Geografinis ralis prancūziškajame Vilniuje – Lietuvos geografijos mokytojų asociacija

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija nuo 2010 metų dalyvauja tarptautiniame Emile projekte, kurio tikslas yra gilinti prancūzų kalbos žinias, kai kurių dalykų pamokas vedant prancūzų kalba. Moksleiviai mokomi pagal mokyklos parengtą ugdymo planą, „atsižvelgiant į ugdymo tarpsnį ir siekiant dalykinės, kalbinės ir tarpkultūrinės dermės“.

Nors Vilnių ir Paryžių skiria 2038 kilometrai, prancūzų kultūros pėdsakai lietuviškoje žemėje yra ryškiai įspausti. Norint moksleivius supažindinti su jų pamėgto krašto politikos, kultūros ir visuomenės veikėjų veikla Lietuvoje, galima pasirinkti Prancūzijos mokyklose pamėgtą „rallye“ metodą.

Kaip veikia „rallye“ metodas, teko išbandyti kelionės į Vineuil (Prancūzija) metu (2012 m.m.). Mūsų mokyklos moksleivių kelių dienų viešnagės darbotvarkėje vienas pusdienis buvo skirtas susipažinti su Blois miestu ir jo įžymybėmis. Marselio Karnė koledžo (Collège Marcel Carné) prancūzų kalbos mokytoja Laurence Kauffmann, kuravusi atvykusius moksleivius, pasiūlė miestą atrasti … patiems, pasinaudojus „rallye“ metodu.

Neturėjome visažinio gido, o autobusas, dusulingai užropojęs į prie miesto centre stūksančios bažnyčios aikštę, ten ir liko iš aukšto grožėtis Luaros (Loire) vingiu. Taip buvo net geriau, nes ant upės skardžio iškilusio miesto gatvės virsdavo stačiais laiptais ar atsiremdavo į viduramžių sieną. Prancūzų moksleiviai ir jų svečiai iš Lietuvos buvo suskirstyti į į nedideles iki 10 mokinių grupes, vadovaujamas mokytojo. Kiekvienai grupei buvo duota medžiaga, kuria remdamiesi moksleiviai tapo atradėjais – istorinio ir kultūrinio miesto ieškotojais. Taip pat nurodytas labai konkretus laikas, per kurį turėjo būti surasti plane nurodyti keliolika objektų. Tai buvo paminklai istorinėms asmenybėms, rūmų detalės – bareljefai, atminimo lentos ant namų, fontanai ir t.t. Kiekvienas mokinys gavo po planą ir klausimyną, kuriame reikėjo ne tik pažymėti surastą paminklą ar kitą objektą, bet ir išsamiai atsakyti į užduotą klausimą. Klausiama buvo apie viską: kas pavaizduota bareljefe, kokia buvusi senovinio namo paskirtis viduramžiais, kas parašyta paminklinėje lentoje ir t.t. Grįžus į mokyklą, pusvalandis buvo skirtas „rallye“ klausimyno patikrai, atsakymams į mokinių klausimus ir laimingų nugalėtųjų apdovanojimui.

Kas patraukė akis? Pirmiausia tai, kad „rallye“ prancūzų koledžo moksleiviams yra žinomas ir praktikuojamas metodas. Mokiniai ne tik nepasimetė gavę klausimyną, bet įdėmiai studijavo maršrutą. Nuskubėję prošal kokį objektą, nerimastingai apsižvalgydavo ir grįždavo atgal, kad surinktų visą informaciją. Maža to, žingsnis vis spartėjo, nes sugaištos paieškai minutės vertė skubėti. Paskutinę aikštę prancūziukai bėgte perbėgo: į visus klausimus atsakyta, o prie autobuso stovintis mokytojas rodė į laikrodį lyg primindamas, jog pavėlavusiems teks keliolika kilometrų iki namų kulniuoti pėstute.

