Telšių rajono geografijos mokytojai birželio pabaigoje tradiciškai leidosi į pažintinę–edukacinę kelione, tokiu būdu užbaigiant kupinus darbų, gerų rezultatų ir dalykinės veiklos mokslo metus. Šį sykį kelionei pasirinkta maža, bet labai įdomi bei graži dalis Šiaurės Lietuvos.
Pirmas sustojimas buvo Papilėje. Čia aplankėme S.Daukanto kapą ir miestelio centrinėje aikštėje pastatytą paminklą, kuriam lėšas 1930 m. surinko Lietuvos mokytojai. Pakeliavome Jūrakalnio atragiu, jo griovomis. Iš apžvalgos bokšto stebėjome Ventos upės slėnį ir įvertinome aiškiai matomus upės vagos kaitos įrodymus. Papilės atodangoje radome fosilijų liekanų – „velnio pirštų“, amonitų. Nepamiršome aplankyti ir penkiolikakamienės liepos.
Viekšniuose labai įdomiai praleidome laiką vaistinės muziejuje. Šią vaistinę dar 1860 m. T. Goldneris paveldėjo iš tėvo, kuris buvo kilęs iš Telšių. Išsamiais ir įtraukiančiais pasakojimais muziejininkė mus vedžiojo po skirtingas patalpas ir skirtingus laikotarpius.
Atvykę į Kamanų rezervato direkciją, buvome trumpai supažindinti su pelkės raidos istorija, jos tyrinėjimais, augalijos ir gyvūnijos įvairove. Čia auga trys vabzdžiaėdžių augalų rūšys: saulašarė, tuklė ir skendenis. Apžiūrėję mokomąjį kambarį, jame esančius eksponatus, patraukėme į gamtą. Pirmiausia iš apžvalgos bokšto įvertinome rezervato dydį, atpažinome pagrindinius pelkės objektus: salas, klampynes, lagą. Kartu su vadove (į rezervato teritoriją galima patekti tik lydint direkcijos darbuotojams) apėjome pažintinį taką, pamatėme bebrų namus, pabraidėme klampynėje. Tai natūrali, nepaliesta ir vis dar žmogaus neliečiama gamta. Gamtininkai pelkes vadina gamtos archyvais, nes čia guli užsikonservavusių medžių, o pagal durpėse randamas žiedadulkes galima spręsti apie buvusį klimatą.
Padėkoję vieni kitiems, išsiskyrėme trumpai vasarai, kad po jos sugrįžtume su nauja jėga ir naujomis idėjomis.
Geografijos mokytoja
Vaida Raibužienė
-
- Telsiu mokytojai1
