Kazachijoje lietuvių pėdsakų žymės yra skirtingos: nuo liūdnų istorijų gulaguose iki didingų lietuvių pastatytų bažnyčių. Ši šalis turi ką papasakoti apie mūsų tautiečius.
Iki XX a. Kazachija buvo klajoklių žemė. Sovietų Sąjunga tuos klajoklius prievarta suvarė į kaimus ir miestelius. Tada panaudojo ištuštintas atšiaurias kazachų stepes (kur temperatūra žiemomis krenta žemiau -40) politinių oponentų ir persekiojamų mažumų iš visos Sąjungos kalinimui, prievartiniam darbui ir žudymui.
Taip Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir lietuviams tapus viena persekiojamų sovietinių tautų, Kazachija tapo kalėjimu ir kapu dešimtims tūkstančių lietuvių. Iš viso į Kazachiją lietuvių ištremta ~81 000, arba 3% visų Lietuvos žmonių, arba kas penktas tremtinys iš Lietuvos.
Šiandien šį sovietinį genocidą Kazachijoje primena dideli lietuvių statyti paminklai, muziejai. Nors dauguma tremtį išgyvenusiųjų grįžo į Lietuvą, tūkstančiai pasiliko Kazachijoje. Jų vaikai ir vaikaičiai iki šiol kuria ten įdomias naujas lietuviškas vietas.
Lietuvių paminklai Karlage (Karagandoje)
Žiauriausios sovietinės tremties vietos vadintos gulagais – tai buvo koncentracijos stovyklos, kuriose darbai kliūdavo tokie sunkūs, kad kasmet mirdavo ir po 30% ar daugiau visų kalinių.
Didžiausia Kazachijos gulagų sistema – Karlagas – plotu buvo didesnė už Lietuvą ir plytėjo aplink Karagandos (500 000 gyv.) miestą. Jos štabas buvo Dolinkos kaime – puošniame štabo pastate dabar įsikūręs Karlago muziejus. Viduje laukia kiek sušvelnintos, tačiau informatyvios istorijos iš Gulago gyvenimo, pateiktos įspūdingai: masyviomis freskomis, dioramomis.
Muziejaus rūsyje – kankinimo kamerų kopijos. Tiesa, iš tikro būtent tas pastatas kruviniems tikslams nenaudotas. Jis buvo prabangi Gulago vadovybės darbo vieta. Didingas stalininis gulago vadovo darbo kabinetas – autentiškas, o parke priešais pastatą net stūkso fontanas.
Karlago kaliniai, aišku, gyveno daug liūdniau. Jie buvo pasklaidyti po daug aplinkinių miestelių ir kaimų, kuriuos patys ir buvo priversti pastatyti.
Net ir patį Karagandos didmiestį pastatė Karlago kaliniai. Jie taip pat versti dirbti aplinkinėse kasyklose, ypač pavojingose sveikatai. Net 1954 m., po Stalino mirties, Karlago sistemoje tebelaikyti 20 500 kalinių, iš jų ~3000 lietuvių (15% visų kalinių, nors lietuviai tesudarė 1% Sovietų Sąjungos gyventojų). Stalino laikais ten tuo pat metu kalėjo daugiau nei 60 000 žmonių.
Tarp liūdniausiai pagarsėjusių Karlago „postų“ buvo Spasko gulagas apie 30 km į pietryčius nuo Karagandos. Jis pravardžiuotas „broliškais kapais“ dėl didžiulio mirtingumo. Vieta, kur užkasinėti žuvę kaliniai, dabar paversta memorialinėmis kapinėmis, ten pastatyta eilė „antkapių“. Tiesa, kiekvienas antkapis skirtas ne konkrečiam žmogui (kurių daugelio jau niekas nebeatsimena), o ten kentėjusiai tautai. Azerbaidžaniečiams, gruzinams, latviams, lenkams, žydams, armėnams, estams, rusams, korėjiečiams, vokiečiams, rumunams, vengrams, italams, baltarusiams, karačiajams ir balkarams, persams, slovakams, ispanams, prancūzams, ukrainiečiams, armėnams, čečėnams ir ingušams, kirgizams, netgi japonams, korėjiečiams. Kai kurių šių tautų atstovai ten pateko kaip karo belaisviai, nes jų šalys kovojo prieš TSRS Antrajame pasauliniame kare (vokiečiai, italai, rumunai, japonai). Kitos tautos tapo sovietinio genocido taikiniais: visi tų tautų žmonės be išimties buvo ištremti į Kazachiją vien dėl to, kad buvo tos tautybės (pvz. čečėnai, ingušai). Dauguma tokių tremtinių buvo vaikai.
Daugeliui tautų skirta tik po vieną antkapį, tačiau memorialai lietuviams stūkso net keturi. Pagrindinis memorialas, statytas 2014 m., yra prie įėjimo į kapines, greta visų kitų tautinių memorialų.
Kiti trys paminklai lietuviams – maždaug kapinių centre.