Kokia „rallye“ metodo esmė? Iškėlus edukacinės išvykos tikslą, leidžiama pačiam mokiniui jo siekti. Šiuo atveju pagrindinis tikslas buvo supažindinti su miesto istorija ir įžymiomis vietomis, o mokiniai jo siekė patys ieškodami nurodytų objektų. Be to, buvo ugdomas gebėjimas dirbti su žemėlapiu (planu), tinkamai skaičiuoti ir paskirstyti laiką, kad būtų laiku sugrįžtama į susitikimo vietą. Vaikai turėjo išmokti darniai veikti įvairiatautėje ir įvairiakalbėje grupėje, būti tolerantiški vienas kitam. Pagaliau reikėjo pakartoti saugaus eismo taisykles. Nors ir labai skubėdami, tyrėjai nekantriai trypčiojo prie tuščios sankryžos, nes degė raudonas šviesoforo signalas. Taip „rallye“ tampa pramogos elementų turinčia edukacine veikla, patrauklia savo forma ir ugdančia savo turiniu.

Pagrindinis pasiruošimo „rallye“ krūvis tenka mokytojui. Tai jis parenka tinkamą ir saugų maršrutą, kuriame būtų svarbiausi numatytai edukacinei išvykai reikalingi objektai; apskaičiuoja laiką, reikalingą minėtam maršrutui nueiti; sudaro klausimyną, atsižvelgdamas į moksleivių ugdymo tarpsnį; sugalvoja vertinimo sistemą, pagal kurią nustatomi „rallye“ nugalėtojai.

Pasinaudodamos kelionėje įgyta „rallye“ patirtimi, su Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Virginija Žekonyte – Petrikiene ir geografijos mokytoja Leonora Semaško, Vilniaus geografijos mokytojų asociacijos pirmininke, sumanėme emiliukams padėti surasti prancūziškąjį Vilnių. Dėkoju kolegei L.Semaško už dalykinę informaciją, reikalingą šiam straipsniui.

Edukacinės išvykos tikslas būtų sužinoti, kurios ir kaip Vilniaus senamiesčio vietos yra susijusios su Prancūzija, klausytis grupės vadovo ir atsakyti į klausimus pateiktame klausimyne. Maršrutas ir lankytini objektai numatyti Vilniaus senamiestyje. Edukacinė išvyka trunka apie 1 valandą. Ji prasideda Daukanto aikštėje, o baigiama Didžiojoje gatvėje prie Prancūzų instituto.

Šis metodas buvo išbandytas supažindinant su Vilniumi tiek svečius iš Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, tiek iš Marselio Karnė koledžo (Prancūzija). Svečiams iš Prancūzijos mūsų mokyklos emiliukai pasakojo apie miestą prancūziškai. Be abejo, mes, mokytojai, vaikams padėjome, taisėme, papildėme pasakojimą.

Galima tvirtinti, kad klausimynai ar kitos refleksijos užduotys labai motyvuoja moksleivius. Tokių užduočių pasigendu kartu su moksleiviais vykdama į edukacinius užsiėmimus, kuriuos dabar gausiai siūlo muziejai ir kelionių agentūros. Lyg ir viskas puikiai suplanuota, vaikai sudominami, bet pamirštama paskutinė, refleksijos, grandis. Štai mūsų mokykloje buvo vedama literatūrinė pamoka „Gyvoji tradicija“ . Puikų ir giliamintišką liaudies kūrybos pristatymą moksleiviai tikrai būtų žiūrėję ir mokęsi turėdami „pasėdėjimo salėje“ gaires. Mokytojai be grįžtamojo ryšio neįsivaizduoja pamokos, tad popamokinėje edukacinėje veikloje, manau, jis taip pat būtinas. Ir apie tai turėtų galvoti visi, kurie siūlo savo paslaugas mokyklai.

Tikiuosi, kad prancūziškas „rallye“ metodas padės linksmai ir giliau pažinti kitokį Vilnių.

