„Nesimokysi – šluosi gatves, gausi dvejetus – būsi valytojas“, – turbūt ne vienas esame girdėję šiuos žodžius, kai buvome mokinukai. Iki šiol kai kurie tėvai tai kartoja savo vaikams, bet pažymių knygelėje vis tiek išraityti dvejetai, jie vis labiau nenori mokytis.
Kaip vaiką sudominti mokslu? Ar įmanoma iš dvejetukininko padaryti dešimtukininką? Stebuklingo recepto nėra, tačiau Kauno Dainavos pagrindinės mokyklos mokytoja Auksė Urbonienė sako žinanti, kas gali padėti.
„Jeigu kažkas žinotų tikrai veiksmingą vaistą, mes turbūt net nesikalbėtume, bet tikrai esu turėjusi atvejų, kai mokinys mokėsi ketvertais, o aštuntoje klasėje, žiūrėk, jau aštuntukai, devintukai, – pasakoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Auksė Urbonienė. – Išsiaiškinome, kad jis tiesiog kažkada buvo neišmokęs kelių taisyklių, todėl sėdėdavo pamokose ir sėmėsi naujos informacijos be jokio pagrindo. Kitaip sakant, statė namą be pamato.“ Būtent dėl to vaikas turėtų nebijoti klausti, jei kažko nesupranta, drąsiai kelti ranką pamokoje.
Labiausiai vaiką mokytis motyvuoja jo sėkmė. Mokytoja teigia, kad vaikų galimybės yra didžiulės, tačiau labai užgožtos. Jie bijo nepateisinti mokytojų ir tėvų lūkesčių, dėl to svarbiausia, kad vaiku tėvai ar mokytojai tikėtų, net jei ilgą laiką nesisekė. „Mokinys labai jaučia, jei jis yra „nurašytas“, todėl sudeda rankas ir į viską atsako: nežinau, nedarysiu, nes vis tiek nepavyks“, – sako ji.
A. Urbonienė pataria niekada nesikoncentruoti į tai, kas jam nesiseka, o akcentuoti tą, kam vaikas gabus: „Jeigu sunku spręsti matematikos uždavinius, bet jis puikiai piešia, negalima pulti stačia galva į tą matematiką ir su ja draskytis. Geriau lavinti dailės įgūdžius ir kartu pamažu lopyti matematikos spragas.“ Susikoncentruodamas į tai, ko vaikas nemoka, jis pradeda užmiršti tai, ką jis tikrai moka ir sugeba.
Patirta sėkmė, pagyrimas vaiką skatina toliau stengtis, todėl svarbu pagirti jį, pasidžiaugti. „Turėjau mokinį, kuriam labai sunkiai sekėsi, vos ant ketverto patempdavo. Jis ne viską atlikdavo klasėje, retai kada darydavo namų darbus. Vieną dieną aš jo paties pirmo paprašiau namų darbų ir jie buvo gerai padaryti. Į „Tamo“ dienyną parašiau pagyrimą ir kitą pamoką jis pirmiausiai įėjęs į klasę rodė sąsiuvinį su namų darbais: pažiūrėkit, aš padariau. Vadinasi, namie jis gavo paskatinimą ir atsirado motyvacija toliau stengtis“, – pasakoja mokytoja.
Dažnai tėvai vaikus skatina dovanomis ar susitarimu, kad leis prisėsti prie kompiuterio, nueiti į kiną. A. Urbonienė teigia, kad tai visada yra geriau, negu bausmė, tačiau ji klausia: „Iki kiek tėvai ruošiasi kelti kainą? Juk jei vaikas tą patį gauna jau penktą kartą, tai kitą kartą jis norės dar kažko daugiau.“
Atsargiai tokius apdovanojimus vertina ir vaikų psichologas Aleksandras Segal. Jis sako, kad norint taip skatinti vaikus būtina apsibrėžti griežtas ribas, kad vaikai nepradėtų manipuliuoti tėvais: „Reikia aiškiai sutarti, kad pavyzdžiui tam, kad gautų kino bilietą vaikas turi gauti tris dešimtukus, o kompiuterį – maksimalius pažymius iš trijų ar keturių dalykų kaip galutinį semestro įvertinimą.“
Psichologas prisimena, kad panašiai skatindavo ir jo tėvai. „Jie pradėjo mokėti po litą už vieną dešimtuką, tai po savaitės turėdavau jau kokių dvidešimt litų ir labai džiaugdavausi, – juokiasi jis. – Mane tai labai motyvavo, nes vaikai, kaip žinia, mėgsta pinigus ir turi juos kur išleisti.“
Jis pasakoja, kad dažnai susiduria su atvejais, kada vaikai nenori mokytis, nes jiems tiesiog nepatinka mokytoja. Tokiu atveju tėvų įsitraukimas yra būtinas, reikia aiškintis, kodėl taip yra: „Gal vaikas iš mokytojo nesulaukia pagalbos, gal jis, liaudiškai tariant, yra ant jo užsisėdęs. Visko juk gali būti.“
Jam pritaria ir lietuvių kalbos mokytoja A. Urbonienė, kuri ragina tėvus išsiaiškinti ir pasikalbėti. „Tėvų bendradarbiavimas yra labai svarbus. Niekada nereikia vaikui sakyti, kad jis nusišneka, bet ir nepulti kaltinti mokytojų, nes paskui jis sėdi ir galvoja, kodėl ji manęs nesudomina, kodėl ji manęs neišmoko, ir pats nustoja stengtis. Mokytojas turi būti vedlys, pagalba vaikui“ , – sako ji.
