Dėl ekonominės krizės Venesueloje jau smarkiai trūksta elektros, vandens ir būtiniausių prekių, vyksta išalkusių gyventojų sukilimai, nebefunkcionuoja sveikatos apsaugos sistema. Šalyje infliacija įsibėgėjo beveik iki 500%, o kitais metais, remiantis TVF prognozėmis, ji gali pasiekti 1600%. Reikalai tokie prasti, kad netgi nafta, kurios eksportu buvo paremta visa Venesuelos ekonomika, dabar importuojama iš JAV, rašo New York Times savo reportaže apie paskutiniąją žaliavų priklausomybės stadiją išgyvenančią šalį.
Venesuelos naftos atsargos vertinamos 300 mlrd barelių. Dabartiniu gavybos tempu jų pakaktų 300 metų. Šalis užima 12 vietą pasaulyje pagal naftos gavybą ir 8-tą pagal jos eksportą. Iš naftos sektoriaus Venesueloje gaunama 25% BVP ir jis sudaro 95% viso šalies eksporto. Tačiau nuo metų pradžios Venesuelai tenka pačiai pirkti žaliavą iš JAV, nes didžioji Venesuelos naftos dalis – sunkioji nafta, kurią labai brangu išgauti. Prieš siunčiant į užsienio naftos perdirbimo įmones, sunkiąją naftą tenka maišyti su lengvesnėmis rūšimis. Tačiau dėl kilusios ekonominės krizės pačios Venesuelos pramonė nebepajėgia tiekti būtino kiekio lengvos naftos, tenka ją pirkti iš JAV.
Vienas naftos gręžinys neveikia jau kelias savaites: sulūžo įranga, o naujos niekas neatveža. Taip Venesuelos naftos pramonės padėtį aprašo NYT. Kitą gavybos įmonę užpuolė vietinė gauja – iš objekto paėmė viską, ką tik pajėgė.
Didžiausiame šalies telkinyje El Furrial didžiausios gavybos laikais 1998 m. per dieną būdavo išgaunama ~453 000 bbl – maždaug tiek išgaudavo visas Ekvadoras. Tačiau po 2009 metų gavyba sumažėjo dvigubai. Dabar telkinio eksploatavimui neužtenka net gręžimo skysčio pumpavimui į gręžinį. Dėl blogo aptarnavimo nuo 2012 metų, pasak vietinių darbininkų, El Furrial įvyko keli dideli naftos nuotėkiai, tačiau nuo visuomenės šie faktai buvo nuslėpti. Dabar gavybos įmones ėmė puldinėti ginkluotos gaujos, dirbti čia po 6 valandos vakaro tapo nebesaugu.
Bet net labiau už nusikaltėlių siautėjimą vietinius darbininkus jaudina badas. Valgio taip trūksta, kad dirbdami žmonės stebi vienas kitą, kad galėtų ateiti į pagalbą, kai kuris nors apalpsta.
Vienas El Furrial darbuotojas, Claudio Lezama, dirbantis čia jau aštuonetą metų, per pastaruosius metus nuo 90 kg sulyso iki 65 kg. Pinigų užtenka tik vienam pavalgymui per dieną. Norėdamas prasimaitinti, jis ir jo kolegos naftininkai uždarbiauja kaip akmenskaldžiai ir nelegalūs jukos, sūrio ir kiaušinių pardavėjai.
Valstybinę naftos ir dujų kompaniją PDVSA slegia skolos ir ji netgi neišgali darbininkams nupirkti šalmų, batų ir pirštinių. PDVSA skolos tarptautinėms paslaugų kompanijoms – Halliburton, Schlumberger ir kitoms – pasiekė $25 mlrd. Du trečdaliai eksporto pajamų eina Kinijos kreditų aptarnavimui, ir dabar kompanija dažnai neturi kuo mokėti, be viso kito, ir už amerikietiškos naftos eksportą. Pasitaiko, kad tanklaiviai po dvi savaites laukia apmokėjimo už krovinį Venesuelos uostuose, kai kurie, taip ir nieko nesulaukę, išplaukia atgal.
Šalyje įsisuka krizės spiralė. Remiantis prognozėmis, šiais metais Venesuelos ekonomika susitrauks 10%. Venesueloje trūksta netgi kukurūzų ir ryžių, svarbių vaistų, tokių, kaip antibiotikai, nėra. Duonos yra, tačiau ji kiekvieną mėnesį brangsta dvigubai – NYT duomenimis, kai kur jos kepalas kainuoja 50¢, kai tuo tarpu PDVSA darbininkai per dieną dėl infliacijos gauna mažiau, nei 1$. Venesuelos stabilizacijos fonde, kur geriausiais metais buvo $6 mlrd, dabar ne daugiau nei $3 mln, ir šalis stovi ant bankroto slenksčio.
Ekspertų nuomone, Venesuelos naftos pramonės padėtis atsilieps ir pasaulio rinkai. 2002–2003 metais, kai čia didžioji dalis gavybos sustojo dėl darbininkų streikų, pasaulinės naftos kainos išaugo 30% (tada naftos kainos paveikė ir kiti faktoriai, tarp kurių ir prasidėjęs karas Irake). Dabar Venesueloje išgaunama nafta užima vos 2% pasaulio naftos gavybos balanso, tačiau jeigu krizė apims dar kurią nors naftą išgaunančią šalį (tarkime, Nigeriją ar tą patį Iraką), žaliavos kaina vėl gali pakilti. „Venesuelos žlugimas paspartintų naftos kainų kilimą; tai būtų totalus sukrėtimas“, pažymi Helima Croft, Kanados Karališkojo banko strategijos vadovė. „Ši šalis tiesiog griūva“.
Tačiau tuojau pat priduria, kad „jokia kita naftą išgaunanti šalis neyra taip sparčiai ar taip dramatiškai, kaip Venesuela“.
Šaltinis: technologijos.lt/ Ira Solomonova