Baigiau geografijos studijas: ar belieka emigruoti?

As dalyvausiu olimpiadoje ir istiesinsiu Gaubli2012 m. baigiau socialinės geografijos studijas ir įgijau geografijos bakalauro laipsnį. Studijos buvo išties be galo įdomios ir įvairiapusiškos. Atsiėmusi diplomą, pradėjau ieškotis darbo. Ir atsitrenkiau tartum į aklinai užmūrytą sieną. Tuomet iškilo daugybė klausimų: kaip šiais laikais vertinama geografija? Ar iš viso reikalingas toks mokslas? Kur ir kaip ji pritaikoma? O gal vertėtų apskritai net mokyklose atsisakyti geografijos pamokų?

Lietuvoje tik trijose aukštojo mokslo įstaigose galima aptikti geografijos studijas: Vilniaus, Lietuvos edukologijos ir Klaipėdos universitetuose. Visuose studijų programos viena nuo kitos skiriasi – turbūt čia lengviau surasti skirtumus nei panašumus. Kita vertus, ir tegul skiriasi – vis tiek visi, baigę šias programas, kad ir kokį universitetą pasirinktų, įgis būtent geografo specializaciją. Tiesa, LEU bus dar pridėtas ir pedagogo laipsnis. Tačiau šiais laikais jis labai daug durų vis tiek neatvers.

Geografijos mokslo vertinimas: paralelė tarp praeities ir dabarties

Jei panagrinėtume senovės istoriją, nesunkiai surastume faktų, atskleidžiančių, koks vertingas geografijos mokslas buvo anuomet. Geografijos neišmanantis žmogus buvo laikomas bemoksliu ir visokeriopai neišprususiu. Vadinai, jei norėjai būti laikomas mokytu, privalėjai išmanyti geografijos vingrybes. Aišku, tais laikais pasaulio pažinimas anaiptol neprilygo šiandieniniam. Tačiau kyla klausimas: jei tuomet geografijos mokslas būtų nevertinamas, kokiame pasaulyje šiandien gyventume ir kokie patys būtume? Esu įsitikinusi, kad pasaulis nuo dabar regimo skirtųsi lyg diena nuo nakties.

Tačiau šiandien geografijos mokslas, atrodo, niekam nebereikalingas. Jei baigei geografiją – būsi bedarbis. Taip sakydavo ir mano geografijos mokytoja, kai dar šeštoje klasėje garsiai pareiškiau, kad būtent geografijos studijas rinksiuosi, stodama į universitetą. Ir ji, tenka pripažinti, buvo teisi. Susirasti darbą pagal specialybę – gigantiškas darbas (nesakau, kad tai visiškai neįmanoma, nes vis dėlto yra tokių, kuriems pasiseka). Taigi tenka ieškoti kitokių nišų, kur galima būtų užsidirbti. Bet tai jau kita tema. Grįžkime prie geografijos.

Geografija – mokslas, aprėpiantis beveik viską aplinkui: pasaulį kaip gamtos reiškinį bei pasaulyje gyvenančią žmoniją, nagrinėjantis įvairias gyventojų charakteristikas. Aprašyti kiekvieną geografijos šaką, jos ypatumus, skirtumus ir savybes reiktų ne vienos knygos. Kam įdomu, informacijos visada galima susirasti – juk ne akmens amžiuje gyvename.

Galimybės ir perspektyvos

Ką galima dirbti, baigus geografijos studijas? Dauguma aplinkinių, kai pasakai, kad universitete įgijai geografijos bakalauro (ar magistro) laipsnį, išrėžia – būsi mokytoju! Tačiau tai nėra visiška tiesa. Taip, baigus studijas LEU, tiesiu taikymu galima rėžti į mokyklas ir ten ieškoti darbo, nes diplome puikuojasi suteiktas pedagogo laipsnis. Tačiau anaiptol mokyklose nėra lengva rasti tą išsvajotą darbą, nes, kaip daugelis žino, mokytojo kėdžių nenori apleisti garbaus amžiaus mokytojai.

Daugelis mokytojaujančių net nesiruošia užleisti savo darbo vietos jaunimui, kuris galėtų į mokyklas įnešti šviežio oro gūsį. Be to, ir pats jaunimas daugeliu atvejų nesiveržia į tas vietas, kur iš tiesų gali trūkti mokytojų – dauguma nori dirbti didmiesčiuose, o visų geriausia būtų – Vilniuje. Bet mokyklų sistema ne guminė – visiems vietos užtekti negali.

