką išmanau – mokyklą, kurioje jau dešimt metų praleidžiu pusę savo dienos. Pasidalinsiu savo mintimis, pastebėtais trūkumais ir pasiūlymais, kaip turėtų būti, jei tapčiau Švietimo ministrė : ko trūksta moksleivių buityje, kuo pagyvinčiau mokyklos rutiną, ir spręsčiau esamas problemas, kaip naudočiau ES skiriamas lėšas.
Mokyklose trūksta paprasčiausio jaukumo : šiltų santykių su pedagogais plėtojimo, ramios ir saugios atmosferos kūrimo. Sukūrus jaukumą, visi mokyklose besimokantys jaunuoliai galės jaustis saugūs ir laimingi mokykloje, to pasekoje sumažės patyčios ir kitos bėdos, krečiančios Lietuvos mokyklas.
Daug lemia patalpos, kuriose mes mokomės : niekam nėra malonu leisti savo „jaunas dieneles” byrančiame, liūdna spalva nudažytame pastate, sukuriančiame slogią atmosferą. Manau, mokyklą reikia paversti kuo artimesne namams.
Pirmiausia, išklojant kiliminę dangą, kad mokiniai galėtų vaikščioti su šlepetėmis ar kojinėmis, patogiai ir šiltai. Taip pat pradėti „susidorojimą” su mokinių kuprinėmis. Visose mokyklose įrengti didžiules spintelės, kuriose sutilptų viskas, ko gali prireikti mokykloje, siekiant kuo labiau sumažinti knygų skaičių, slegiantį nugaras. Ir aišku, jokių uniformų! Tam, kad kiekvienas, besimokantis mokykloje galėtų ateiti apsirengęs taip, kaip jam patogu ir gera, „nesuspaustas”
Visos mokyklos turėtų būti pilnos vaikų piešinių, kūrybinių darbų ir projektų, sienos nudažytos ryškiomis spalvomis, patalpos – erdvaus išplanavimo. Kad kiekvienas žmogus, besimokantis mokykloje jaustųsi esantis svarbus ir jo darbai įdomūs kitiems. Klasės turėtų būti labiau pritaikytos interaktyvioms pamokoms, filmų ar skaidrių peržiūrai. Kiekviename kabinete turėtų būti reikiama įranga.
Antras žingsnis, siekiant mokyklų jaukumo – įrengti poilsio kambarį, kuriame moksleiviai galėtų bendrauti tarp klasių, išsivirti arbatos, prisėsti ant patogios sofutės, pasinaudoti internetu, paklausyti muzikos, pabendrauti, galbūt mikrobangų krosnelėje pasišildyti sumuštinį. Šis kambarys turėtų pakeisti smirdinčias valgyklas, jų parduodamą nesveiką ir riebų maistą, gazuotus gėrimus ir kitus produktus, kuriuos kasdien valgo visi Lietuvos vaikai, lankantys mokyklas.
Koks gali būti jaukumas be savo talentų ugdymo? Kiekviena mokykla privalo turėti klasę, pilną įvairių muzikos instrumentų, molbertų ir dažų, keisčiausių kostiumų, perukų ir makiažo, skirto moksleivių meniniam ugdymui, menų bandymui ir savęs atradimui.
Kuriant smagią atmosferą ir aplinką, daug dėmesio reiktų skirti pedagogams, jų mokymo formos tobulinimui, rutinos naikinimui, daugybės skirtingų metodų taikymui. Mokytojai turėtų pradėti vaikų bendravimo skatinimą : užduoti daugiau darbų grupėse, žaisti įvairius žaidimus, skatinti klasės išvykas ir projektus , siekiant kuo didesnio moksleivių bendravimo, dažnesnio kontakto ir sutarimo. Sistema turėtų remtis vaikų lavinimu, bendravimo skatinimu, žinių praktiniu pritaikymu gyvenime, o ne akademinėmis žiniomis ir mokytojų pečius slegiančiu „popierizmu”.
Turint galimybę panaudoti ES skiriamas lėšas, siūlyčiau pradėti kurti bendrą mokyklų ūkį. Kiekviena mokykla, savo teritorijoje pasirūpintų žemės ploteliu, kuriame augintų trims sezonams pritaikytas daržoves, ar gėles, švenčių proga sodintų medelius ir pratintų naująją kartą prie gamtos, kurios jie savo „kompiuterių pasaulyje” senai nebepastebi. Technologijų pamokos vyktų lauke, prižiūrint augalus, gaminant maistą iš pačių užaugintų, sveikų ir spalvingų gėrybių. Biologijos, ar žemesnėse klasėse – pasaulio pažinimo , besimokantys vaikai stebėtų ir aprašinėtų gamtą savo mokyklos kieme, bendradarbiaudami su pedagogais, diskutuodami.