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja metodininkė

Vida Naudužienė

Geografijos mokytoja metodininkė

Leonora Semaško

Maršruto stotelės

1. Simono Daukanto a. 3

Dabartiniai Prezidento rūmai yra viduramžius menantis pastatas. XVI amžiuje juose buvo Vilniaus vyskupų rezidencija. Su Prancūzija šiuos rūmus, vieną iš gražiausių miesto pastatų, sieja tai, kad jų sienos matė Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą (Napoléon Bonaparte) (1769 – 1821), kuris karinio 1812 m. žygio į Rusiją metu buvo sustojęs Vilniuje. Šiuose rūmuose, sakoma, imperatorius susipažino su Sofija Tyzenhauzaite de Šuazel – Gufjė (Sofia Choiseul-Gouffier) (1790 – 1878). S.Tyzenhauzaite de Šuazel – Gufjė buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, rašiusi, beje, prancūzų kalba. Prancūzų kalba poniai Sofijai buvo gimtoji, ja buvo kalbama namuose. S.Tyzenhauzaitė de Šuazel – Gufjė pažinojo Rusijos carą Aleksandrą I, su kuriuo susipažino Taujėnų dvare 1812 m. pavasarį, o vėliau ir susibučiuliavo. Jos pažįstamų rate buvo prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas), ji keitėsi laiškais su Alfredu de Miuse (Alfred de Musset). Išsilavinusi ponia padarė įspūdį Napoleonui. Pasakojama, kad imperatorius yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija“. Beje, S.Tyzenhauzaitė de Šuazel – Gufjė mirė Nicoje (Prancūzija).

Šiuose rūmuose lankėsi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (Louis XVIII) (1755 – 1824) su karaliene Marija – Žozefina Savojiete (Marie-Joséphine de Savoie) (1753 – 1810).

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, rūmais naudojosi Prancūzijos ambasada (1990 – 1997), dešiniajame sparne buvo įsikūręs konsulinis skyrius. Norintys vykti į Prancūziją, į šį skyrių atnešę reikiamus dokumentus gaudavo vizą. Dabar vykstant į Prancūziją vizos nereikia.

http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/top-20/prezidento-rumai/

http://lt.wikipedia.org/wiki/Sofija_Tyzenhauzait%C4%97_de_%C5%A0uazel-Gufj%C4%97

2. Universiteto g. 3

Vilniaus universitetui yra daugiau kaip 400 metų. Tai vienas seniausių universitetų Europoje. VU įkurtas 1579 metais.

VU pradžią davė 1570 m. įsteigta jėzuitų kolegija. Po 9 metų, 1579, karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą. Popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią jėzuitų kolegiją universitetu. Tie metai yra VU pradžia. Vidurio ir Rytų Europoje už jį senesni buvo Prahos (1347), Krokuvos (1364), Budapešto (1389), Bratislavos(1467), Karaliaučiaus (1544)ir Olomouco (1570) universitetai. Pirmasis Rusijos universitetas įkurtas gerokai vėliau – praėjus beveik 200 metų – 1755-aisiais. Beje, Paryžiaus Sorbonos universitetas įkurtas 1257 m., kai Robertas de Sorbonas įkūrė Sorbonos kolegiją, vieną iš Paryžiaus kolegijų Viduramžių epochoje. Nuo 1970 metų Paryžiaus universitetą suskaidžius į 13 institucijų (Paryžiaus universitetai I–XIII), trys jų išlaikė Sorbonos pavadinimą.

VU mokosi daugiau kaip 22 000 studentų, dirba apie 3 700 darbuotojų.

2009 m. VU įvertintas geriausiu universitetu Lietuvoje ir 549 –uoju pasaulyje.

VU istorijoje svarbūs buvo ir prancūzų nuveikti darbai. Vilniaus universiteto Botanikos sodą įkūrė prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuell Gilibert) (1741–1814). XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitete sparčiai ėmė plėtotis ir medicina. 1774 m. Vilniuje įkuriama Medicinos mokykla. Jai vadovauti paskirtas gydytojas iš Prancūzijos Mišelis Renje (Michel Regnier) (1746–1800). 1776 m. į Vilnių pakviestas ir kitas prancūzų gydytojas Žakas Antuanas Briotė (Briôtet Jacques Antuan ) (1746–1819), 1810 m. įkūręs Chirurgijos katedrą.

