Pasisakymą apie padėtį švietimo sistemoje būtų galima pradėti citata iš „Lietuvos ryto“ Laiko ženklų skilties: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Akivaizdu, kad esama padėtis švietimo sistemoje kelia visuomenės rūpestį ir nerimą.
Šiandien galime konstatuoti, kad investavę milžiniškas lėšas į švietimo sistemą ne tik nepasiekėme jokio akivaizdaus kokybės rezultatų gerėjimo, tačiau iš įvairiausių tyrimų matome, kad padėtis sistemingai prastėja. Visos ugdymo turinio kaitos reformos ilgainiui tapo savitikslėmis, o po jų nuolat grįžtame į pradinę padėtį taip nieko apčiuopiamo ir nepasiekę. Mokyklų tinklo pertvarka nedavė ne tik jokios akivaizdžios naudos, bet į švietimo sistemą įnešė vieną žalingiausių reiškinių – tai pedagogų bendruomenės supriešinimą.
Galiausiai bandymai kopijuoti užsienio šalių patirtį nepavyko dėl negebėjimo suvokti paprastos tiesos, kad, norint pasiekti švietimo sistemoje optimalų rezultatą, pirmiausiai reikia remtis savo tradicijomis ir patirtimi. Taigi nei lėšos, nei struktūriniai pertvarkymai, nei turinio kaita, nei užsienio šalių patirties sklaida nepakėlė Lietuvos mokyklos į naują kokybinį lygį. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką galėtume padaryti, kad padėtis bent neblogėtų?
Pirmiausia turime atsisakyti nuolankaus ir susitaikėliško kalbėjimo būdo ir grįžti prie tikrųjų švietimo vertybių, besiremiančių pedagogo autoritetu ir jo kompetencija. Tačiau, kad tai galėtume padaryti, turime labiau pasitikėti savo jėgomis ir vieningai sutarti – pakaks nuolatinio verkšlenimo ir dejavimo, pakaks nuolaidžiauti mokinių savivalei ir tėvų aiškinimui, kaip reikia mokyti jų vaikus, užteks klausytis indoktrinuotų valdininkų vizijų apie moderniosios pedagogikos privalumus. Turime remtis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis tiesomis ir aiškiai pasakyti, kad mokykla yra mokymo ir auklėjimo įstaiga, kurioje mokytojas yra ne paslaugų teikėjas ir paklusnus vykdytojas, o autoritetinga asmenybė, išmananti savo darbą ir reikalaujanti, kad mokiniai pasiektų deramą išsilavinimo ir brandos lygį. Turime besąlygiškai reikalauti, kad mokyklose būtų užtikrinta drausmė ir padorus elgesys.
Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas. Šv. Rašte parašyta: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.“ Todėl esminių pedagogikos tiesų atsisakymas, prisidengiant iškreiptai suvokiama humanistine pasaulėžiūra, veda prie pražūtingų padarinių. Anglų pedagogas Matthew Hunteris konstatuoja: „Vaikų vadovaujamo švietimo retorika buvo ir vis dar išlieka itin viliojanti. Tačiau ji nepavyko. Ji paremta visiškai klaidinga prielaida, kad galima pasikliauti mokiniais ta prasme, kad jie patys žinos, kas jiems geriausia. Šio utopinio mąstymo praktinė išdava buvo nuolatinis britų valstybinio švietimo standartų kritimas.“ Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepasiduokime kvailinimui apie tiesas, po kuriomis slepiasi mokinių tingėjimas, nenoras rimtai mokytis, galiausiai nemažos dalies ir negebėjimas.
Kad pasiektum bent patenkinamą išsilavinimo lygį, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai tai su malonumu sunkiai siejasi. Visame mokymo(si) procese yra daug rutininės veiklos ir nuolatinio kartojimo, o tai nėra labai patrauklu. Daug lengviau yra kalbėti apie dalykus, kurie nereikalauja darbo ir sukuria mokymo(si) iliuziją. Viešojoje erdvėje nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip varginantis mokinius procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimu apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžius rezultatus. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Zoja
liuks