Yra pilotų, kurių darbas – skristi lėktuvu į audros debesis ir priversti juos lyti. Šiai užduočiai atlikti reikalingi nepaprasti įgūdžiai ir paprasta chemija, rašoma portale BBC.com publikuotame Tao Tao Holmes straipsnyje.
Pilotai mokomi praktiškai
Kai „debesų sėja“ užsiimantis pilotas įskrenda į audros debesį, jo tikslas nėra nuskristi iš taško A į tašką B: jo tikslas – iš debesies gauti naudos. Tad kaipgi vyksta „debesų sėjos“ procesas?
Pasinėrus į debesį, iš pradžių nesimato beveik nieko. Paskui staiga prieš akis išnyra tamsi debesų masė baltais kraštais – būtent jos ir reikia. Tai – audros ląstelė.
„Debesų sėja“ – tam tikrų cheminių medžiagų įterpimas į debesis, siekiant padidinti kritulių kiekį. Per pastaruosius penkerius metus šis metodas labai paplito kritulių stokojančiose šalyse. Šiuo metu, siekdamos išprovokuoti daugiau lietaus, „debesų sėjos“ operacijas vykdo apie 60 šalių penkiuose žemynuose.
Vis dėlto, nėra paprasta suprasti, kaip ir kada skristi į debesis.
Paprastai pilotai nemokomi skristi link audros debesų ar į pačius debesis. Svarbiausia yra išmokyti pilotus matyti bendrą vaizdą – stebėti vėjo poslinkius, gūsių frontus, kylančio ir besileidžiančio oro sroves, t. y. visus pavojus, kurių įprastai pilotuojant lėktuvą reikia vengti, sako JAV įmonės „Weather Modification Inc.“ (WMI) operacijų viceprezidentas Hansas Ahlnessas. Kad gerai parengtų naujoką, patyręs pilotas turi jį įsisodinti į lėktuvą, nusiskraidinti į audros debesį ir parodyti, ką ir kaip daryti. Ir taip bent porą kartų.
„Niekaip kitaip to neišmoksi“, – sako H. Ahlnessas.
Susidomėjimas didėja
Įmonė, kurioje dirba H. Ahlnessas, įsteigta 1961 m., po to, kai Šiaurės Dakotoje dėl krušos buvo prarasta nemažai derliaus. „Debesų sėjos“ projektus įmonė yra vykdžiusi Senegale, Malyje, Saudo Arabijoje, Malaizijoje, Australijoje.
Kai tik kur nors sausra, iškart pasipila prašymai gelbėti. Iš visur – Amerikos, Kinijos ar Artimųjų Rytų – žmonės skambina ir prašo padėti „susitvarkyti“ su debesimis.Pirmieji moksliniai tyrimai orų modifikavimo srityje atlikti praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje, daugiausia JAV. Kai šią sritį ėmėsi finansuoti „General Electric“, „debesų sėjos“ projektai įgavo pagreitį.
Nors kurį laiką dėl įvairių veiksnių dėmesys šiai sričiai buvo kiek sumažėjęs, Pasaulinės meteorologijos organizacijos specialistas Deonas Terblanche`as, atsakingas už įvairių klimato ir oro programų vykdymo priežiūrą, sako, kad šiuo metu susidomėjimas orų modifikavimu vėl didėja.
Taikant praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Pietų Afrikoje sukurtą higroskopinės „debesų sėjos“ metodą, vandenį absorbuojančios druskos (natrio, magnio ir kalio chloridų mišinys) paskleidžiamos tam tikrose debesų dalyse: druskos sugeria drėgmę, taip suformuodamos lietaus lašelius. Anksčiau šiuo tikslu buvo naudojamas sidabro jodidas, kurio molekulinė struktūra panaši į ledo, tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje pereita prie netaršių higroskopinių druskų. Tam tikromis sąlygomis pigesnė ir optimalesnė gali būti ne iš oro, o nuo žemės atliekama „debesų sėja“ – tuomet gali būti naudojamos priešlėktuvinės arba raketų paleidimo sistemos.