Beje, jau ne vienerius metus organizuojama programa skambiu pavadinimu „Renkuosi mokyti!“ – čia taip pat galima išmėginti savo laimę, tačiau reikia priminti, kad didžioji dauguma kruopščią atranką praėjusių kandidatų bus išsiųsti į provincijos mokyklas. Jei to trokšti – pirmyn! Galbūt tai bus naujas gyvenimo iššūkis, kuris atvers naujas galimybes ir leis patirti tai, ko dar niekada nepatyrei. O galbūt kaip tik čia atrasi savo pašaukimą. Dalyvaujant šioje programoje, pedagoginis išsilavinimas nebūtinas.

Kita išeitis – galima būti mokslininku. Studijuoti magistratūroje, doktorantūroje, vėliau rašyti ir ginti daktaro disertacijas, rašyti straipsnius ir knygas įvairiomis geografinėmis temomis. Tačiau ne kiekvienas to nori, o jei ir nori, ne kiekvienam tai pasiekiama. Šis kelias, mano įsitikinu, skirtas tik tiems, kurie tvirtai žino, ką gali nuveikti geografijos moksle. Atrodo, kas čia sunkaus parašyti vieną ar kitą knygą. Norint tai įgyvendinti, teks išanalizuoti ne vieną mokslinį traktatą, perskaityti daugybę įvairios literatūros ir tai dar negarantuos, kad knyga išvys dienos šviesą. Vieniems lemta tapti rašytojais, kitiems – nelemta.

Mano diplome, kurį atsiėmiau dar visai neseniai, gražiai išvardyta, kur galėčiau dirbti: savivaldybės, ministerijos, statistikos departamentai, įvairių žmogiškųjų išteklių tyrimų centrai ir panašiai. Tačiau kokia situacija yra tokio ir panašaus tipo institucijose? Dauguma darbo vietų, niekam ne paslaptis, yra garantuojamos giminaičiams ir pažįstamiems, tik vienas kitas asmuo, neturintis užnugario, gali prasibrauti pro beveik aklinai užkaltas duris ir patekti į tą daugelio geidžiamą rojų.

Kodėl daug kas trokšta dirbti valstybės taryboje? Atsakymas paprastas – jei būsi paklusnus ir nekelsi nebereikalingų pretenzijų, jei nepažeisi įstatymų ir etiketo, ten darbas bus garantuotas iki pensijos (žinoma, jei darbo sutartyje nenumatyta kitaip). Be to, gausi padorų atlyginimą, o ateityje – ir pensiją. Tačiau, kaip jau minėjau, tai skirta tik išrinktiesiems.

Taigi, kur dar galima save realizuoti, baigus geografijos studijas? Apmąsčius Lietuvoje esančią situaciją, atvirai sakant, nesugalvoju. Turbūt vienintelė išeitis – emigruoti ir kitose valstybėse ieškoti nišų, kuriose galima būtų realizuoti savo įgytas žinias.

Šaltinis: DELFI.Pilietis

Share This Post
9 komentarai
  1. Esu pati baigusi socialinės geografijos studijas, įgyjau geografijos mokytojo pedagoginę kvalifikaciją ir jau trejus metus dirbu geografijos mokytoja mokykloje. Studijuoti geografiją norėjau jau nuo šeštos klasės ir nuomonė nepasikeitė. Galiu pasakyti, jog universitetinės studijos nesuteikia tau darbo vietos, konkrečių tam tikros srities žinių, jos suteikia tau bendrų teorinių žinių , išmoko tinkamai atsirinkti ir kritiškai vertinti teorinę medžiagą ir studijų metu suteikia savęs realizacijos galimybę. Visgi daugiausia priklauso nuo paties žmogaus, jei jis studijų metais atras savo tikslus, norus ir aktyviai jų sieks savo darbais, tai realizuoti save šiandieninėje rinkoje tikrai įmanoma, tuo labiau, jog jauni, inovatyvūs, ryžtingi specialistai yra laukiami.Sėkmės!