Prancūziško kraujo turėjo dailininkas Jonas Rustemas (arm. Յան Ռուստամ, turk. Jan Rustem) (1762 – 1835). Nuo mažumės jis puikiai kalbėjo prancūziškai. Susižavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos mokėjimu, generolas A.K.Čartoriskis (1734 – 1823) parsivežė vaiką į savo Pulavų (Lenkija) dvarą. Čia berniuką piešimo mokė mokytojas iš Prancūzijos Žanas Pjeras Norblenas (1745 – 1830). J.Rustemas žinomas kaip VU Piešimo ir tapybos katedros vadovas, profesorius. Jis nutapė daug XIX a. pradžios Vilniaus aukštuomenės portretų. Įdomu tai, kad piešė net kortas, kuriose šmaikščiai pavaizdavo visus socialinius sluoksnius, madas, papročius, pasilinksminimus, Vilniuje gyvenusius įvairių tautų (žydų, turkų, totorių) atstovus.

Lietuviai iš Vilniaus universiteto irgi buvo žinomi Prancūzijoje. VU observatorijai vadovavo Martynas Počobutas (1728 – 1810), matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius (1780-1799).

Nobelio premijos laureatas, lietuvių kilmės lenkų rašytojas, diplomatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) (1911 – 2004) Vilniaus universitete įgijo teisės magistro laipsnį. Nuo 1950 m. Č.Milošas dirbo Lenkijos ambasados Paryžiuje sekretoriumi, bet po metų pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje.

Vienas iš pačių iškiliausių lietuvių, kurio vardas pažymėtas paminkle Vienybės medis Vilniuje, yra Algirdas Julius Greimas (1917 – 1992). Tai kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. A.J.Greimas yra vienas iš žymiausių pasaulio kalbininkų, gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje. Šis mokslininkas vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei bei specialiam seminarui, kurio pagrindu susiformavo garsi Paryžiaus semiotikos mokykla. Su bendraminčiais įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją. VU yra A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras. A.J.Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje. Mokslininko vardas įamžintas Prancūzijoje: Chaussee gyvenvietėje yra jo vardu pavadinta aikštė. Paryžiuje ant namo, kuriame gyveno A.J.Greimas, atidengta memorialinė lenta.

http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija

http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

http://lt.wikipedia.org/wiki/Pary%C5%BEiaus_universitetas

http://www.vu.lt/lt/apiemus

http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Rustemas

http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija/13-apiemus/apiemus/28-vilniaus-universiteto-astronomijos-observatorija

http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Milo%C5%A1as

http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija

http://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Julius_Greimas

3. Šv. Jono gatvė 12

Visas bažnyčios pavadinimas yra Švento Jono Krikštytojo ir Švento Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčia. Jos sutrumpintas pavadinimas – Šventų Jonų bažnyčia. Bažnyčios centrinėje navoje stovi 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus.

Bažnyčia pradėta statyti 1387 m. ir baigta 1426 m., tad statybos trūko 40 metų. Varpinė yra vienas iš aukščiausių senamiesčio pastatų. Jos aukštis – 68 metrai. Į varpinę veda 168 laipteliai, o 45 metrų aukštyje yra apžvalgos aikštelė, leidžianti apžvelgti varpinės interjerą, pasigrožėti ant vidinių bokšto sienų susidariusia glazūra, kai didelio gaisro metu lydėsi plytos. Antrajame varpinės aukšte galima pamatyti Fuko švytuoklę. Svarbiausias objektas yra 1675 metais iš Prancūzijos kilusio varpų liejiko Jono Delamarso nulietas žalvarinis varpas. Šį varpą šv.Mykolo bažnyčiai buvo užsakęs LDK pakancleris Kazimieras Sapiega. Uždarius bažnyčią 1888, varpas buvo perkeltas į Rasų kapinių koplyčią, iš kur atsidūrė restauruotoje šv.Jonų bažnyčios varpinėje. Sakoma, kad J.Delamarsas buvęs garsiausias ir geriausias Vilniaus varpų liejikas: jo nulieti varpai retai skildavę. Jis yra nuliejęs 32 varpus: didelius, dailaus silueto, papuoštus augaliniais ornamentais ir šventųjų figūromis. J.Delamarsao varpai skamba ne tik šios bažnyčios, bet ir Arkikatedros, šv. Petro bei Povilo bažnyčių varpinėse, Pažaislio vienuolyne.