1990 m. paminklas lietuviams pastatytas per pirmąsias ekspedicijas į tremties vietas, kuriose dalyvavo patys buvę tremtiniai ir jų giminės. Kazachija tada dar buvo Sovietų Sąjungos dalis. Tasai paminklas apskritai buvo pirmasis Spasko kapinėse ir tai juo sekdamos kitos tautos ten pastatė paminklus saviškiams. Šalimais šio paminklo stovi nedidelis lietuviškas kryžius, 2011 m. pastatytas visureigių klubo „Pajūris“ per jų ekspediciją į Kazachiją. Ketvirtasis paminklas lietuviams – didžiulis, meniškai raižytas kryžius su tautiniais simboliais – pastatytas 2017 m. Karagandos lietuvių.
Į Spasko gulagą galima atvažiuoti retu 171 autobusu iš Karagandos (Aktogajaus kryptis), galima grįžti autostopu. Spaskas yra pakeliui iš Karagandos į Almatą.
Neskaičiuojant memorialų bei Dolinkos muziejaus, daugelio kitų buvusių gulagų pastatų nei Karagandos apylinkėse, nei kur kitur Kazachijoje aplankyti neįmanoma. Kai kurie jų apleisti, virtę griuvėsiais (į tokius kartais būna galima patekti, bet ten mažai kas likę). Kiti naudojami kitiems tikslams, pvz. kalėjimams ar karo bazėms (Spasko gulagas anapus kelio nuo memorialo – karo bazė), taigi jie nepasiekiami eiliniams lankytojams.
Karagandos lietuvių gyvenimas, muziejai ir bažnyčia
Tarp visų buvusių sovietinės tremties vietų, būtent Karagandoje šiais laikais lietuvybė matoma labiausiai. Nors dauguma išgyvenusiųjų Karlago kančias XX a. šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į Lietuvą (po to, kai į valdžią atėjęs Chruščiovas palaipsniui panaikino Stalino genocidinę politiką), kai kurie pasiliko regione. Dabar jų ten gyvena ~2000, o pačiame mieste ~500.
Sovietiniais laikais lietuvių gyvenimo centras buvo Šv. Juozapo katalikų bažnyčia (Kominterno g. 22, Maikuduko rajonas). Ją, vienintelę katalikų bažnyčią mieste (o, remiantis kai kuriais šaltiniais, visoje Vidurinėje Azijoje), dar giliu sovietmečiu neįtikėtinai sugebėjo pastatyti lietuvis kunigas Albinas Dumbliauskas 1977-1980 m. Istorija tokia: negalėdamas oficialiai nei dirbti kunigu, nei būti bedarbiu (tai Sovietų Sąjungoje drausta), Albinas Dumbliauskas Karagandoje įsidarbino greitosios pagalbos vairuotoju. Dirbdamas šį darbą išgelbėjo kažkokį komunistų funkcionierių, o vietoje tais laikais įprasto kyšio paprašė paveikti Maskvą, kad duotų leidimą bažnyčios statyboms. Iki šiol bažnyčios fasade yra Lietuviška atminimo lenta Dumbliauskui bei keturkalbė (lietuviška/rusiška/vokiška/lotyniška) atminimo lenta bažnyčios statyboms. Nors bažnyčios istorija – labai lietuviška ir iki pat šiol (2018 m.) ten klebonauja lietuvis, bažnyčia niekada nebuvo oficialiai vien lietuviška: kaip vienintelė regione katalikų bažnyčia, tarnauja visiems katalikams, ištremtiems į Karagandą (štai kodėl bažnyčios steigimo lentoje užrašai – ir rusiški bei vokiški).
Kazachijai tapus nepriklausoma joje kaip niekur kitur buvusioje TSRS užderėjo naujų lietuviškų vietų, nemažai kurių įkūrė ilgametis vietos lietuvių bendruomenės vadovas Vitalijus Tvarionas (taip pat prisidėjęs ir prie daugelio paminklų lietuviams tremtiniams Kazachijoje statybų).
Šiaurinėje Karagandoje yra jo Lietuvių dvarkiemio lietuvių restoranas ir meno galerija (Litovskij dvor) Lietuvių dvarkiemio lietuvių restorane galima pavalgyti cepelinų bei kitų nacionalinės virtuvės patiekalų.
Greta stovi Lietuvių namas-muziejus (Litovskij dom-muzej), pilnas lietuviškų dirbinių. Abiejų pastatų fasaduose ir kiemuose – Lietuvos vėliavos, tradiciniai kryžiai ir kt. Abudu atidaryti kasdien ir stovi adresu Tara Šabokina 4.
Pietinėje Karagandoje jau Kazachijos valdžia pastatė Draugystės rūmus [Šachterlar propsektas 64, 49.792015, 73.150051, skirtus pažymėti daugiatautę Karagandos kilmę. Tuose rūmuose kiekvienai miesto tautinei bendruomenei išskirtas biuras (ir lietuviams). Ten veikia ir Tautybių muziejus, kuriame yra ir lietuvių stendas (muziejus veikia kasdien). Kiekvienas iš stendų skirtas vienai iš oficialiai registruotų bendruomenių, daugelis kurių buvo čia atitremtos Stalino. Stenduose guli brangūs tai tautybei dalykai (žymintys tradicijas, žymius žmones ir pan.), greta stendų – tautiniai drabužiai. Priešais stendus – tremčių vaizdai, nes būtent per tremtis gimė Karagandos tautinė įvairovė.