  2. puikus straipsnis, baigiau geografijos studijos, bet ilgai neradau darbo…bet valio po metų patekau į tą laimingųjų skaičių, kurie gavo darbo mokykloje, o kitiems palinkėsiu sėkmės, nes pati žinau, koks yra jausmas, kai gauni ilgai lauktą diplomą, bet deja darbo niekas neduoda…

  3. Labai malonu ir smagu kai jaunas žmogus papildo geografų eiles, bet mane žeidžia pasakymai – garbaus amžiaus mokytojai. Kada prasideda garbus amžius? Jaunuoliui atrodo, kad mokytojas turintis 50-60 metų jau yra garbaus amžiaus. Sulaukus tokio amžiaus dar ilgai ilgai reikės dirbti, kol bus išleistas į pensiją. Lietuvoje dirbančių pensininkų yra nedaug.
    Manyčiau, kad “mėtantis” tokiomis sąvokomis reikia turėti duomenų: kiek geografijos mokytojų pensininkų yra dirbančių, kodėl mokyklos direktorius nepriima į darbą jauno specialisto ir daugelis kitų klausimų.
    Moralas: pilieti kai išmoksi gerai sąvokas ir suprasi ką jos reiškia, tai ir gerą darbą rasi.

  4. Pastebėjimas Dovilei ir kitiems

    Darbo niekas nebeduoda. Ši sistema buvo tarybinėje Lietuvoje, kai kiekvienas baigęs aukštąją mokyklą gaudavo paskyrimą. Dabar darbo reikia ieškoti, mokėti save pristatyti ir įvardinti savo gebėjimus.
    Lietuvoje formuojasi klaidinga nuostatos:
    – mokyklą galima baigti ir gauti atestatą be rimtesnių pastangų (jau nekalbu apie sunkų ir nuolatinį darbą, nes nuolat girdimi skundai kaip mokykloje sunku mokytis;
    – studentai nori gauti diplomą neateidami į universitetą;
    – gavus diplomą jie tampa tokiais “specialistais”, kad jiems nebereikia ieškoti darbo, o darbdaviai turėtų “specialistams” teikti darbo pasiūlymus;
    – o jei ir pradeda dirbti, tai pagrindinis rodiklis yra kiek duoda atlygio. Jaunieji darbuotojai dažnai net nenori girdėti, kiek jie gali užsidirbti, svarbu kiek duoda.
    Panašu, kad ši jauna mergina yra viena iš “gaunančiųjų” bendruomenės.

    Galima tik pasidžiaugti, kad ši mergina tikrai turi lietuviams būdingą bruožą – būti viskuo nepatenkinta. Gal autorei ir vertėtų emigruoti, kad praplėstų geografo akiratį: pamatyti užsienio šalių žemės ūkį, fabrikų veiklą, susidurtu su emigracijos subtilybėmis. Tai tikrai padės detaliau analizuoti visas šias sritis, o tada gal ir darbą bus lengviau susirasti.

  5. Sutinku su jūsų nuomone Angele, suklydau rašydama komentarą, reikėjo kitaip man išsireikšti. Taip darbo neduoda, bet nors ir moku save puikiai pristatyti, deja negalėjau susirasti darbo, nes paskambinus beveik visoms savo miesto mokykloms, tik viena direktorė iš 20 – ies mokyklų pasiūlė atsiųsti savo CV, jei kartais kada prireiktų. Manau studijų programoje turėtų būti sumažintas skaičius stojančiųjų.

  6. Visiška tiesa,pritariu autorei.
    Lietuvos universitetai ruošia būsimus bedarbius.
    Nereikia ne tik geografų, apskritai nereikia daugybės specialistų. Kyla klausimas, kodėl jie tada ruošiami? Kodėl į universitetus priima n skaičių studentų? Logiška, kad po to dauguma jų dirba ne pagal specialybę.
    O ką daryti jaunam žmogui baigusiam studijas,jeigu neturi gerų dėdžių, tetų?
    Bandai žmogus kapanotis,siunti CV,džiaugiesi jeigu pakviečia į pokalbį.
    Po metų ieškojimo įsidarbini Akropolyje. (pasirodo dauguma ten su universitetiniu išsilavinimu).Susiduri žmogus su realybe ir nusprendi ką veikti toliau.Ir nieko baisaus yra emigruoti.Nebūtinai visi išvykę dirba žemės ūkyje ar fabrikuose.
    JEIGU LIETUVA RUOŠIA SPECIALISTUS NEESANČIOMS DARBO VIETOMS,TAI GAL GERIAU IR EMIGRUOTI.

  7. Labai teisinga Gabijos mintis, o cia tu kliedesiu reikia maziausiai klausytis!

  8. O kaip specialybės, susijusios su turizmu? 🙂

Rašyti komentarą