Naujoji Zelandija – ne Žemės planetos šalis

Geog­ra­fas, ke­lio­nių va­do­vas R.Šal­na, par­ašęs geog­ra­fi­jos ir is­to­ri­jos va­do­vė­lių moks­lei­viams, moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo kny­gų, šiuo me­tu ren­gia pa­žin­ti­nę kny­gą apie Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją. Pa­sak pa­šne­ko­vo, ke­lis tūks­tan­čius ki­lo­me­trų iš šiau­rės į pie­tus nu­sid­rie­ku­sių sa­lų kli­ma­tas la­bai skir­tin­gas. “Ša­lies šiau­rė­je – su­btro­pi­kai, šil­ta, o te­nykš­tė­mis va­sa­ro­mis net karš­ta. Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je ne­ma­žai da­ly­kų prieš­in­gi mū­sų su­pra­ti­mui – kuo la­biau į šiau­rę, mat ar­čiau pu­siau­jo, tuo šil­čiau, – tei­gė R.Šal­na. – Pie­tų sa­los kli­ma­tas di­džio­jo­je da­ly­je la­bai pa­na­šus į mū­siš­kį. Žie­ma abie­jo­se sa­lo­se ir­gi ski­ria­si. Šiau­ri­nė­je snie­go ne­bū­na, jo iš­krin­ta tik aukš­ti­kal­nė­se, kur stūk­so ga­lin­gi ug­ni­kal­niai. Pie­ti­nė­je sa­lo­je, per ku­rią drie­kia­si Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos Al­pės, žie­mos ga­na at­šiau­rios, ne­ma­žai snin­ga, to­dėl čia daug pui­kių sli­di­nė­ji­mo ku­ror­tų.”

Nė­ra ne­įdo­mių šalių

– Kas mums, at­si­bel­du­siems vos ne į pa­tį pa­sau­lio pa­kraš­tį, ga­li bū­ti įdo­miau­sia?

– Kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. Kaip geog­ra­fas ga­liu tvir­tin­ti, kad nė­ra ne­įdo­mių ša­lių. Jei žmo­gui ne­įdo­mu, jis ga­li kal­tin­ti tik sa­ve, kad tin­ka­mai ne­pa­si­ruo­šė ke­lio­nei, kad ne­nu­si­tei­kęs su­ži­no­ti ką nors nau­jo.

Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, ma­no su­pra­ti­mu, yra vie­na kon­tras­tin­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių. Jo­je daug įvai­rių da­ly­kų, bū­din­gų tik tam ti­kroms ša­lims. Pa­vyz­džiui, fior­dai. Su­pran­ta­ma, jie ne­ga­li pri­lyg­ti Nor­ve­gi­jos fior­dams, ta­čiau pla­ne­to­je nė­ra daug vie­tų, kur aps­kri­tai jų yra.

Ug­ni­kal­niai ir­gi ne­daž­nas ob­jek­tas, o jų čia ne­ma­žai. Tie­sa, dau­gu­ma ra­miai snau­džia, ta­čiau ga­li bet ka­da drioks­tel­ti. Per ma­no pa­sta­rą­ją ke­lio­nę į Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją bū­tent taip ir įvy­ko vi­dur­die­nį vie­na­me gar­siau­sių na­cio­na­li­nių par­kų. Be jo­kių įspė­ja­mų­jų ženk­lų, žmo­nėms ma­tant, į ke­lių ki­lo­me­trų aukš­tį iš ug­ni­kal­nio šo­vė di­džiu­lis dū­mų stul­pas. Svar­biau­sia, nie­kas ne­nu­ken­tė­jo.

– Tai iš anks­to ne­prog­no­zuo­ja­mi gam­tos reiš­ki­niai?