Šių laikų jaunuoliai dažnai nedalyvauja kūno kultūros pamokose, tai labai kenkia jų sveikatai ir vystimuisi. Kyla klausimas, kodėl moksleiviai netrykšta noru dalyvauti sporto pamokose. Atsakymas yra paprastas : pamokos neįdomios, o sąlygos neįtikėtinai prastos. Mokyklose privalėtų būti erdvi, moderni salė, pritaikyta įvairiems užsiėmimams ir berniukams, ir mergaitėms, skirta įvairioms sporto šakoms, baseinas, aikštelė lauke. Lygiai taip pat kiekvienoje mokykloje privalėtų būti dušas, patogios persirengimo rūbinės, spintelės.
Mokyklos kieme, turėtų būti saugi ir erdvi vieta, pritaikyta moksleivių transporto priemonėms talpinti, nepamirštant ir dviračių.
Sąrašas ilgas, reikalaujantis daug laiko, lėšų ir darbo, bet viskas įmanoma! Mokantis jaukioje mokykloje kiltų moksleivių balai, gerėtų rezultatai ir tarpusavio santykiai! Linkiu tokių mokyklų mūsų vaikams ir anūkams, kad dienos, praleistos mokyklos suole visos primintų šventę!
Laiškas Nr.33
Jei aš būčiau ministras
Hmm… Gana skambiai pasakyta… Jei aš būčiau ministras?… Kodėl taip sakau ? Ogi manau, jog šitai sričiai turi vadovauti patyręs, galbūt šiek tiek pagyvenęs žmogus, kuris supranta jaunus žmones bei šios sistemos darbuotojus.
Švietimo sistema Lietuvoje šiuo metu išgyvena tikrai negeriausius laikus: mokytojai aimanuoja dėl algų, mokiniai dėl neaiškios ateities. Šioje srityje viskas turi būti pastovu, nes dabar kaip nuolatos viskas keičiasi sunku ir susigaudyti. Na, bet čia tik blogoji Lietuvos švietimo pusė – yra ir geroji, kuri nuolat gerėja…
Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų mokyklos pasikeitė ir išore, ir vidumi, jos buvo ( kai kurios bus) rekonstruojamos, pritaikomos neįgaliems. Seną, dabar jau šypseną keliančią techniką pakeitė nauja, moderni. Tai padaryti padėjo ES struktūriniai fondai.
Ministru būti aš per jaunas, bet šioje pastraipoje pasvajosiu, ką daryčiau juo tapęs. Pirmiausia stengčiausi, kad Lietuvos mokyklos taptų ( mokymosi prasme) panašiomis į vakarų Europos. Vakarų Europoje mokiniai gauna tai, kas jiems bus reikalinga gyvenime, o ne tai, kas bus užmiršta pirmais metais baigus mokyklą. Taip pat ten nėra tokio nuobodaus dalyko, kaip teorijų įvairų dalykų apibrėžimų „kalimo į galvą” . Ir visa tai susumavus išleisčiau potvarkį, kuriuo skelbčiau, jog nuo naujų mokslo metų įvedu kompleksinę pamoką, kurioje būtų mokoma, kaip ugdyti asmenybę, kaip tvarkytis su pinigais ( tai ypač svarbu rinkos ekonomikoje), kas yra sveikas maistas, apie jausmus ir psichologiją ir, žinoma, apie narkotikų bei alkoholio žalą ( tas taip pat ypač svarbu dabar ). Šios pamokos turėtų būti jaunatviškos, mokymosi turinys turėtų būti pateikiamas kuo įdomiau ir turėtų būti kuo aiškesni pavyzdžiai. Mano nuomone, turėtų būti sustiprinta lytinio švietimo pamoka, nes dabar jaunimas vis anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, nes šita programa ir dar daugelis kitų, pažiūrėjus iš šono, atrodo kaip archeologinės iškasenos. Gyvename iliuzijomis.
Visam tam reikia ir pastangų, ir papildomų lėšų bet tai mokslą (mokyklą) padarytų dar įdomesnį (-ę) ir patrauklesnį (-ę). Ir gal pritrauktų ateiti į mokyklą tuos, kurie dabar jos nelanko, o tiesiog bastosi gatvėse. Ir taip nereikėtų skaičiuoti mirusių „dūšių”.
Laiškas Nr.42
Gerbiamas Švietimo ir mokslo ministre,
rašau Jums laišką, nes noriu pasidalinti savo mintimis ir idėjomis ką daryčiau, keisčiau švietimo ir mokslo sistemoje, jei būčiau ministrė ir turėčiau ES paramą.