http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/baznycios/sv-jonu-baznycia/

http://www.vambutai.eu/sv_jonu_varpine.html

4. Pilies g. Nr.12 (16)

Žinoma, kad varpų liejikas Jonas Delamarsas (Joanes de la Marche) gyvenęs Pilies gatvėje. Tik prie kurio namo sustoti? Prie pažymėto 12 ar 16 numeriu? Romano „Silva Rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė, vesdama Pilies gatve norinčiuosius pažinti Viduramžių Vilnių, stabtelėjo ties valstybės saugomu architektūros paminklu, pažymėtu Nr.12. Kaip rašo viena ekskursijos dalyvių, knygos „autorė siūlo nuo Šventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno vartų iki Pilies gatvės kampo susiskaičiuoti lygiai 300 žingsnių ir patiems pabandyti jį atrasti“. Žingsnis žingsniui nelygus, tad kiti šaltiniai nurodo namą Nr. 16 ir tvirtina, kad būtent šiame pastate J.Delamarsas gyvenęs net 26 metus (1663 – 1690), o po meistro mirties šis pastatas dar 100 metų buvo vadinamas jo vardu. Kaip ten bebūtų, kažkur Pilies gatvėje stovi Jono Motiejaus Norvaišos bičiulio prancūzo Jono Delamarso namas, kuriame pusmetį gyvenę Norvaišos, o netoliese, „Pilies bei šv.Mykolo gatvių kampe, bromoje, Kazimieras iš nuobodžiaujančio Bironto paleisto obuolio graužto gavo į kaktą“.

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2009~ISSN_1822-7309.V_9.PG_314-323/DS.002.0.01.ARTIC

http://www.moteris.lt/veidai/ekskursija-po-vilniu-su-k-sabaliauskaite-ir-silva-rerum.d?id=59675736

http://www.lrytas.lt/-12076335161206456724-pirmasis-dail%C4%97s-salonas-pilies-gatv%C4%97je.htm

5. Bernardinų g. 11

Pro vartų arką įsukus į uždarą kiemą atsiduriama lenkų poeto Adomo Mickevičiaus (Adam Bernard Mickiewicz, 1798 -1855) muziejuje. A.Mickevičius mokėsi Vilniaus universitete (1815 – 1819). Sakoma, kad poeto muziejus yra vienas iš seniausių Vilniuje. Tikėtina jo įkūrimo data yra 1898 m., minint šimtąsias poeto gimimo metines. Po metų, 1899, Lvove išleistame albume yra iliustracija su užrašu „Kambarys, kuriame buvo parašyta „Gražina“. Vertingiausi muziejaus eksponatai yra poeto asmeniniai daiktai (stalelis, kėdė, krėslas), kuriais jis naudojosi gyvendamas Kaune ir Paryžiuje. Į Prancūziją A.Mickevičius išvyko 1840 m. Jis buvo pakviestas vadovauti College de France įsteigtai slavų literatūros katedrai, kur dirbo iki 1844 m. Kai poetas staiga mirė 1855 m. Konstantinopolyje, draugų buvo parvežtas į Paryžių ir palaidotas lenkų kapinėse Monmoransi. Tik 1890 metais buvo perlaidotas Vavelio katedroje, Krokuvoje.

http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/muziejai/adomo-mickeviciaus-muziejus/

http://www.muziejai.lt/vilnius/Mickevicius_muz.htm

http://www.vambutai.eu/a.mickeviciaus_muz.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/Adomas_Mickevi%C4%8Dius#Romoje.2C_Pary.C5.BEiuje

http://www.amb.lt/lt/adomasmickevicius/biografija

http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

6. Maironio g. 8

Šv.Onos bažnyčia – vėlyvosios gotikos šedevras. Legenda pasakoja, kad Napoleonas, ją pamatęs, panoro ant delno nusinešti į Paryžių. Tiesa yra ne tokia romantiška. Užėmę Vilnių, Napoleono kareiviai šią bažnyčią atidavė kavalerijos žiniai, t.y. pavertė arklide. Galima tik pasiguosti, kad viename iš savo laiškų žmonai imperatorius paminėjęs, kad „Vilnius – labai gražus miestas“.