– Ug­ni­kal­nių iš­si­ver­ži­mo kol kas moks­las ne­įs­ten­gia tiks­liai prog­no­zuo­ti. Ga­li­ma nu­ma­ty­ti la­bai stip­rų iš­si­ver­ži­mą, silp­nes­nio, kaip šis, ne. Per iš­si­ver­ži­mą mag­ma iki že­mės pa­vir­šiaus ne­pa­ki­lo, ne­iš­si­lie­jo, ta­čiau ant že­mės pa­bi­rę pe­le­nai pri­da­rė ne­men­kų prob­le­mų. Na­cio­na­li­nia­me par­ke bu­vo ap­ga­din­ta tu­riz­mo inf­ras­truk­tū­ra, te­ko sku­biai eva­kuo­ti žmo­nes , va­ly­ti pės­čių­jų tra­sų ta­kus. Dėl pe­le­nų gau­sos ne­skrai­dė lėk­tu­vai. Ug­ni­kal­niai pa­pras­tai su­ke­lia prob­le­mų vai­ruo­to­jams, mat sto­ru pe­le­nų sluoks­niu už­vers­ti ke­liai dėl drėg­mės tam­pa sli­dūs kaip ko­šė.

– Daž­nai taip nu­tin­ka?

– Že­mės dre­bė­ji­mai, ug­ni­kal­nių iš­si­ver­ži­mai čia ga­nė­ti­nai daž­nas reiš­ki­nys. Jun­ta­mi, bet ne­pa­vo­jin­gi 4-6 ba­lų stip­ru­mo že­mės dre­bė­ji­mai nė­ra jo­kia re­te­ny­bė. Žmo­nės prie to pri­pra­tę. Man ir­gi te­ko pa­jus­ti že­mės dre­bė­ji­mą, ta­čiau tai bu­vo la­biau įdo­mu nei pa­vo­jin­ga, nes an­ti­seis­mi­nei sta­ty­bai čia ski­ria­ma la­bai daug dė­me­sio.

Po­li­ne­zi­jos sostinė

– Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja su­da­ro ga­na ra­mios, po­li­tiš­kai ne­ak­ty­vios pa­sau­lio ša­lies įvaiz­dį. Ar ten lan­kan­tis įspū­dis toks pat?

– Pa­sau­ly­je yra dau­giau kaip 190 vals­ty­bių. Na­tū­ra­lu, kad vi­sos ne­ga­li bū­ti ak­ty­vios po­li­ti­kos ar eko­no­mi­kos sri­ty­se. Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas ge­ro­kai ra­mes­nis nei di­džių­jų vals­ty­bių. Ta­čiau bū­nant šio­je ša­ly­je, ją ver­ti­nant Ra­mio­jo van­de­ny­no vals­ty­bių kon­teks­te, jos reikš­mė yra ypa­tin­ga. Ša­lies di­džiau­sias mies­tas Ok­lan­das pa­ma­žu tam­pa Po­li­ne­zi­jos, o gal ir vi­sos Okea­ni­jos sos­ti­ne, į ku­rią plūs­ta emig­ran­tai iš įvai­rių Ra­mio­jo van­de­ny­no sa­lų. Ša­lis yra pla­čiai at­vė­ru­si du­ris emig­ran­tams bū­tent iš ši­to re­gio­no. Jie čia leng­viau įsi­ku­ria nei eu­ro­pie­čiai.

– Jei žmo­gų skrai­din­tų už­riš­to­mis aki­mis, ar at­si­dū­ręs Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je iš­kart at­pa­žin­tų, kur pa­te­ko?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad iš­kart su­vok­tų, ta­čiau grei­tai su­pras­tų, kad at­skri­do į eu­ro­pi­nės kul­tū­ros kraš­tą. Kai­rės pu­sės eis­mas iš­duo­tų pa­na­šu­mą į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę ar Ai­ri­ją. Ša­lis la­bai mo­der­ni ir tur­tin­ga. Kai ku­rie tu­ris­tai nu­si­vi­lia ne­pa­ti­rian­tys tos eg­zo­ti­kos, ko­kia ša­ly­je bu­vo prieš šim­tą ar dau­giau me­tų, kai čia gy­ve­no la­bai daug vie­ti­nių mao­rių. Da­bar Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja yra vie­na mo­der­niau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių, sa­vo gy­ve­ni­mo ly­giu, su­tvar­ky­ta inf­ras­truk­tū­ra, iš­plė­to­ta pra­mo­ne ati­tin­ka stip­riau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių ka­te­go­ri­ją.

