Kasmet vėlyvą rudenį Kauno miesto vidurinių mokyklų ir gimnazijų devintokai susirenka į tradicinį integruotą geografijos-istorijos konkursą. Šį kartą „Langas į Kauno istorinius, kultūros, gamtos paminklus – 2013″.
Kiekvienais metais konkursas vyksta vis kitoje Kauno miesto dalyje. Taip siekiama, kad mokiniai geriau pažintų miestą. Šiame konkurse moksleiviai klaidžiojo Žaliakalnio ir Naujamiesčio gatvėmis. Užduočių autoriai, KTU gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Domas Boguševičius ir „Saulės” gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė Sigita Dijokienė, parengė maršrutą su įvairiomis užduotimis. Jomis siekiama, kad mokiniams būtų įdomu, o žinios būtų panaudotos ne tik skaitant žemėlapį, bet taip pat tikrinant ir moksleivių budrumą, greitį, gebėjimą dirbti komandoje, tinkamai nufotografuoti surastus objektus.
Iš šalies buvo smagu stebėti, kaip dirba moksleiviai: skaito užduotį, žiūri į žemėlapį, keliauja nuo objekto prie objekto, tariasi tarpusavyje, kai kurie ieško atsakymų kalbindami praeivius, fotografuojasi prie surastų objektų. Po įtempto 1,5 val. darbo pasiektas finišas.
Moksleiviai nustebo, kiek daug naujų dalykų atrado savo mieste: „daug kartų čia ėjome pro šalį, bet iki šiol nematėme vieno ar kito objekto“. Kiti mokiniai džiaugėsi, kad viskas sekėsi puikiai ir klausinėjo, ar kada nors dar bus panašus renginys. Žinoma, kad bus, juk tai tradicinis Kauno miesto devintokų konkursas.
Nereikia laukti konkurso, juk kiekvienas mokytojas gali organizuoti netradicines pamokas savo mokyklos mikrorajone, seniūnijoje, gyvenvietėje ar kaimo vietovėje. Reikia tik pasitelkti fantaziją, geranoriškumą ir norą dirbti šiek tiek netradiciškai.
Geografijos ir kūno kultūros mokytoja
Gintautė Rakauskienė
arvydas damijonaitis
Paklauskit istorijos mokytojo – kas susprogdino Vilniuje Gedimino pilį? Drebins kinkas, neatsakys. Sovietinės okupacijos metu mokyklose per istorijos pamokas buvo draudžiama sakyti tiesą. Išdegintos žemės paranoja, masinės žudynės – apie šią amžiną, nekintamą rusų imperijos laukinių ordų iš Rytų taktiką ir strategiją buvo nutylima.
Po1918 vasario 16 d. stebuklo, Lietuvos gyvavimo dvidešimtmečio, kai trumpam buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas, lietuviškumas, sekė eilinės rusiškos okupacijos penkiasdešimtmetis, masiniai lietuvių žudymai trėmimų priedangoje. Paradoksalu – lietuvių tautos genocidas neturi senaties termino, bet, dėl čia aukščiau minėtų priežasčių, Lietuva neturi politinės valios teisiniu keliu, pasinaudojus Genocido centro sukaupta medžiaga , Lietuvos teisme, įvardinti genocido faktą, pareikalauti kompensacijos, pateikti sąskaitą agresyviai, neprognozuojamai, iki dantų ginkluotai Rusijai. Nebaudžiami nusikaltimai skatina naujus Kremliaus genocidinius nusikaltimus.