Veiksmingas metodas
Remiantis įvairių bandymų duomenimis, „debesų sėja“ yra akivaizdžiai veiksminga. Skaičiuojama, kad taikant šį metodą kritulių kiekis padidėja nuo 15 iki 40 proc.
Paprastai „debesų sėja“ atliekama įprastais dviejų variklių orlaiviais, prie kurių apačios ir sparnų eilėmis pritvirtinami specialūs laikikliai su cheminių priemonių užtaisais. H. Ahlnessas prisimena, kaip, būdamas vaikas, stebėdavo „debesų sėjos“ lėktuvus kylant į dangų kaskart, kai tik pasigirsdavo griaustinis.
Pasaulinėje meteorologijos organizacijoje konsultantu dirbantis Jeanas Francois Berthoumieu sako, kad, norint atlikti tokius skrydžius, būtina labai gerai susiplanuoti laiką ir suprasti audros ląstelės ciklą.
„Debesų sėją“ atliekantis pilotas turi stebėti radarus, nustatyti, kur yra audros ląstelė, įsitikinti, kad cheminių medžiagų užtaisai parengti, ir įvertinti debesų tinkamumą. Jei visi ženklai teigiami, higroskopiniai užtaisai aktyvuojami, ir į kylančio oro sroves paskleidžiamos cheminės daleles. Skrisdamas maždaug 160 m atstumu nuo audros pagrindo, pilotas turi nustatyti sunkėjančias debesų dalis ir aptikti naujai susidariusias audros ląstelės vietas.
Kiekvieną kartą – vis kitaip
Pasak H. Ahlnesso, nardyti po debesis smagiau vasarą nei žiemą. Žiemą, kai į debesį skrendama siekiant išprovokuoti snygį, vaizdai nėra tokie įspūdingi, o jei lėktuvo išorėje susidaro per daug ledo, pilotas turi leistis žemiau, kur šilčiau. Vasarą įdomiau – oro sąlygos keičiasi daug dažniau ir yra sunkiai nuspėjamos.
J. F. Berthoumieu teigia, kad gerai suplanuotos užduotys sėkmingai įvykdomos beveik visada. Tačiau universalaus metodo nėra – juk nebūna nei dviejų vienodų audrų, nei dviejų vienodų debesų.
Prieš pradedant vykdyti „debesų sėjos“ užduotį, labai svarbu suprasti reikiamoje vietoje susiformavusių debesų pobūdį, sako JAV įsikūrusiame Nacionaliniame atmosferos reiškinių tyrimų centre (angl. National Center for Atmospheric Research) dirbantis mokslininkas Roelofas Bruintjesas, Pasaulinėje meteorologijos organizacijoje taip pat vadovaujantis orų modifikavimo ekspertų grupei. Pasak jo, neįmanoma taktikos ir metodų tiesiog perkelti iš vienos vietos į kitą – kaskart reikia įsitikinti, ar konkretūs debesys yra tinkami šiai užduočiai atlikti.
„Vandens išteklių trūkumas – viso pasaulio problema“
D. Terblanche`as sako, kad Pasaulinė meteorologijos organizacija stengiasi kiek įmanydama padėti orų modifikavimu besidominčioms šalims. Šios organizacijos interneto svetainėje pateikiami patarimai, gerosios praktikos pavyzdžiai ir net struktūrizuoti ilgalaikiai planai. Šalims siūloma kreiptis į tarptautinio lygmens specialistus, kurie profesionaliai patartų ir pateiktų rekomendacijų. Tačiau šioje srityje specialistų nedaug.
Klimato kaitos problemai didėjant, gyventojų skaičiui pasaulyje augant, žmonėms keliantis gyventi į vis atšiauresnes vietoves, vanduo darosi kaip niekad svarbus.
„Vandens išteklių trūkumas – viso pasaulio problema, ir tai bus amžiaus problema“, – sako R. Bruintjesas.
Pasak jo, vandens išteklių išsaugojimas yra ilgalaikis procesas, o „debesų sėja“ – viena iš galimų priemonių. Vis dėlto, pasitaiko atvejų, kai ir ši priemonė neveiksminga. Daugelis nesuvokia „debesų sėjos“ galimybių ribų. „Negali sukabinti debesų į grandinę ir nutempti, kur panorėjęs“, – sako H. Ahlnessas. Atėjus sausrai jau yra per vėlu ką nors daryti: nebesusidaro debesų, kuriuos būtų galima priversti lyti. Žmonės ir valdžia gali tikėtis daug, tačiau pilotams pavaldu tik tai, ką pasiūlo gamta.