Kadangi mokausi miestelio gimnazijoje, pirmiausia atkreipčiau dėmesį į nedidelių mokyklų mokinius ir į pačias mokyklas: neuždaryčiau tų mokyklų, nors jose yra tikrai mažiau mokinių, nes jos, mano nuomone, turi daugiau privalumų, nei trūkumų. Mūsų gimnazijoje mokosi apie tris šimtus mokinių, bet mes jaučiamės gal net geriau, nei mokiniai kai kuriose didelėse miesto mokyklose. Vieni kitus pažįstame, klasės nėra daug mažesnės, bet vieni kitus matome, suprantame, mokytojai atkreipia dėmesį į kiekvieną vaiką, padeda asmeniškai, todėl nereikia samdyti korepetitorių. Kaip ir miesto mokyklos turime labai daug galimybių išvykti ne tik į gražiausius Lietuvos kampelius, bet ir į užsienį, nes vykdome nemažai įvairių tarptautinių projektų. Beje, kiekvienas mokinys turi galimybę pakeliauti, nes mūsų gimnazijoje mokinų mažiau, taigi ir konkurencija tikrai mažesnė. Prieš uždarant kaimo mokyklą, apsvarstyčiau, ar tikrai to reikia, nediskriminuočiau kaimo mokyklų vien dėlto, kad joje mažiau mokinių, juk svarbus ne skaičius, o atmosfera, mokyklos „širdis”.
Antra problema – miestelio ar kaimo vaikų užimtumas po pamokų. Yra keli būreliai, tačiau tikrai ne toks gausus pasirinkimas, mokytojai negali duoti papildomų pamokų, užsiėmimų, nes jiems neleidžia krūvis. Jeigu būčiau ministrė, skirčiau lėšų įvairiems būreliams, užsiėmimams. Vaikai nori išbandyti save visose srityse, todėl įrengčiau kuo įvairesnių bei įdomesnių popamokinės veiklos užsiėmimo krypčių. Pavyzdžiui, ne vien tik futbolo ar krepšinio būreliai, bet ir mažiau žinomų sporto šakų užsiėmimai, nes mokyklose nėra pasirinkimo, galima skirti lėšų užsienio kalbų mokymuisi, ne vien tik anglų ir rusų, manau, atsirastų mokinių, kurie norėtų išmokti ir kitas užsienio kalbas, galbūt, išsipildytų ne vieno mokinio svajonė – mokėti vieną ar kitą kalbą. Trūksta ir meno sričių užsiėmimų, nėra net dailės būrelių…
Taip pat bendraučiau su mokyklomis asmeniškai, domėčiausi, ko joms trūksta, kad gerėtų mokymosi sąlygos. Galbūt vieniems trūksta naujų vadovėlių, kitiems – kompiuterių. Daugiausia pinigų skirčiau mokytojų ir mokinių tobulėjimui: konferencijos, susitikimai su žymiais, patirties turinčiais žmonėmis padėtų suprasti, koks svarbus išsilavinimas ir kad tikrai jo reikia siekti, o mokytojai įgautų praktikos, kurią galėtų panaudoti pamokose, sužinotų, kas galėtų sudominti mokinius, kad pamokoje „nemiegotų”, nes yra tokių mokytojų, kurie savo dėstymo metodą taiko jau daug metų, nepaisydami nei naujų technologijų, nei naujų pokyčių ir tai šiuolaikiniams mokiniams labai nuobodu, neįdomu. Manau, kad naujos žinios, tobulėjimas šiais laikais labai svarbu, nes viskas keičiasi, mokslas tampa vienu pagrndinių prioritetų visur: bendravime, darbe, konkurencijoje, GYVENIME, mokslo kokybė turi būti vis geresnė, o tai vyks tik tada, kai ir mokiniai, ir mokytojai nuolat tobulės, įgis praktikos, sieks ir semsis naujų žinių.
Laiškas Nr.66
Laba diena, gerbiamas švietimo ir mokslo ministre,
visai neseniai ir netikėtai atradau šį konkursą, tačiau negaliu Jums neparašyti, kadangi dešimt metų mokiausi Išlaužo pagrindinėje mokykloje, o ją pabaigusi įstojau į VŠĮ Kauno jėzuitų gimnaziją. Turiu ką papasakoti, tad nenoriu praleisti progos pasidalinti savo idėjomis su Jumis. Taigi, jei būčiau ministrė:
- Pasirūpinčiau, kad mokyklose atsirastų suoleliai. Jų nėra nė vienoje iš dviejų mokyklų. Mokiniai sėdi ant palangių ir ramsto sienas. Geriausia būtų patys paprasčiausi suoleliai, o ne „minkšti kampai” ar foteliai, nes jie greit išsitepa, mokiniai juos suplėšo, be to, juose kaupiasi dulkės.
- Pasidomėčiau mokyklose gaminamu maistu. Pastebėjau, kad KJG mokiniai dažniausiai perka ne sveiką maistą, o saldumynus, kurių pasiūla valgykloje tikrai didelė.
- Finansuočiau įvairias mainų programas, mat jos skatina bendradarbiavimą, užsienio kalbų tobulėjimą, suteikia daugiau galimybių ir naudingų pažinčių.