http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/baznycios/sv-onos-baznycia/

7. Pilies g. 22

Pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą 1781 m. įkūrė prancūzų gamtininkas Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuell Gilibert, 1741–1814), Gamtos katedros profesorius, į Vilnių atvykęs iš Liono (Lyon). Sodo plotas tebuvo 300 kvadratinių metrų, bet jame stovėjo šiltnamis, augo apie 2000 augalų. Ž.E.Žiliberas pirmasis pradėjo tirti Lietuvos florą. Profesorius net buvo vadinamas Lietuvos botanikos tėvu. Jis išleido fundamentalų penkių dalių veikalą „Lietuvos flora“. Deja, vėliau, kad „neapsunkintų universiteto spaustuvės sandėlių, „kaip nenaudingas ir niekam nereikalingas“ buvo išvežtas į Lukiškes (ten veikė jėzuitų tabako gaminių fabrikas) ir suvyniotas į papirosus. Sakoma, kad tokį knygos likimą galėjo nulemti ir tuometinio rektoriaus Martyno Počobuto nusistebėjimas, kad, aprašydamas augalus, Ž.E.Žiliberas nenurodęs jų vaistinių savybių. Kaip savo atsiminimuose rašė universiteto gamtininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847), „nuo visiško sunykimo išsaugojau tik nupirkdamas penkis to veikalo egzempliorius sau ir bibliotekoms ir apie penkis egzempliorius galėjo turėti Žilibero studentai“.

1783 m. Ž.E.Žiliberui netikėtai grįžus į Lioną, jo darbą tęsė vokietis Johanas Georgas Adomas Forsteris (Johann Georg Adam Förster, 1754–1794), pasaulinio garso mokslininkas, gamtininkas, rašytojas ir keliautojas. Jis dalyvavo antrojoje Džeimso Kuko ekspedicijoje aplink pasaulį. J.Forsteris perkėlė botanikos sodą į Sereikiškes, kur jis buvo vienas iš didžiausių botanikos sodų vidurio Europoje.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-14-vilniaus-universiteto-botanikos-sodai-xviii-xix-amziuje/109989

8. Didžioji g. 1

Pastatas šiuo adresu vadinamas Franko namu, nes XIX a. jame gyveno iš vienos atvykę gydytojai Johanas Peteris Frankas (1745–1821) ir jo sūnaus Jozefas (1771–1842). J.P. Frankas daug nuveikė reformuojant universiteto Medicinos fakultetą. Jozefas Frankas įkūrė Medicinos draugiją, ambulatoriją, Motinystės institutą. Frankų šeima daug nuveikė miesto labui rinkdama lėšas ligoninėms, naujoms klinikoms. J.Frankas parašė „Prisiminimus apie Vilnių“, kur pavaizdavo miesto gyventojus, papročius, elito intrigas, Napoleono armijos invaziją.

XIX a. Pradžioje šiame name buvo apsistojęs Napoleono armijos intendantas Anri Beili (Henri Beyle, 1783 – 1842), vėliau žinomas kaip prancūzų rašytojas Stendalis (Stendhal). Būsimasis romanų „Raudona ir juoda“, ‚“Liusjenas Levenas“, pamfletų rinkinio „Rasinas ir Šekspyras“ autorius šiame name apsistojo du kartus: 1812 m. rugpjūtį, kai Napoleono armija žygiavo į Rusiją, ir tų pačių metų gruodį, armijai traukiantis. Laiške seseriai Stendalis dalinasi slogiais prisiminimais apie Vilnių.

Adresu Didžioji g. 1 dabar yra įsikūręs Prancūzų kultūros centras.

http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf

http://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalis

http://www.ambafrance-lt.org/Pranc%C5%ABz%C5%B3-kult%C5%ABros-centras

http://zebra.15min.lt/lt/laisvalaikis/ivairenybes/vilniuje-iamzintas-prancuzu-literaturos-klasiko-stendalio-atminimas-44108.html

http://www.ambafrance-lt.org/Le-Centre-Culturel-Francais