Sritis, kur Rusija žemiau kristi negali

Rusijos ekologine tarsaRusijos federacijos Gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministerija 2014 m. pabaigoje paskelbė, kad ekologinės sąlygos šalyje per paskutinius metus pagerėjo. Lyginant situaciją su buvusia prieš dešimtmetį – dar akivaizdesnis visų rodiklių pagerėjimas. Tai oficialios institucijos informacija, kurią netruko sukritikuoti nevyriausybinės organizacijos – esą situacija 2014 m. gerėjo tik kelis mėnesius, o tas gerėjimas iš esmės buvo tik dėl rugpjūtį prasidėjusios Rusijos ekonominės krizės. GRYNAS.lt aiškinasi, kokia apskritai Rusijos aplinkosauginė padėtis.

Ryšys tarp ekonomikos augimo ir aplinkosauginės situacijos akivaizdus ir pastebimas visame pasaulyje. Kuo ekonomika greičiau auga – tuo labiau kenčia aplinka ir atvirkščiai. Didžiausi taršos šaltiniai aplinkai yra smarkiai surišti su ekonomine veikla: transportas, žemės ūkis, pramonė ir pan. Pavyzdžiui, Pasaulio gamtos fondas (WWF) apskaičiavo, kad bent 1 proc. kritus naftos suvartojimui, per kelis mėnesius pastebimai pagerėja tos šalies miestų oro aplinkos būklė.

Rekordiškai kritus naftos kainai, iš naftos gaminamo kuro suvartojimas padidėjo visame pasaulyje įskaitant ir Rusiją. Miestų oro būklė tebeišlieka viena skaudžiausia Rusijos aplinkosaugos problemų, o kaip jai sekasi kitose srityse?

Sovietinis palikimas

Iširus SSRS Rusija paveldėjo daug ekologijos problemų. Dešimtmečiais be atžvalgos industrializuojant šalį į aplinkosaugą kreipta labai mažai dėmesio. Tik per pastarąjį dešimtmetį, daugiausia pramonės gamybos mažėjimo sąskaita, ekologinė situacija ėmė taisytis.

Kita vertus, vertinti bendrą Rusijos aplinkosauginę situaciją (kaip ir bet kurias kitas sritis) labai sunku. Pirmiausia todėl, kad Rusija pagal plotą yra didžiausia pasaulio valstybė. Daugiau nei 17 mln. kv. km plotą įvertinti bendrais rodikliais sudėtinga. Palyginimui, visos Europos plotas (Su Rusija) – 10,4 mln. kv. km, tačiau ekonominės, socialinės, aplinkosauginės situacijos skirtingose šalyse yra labai skirtingos. Lygiai taip pat su Rusija – tankiau apgyvendintos sritys (Europinė dalis ir Tolimieji Rusijos rytai, pvz. Vladivostokas) yra nepalyginamai prastesnėje būklėje nei mažai ar beveik negyvenamos sritys Viduriniuosiuose, Tolimuosiuose Rytuose, Sibiro šiaurėje.

Kaip ypač problemiškas vietas galima įvardinti buvusius Sovietų Sąjungos pramonės centrus, kurie šiandien prarado savo reikšmę, bet per dešimtmečius beatodairiškai vykdyta gamyba ir atliekų šalinimas bet kur (upės, ežerai, dirvožemis) sukėlė sunkiai suvokiamus padarinius ir taršą. Pavyzdžiui, apie pusę visų Uralo mieste Permėje (didelis buvęs ir iš dalies esamas pramonės centras) užregistruotų ligonių 2012 m. susirgo dėl priežasčių, susijusių su užteršta aplinka.

Užteršta upė Rusijoje

Užteršta upė Rusijoje
© RIA/Scanpix

Didžiulį rūpestį kelia ir smarkiai pasenusi Rusijos atominė energetika. Net 31 atominis reaktorius priklauso pirmos kartos reaktorių klasei (naujausi – ketvirtos klasės) ir laikomi itin pavojingais. Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) pažymi, kad jų remontui ir modernizavimui neskiriama pakankamai finansų, todėl manoma, kad ir naujesnės kartos reaktoriai yra laikytini nesaugūs.

Sovietmečiu vykdyta slapta plutonio gamyba arba kitokia radioaktyvaus kuro gamyba „uždaruose miestuose“ Čeliabinske, Tomske ir Krasnojarske vis dar jaučiama iki šiol. Skaičiuojama, kad per visą gamybos istoriją šiuose miestuose į aplinką paskleista kelis kartus daugiau radiacijos nei užfiksuota apie Černobylį avarijos metu. Aplink šiuos miestus vandens ir dirvožemio radioaktyvumas viršija tarptautines normas, nors šiuose miestuose tebegyvena 2,5 mln. žmonių (apie juos – dar pusę tiek). TATENA duomenimis, nemaža dalis radioaktyvaus kuro saugyklų įrengtos prastai, jos nesaugomos ir kelia grėsmę aplinkai ir gyventojams.

