Mokslininkai giliai po Žemės paviršiumi aptiko vandens rezervuarą, kurio tūris – triskart didesnis už visų vandenynų kartus sudėjus. Šis atradimas gali padėti paaiškinti, kokia yra Žemės jūrų kilmė, rašo newscientist.com.
Mokslininkų teigimu, vanduo slypi mėlynoje uolienoje, pavadintoje ringvuditu (angl. ringwoodite), kurios sankaupų esama 700 km gylyje po Žemės paviršiumi, mantijoje – Žemės sluoksnyje, esančiame tarp plutos ir branduolio.
Milžiniškas vandens rezervuaro kiekis pateikia naujos informacijos apie Žemės vandens kilmę. Kai kurie geologai mano, jog vanduo į mūsų planetą atkeliavo kartu su pritrauktomis kometomis, tačiau naujasis radinys sustiprina alternatyvią idėją, kad vandenynai pamažu prasisunkė iš ankstyvosios Žemės vidaus.
„Tai – geras įrodymas, kad Žemės vanduo atkeliavo iš vidaus“, – sakė tyrimui vadovavęs Northwestern universiteto (JAV) mokslininkas Stevenas Jacobsenas. Be to, neseniai atrastas vanduo galbūt taip pat atlieka ir paviršiaus vandenynų „buferio“ vaidmenį bei paaiškina, kodėl tų vandenynų dydis jau milijonus metų nesikeičia.
S. Jacobsenas su kolegomis tyrinėjo daugiau nei 500 Žemės drebėjimų sukeltas seismines bangas – tam prireikė net 2000 seismometrų. Šios bangos juda Žemės vidumi, taip pat ir branduoliu, bet jas galima užfiksuoti ir paviršiuje. „Dėl drebėjimų Žemė dar kelias dienas skamba tarsi varpas“, – sakė mokslininkų grupės vadovas.
Matuojant bangų greitį skirtinguose gyliuose mokslininkai galėjo nustatyti, kokių uolienų tipus tos bangos kerta. Vandens sluoksnis pastebėtas dėl to, kad bangos per drėgnas uolienas juda lėčiau nei per sausas.
S. Jacobsenas iš anksto buvo numatęs, kas nutiktų bangoms, jeigu jos keliautų per vandens prisisiurbusį ringvuditą. Jis šias uolienas auginosi savo laboratorijoje ir, stipriai jas suslėgęs bei pakaitinęs iki temperatūros, esančios 700 km gylyje, paveikė garsu.
Kaip ir tikėtasi, pereinamojoje zonoje, skiriančioje viršutinę mantijos dalį nuo apatinės ir esančioje 700 kilometrų gylyje, aptikta vandeniu persisunkusio ringvudito požymių. Tokiame gylyje slėgio ir temperatūrinės sąlygos yra kaip tik tinkamos, kad vanduo iš ringvudito išsisunktų. „Tai yra uoliena, kurios pakraščiuose ir tarp smilčių yra vandens – tarsi uoliena prakaituotų“, – sakė S. Jacobsenas.
Šio mokslininko surinkti duomenys dera ir su Albertos universiteto (Kanada) mokslininko Grahamo Pearsono tyrimų rezultatais. G. Pearsonas tyrinėjo pereinamojoje zonoje susidariusį deimantą, kurį į paviršių iškėlė ugnikalnis ir nustatė, kad deimante esama vandeningo ringvudito – tai buvo pirmas stiprus įrodymas, kad Žemės mantijoje gausu vandens.
„Nuo mūsų pirmojo pranešimo apie hidrintą ringvuditą, aptikome ir kitą ringvudito kristalą, taip pat su vandeniu, taigi, įrodymai yra gana stiprūs“, – sakė G. Pearsonas.
Kol kas S. Jacobsono surinkti duomenys leidžia daryti išvadas tik apie ringvudito sankaupas po JAV teritorija. Todėl mokslininkas norėtų pakartoti savo tyrimus ir kitose pasaulio vietose.
„Turėtume džiaugtis tokiomis vandens sankaupomis. Jei jos būtų ne po žeme, tai iškiltų į paviršių, o tai reikštų, kad vieninteliai sausumos lopinėliai būtų dabartinės aukščiausių kalnų viršūnės“, – sakė S. Jacobsonas.
Šaltinis: delfi