Ta­čiau iš­trū­kus iš did­mies­čių iš­kart pa­ten­ka­ma į ypač sa­vi­tą, su­bti­laus gro­žio gam­ti­nę ap­lin­ką. Čia vis­kas ki­taip, čia vis dar au­ga me­džių ir krū­mų, ku­rių pla­ne­to­je dau­giau nie­kur ne­ap­tik­si.

Nors nau­ja­ku­riai jau nuo XIX am­žiaus pra­džios ma­siš­kai kir­to miš­kus, šiurkš­čia­žo­les pie­vas pa­kei­tė eu­ro­pie­tiš­ko­mis mil­ži­niš­ko­mis ga­nyk­lo­mis, ag­ra­ri­nis kraš­to­vaiz­dis vis tiek at­ro­do įspū­din­gai. Čia grakš­čiai kil­pas da­ro upės, telk­šo tur­kio spal­vos eže­rai, o kal­nai už kiek­vie­no ke­lio po­sū­kio at­si­ve­ria kas­kart gra­žes­niu re­gi­niu.

Vi­sur pil­na avių. Jų, dau­giau­sia me­ri­nų veis­lės, au­gi­na­ma apie 40 mi­li­jo­nų. Gy­ven­to­jai dar XIX am­žiu­je su­mo­jo, kad ši veis­lė duo­da la­bai daug ir ko­ky­biš­kos vil­nos. Avie­nos gy­ven­to­jams daug ne­rei­kia (ša­ly­je gy­ve­na apie pus­penk­to mi­li­jo­no žmo­nių), to­dėl na­tū­ra­liai su­sik­los­tė tra­di­ci­ja avis au­gin­ti ne mė­sai, o la­bai pel­nin­gai vil­nai.

Pa­par­čių miškai

– Ko­kį au­ga­lą ga­li­ma lai­ky­ti Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos sim­bo­liu?

– Vie­na­reikš­miš­kai – si­dab­ri­nį pa­par­tį. Jis pa­na­šus į lie­tu­viš­ką­jį, ta­čiau tu­ri žvil­gan­čią apa­ti­nę da­lį, ku­ri tam­sią nak­tį mao­riams pa­dė­da­vo ne­pa­sik­lys­ti miš­ke, mat jo ša­ke­lė­mis pa­si­žy­mė­da­vo nu­ei­tą ke­lią. Šis Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je au­gan­tis pa­par­tis yra kaip ko­kia ma­ni­ja ge­rą­ja pra­sme. Jis vaiz­duo­ja­mas ant pi­ni­gų, ant ša­lies oro li­ni­jų lėk­tu­vų, ant dra­bu­žių, kai ku­rių mais­to pro­duk­tų pa­kuo­čių. Jis yra ir gar­siau­sios reg­bio ko­man­dos sim­bo­lis. Aps­kri­tai ša­ly­je au­ga ke­lių šim­tų rū­šių pa­par­čių, dau­gu­ma jų nie­kur ki­tur pa­sau­ly­je ne­ap­tin­ka­mi. Tu­ris­tus ypač ste­bi­na pa­par­čiai me­džiai, ga­lin­tys užaug­ti iki 12 me­trų.

Ne­skrai­dan­tys paukščiai

– Kuo iš­sis­ki­ria gy­vū­nai?

– Kol šio­se sa­lo­se ne­pa­si­ro­dė eu­ro­pie­čių, čia ne­bu­vo žin­duo­lių, na, gal­būt vei­sė­si ke­lių rū­šių šikš­nos­par­nių. Ta­da čia ka­ra­lia­vo pa­ukš­čiai. Ir, įdo­miau­sia, daug ne­skrai­dan­čių. Jiems ne­bu­vo po­rei­kio kil­ti nuo že­mės, nes jo­kie prieš­ai jų ne­pul­di­nė­jo. Į sa­las at­si­kraus­čiu­sius eu­ro­pie­čius ste­bi­no po krū­my­nus laks­tan­tys viš­tos dy­džio pa­ukš­čiai, ta­čiau ne­mo­kan­tys skrai­dy­ti. Tuos pa­ukš­čius, kly­kian­čius “ky­vi-ky­vi”, dar vie­ti­niai mao­riai ki­ta­dos pa­va­di­no ky­viais.

