Lietuvoje ir mūsų rajone vyksta mokytojų streikas, apraizgytas įvairiausiomis nuomonėmis ir interpretacijomis. Formaliai atrodytų, kad mokytojai streikuoja dėl didesnių atlyginimų. Nors tai būtų teisinga ir natūralu, manau, kad priežastys kur kas gilesnės.
Neseniai „Delfi“ publikavo R. Pūkienės straipsnį „Patikrino dešimtokų žinias: pasiekėm dugną“. Straipsnyje yra nuoroda į Nacionalinio egzamino centro (NEC) skelbiamą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatų suvestinę. Pažiūrėjau ir eilinį kartą likau karčiai nusivylusi: kaimų ir miestelių mokyklų mokinių pasiekimai gerokai žemesni nei miestų mokinių. Tokia padėtis kartojasi kasmet. Geriausiai sekėsi vadinamų grynųjų gimnazijų mokiniams, Kėdainiuose „Atžalyno“ ir Šviesiosios, nors ir jų rezultatai nėra geri.
Kas atsitiko, gal mūsų mokytojai nedirba?
Dirba, ir dar kaip.
Konkurencijos dėl mokinių tarp mokyklų formavimas, įvedus mokinio krepšelį, pastūmėja prie minties, kad mokyklų darbą turėtume vertinti rinkos terminais. O rinka bet kuriuo atveju yra orientuota į rezultatą. Švietimo sistemoje įsivyravo požiūris, kad svarbu procesas, kuris tarsi ir turėtų laiduoti gerus rezultatus. Kad taip neatsitiko, matome iš ne tik iš Nacionalinio egzaminų centro suvestinių. Apie prastą bendrojo lavinimo įstaigų rezultatą kalba universitetai, kolegijos, darbdaviai.
Ir dėl to kaltinami mokytojai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais mokytojai išmoko daugelio skambių ir svarbių žodžių: motyvacija, integracija, auditas, tapęs išoriniu vertinimu ir vidiniu įsivertinimu… Ne kartą keistos ugdymo programos, kuo toliau, tuo labiau apaugdamos žodžiais, neįgyvendinamomis idėjomis, nes jose trūksta esminio dalyko: štai yra kertiniai pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo pasiekimų lygmenys, be kurių neįmanoma aukštesnė siekiamo išsilavinimo pakopa. Dabar gi net ir negavęs teigiamo PUPP įvertinimo, mokinys sėkmingai ateina mokytis pagal vidurinio ugdymo programą, tikintis, kad įvyks stebuklas ir jis gerai išlaikys brandos egzaminus. Jei jam ir pasiseks, spragos, kurios turėjo būti likviduotos 6 ar 7 klasėje, ar net pradinėje mokykloje, liks. Žmogus bus neįgijęs išsilavinimo pagrindų.
Tai kurgi tos bėdos?