Atsiranda ir sukčiavimo atvejų
Prašymų padidinti kritulių kiekį šiuo metu gaunama kaip niekada daug, tačiau R. Bruintjesas pastebi, kad mokslininkai ir konsultantai turi būti apdairūs, kad nesklistų nepagrįsti pareiškimai ir nebūtų žarstomasi neįvykdomais pažadais.
„Žmonės kol kas gerai nesupranta šios veiklos esmės“, – sako D. Terblanche`as.
Jis aiškina, kad kai kuriuose pasaulio regionuose žmonės įsitikinę, kad orų modifikavimas nedera su dieviškuoju pasaulio sutvėrimo aspektu, kitur žmonės klysta manydami, kad, išprovokavus lietų vienur, lietaus nebus kitur, dar kitur žmonės bijo, kad orų modifikavimas sukels potvynius. D. Terblanche`as tikina, kad visi trys minėti pavyzdžiai nesuteikia pagrindo baimintis. Tačiau, jo nuomone, kadangi visame pasaulyje atliekama vis daugiau orų modifikavimo užduočių, būtina apie tai geriau informuoti žmones ir suteikti jiems daugiau mokslinių žinių.
Kai kurie orų modifikavimo projektai iš tikrųjų kelia klausimų, sako D. Terblanche`as. Pavyzdžiui, Rusija ir Kinija vis dar investuoja į krušos slopinimą, nors šiam metodui trūksta mokslinio pagrindimo, o kai kurie šių šalių orų modifikavimo metodai tebėra vertinami prieštaringai. Taip pat pasitaiko, kad trumpalaikių orų modifikavimo veiksmų imamasi atsakant į kitos šalies politinį spaudimą, teigia specialistas.
J. F. Berthoumieu pasakoja buvus atvejų, kai nesąžiningi pilotai, įmonės ir net valdžios institucijos klastojo informaciją, teigdami, kad išprovokavo kritulius, kurie iš tikrųjų susiformavo natūraliai. Mokslininkas įsitikinęs, kad, gebant dirbtinai sukelti kritulius, yra lengviau prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų, tačiau pernelyg pasitikėti šia priemone, pasak jo, nereikėtų. Jis pabrėžia, kad vandens ištekliai turėtų būti saugomi ištisus metus, todėl, teikdamas konsultacijas projekto užsakovams, jis visada reikalauja, kad 20 proc. finansavimo būtų skiriama šios srities moksliniams tyrimams ir bandymams. Pastaraisiais metais itin plataus užmojo orų modifikavimo projektams finansavimą skiria Kinija ir Jungtiniai Arabų Emyratai – pastarieji netrukus planuoja įgyvendinti moksliniams tyrimams ir informacijos sklaidai skirtą iniciatyvą, kuri, manoma, gali lemti reikšmingas permainas.
Pamažu į orų modifikavimo rinką žengia naujos technologijos – pradedami naudoti bepiločiai lėktuvai ir dronai. Paklaustas, ar gali būti, kad netruks dronai pakeis lėktuvus, R. Bruintjesas atsargiai taria „taip“. Vis dėlto, pasak specialisto, mokslininkams nebus paprasta atsakyti į nuolat didėjančius lūkesčius ir padėti neviltį išgyvenantiems kraštams. Debesys – sudėtingi, paslaptingi ir nenuspėjami. R. Bruintjesas neabejoja, kad suprasti atmosferos reiškinių pasaulį – vis dar sunkiausiai įveikiamas mokslinės bendruomenės uždavinys. Kol kas reikia džiaugtis tuo, kad iš debesų pavyksta „išspausti“ bent šiek tiek daugiau lietaus. Kai visas pasaulis ieško būdų, kaip įveikti vis didėjantį vandens trūkumą, „debesų sėja“ – gera pradžia.
Šaltinis: technologijos.lt