- Daugiau dėmesio skirčiau kaimų, rajonų mokykloms. Palyginti su miesto, jos stipriai skursta. Apie tokias naujoves (mokyklos radijas, gausybė naujausių kompiuterių ne tik informatikos kabinetuose, bet ir klasėse, naujos knygos, modernūs vadovėliai, puiki garso aparatūra, įdomiausi „užkonservuoti” gyviai biologijos kabinete, skeleto modelis, mygtukai, kuriuos mokiniai spaudžia, atsakinėdami į klausimus per fizikos pamokas- jie padeda sutaupyti pamokos laiko ir parodo tikrąsias mokinių žinias, nes reikia atsakinėti greitai, neįmanoma nusirašyti ) , kokiomis gali pasigirti KJG, Išlaužo mokykla gali tik pasvajoti. Be to, miesto mokyklos ir taip yra remiamos daugiau- turtingų tėvelių, kurie gali leisti savo vaikus į KTU ar KJG, nesvarbu, kaip jų atžalos mokosi; įvairiausių to miesto institucijų; projektų, kurių miesto mokyklose yra gausybė, rėmėjų.
- Švietimo ministerija susirūpinusi, kaip nupirkti mokykloms kuo daugiau kompiuterių, bet, mano manymu, pirmiausia reikėtų pasirūpinti knygomis, kurios dešimteriopai vertingesnės už populiarųjį išradimą. Išlaužo mokyklos bibliotekininkė man prasitarė, kad per šiuos mokslo metus negavo nė vienos grožinės literatūros knygos! Bet kaip aš nustebau, kuomet užsukau į buvusios mokyklos biblioteką- čia buvo daug kompiuterių. Senos knygos (beje, naujose lentynose) buvo pačiame kabineto gale, kompiuteriai- vos įėjus. Paskutiniaisiais mokymosi metais Išlauže nebeturėjau, ką skaityti, viską jau buvo perskaičiusi. Šiemet bibliotekoje knygų skaičius nepakito, pakito tik kompiuterių skaičius…
- Siūlyčiau organizuoti daugiau konkursų mokytojams, skirti jiems premijas už pasiekimus, veiklą mokykloje. Juk kam jiems stengtis, jei dažniausiai lieka neįvertinti?
- Stengčiausi išspręsti šią problemą- į geriausias mokyklas eina tik tie, kurie turi pinigų arba yra genijai. Pastariesiems irgi ne visada pavyksta. Lietuvoje pirmajai grupei visi keliai atviri.
- Stipendijas ir paskatinimus skirčiau ne tik tiems, kurie blogai mokėsi ir padarė didelę pažangą, bet visų pirma tiems, kurie gerai mokėsi visada.
- Siūlyčiau tokius konkursus kaip šis mokytojams ir mokyklų darbuotojams, nes jie geriausiai žino, ko reikia mokyklai ir kiekvienai disciplinai.
Laiškas Nr.69
Gerbiamas Ministre,
aš esu Monika Gyvenu mieste, kurį daug kas mėgsta vadinti Lietuvos širdimi. Čia, Kauno mieste, mokinuosi dešimtoje klasėje ir stengiuosi sekti švietimo naujienas, nes tai aktualus dalykas man, kaip mokinei.
Šiais laikais visi skuba į visas keturias puses kartais be jokio tikslo. Žmonės vis mažiau kreipia dėmesį į savo žinias, nes juos traukia gyvenimas, o ne nuobodūs vadovėliai, prie kurių reikia praleisti labai ilgą laiką. Kaip būtų galima tai pakeisti? Juk žinoti, pažinti, atrasti yra nuostabus dalykas, net jei ir esame skirtingi ir saviti. Dėl to visados atsiranda problemų. Šiuo atveju- mokslo. Visus šiais laikais domina tik mokymosi rezultatai, o ne kaip skatinti pačius mokinius domėtis juos supančia aplinka. Jei aš būčiau jūsų vietoje, mėginčiau įvairias taktikas.