Verta paminėti ir Murmansko regioną, kuris buvo viena pagrindinių Sovietų Sąjungos atominių povandeninių laivų dislokacijos vieta. Daugelis laivų smarkiai pasenę, bet vis dar naudojami, ne kartą užfiksuotas radioaktyvaus kuro nuotėkis į vandenį. Tai kelia didelę grėsmę visam Kolos pusiasaliui ir Barenco jūrai.

Švarios upės – praeitis

Daugelis galvodami apie Sibirą įsivaizduoja ten esančią laukinę, žmogaus nepaliestą gamtą. Nors tokių vietų ten vis dar daug, bet jas kertančios upės – smarkiai užterštos jau daug dešimtmečių.

Didžiausios Sibiro upės – Obė, Jenisėjus ir Lena – smarkiai užterštos fenolio junginiais ir sunkiaisiais metalais. Chemijos pramonės įmonės, žemės ūkio subjektai ir netgi miestai jau daug dešimtmečių į jas pila nevalomas nuotekas.

Kitos didelės upės taip pat užterštos: Volga, Donas, Pečioros, Amūras ir t.t. Daugiau nei 200 įvairaus dydžio upių užterštumas viršija pačios Rusijos nustatytas normas, kurios yra žemesnės jei Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) rekomendacijos.

Lyg to būtų negana, gyventojai taip pat kenčia nuo itin blogos vandens kokybės. Vandens higiena – praktiškai prasčiausias Rusijos rodiklis visose indeksuose: net trečdalis sunaudojamo geriamo vandens netenkina higienos normų. Vien šios sistemos sutvarkymui prireiktų milžiniškos 200 mlrd. JAV dolerių sumos, tačiau federalinė valdžia net neieško būdų juos surasti.

Obės upė

Obės upė
© wikipedia nuotr.

Bėda ta, kad daugelis miestų geriamąjį vandenį ima iš paviršinių vandenų, upių (nors didžiojoje Rusijos dalyje naudoti požeminį vandenį yra visos sąlygos). Upės smarkiai užterštos, apie 60 proc. valymo įrenginių beviltiškai pasenę. Tik 1 proc. viso gyventojams tiekiamo vandens atitinka aukščiausias JTO higienos normas, trečdalis siekia vos patenkinamus rodiklius.

Problemą gilina labai bloga nuotekų valymo įrenginių būklė. Netgi tos nuotekos, kurios bent šiek tiek išvalomos – pilamos ant žemės paviršiaus arba į tas pačias upes. Tai pigiausias nuotekų pašalinimo būdas, bet ekologijai tokioje situacijoje vietos nėra. Tai tik didina pačią problemą – vanduo teka toliau, kurį geria žemiau gyvenantys žmonės. Tik 8 proc. visų Rusijos nuotekų (įskaitant ir pramonines) yra pilnai išvalomos ir gali būti saugiai išleidžiamos atgal į aplinką.

Sovietmečiu taip pat masiškai vykdyta hidroelektrinių ir drėkinimo kanalų plėtra. Daugelis didžiųjų upių yra per daug užtvenktos, dėl to jau nukentėjo daug vietinių augalų ir gyvūnų rūšių. Jeigu su tuo dar būtų galima susitaikyti (nes tai jau įvyko seniai ir nebeatstatomai), tai neįmanoma pro pirštus žiūrėti į tai, kad dėl užtvenkimo upės praleidžia, perneša daug mažiau vandens, dėl to tebekenčia upių žemupiuose gyvenantys žmonės, gyvūnai ir gamta. Geriausias pavyzdys – nuolat seklėjanti Kaspijos jūra, kurios visiškas išnykimas – tik laiko klausimas. Beje, anksčiau Kaspijos jūrai tekęs vanduo šiandien panaudojamas medvilnės laukų drėkinimui. Apie Kaspijos jūrą auginama medvilnė yra vienas pagrindinių medvilnės šaltinių visai pasaulio pramonei. Kitą kartą prisiminkite tai, kai pirksite medvilninius marškinėlius.

Miškų kirtimas ir brakonieriavimas – Sibiro rykštė

Rusijoje miškai užima apie 12 mln. kv. km plotą. Tai didesnis plotas nei pasaulio plaučiais vadinamų (beje, nepelnytai) Amazonės atogrąžų miškų (plotas didesnis už visą Europą!). Turėdama didžiausius pasaulio miškus, Rusija mažai juos saugo.