Že­me bė­gio­jan­čių pa­ukš­čių sa­lo­se ka­tas­tro­fiš­kai su­ma­žė­jo, nes eu­ro­pie­čiai at­si­ve­žė šu­nų ir ka­čių. Lai­vais at­ke­lia­vu­sios pe­lės ir žiur­kės pra­dė­jo do­ro­ti pa­ukš­čių kiau­ši­nius, dėl to spar­nuo­čių taip pat ge­ro­kai su­ma­žė­jo.

Eu­ro­pie­čiai į sa­las at­ve­žė el­nių, stir­nų, o ka­pi­to­nas Ja­me­sas Coo­kas XVIII am­žiaus pa­bai­go­je į lais­vę pa­lei­do kiau­lių. Šios su­lau­kė­jo, tad da­bar ga­li­ma iš­vys­ti ir šer­nų.

– O pa­ukš­čiai ne­pa­si­kei­tė at­si­ra­dus prieš­ų, ne­pra­dė­jo skrai­dy­ti?

– Evo­liu­ci­jai tai per ma­žas lai­ko tar­pas. Kai olan­dų jū­ri­nin­ko Abe­lio Tas­ma­no eks­pe­di­ci­ja at­ra­do Tas­ma­ni­ją ir Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją, ne­praė­jo ir 400 me­tų. Ta­čiau Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je pa­kan­ka ir skrai­dan­čių pa­ukš­čių. Pa­vyz­džiui, gar­sio­ji pa­pū­ga kė­ja ga­li gy­ven­ti net ke­lių ki­lo­me­trų aukš­ty­je, kal­nuo­se, ant snie­go. Šios pa­pū­gos nie­kur ki­tur pa­sau­ly­je ne­iš­vy­si. Ji la­bai smal­si, pa­ti pri­sis­ta­to prie tu­ris­tų, po­zuo­ja, bet yra bai­si akip­lė­ša.

Ver­da be ugnies

– Kuo iš­sis­ki­ria mais­tas?

– Dau­gu­ma gy­ven­to­jų val­go eu­ro­pie­tiš­ką mais­tą, tai­gi gur­ma­nų lyg ir nė­ra kuo nu­ste­bin­ti. Ta­čiau ti­kra eg­zo­ti­ka yra čia­bu­vių mao­rių mais­tas. Res­to­ra­nuo­se jo ne­ra­si, bet tu­ris­tams ren­gia­mos spe­cia­lios iš­vy­kos, kad pa­ma­ty­tų, kaip jis ga­mi­na­mas. Mao­riai mais­to ne­ke­pa ant ža­ri­jų, jį troš­ki­na že­mės kros­ny­se ant ky­lan­čių ga­rų. Ša­ly­je, ypač kai ku­rio­se šiau­ri­nės sa­los vie­to­se, prie pat pa­vir­šiaus esan­čios uo­lie­nos smar­kiai įkai­tu­sios. Ga­ras be at­van­gos ky­la į vir­šų, tad spe­cia­lio­se kros­ny­se nuo se­niau­sių lai­kų mao­riai mo­kė­jo ant ak­me­nų su­sta­tę už­deng­tus puo­dus be ug­nies troš­kin­ti mais­tą.

– Ar daug iš­li­ko vie­ti­nių mao­rių kai­mų? Gal­būt tai la­biau pra­mo­ga tu­ris­tams?

– De­ja, mao­rių kul­tū­ra yra be­maž su­ny­ku­si. Au­ten­tiš­kų kai­mų be­veik ne­li­ko. Vi­sų pir­ma to­dėl, kad Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją ki­ta­dos ko­lo­ni­za­vo stip­riau­sia pa­sau­lio vals­ty­bė Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Mao­riai, pa­ma­tę, kas yra eu­ro­pie­tiš­ka gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, ją la­bai no­riai pri­ėmė, iš pra­džių vi­siš­kai ne­svars­ty­da­mi, kuo tai ga­li baig­tis. Kai eu­ro­pie­čiai at­ve­žė ja­vų, gy­vu­lių, dar­žo­vių, mao­riai la­bai spar­čiai pra­dė­jo ko­pi­juo­ti nau­ja­ku­rius.