Buvusius dvejetukininkus žino visas pasaulis
Reliatyvumo teoriją suformulavęs A. Einšteinas, „Microsoft“ įkūrėjas B. Geitsas – mokykloje jie buvo dvejetukininkai, tačiau šiandien kone visi žino jų vardą. Iškyla klausimas, ar tikrai vaikai turi gauti aukščiausius įvertinimus, o jų negavę – išgyventi, klausyti nepatenkintų tėvų.
„Jeigu visi gebėtų gauti dešimtukus, tai kam tada būtų reikalinga vertinimo sistema? Vadinasi gebėjimai yra skirtingi. Kai tėvai pasako, kad vaikas negali gauti mažiau nei aštuonis, jis užsikrauna ant pečių labai didelę naštą. Gauna septynis ir verkia, nors tas septynetas galbūt yra labai stiprus, jis įdėjo daug pastangų, stropiai mokėsi“, – sako mokytoja.
Ji ragina atsisakyti tokių frazių kaip „nesimokysi – valysi grindis“, nes nėra gėdingų darbų: „Reikia ir valytojų, ir kasininkų, ir jų visų gebėjimai yra skirtingi. Svarbus emocinis lavinimas, savęs pažinimas – ne tik mokiniui, bet ir kiekvienam žmogui. Juk visi žinome, kad Bilas Geitsas turėjo stiprų emocinį intelektą, todėl pasiekė tiek daug.“
Mokytojai antrina ir psichologas A. Segal: „Visai nereiškia, kad tie, kurie puikiais pažymiais baigs mokyklą, gaus prastesnį darbą ar uždirbs mažiau pinigų.“ Jis priduria dažnai susiduriantis su atvejais, kada tėvai vaikus spaudžia būti prezidentais ar įmonių direktoriais, nors jie visai nenori jais būti. „Paprastai jie per vaikus nori įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius, jeigu įsigilintumėme, dažnai tai būna neišpildyti jų pačių norai“, – sako jis.
Vaikus reikia skatinti daryti tai, kas jiems įdomu, tobulintis toje srityje, o ne piršti savas. Psichologas tvirtina, kad jei vaikui labai patinka sėdėti prie kompiuterio, kuo dažnai skundžiasi tėveliai, reikia jį skatinti domėtis juo iš esmės, o ne drausti. „Su tėvų palaikymu viskas gali išaugti į rimtą informatiko profesiją, kurią jis mėgs ir nebeliks jokio disonanso tarp tėvų ir vaiko“, – sako jis.
Vaikas turi suprasti, kodėl jam to prireiks gyvenime. Dažnai mokiniai A. Urbonienės klausia: „O kam man šito prireiks gyvenime? Tada aš jų klausiu, o ar tu žinai, ko tau reikės gyvenime? Yra fantastiška, jei vaikui paaiškinama, kaip pritaikęs tam tikrą formulę jis ateityje žinos kiek nusipirkti tapetų išsitapetuoti kambarį.“
Mokytis visada, o ne paskutinę dieną. „Abejoju, ar yra stebuklų, kad atsikeliu ir jau viską moku. Darbas turi būti sistemingas ir pastovus, o ne paskutinę naktį prieš kontrolinį“, – sako A. Urbonienė.
Neįdomius vaikui literatūros kūrinius pritaikyti dabartiniam gyvenimui. „O kaip tau atrodo, ar šiandien galėtume sutikti riterių? Jeigu Gediminas gyventų dabar, kokią sostinę jis susapnuotų? Tokie klausimai skatina samprotauti ir kūrinys neatrodo toks neįdomus“, – patarimais dalijasi mokytoja.