WWF skaičiavimais, remiantis vien oficialiais Rusijos valdžios duomenimis, kasmet Rusijoje pramoniniu būdu plynai iškertama apie 20 tūkst. kv. km miškų (apie trečdalis Lietuvos ploto). Didelė dalis plotų yra neatsodinama. Dar bent dešimtadalis šio ploto gali būti iškertama nelegaliai. Miško pramonė – viena pelningiausių Rusijos ekonomikos sričių. Teisės kirsti milžiniškus plotus parduodamos privačioms Rusijos ir užsienio šalių kompanijoms, o aplinkosauginiai reikalavimai joms taikomi maži. Tie, kurie taikomi, irgi neretai apeinami su korumpuotos vietinės valdžios ir kontrolę vykdančių institucijų pagalba.
Kinija, Japonija ir ES yra didžiausios rusiškos medienos importuotojos. Iš dalies visos šios šalys prisideda prie Rusijos miškų kirtimo, kadangi suinteresuotos saugoti savo miškus ir gauti reikalingą medieną pigiai. Rusijos mediena pigi, nes gamybos sąnaudos (kadangi nereikia atsodinti ir kitaip prižiūrėti) mažos, darbo jėga pigi. Blogiausia, kad dėl labai prasto darbo efektyvumo net iki trečdalio iškirstos medienos niekada nepanaudojama, neparduodama, o lieka nukirsta miške.

Sibire medienos niekas netausoja

Sibire medienos niekas netausoja
© G. Aleknos nuotr.

Prasčiausia situacija dėl miškų yra apie didesnius Sibiro miestus šalia upių ir ties Kinijos pasieniu. „Google Earth“ pagalba galima plika akimi matyti nykstančius tų apylinkių miškus.

Spartus miškų kirtimas Sibire sukelia daug ilgiau trunkančias problemas nei kitur. Dėl ilgų ir šaltų žiemų medžių augimo sezonas labai trumpas, todėl miškams ataugti reikia daug daugiau laiko nei Europoje ar Kinijoje.

Brakonieriavimas taip pat labai išplitęs ir nekontroliuojamas. Turint omenyje milžinišką šalies plotą, Rusijoje beveik neįmanoma organizuoti geros gamtos apsaugos. Korupcija taip pat plačiai paplitusi ir vietos valdžia užsimerkia (kartais net pati organizuoja) prieš paplitusias nelegalias medžiokles turistams. Nors dėl vis dar labai didelio miškų ploto gyvūnų skaičius Sibire nemažėja, tačiau kai kurios saugomos rūšys (pvz. amūrinis arba sibirinis tigras, skaičiuojama, kad jų beliko mažiau nei 400) greit išnyks, jei nebus pažabota nelegali medžioklė.

Iš kitos pusės, nelegali medžioklė yra vienas pagrindinių išgyvenimo šaltinių daugeliui neturtingų Sibiro kraštų. Ne tik dėl mėsos. Kailių ir trofėjų nelegalus eksportas į Kiniją yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių atokiems regionams. Tik tai dar leidžia gyventojams išsilaikyti ir išnaikinus šią veiklą ištisi regionai susidurtų su dar didesnėmis ekonominėmis problemomis.

Sibiro glūdumoje atliekų išvežimu niekas nesirūpina

Sibiro glūdumoje atliekų išvežimu niekas nesirūpina
© T. Janonio (DELFI) nuotr.

Ne viskas tik blogai

Tačiau, kaip ir rašyta pradžioje – ne viskas vien blogai. Aplinkosauginė situacijoje Rusijoje lėtai gerėja.

Jeilio universiteto (JAV) sudarytame naujausiame (2014 m.) pasauliniame Aplinkosaugos našumo indekse (Environmental Performance Index, EPI) Rusija užima 73 vietą iš 178 valstybių (Lietuva – 49). Gera žinia ta, kad skaičiuojant 10 metų progresą, Rusija savo indeksą pagerino daugiau nei 4 proc. (Lietuva – 9 proc.) ir tendencija išlieka – lėtai, bet situacija gerėja.

Iš kitos pusės, EPI sudarytojų nurodoma, kad itin bloga situacija Rusijoje išlieka veiklose, susijusiose su žemės ūkiu, vandens telkinių apsauga, geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų valymu, žuvininkyste ir retų rūšių apsauga.

JTO duomenimis, lyginant su 1991 m. oro tarša Rusijoje sumažėjo 35 proc., o vandens tarša – 15 proc., tačiau pažymima, kad didžiosios aplinkosauginės problemos iki šiol nėra išspręstos, o politikai dėmesio joms skiria pernelyg mažai.Vertinama, kad apie 55-60 proc. oro, vandens ir dirvos būsena yra nepriimtina.

Į šią vietą Sibire gyvenantys žmonės ateina parsinešti geriamojo vandens

Į šią vietą Sibire gyvenantys žmonės ateina parsinešti geriamojo vandens
© T. Janonio (DELFI) nuotr.

Nors situacija lėtai gerėja, tačiau, tai visgi susiję ne su centrinės valdžios veikla, investicijomis ir rūpesčiu, o savaime: dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ir ekonominių sunkumų. Jeigu Rusijos ekonomika sulauktų pakilimo, aplinkosauginių rodiklių kreivė vėl smigtų žemyn.

Akivaizdu, kad šiuolaikinės aplinkosaugos ir ekologijos problemos pačios savaime išsispręsti negali. Tam reikalingos didelės investicijos ir šiuolaikinis požiūris, efektyvi administracinė valdžia ir korupcijos pažabojimas. Deja, šiuolaikinė Rusija šių dalykų vis dar stokoja.

Šaltinis: grynas.lt
Share This Post

Rašyti komentarą