Ta­čiau jau be­ne prieš du de­šimt­me­čius ša­lies val­džia su­mo­jo, jog vie­ti­nių gy­ven­to­jų kul­tū­ra yra bū­tent tai, kas ga­li pri­trauk­ti dau­giau tu­ris­tų. Pa­sta­ruo­ju me­tu, drįs­čiau sa­ky­ti, pa­si­reiš­kia sa­vo­tiš­kas mao­rių kul­tū­ros re­ne­san­sas. Nors vals­ty­bi­nė kal­ba yra ang­lų, ne­se­niai pri­im­ti įsta­ty­mai, įpa­rei­go­jan­tys vi­sus moks­lei­vius ke­le­tą me­tų mo­ky­tis mao­rių kal­bos. Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je la­bai daug ob­jek­tų, ku­rie tu­ri mao­riš­kus ar­ba du pa­va­di­ni­mus – ang­liš­ką ir vie­ti­nį. Bu­vo lai­kai, kai vie­ti­nių pa­va­di­ni­mų nie­kas net ne­ži­no­jo.

Mao­riš­kai kal­ban­čių žmo­nių yra apie pu­sę mi­li­jo­no, ta­čiau šis skai­čius nuo­lat au­ga. Mao­rių kal­ba trans­liuo­ja­mos te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo lai­dos, lei­džia­mi lai­kraš­čiai. Ne­ma­žai bal­tų­jų, gerb­da­mi ir di­džiuo­da­mie­si sa­vo ša­li­mi, pa­bur­no­ja, bet sten­gia­si kuo ge­riau pra­mok­ti mao­rių kal­bos. Kai kam tai tam­pa sa­vo­tiš­ka ma­da ar azar­tu. Aš ir­gi mo­ku ke­lis šim­tus žo­džių.

Par­adok­sas, bet iki šiol ne­ži­no­ma, iš ku­rių Po­li­ne­zi­jos sa­lų ka­dai­se pir­mie­ji gy­ven­to­jai at­ke­lia­vo į Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją. Ta­čiau vie­ti­nių le­gen­do­se eg­zis­tuo­ja pra­ma­ny­ta Ha­va­ji­ki sa­la, iš ku­rios jie esą at­plau­kę. Tie­sa, tai nie­ko bend­ro ne­tu­ri su pa­na­šiu pa­va­di­ni­mu JAV pri­klau­san­čiu Ha­va­jų sa­ly­nu. Įveik­ti to­kį at­stu­mą prieš še­šis ar aš­tuo­nis šim­tus me­tų pri­mi­ty­viais lai­vais bū­tų bu­vę ne­įma­no­ma. Mao­riai plau­kio­jo ka­no­jo­mis ir ka­ta­ma­ra­nais (“ka­tu ma­ran” mao­rių kal­ba reiš­kia “du lai­vai”). Ne­abe­jo­ti­na, kad mao­riai ir po­li­ne­zie­čiai – ge­riau­si jū­rei­viai žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je.

Il­giau­sias skrydis

– Ar su­dė­tin­ga nu­si­gau­ti į Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją?

– Il­gą lai­ką į šią to­li­mą ša­lį vyk­da­vo tik tur­tin­gi žmo­nės, ke­lio­nė truk­da­vo il­gai, skry­džių bu­vo ne­daug, jie bran­gūs. Da­bar vals­ty­bę pa­siek­ti daug pa­pras­čiau: skris­ti į abi pu­ses da­bar ga­li­ma vi­du­ti­niš­kai už maž­daug 3-5 tūkst. li­tų. Pats il­giau­sias tie­sio­gi­nis skry­dis – iš Du­ba­jaus į Ok­lan­dą – trun­ka iki 16 va­lan­dų. Ma­no ži­nio­mis, tai be­ne il­giau­sias ke­lei­vi­nis skry­džio marš­ru­tas pla­ne­to­je. Jo me­tu ten­ka pa­si­pil­dy­ti de­ga­lų Sid­nė­ju­je, ta­čiau tai tu­ris­tams – pa­pil­do­mi re­gi­niai, nes be­veik vi­si pi­lo­tai lei­džia­si lė­tai sklęs­da­mi virš gar­sio­jo Sid­nė­jaus ope­ros tea­tro.