Pirmasis mano žingsnis būtų kiek keistokas ir ne visų būtų teigiamai priimtas. Kiekvieno žmogaus, kuris gyvena po saule, atsispyrimo taškas yra jo šeima. Iš jos mes pasisaviname viską ir nešamės tai į platųjį pasaulį, kaip mūsų išskirtinumo vėliavą. Deja, kai kurios šeimos nesuteikia to, ką galėtumėme pavadinti pradiniu tašku. Kodėl taip vyksta? Dauguma tėvų, dėl per didelės savo meilės vaikui, nuolaidžiauja, pataikauja. Šis jaučiasi nebaudžiamas. Kiti tėvai labai spaudžia savo atžalas, kaldami jiems į galvas, kad mokslas svarbus, tačiau nepaaiškina kodėl. Savaime tada vaikui gimsta noras prieštarauti, priešintis. O yra ir treti tėvai, kurie net nežvilgteli, ką jų vaikai daro. Toks elgesys nei skatina vaiką kuo nors domėtis, nei jį veda reikiamu keliu. Dėl to siūlyčiau pradinių klasių mokinių tėvams rengti švietėjiškas psichologo, mokytojų ar kitų profesionalų paskaitas, kaip auklėti, padėti mokytis, mokyti bendrauti ir skatinti vaiką mokytis ne dėl pažymių, o dėl savęs ir savo ateities. „Pasodinti” jame norą atrasti savo Ameriką, paslapčių Atlantidą. Psichologai ir kitų sričių profesionalai duotų naudingų patarimų, kaip elgtis su vaiku, kaip su juo kalbėtis ir net kaip jiems patiems elgtis. Tokiu atveju tėvai nedarytų dėl savo neišprusimo elementarių klaidų, kurios vėliau gali turėti įtakos vaikų ateičiai. Pats vaikas, jausdamas artimą tėvų bendravimą, sieks domėtis įvairiomis mokslo sritimis, literatūra. Tokiu būdu vaikas burs aplink save draugus, tobulės. Nebus jokio dalijimo: tu moksliukas, aš kvailiukas. Mokykloje mokiniai nejaus jokios baimės dėl savo noro tobulėti. Todėl profesionalų pagalba šiais laikais auginant ir auklėjant vaiką yra būtina, nes, kaip gali pasiekti laukiamo, norimo rezultato, jei nežinai, kaip tai geriausiai daryti.
Kai pirmas atsispyrimo taškas yra įgyvendintas, galima judėti iš lėto prie kito. Kompiuteriai, įvairios modernizuotos salės, kur būtų galima pateikti įvairius dalykus mokiniams yra gerai, tačiau nemanau, kad tai labai jau skatinantis dalykas plėsti savo kaupiamų žinių „aplankalą”. Pirmiausia mokiniui dėstomas mokykloje dalykas turi patikti, turi susidomėti juo. Dabar mokykloje yra daug dėstomų dalykų, kurie užima pusę mokinio laiko. Pamokose mokiniai yra menkai aktyvūs, nes jiems sunku būti susikaupusiems. Kai žmogus gauna viską, sako, kad jis nori daugiau, tačiau tai turi būti kišama jam į sterblę ne per prievartą. Manyčiau, kad antrame žingsnyje reikėtų persvarstyti esamą švietimo sistemą. Mėginti atrasti būdą mokiniui trumpiau būti tradicinėse pamokose ir įsteigti įvairaus pobūdžio būrelių, kuriuose jis galėtų tobulėti mėgstamoje srityje, užuot sėdėjęs chemijos pamokoje, kai jis yra knygų mėgėjas ar atvirkščiai. Nesakau, kad dabartiniai dėstomi dalykai yra blogi, tačiau nėra nė vieno žmogaus, kuris visus mokykloje dėstomus dalykus mėgtų nepaprastai. Kiekvienas prie ko nors linksta ir savaime nori ten tobulėti, o prie kito dalyko jam jau tenka praleisti daugybę laiko, nors tai jam gal niekados nepravers gyvenime, užuot gilinęs savo turimas žinias pamėgtoje mokslo srityje. Su įsteigtais būreliais reikėtų plačiai supažindinti mokinius, kad jie žinotų, kad tokie egzistuoja, nes dėl nepateiktos informacijos jie daug ko nežino arba mano klaidingai, nei turėtų. Taip suteikiama galimybės nešaudyti pro langą varnų.
O koks galėtų būti trečias mano žingsnis, jei sėdėčiau ant ministro odinės, minkštutės kėdės? Jeigu pavyktų ankstesni žingsniai, reikėtų dar vieno, kuris būtų tarsi „Moment” klijai ir viską tvirtai prilaikytų. Šiam žingsniui aš panaudočiau skiriamus pinigus švietimui ir mokslui. Rengčiau įvairius konkursus įvairiomis temomis. Ne tik tradiciškus konkursus: įvairios kengūros, istorijos konkursai, amberstar … O ir įvairius rašinių konkursus, poezijos, animacinių, trumpų vaidybinių filmukų ir pan. Visi tokie projektai skatina domėtis aplinka, bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, šių asmenų sukauptos patirties sėmimusi. Kiekvienas mokinys, net ir didžiausias tinginys, surastų savo sielos vietą šiose konkursuose. Šie užsiėmimai taip pat dar suteiktų ir brangių atsiminimų, praktikos, kuri galėtų padėti jaunam žmogui ateityje stojant į pasirinktą mokymosi įstaigą, įsilieti lengviau į darbo rinką.
Nors atrodytų elementarūs ir gal kvaili mano pasiūlymai, tačiau į juos šiais laikais, nemanau, kad kas nors tam skiria laiką. Žmogus įpratęs žiūrėti tik į paviršių, o gilintis truputi pritingi. Tai verčia kentėti būsimus mūsų šalies talentus, užuot jiems suteikia visas galimybes tobulėti.