Prieš keletą metų gavusi Švietimo paramos fondo paramą, vykau į Angliją dalyvauti mokyklų vadovų kvalifikacijos tobulinimo seminare. Vykdama turėjau tikslą pasidomėti, kaip atsitinka, kad kartu su tėvais emigravę mūsų vaikai Didžiojoje Britanijoje tampa mokslo pirmūnais ir pargrįžę atostogų tuo labai didžiuojasi. Vieną dalyką išsiaiškinau tik išlipusi iš traukinio. Ant stulpo kabėjo skelbimas, kuriame didelėmis raidėmis parašyta: „Jei mokinys praleido tris dienas be svarbios priežasties, tėvai baudžiami 50 svarų bauda“. Pradžioje maniau, kad pokštas. Pasirodo, kad ne. Mokykla ne tik teiraujasi tėvų, kur yra neatėjęs vaikas kiekvieną dieną, bet ir praneša socialinėms tarnyboms, kurios dirba toliau. Ir nepriklausomai nuo tėvų statuso, tas baudas išieško. Tokiu būdu tėvai yra įpareigojami būti atsakingi už vaiko atvedimą į mokyklą ir rašteliai, kad važiavo apsipirkti, negalioja. Žinoma, tai gana drastiška, bet nelankymo problemos nėra. Kita svarbi žinia: mokinys žino, kad mokytis reikia jam pačiam. Galioja lygių sistema. Gali būti pirmūnas žemiausiame lygyje, ir apie tave parašys mokyklos laikraštyje, nes tikrai esi pirmūnas. Kai galėsi ir išmoksi, pereisi į aukštesnį lygį. Bet būdamas žemiausiame lygyje, niekada nepateksi į universitetą. Ir nereikia jokios demagogijos apie visų lygybę ir laisvę rinktis. Renkiesi savo kelią pats savo darbu ir pastangomis. O kai patekau į prancūzų kalbos pamoką, paaiškėjo ir dar viena tiesa: klasėje buvo apie 10 mokinių, viena mokytoja ir dar trys suaugę žmonės, sėdintys suole greta mokinių. Tai buvo padėjėjai integruotiems specialiųjų poreikių mokiniams, padedantys jiems suprasti užduotis ir jas atlikti. Pamokoje vyravo darbinga atmosfera: visi mokėsi, kaip galėjo, ir buvo patenkinti savo darbu.
Pradžiai užteks tų trijų pavyzdžių, kad galėtume padaryti kai kurias nedžiuginančias išvadas. Pirmiausia, atsakomybė už mokymąsi ir jo rezultatus padalinama visiems trims veikiantiems subjektams: mokytojui, mokiniui ir jo tėvams. Mūsuose atsakingas yra tik mokytojas ir mokykla. Antra, integruotieji specialiųjų poreikių mokiniai nepaliekami likimo ir vieno mokytojo atsakomybei: mokytojui, o svarbiausia, vaikui, padeda specialistai pamokoje. Mes dažniausiai mokytojui patariame: diferencijuok užduotis, tarsi nuo to priklausytų, ar mokinys išmoks. Jis tik gaus pažymį, bet kitą pamoką dirbti toliau be įgūdžių ir žinių, kurias išmokti reikėjo vakar, bus neįmanoma. Kas atsitinka tuomet? Mokiniai praranda motyvaciją, mokytojas kantrybę, o tėvai nusivilia mokykla ir ratas sukasi toliau iki pat mokyklos baigimo. Juk vis tik yra dalykų, kuriuos reikia tiesiog imti ir išmokti. Jau vien tam, kad galėtum mokytis toliau. Ir trečia, labai svarbu, kad vaikas pasidžiaugtų savo rezultatais, kad ir žemiausiame lygyje, bet dar svarbiau, kad jis žinotų, jog tik darbštumo ir pastangų dėka galima pasiekti aukštesnį lygį. Atrodo, kad gana paprasta , tiesa? Bet tik taip atrodo. Štai viena Airijos mokytoja, gavusi emigrantę lietuvę pirmokę, nusipirko lietuvių kalbos vadovėlį, kad rastų tiesesnį kelią į tos mažos mergaitės gyvenimą. Ir abi mokėsi: mergaitė anglų kalbos, o mokytoja- lietuvių. Dabar ši mergaitė Lietuvoje yra pirmūnė.
Tai mažas epizodas iš daugelio mano matytų ir pajaustų užsienio mokyklose. Mes gi iš Didžiosios Britanijos parsivežėme ir įdiegėme Lietuvoje mano jau minėtą auditą.