– Gy­ven­ti ša­ly­je bran­gu?

– Tai eko­no­miš­kai stip­ri, tai­gi ir bran­go­ka ša­lis. At­ly­gi­ni­mai di­de­li, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis aukš­tas, to­dėl na­tū­ra­lu, kad vis­kas kai­nuo­ja kur kas bran­giau nei Lie­tu­vo­je. Sa­ky­čiau, ten pi­giau nei Nor­ve­gi­jo­je, bet ge­ro­kai bran­giau nei Vo­kie­ti­jo­je, gal pa­na­šiai kaip Ang­li­jo­je. Ki­še­nė tas kai­nas jau­čia, ta­čiau mais­to pro­duk­tai įper­ka­mi.

– Ko­kias ypa­tin­gas vie­tas jums te­ko pa­ma­ty­ti?

– Esu bu­vęs abie­jo­se sa­lo­se, nu­va­žia­vęs tūks­tan­čius ki­lo­me­trų, ke­lia­vęs įvai­riais marš­ru­tais. Man te­ko ke­lis kar­tus ke­liau­ti Ro­te­bur­no marš­ru­tu, ku­ris drie­kia­si Pie­tų Al­pių pir­map­ra­džiais miš­kais. Čia kraš­to­vaiz­dis, aug­me­ni­ja vi­siš­kai ne­pa­lies­ti žmo­gaus. Vis­kas iš­li­ko to­dėl, kad są­ly­gos at­šiau­rios ir eu­ro­pie­čių ne­do­mi­no.

Esu ke­lia­vęs po šiau­ri­nės sa­los Ton­ga­ri­ro na­cio­na­li­nį par­ką. Marš­ru­tas ten drie­kia­si ug­ni­kal­nių pa­pė­dė­mis, kra­te­riais, spal­vo­tais la­vos lau­kais, pa­lei sma­rag­di­nius eže­rus. Tai vie­nas gra­žiau­sių kraš­to­vaiz­džių pla­ne­to­je. Ge­ru oru net kva­pą uži­ma, vien dėl tų vaiz­dų ga­lė­čiau kas­kart va­žiuo­ti į Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją.

La­bai no­rė­čiau ka­da nors pa­ke­liau­ti tais ta­kais, kur rei­kia iš anks­to re­gis­truo­tis ir lauk­ti, kol tau prieš pus­me­tį (kad dar spė­tum nu­si­pirk­ti bi­lie­tus) už­si­degs ža­lia švie­sa. Tie­sa, po dau­ge­lį na­cio­na­li­nių par­kų ne­ga­li­ma ke­liau­ti be spe­cia­laus lei­di­mo. Kai kur tu­ris­tai net ne­iš­lei­džia­mi be pa­ly­do­vų.

– Ir tra­di­ci­nis klau­si­mas: ar Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je ži­no Lie­tu­vą?

– Esu įsi­ti­ki­nęs, kad pa­sau­lio pa­ži­ni­mas tie­sio­giai pri­klau­so nuo žmo­gaus eru­di­ci­jos. Ir skur­džio­se vals­ty­bė­se, pa­vyz­džiui, Etio­pi­jo­je, Par­ag­va­ju­je, Bo­li­vi­jo­je, Gva­te­ma­lo­je, esu su­ti­kęs žmo­nių, ku­rie pui­kiai ži­no­jo, kas ir kur yra Lie­tu­va. Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je apie mū­sų ša­lį žmo­nės yra gir­dė­ję, ka­dan­gi jie taip pat tu­ri stip­rią krep­ši­nio rink­ti­nę, ne kar­tą žai­du­sią su Lie­tu­vos krep­ši­nin­kais. Ta­čiau ar mes, lie­tu­viai, pik­tin­da­mie­si, kad ki­ti ne­ži­no mū­sų ša­lies, sos­ti­nės, ga­lė­tu­me dau­giau ką pa­sa­ky­ti apie kiek­vie­ną pa­na­šaus dy­džio pa­sau­lio vals­ty­bę?

Šaltinis: Lietuvos žinios

Fotografijos Ryto Šalnos