Laiškas Nr.83
Jei aš būčiau ministras…
Ko gero, daugelis mokinių tokį sakinį pratęstų itin paprastai: „Atleisčiau senus mokytojus!”, „Įrengčiau rūkymo kambarius!” , „Perdažyčiau mokyklas raudonai!”, bet ar iš tikrųjų mums to reikia? Gal vis dėlto dėmesį vertėtų atkreipti į prioritetinius dalykus, kurie leistų mūsų mokyklas paversti jaukiais, europinio lygio išsilavinimą teikiančiais antraisiais namais?
Mokiniai mokyklose turi jaustis gerai. Leiskite paaiškinti plačiau. Beveik visi besimokantieji savo mokymosi įstaigas mato kaip pilkus, nuobodžius pastatus, į kuriuos eina verčiami tėvų, globėjų. Nieko keisto, juk mes – tik paaugliai, kurie tiksliai nežino nei ko nori iš gyvenimo, nei iš pačios mokyklos. Bet, mano nuomone, todėl ir einame į mokyklas, kad supratimas atsirastų. Tad yra bent keletas dalykų, kuriuos galima padaryti, kad mokiniai į mokyklas pažiūrėtų nauju žvilgsniu. Visų pirma, mokyklose privalo būti stovai dviračiams laikyti (arba aptverta teritorija). Atrodytų – vaikiška, bet jau dabar galima pastebėti moksleivius, netgi gimnazistus, sėdančius ant dviračio sėdynės ir minančius pedalus mokyklos link. Ir iš tikrųjų – kodėl ne? Nevėluojama į pamokas, sutaupoma pinigų, daugiau vietos vyresniems žmonies viešajame transporte (juk visi žinome, kokie jie jautrūs), o svarbiausia – sportuojama! Palyginkite apsnūdusį, išbalusį, niūrų moksleivį su dviratį pamynusiu žvaliu, sportišku, raudonais skruostais moksleiviu, ryžtingai žengiančiu mokyklos koridoriumi! Skirtumas akivaizdus, juolab kad ir nuotaika kita, ir mokslai lengviau į galvą lenda.
Antra, moksleiviams, ypač vyresniems, reikia asmeninės erdvės. Puikiausias sprendimas – individualios mokinių spintelės. Užsienyje tai jau įprastas dalykas, tačiau Lietuva kažkodėl nenoriai arba išvis nekalba apie šį dalyką. Žinoma, tai nebūtų visiška naujovė – tokių spintelių yra ir Lietuvoje, o tiksliau – Pakruojo „Žemynos” pagrindinėje mokykloje. Mokiniai galėdami patikėti savo daiktus mokyklai psichologiškai jaustųsi artimesni savo mokymo įstaigoms. Tai tik pora pasiūlymų, kaip mokyklas paversti jaukesnėmis, mielesnėmis, taip pat tai būtų didelis žingsnis gerinant mokyklų santykius su čia besimokančiais vaikais bei paaugliais.
Alternatyvus būdas – stengtis mokinius sudominti pamokų metu. Šioje srityje per pastaruosius metus pokyčių įvykdyta nemažai, rezultatai jaučiami jau dabar. Mokyklose atsirado daug naujų, galingų kompiuterių su puikiomis operacinėmis sistemomis, daug kur mokinių tėvai turi galimybę vartyti elektroninį dienyną. Šie pokyčiai yra pagirtini, tačiau dauguma mokinių pastebi vieną minusą – lėtą internetą. Tiesą sakant, darbo našumas bei kokybė yra tiesiogiai proporcingas interneto spartai, todėl didžioji dauguma moksleivių tikrai už tai pasisakytų.
Kitas puikus būdas sudominti moksleivius – daugiau įdomių praktinių užduočių arba originalių pamokų. Konkrečiai – chemijos, fizikos, biologijos pamokos, kurių metu praktinės užduotys turėtų aukso vertę. Net neverta lyginti sausai iškalto fizikos dėsnio su įdomiu bandymu ar tik paveiksliukuose matytos cheminės reakcijos su tikrame gyvenime atliktu eksperimentu. Arba įsivaizduokite, kaip smagu būtų surengti biologijos pamoką lauke. Žinoma, tai užimtų daugiau laiko ir gal kainuotų papildomai, tačiau patirtis būtų nepamirštama, o ir pinigai išleisti ne veltui.
Taigi, šie pokyčiai, be abejonės, kreiptų mokinio ir mokyklos santykius į teigiamą pusę. Moksleiviai ne tik geriau lankytų pamokas, bet ir, ko gero, susiformuotų visiškai naujas mokyklos įvaizdis – mokyklos, kaip antrųjų namų, įvaizdis.