Išorinio mokyklų vertinimo sistema pradėjo veikti prieš 5 metus. Investuota daug pinigų. Kėdainių rajone jau įvertintos visos mokyklos. Visų vertinimai pakankamai geri. Neketinu analizuoti auditorių darbo ir pačios sistemos funkcijų. Sujudimo būta didelio, visi mokytojai dalyvavo daugybėje seminarų ir mokymų, tikėtina, kad nuo to ugdymo kokybė turėjo būti pagerėjusi. Gal taip ir buvo, bet vėl pažiūrėkite į NEC skelbiamus rezultatus… Kai išorinis vertinimas pradėtas diegti, pernykščiai dešimtokai buvo tik penktokai, laiko kaitai buvo pakankamai. Ar ne dėl to turėjo būti daromas mokyklų vertinimas, ar ne tos agentūros pirmas darbas turėjo būti pranešti atsakingoms ir sprendimus darančioms įstaigoms, kad reikia esminių pokyčių? Bet viso to nebuvo ir nėra, auditoriai išvažiavo, krūva popierių sugulė į lentynas, gyvenimas tęsiasi, mes ir toliau žaidžiame demokratiją. O jei mokymosi rezultatai blogi, kaltas mokytojas: nesudomino, nediferencijavo, neįžvelgė…
O kaip jam per 45 minutes visa tai padaryti, jei klasėje 5-6 grupės skirtingų mokymosi poreikių mokinių? Deja, bet pavaizduoti sėkmingą diferencijavimo procesą vienos pamokos metu patyrusiam pedagogui įmanoma. Tik neklauskite apie rezultatus…
Grįžtu prie savo didžiausio sopulio: kaimo ir miesto mokinių rezultatų skirtumo. Jis nuolat akcentuojamas, aptariamas, pavyzdžiu rodomos miesto mokyklos. Šį kartą nejaukiai pasijausti turėtų ir miesto progimnazijos, bet jos turi savų svarių, beje, ir teisingų argumentų. Kaimų ir miestelių mokyklos dažnai yra tiesiog socialinės įstaigos, turinčios globoti vaikus. Kiekvienas vaikas yra vertas globos, rūpesčio, dėmesio, bet ši funkcija taip pat atitenka mokytojui, klasės auklėtojui. Išlaikyti tiek socialinių pedagogų , kiek jų reikėtų šiai funkcijai atlikti, mokykla negali: jos biudžetas dažniausiai yra deficitinis. O ir psichologas dirba tik dalį savaitės. Ši problema yra tokia akivaizdi, kad nereikia ir NEC suvestinės, užtenka palyginti nemokamai maitinamų mokinių skaičius mokyklose. Ir būtų akivaizdu, kiek reikia socialinių pedagogų ir psichologų mokyklai, kad mokytojas galėtų savo laiką skirti pagrindinei užduočiai: mokymui. Deja, mokyklos lyginamos tik vienu aspektu: NEC rezultatais. O skaičiai bejausmiai: juose neatsispindi reali mokyklos kuriama pridėtinė vertė, nes didelę jos dalį sukuria korepetitoriai. Kaimų ir miestelių mokyklose mokosi vaikai, kurių tėvai dažniausiai negali sau leisti samdyti mokytojus papildomai dirbti su vaikais. Štai kodėl manau, kad reali mokymo ir mokymosi mokykloje rezultatų padėtis yra būtent tose mokyklose.
Ar galima tuo džiaugtis? Jokiu būdu.
Todėl mokytojai ir streikuoja. Gal pavyks pajudinti kalną? Gal pradėsime bent galvoti, kaip pajudinti tą kalną? Gal ateis laikas, kai pasidžiaugsime savo ugdymo sistema ir neieškosime užjūriuose skambių žodžių ir bedvasių tarnybų? Gal ir mokytojas galės didžiuodamasis dirbti savo darbą.
Todėl ir rašau dabar, artėjant Seimo rinkimams, nes šių ir daugelio kitų problemų pačios vienos mokyklos išspręsti negali. Reikalinga politinė valia. Kalbėkime apie mokyklų reikalus rimtai ir iš esmės. Nepretenduoju į visažinančio vaidmenį, be to, gal kiek sutirštinau spalvas, tačiau tikiuosi ir kitų pasisakymų.
Autorė yra mokytoja, dirbanti Šėtos mokykloje, Kėdainių rajone.
Šaltinis: bernardinai.lt/Antanida Likšienė