Vis drąsiau keliama Lietuvos naujos švietimo reformos vėliava arba – kiek atsargiau – kuriamos įvairios švietimo strategijos, scenarijai… Kaip ten bebūtų, šalia „globalių“, reikės spręsti ir „lokalius“ Lietuvos švietimo klausimus. Vienas jų – dalykų (mokslų) identiteto krizė.
|
Dažniausiai ir garsiausiai apie tai kalba lituanistai, kurių dalykas aiškiai turi du „pusrutulius“ – kalbą ir literatūrą, esančias po vienu humanitarinių mokslų skliautu. O štai geografijos „stoge“ žiojėja visas tektoninis lūžis, skiriantis dvi geografijas – gamtinę (fizinę) ir visuomeninę (socialinę) geografiją. Eklektiškai, o tiesiog subanalintai suprasta dalykų (atsiprašau, dabar dalykų nebemokoma, o tik ugdoma) integracija arba mokslų išgryninimas suvelia ne tik žinių pasaulį, mokytojo darbą, bet ir moksleivių pasirinkimus.
Geografija – „nepatogus“ mokslas
Mokslų skirstymas į įvairias grupes – senas kaip ir pažinimo istorija. Dažniausiai tuo užsiimdavo filosofai, matematikai, fizikai. Jau žvelgiant į moderniuosius laikus, galima pastebėti įdomią situaciją, kaip įvairiose mokslų klasifikacijose elgiamasi su geografija: arba jos „nepastebima“, arba „sau patogiai“ įrašoma viena, dažniausiai fizinė, geografijos šaka (dabar reikėtų sakyti – mokslų kryptis), pasitaikydavo – net geologija. O štai įrašius tik geografiją – griūva visa klasifikacija. Vienas geografas kažkada suskaičiavo kelis šimtus mokslų, ir konstatavo, kad tik geografija toks unikalus mokslas – savyje jungiantis gamtos ir visuomenės mokslus. Žinoma, kai tai tvirtina geografas ir jeigu jau esi vienas toks „unikalus“ – kelia įtarimus…
A. Zabulioniui pažadėtas Nobelis
Geografijos padėties problema aštriai iškilo grupuojant mokyklinius dalykus. Gerai, kad su tais voluntaristiniais sprendimais nebuvo nueita iki nesusipratimų, kai geologijos, klimatologijos temas norėta perkelti į biologijos, fizikos, gamtos dalykus. Besikuriant NEC, kuriam vadovavo gerb. A. Zabulionis, irgi kilo klausimas – taigi kuriam dalykų ciklui reikėtų priskirti geografiją? Europinė (kontinentinė) tradicija lyg ir sakė, kad geografija – gamtos mokslas, užjūrio („salų“) – socialinis mokslas. Ponui Algirdui trūko kantrybė ir pasiūlė saliamonišką variantą – gal jūs (geografai) susėskit ir nutarkit, kam priklausot? Žinoma, kolegai buvo mandagiai paaiškinta, kad geografams apskritai toks klausimas nekyla, o jeigu kolega surastų ir logiškai, kaip matematikas, paaiškintų atsakymą, kam priklauso geografija – Nobelis garantuotas… Ne veltui, A. Enšteinas, jaunystėje domėjęsis geografija, atsisakė jos kaip sudėtingo ir nesuprantamo jam mokslo.
Matricų nelaisvėje
Jaunasis istorikas A. Švedas sovietmetį pavadino Matricos nelaisvėje (2009 m.). Beje, į jas autorius „patalpino“ ir žinomą geografą – S. Tarvydą. Matyt, tyrėjas, remdamasis tik partinių susirinkimų protokolais, nežinojo, kaip minėtas mokslininkas nukentėjo už lietuvybės skleidimą geografijoje… Tačiau gyvosios asociacijos su matricomis labiausiai siejasi su nūdiena. Ideologinės matricos neturi nei ribų, nei rėmų – jas lengva apeiti. Su Jo Didenybe Standartu, Freimu, kur kas sunkiau – valstybes parklupdo…
Žvelgiant į mokslo ir studijų krypčių klasifikacijas, tikrai tenka sutikti su tuo keistuoju geografu, kad geografija – išskirtinis mokslas. Palyginkim dviejų klasikinių universitetų geografijos studijų programas – kokiems tik mokslams, studijų sritims ir kryptims, o jeigu dar žvilgteltume į šakas, nepriklauso („įmatrincita“) geografija!
|
Sunku paaiškinti, kaip fizinių mokslų gamtinės geografijos bakalauras „peršoka“ į visuomeninės geografijos magistrą (aišku, be jokių išlyginamųjų studijų) (VU). Arba kaip „trigubas“ bakalauras (dalyko pedagogikos, gamtinės, visuomeninės geografijos) „numigruoja“ į kažkokį gamtinės geografijos magistrą – nežinia kur jį tokį net mokykloje dėti (LEU). Apie kitas interpretacijas čia nėra vietos kalbėti.
…o gal prie humanitarinių, elitinių mokslų?
Bent man to klaustuko nereikia – geografiją (ypač edukacinę) visada laikiau humanitariniu mokslu (klaustukas – kad neįžeisčiau „tradicinių“ geografų), kaip ir edukologiją, „nugrūstą“ į socialinius mokslus. Nenuostabu, kad Dialogas stebisi edukologijos disertacijų (reikėtų pridėti – ir straipsnių) pavadinimais – vieni lavonai (anot, L. Donskio – malkos). Kažin, ar šiandien atsiverstume S. Šalkauskį ar A. Maceiną, o ir M. Lukšienę, jeigu jie būtų „socialiniai“. Geografija pagal savo „anatomiją“ kaip du vandens lašai panaši į…filosofiją: abi turi du „pusrutulius“ – gamtos ir visuomenė (žmogaus) mokslų dalis, abi tiek „reikalingos“ tūlam piliečiui, abi puikuojasi išsilavinimo universalumu ir pretenzijomis į Karališkąsias draugijas, o jas studijuojant – yra užtektinai laiko pamąstyti, kuo „naudingu“ užsiimti gyvenime.
LEU Gamtos fakulteto doc. Zigmas Kairaitis
Viktoras
Labai geros mintys apie geografijos išlikima.