Laiškas Nr.84
Gera diena, Gerbiamasis Ministre,
Sėdžiu štai, rašau aš ir galvoju: kas gi ir kada pasėjo tokį didžiulį irzlumo ir visa ko neapykantos grūdą Lietuvos žmonių ir anksčiau pačių didžiausių optmistų – jaunuolių – širdyse. Ūžia, pyksta, inkščia visi kaip pamesti šuneliai. Taip, išties mus, lietuvius, valdžios „didvyriai”, rinktieji „herojai” jau bebaigią ne tik pamesti, bet ir sutrypti, pameta juos ir patys lietuviai, emigravę ir gavę geresnes gyvenimo galimybes svetur. Suvokiu tai ir aš, puikiai suvokiate ir Jūs. Problema opi, bet žiūriu optimistiškai ir nemanau, kad viskas prarasta. Dievas uždaro duris, bet atveria langą. Lietuvai antrą kvėpavimą suteikti gali ES. Krizės spyrius geresnėms mokymosi sąlygoms galime pažaboti lėšomis iš ES struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto. Nesiskundžiu ir nešėlstu interneto forumų platybėse, drąsiai imu ir kreipiuosi, kaip A. Mamontovo dainoj: „tiesiai į aukščiausią ministeriją”. Bendradarbiaukime!
Jūs kasryt keliatės ir einate į darbą, o mes – į mokyklą, todėl, manau, puikiai suprantate, kaip svarbu yra jauki ir maloni didžiąją dienos dalį supanti aplinka. Žiūrime su draugėmis užsienio kino filmus apie paauglišką gyvenimą ir aikčiojam:,, Kaip gražu! Kaip viliojančiai patrauklu! Kad pas mus taip būtų!” O juk tokius antrus namus turėti – visiškai įmanoma! Manau, lėšos paskirstomos gali būti labai paprastiems dalykams: minkštasuoliams bei geriamojo vandens aparatams koridoriuose, patogiems suolams klasėse. Kiekviena klasė galėtų turėti ne tik mokymui, bet ir poilsiui skirtą zoną. Atsipūsti, bendrauti ne tik per petraukas, o ir po pamokų ruošti namų darbus, padedant kiekvieną diena budinčiam vis kito dalyko mokytojui. Mokytis gana sunku, todėl tokia pagalba laimingesnį padarytų ne vieną jaunuolį.
Atradimai, išradimai, naujovės… Ech, viskas taip vilioja, bet kartu, deja, atrodo ir taip sunkiai mums pasiekiama. Naujasis technologijų amžius – nesustabdomas noras ne tik stebėti, bet ir būti tobulesiame ir naujesniame pasaulyje. Todėl, manau, labai svarbu už suteikiamas lėšas įdiegti moderniąsias technologijas mokyklose: daugiau kompiuterių, interaktyviųjų lentų, projektorių ir specifiniam dalykui tinkančių priemonių ( teleskopų, mikroskopų…)
Mes mokomės ir mokomės, „kalame ir kalame” tik kažin ar tiek reikia? Esame paruošti būti šaltais mokslininkais, bet toli gražu ne į platų pasaulį išleistais žmonėmis. Nelaimės atveju pamename paveikslėlius, bet realiai atlikti dirbtinio kvėpavimo, kuris atliktas teisingai išbelbėja ne vieną gyvybę, – nesugebame. Siekiant to išmokti, manau, turėtų būti rengiami kursai, vėliau būtų galima įdiegti naują pamoką, kurioje reikėtų atsisakyti. Taip pat reikalingos ir pritaikytos patalpos bei modeliai dirbtiniui kvėpavimui atlikti.
Lėšos turėtų būti skiriamos ir naujų mokyklų statybai bei senųjų renovacijai. Stovi didžiulės mokymosi karalystės, bet dėl to niekam negeriau. Mokytojams sunku išdėstyti temą, kai mokinių klasėje daug, o mokiniam sunku koncentruoti dėmesį. Taip pat trūksta chemijos bei fizikos laboratorijų. Manau, reali galimybė šalia senųjų mokyklų statyti naujas, perkelti dalį mokinių ir senųjų mokyklų likusioje klasėse kurti laboratorijas. Taip būtų sumažintas mokinių skaičius klasėse bei padidintos galimybės patiems mokiniams prisiliesti prie bandymų bei įdomių tyrinėjimų.
Dažnai jau ir subrendęs žmogus daro klaidų, tai kaipgi mums, dar neapsisrendusiams, ieškantiems savęs žmonėms, nulemti savo gyvenimą, nuspręsti kuogi būsi? Profiliavimas – tai, rodos, pagalba, leidžianti atsisakyti varginančių dalykų, bet kartu tai ir begalinė našta, užgulusi ant mūsų pečių. Palengvinti apsirendimą galėtų profesionalų vedama, daug įvairių paslaugų suteikianti popamokinė veikla, taip pat organizuojamos ekskursijos į ivairias darbovietes ir galimybė prisiliesti prie išsvajoto darbo iš arti. Galbūt po apsilankymo jis pasirodys visai nebeįdomus? Skirti pinigai kaip tik ir gali padėti savęs ieškojimuose ir atradimuose.
Taigi išdėsčiau pagrindines problemas, kurios man atrodo aktualiausios ir, būdama ministre, naudodama ES lėšas, spręsčiau jas pirmiausiai. Tikiuosi atkreipti Jūsų dėmesį, sulaukti ne tik pažadų, bet ir veiksmų. Įveikę problemas tapsime išties laimingų žmonių karta! Nuoširdžiai Jumis tikiu!
Gerbiamas Švietimo ir mokslo ministre,
rašau Jums laišką, nes noriu pasidalinti savo mintimis ir idėjomis ką daryčiau, keisčiau švietimo ir mokslo sistemoje, jei būčiau ministrė ir turėčiau ES paramą.
Kadangi mokausi miestelio gimnazijoje, pirmiausia atkreipčiau dėmesį į nedidelių mokyklų mokinius ir į pačias mokyklas: neuždaryčiau tų mokyklų, nors jose yra tikrai mažiau mokinių, nes jos, mano nuomone, turi daugiau privalumų, nei trūkumų. Mūsų gimnazijoje mokosi apie tris šimtus mokinių, bet mes jaučiamės gal net geriau, nei mokiniai kai kuriose didelėse miesto mokyklose. Vieni kitus pažįstame, klasės nėra daug mažesnės, bet vieni kitus matome, suprantame, mokytojai atkreipia dėmesį į kiekvieną vaiką, padeda asmeniškai, todėl nereikia samdyti korepetitorių. Kaip ir miesto mokyklos turime labai daug galimybių išvykti ne tik į gražiausius Lietuvos kampelius, bet ir į užsienį, nes vykdome nemažai įvairių tarptautinių projektų. Beje, kiekvienas mokinys turi galimybę pakeliauti, nes mūsų gimnazijoje mokinų mažiau, taigi ir konkurencija tikrai mažesnė. Prieš uždarant kaimo mokyklą, apsvarstyčiau, ar tikrai to reikia, nediskriminuočiau kaimo mokyklų vien dėlto, kad joje mažiau mokinių, juk svarbus ne skaičius, o atmosfera, mokyklos „širdis”.
Antra problema – miestelio ar kaimo vaikų užimtumas po pamokų. Yra keli būreliai, tačiau tikrai ne toks gausus pasirinkimas, mokytojai negali duoti papildomų pamokų, užsiėmimų, nes jiems neleidžia krūvis. Jeigu būčiau ministrė, skirčiau lėšų įvairiems būreliams, užsiėmimams. Vaikai nori išbandyti save visose srityse, todėl įrengčiau kuo įvairesnių bei įdomesnių popamokinės veiklos užsiėmimo krypčių. Pavyzdžiui, ne vien tik futbolo ar krepšinio būreliai, bet ir mažiau žinomų sporto šakų užsiėmimai, nes mokyklose nėra pasirinkimo, galima skirti lėšų užsienio kalbų mokymuisi, ne vien tik anglų ir rusų, manau, atsirastų mokinių, kurie norėtų išmokti ir kitas užsienio kalbas, galbūt, išsipildytų ne vieno mokinio svajonė – mokėti vieną ar kitą kalbą. Trūksta ir meno sričių užsiėmimų, nėra net dailės būrelių…
Taip pat bendraučiau su mokyklomis asmeniškai, domėčiausi, ko joms trūksta, kad gerėtų mokymosi sąlygos. Galbūt vieniems trūksta naujų vadovėlių, kitiems – kompiuterių. Daugiausia pinigų skirčiau mokytojų ir mokinių tobulėjimui: konferencijos, susitikimai su žymiais, patirties turinčiais žmonėmis padėtų suprasti, koks svarbus išsilavinimas ir kad tikrai jo reikia siekti, o mokytojai įgautų praktikos, kurią galėtų panaudoti pamokose, sužinotų, kas galėtų sudominti mokinius, kad pamokoje „nemiegotų”, nes yra tokių mokytojų, kurie savo dėstymo metodą taiko jau daug metų, nepaisydami nei naujų technologijų, nei naujų pokyčių ir tai šiuolaikiniams mokiniams labai nuobodu, neįdomu. Manau, kad naujos žinios, tobulėjimas šiais laikais labai svarbu, nes viskas keičiasi, mokslas tampa vienu pagrndinių prioritetų visur: bendravime, darbe, konkurencijoje, GYVENIME, mokslo kokybė turi būti vis geresnė, o tai vyks tik tada, kai ir mokiniai, ir mokytojai nuolat tobulės, įgis praktikos, sieks ir semsis naujų žinių.