Pagrindinis Karagandos regioninis muziejus (Buchar-Žyrai 47) irgi turi eksponatų apie Karlagą. Tačiau ten nėra nieko konkrečiai apie lietuvius ir geresnių gulagų ekspozicijų galima rasti kitur.
Viena Karagandos gatvė pavadinta lietuvių garbei (Litovskij pereulok).
Žezkazganas ir liūdnai pagarsėjęs Kingyro gulagas
Žezkazgano mieste veikė vienas liūdniausiai pagarsėjusių gulagų Kingyras. Jį išgarsino ten 1954 m. įvykęs sukilimas prieš sovietinius kalintojus, kurį sovietai sutriuškino nepaisant tuo metu vykusios destalinizacijos. Tądien žuvo ~700 kalinių.
Kingyro gulagas galiausiai visgi buvo uždarytas ir jo pastatai nūnai virtę griuvėsiais. Jie stūkso prie Žastar gatvės [47.778274, 67.733655 – Osoblago štabas, 47.776377, 67.732917 – apleista gulago darbuotojų laisvalaikio zona, 47.779212, 67.729462 – apleisti gulago pastatai]
Tačiau lietuviai dar 2004 m. pastatė milžinišką Paminklą lietuviams, ištremtiems į Kingyrą. Jis pastatytas ten, kur buvo masiškai laidojami gulage nužudyti, nukankinti ar versti iki mirties dirbti kaliniai [47.775564, 67.756784]. Paminklą sukūrė architektas A. Vyšniūnas, pats tremtinių į Kazachiją sūnus, gimęs Karagandoje. Monumentas apima ir ankstesnį paprastesnį paminklą: aukštą kryžių, pastatytą 1990 m. vienos pirmųjų ekspedicijų į tremties vietas Kazachijoje. Tą pirmąjį kryžių kažkada XX a. pabaigoje ar XXI a. pradžioje nuvertė stiprus vėjas.
Nėra tiksliai žinoma, ar paminklas lietuviams tikrai pastatytas ten, kur buvo Kingyro gulago kapinės. Tačiau tas didis paminklas, stūksantis ant kalno, tapo traukos tašku kitiems, kas norėjo įrengti memorialus saviškiams. Taigi jis apaugo mažesniais paminklėliais: latviams, ukrainiečiams, rusams, žuvusiems Kingyre. Visi memorialai ir pats gulagas pasiekiami iš Žezkazgano centro autobusu Nr. 96.
Kingyras buvo tik dalis didesnės gulagų sistemos, vadinamos Steplagu. Statistiškai pokariu lietuvių Steplage laikyta daugiau nei bet kurios kitos tautybės žmonių, išskyrus ukrainiečius. Visa tai nepaisant to, kad lietuviai tesudarė 1% žmonių Sovietų Sąjungos teritorijose.
Dar niūresnė Steplago vieta yra Rudnykas (kai kuriuose žemėlapiuose žymimas kaip Žezkazgano miesto eksklavas į šiaurės rytus nuo paties Žezkazgano). Tame mieste veikusiame Steplago poste kalinta daugiausiai kalinių ir jisai buvo ypač mirtinas (pvz. 1942-1943 m. kasdien mirdavo po 100 kalinių, kai iš viso buvo laikoma 9000-12000; mirusius kalinius čia pat pakeisdavo nauji).
Dabar gi miršta jau patsai stalininis Rudnyko miestelis – jį pakeis atviras kasybos karjeras. Daugybė Rudnyko pastatų apleisti, griaunami ar jau paversti griuvėsiais, o jo centrinis parkas primena išdraskytą laukymę. Anapus to centrinio parko stūkso Rudnyko kapinės. Paties gulago kapinės čia neišliko (jų vietos nežinomos), tačiau Rudnyko „laisvųjų“ kapinėse irgi palaidota lietuvių: tų, kurie, paleisti iš gulago, pasiliko Kazachijoje (arba mirė prieš grįždami Lietuvon). Kapinės yra unikalios tuo, kad lietuviai čia laidojosi vienoje vietoje vienas šalia kito. Devyni lietuvių kapai sudaro savotišką Lietuvių memorialą, paženklintą betoniniu kryžiumi.
Tikriausiai kiekvienose Gulagų regiono “laisvųjų” kapinėse atrasi palaidotų lietuvių. Nes ir iš išgyvenusiųjų gulagus ne visi grįžo: kiti negalėjo, jiems nebuvo leista, ar jie nenorėjo – juk visi jų gyvenimai Lietuvoje jau buvo sovietų sugriauti, viskas atimta, giminės išžudyti. Tokie pasilikusieji ir palaidoti Kazachijoje. Prasiėjęs per daugelį kapinių, anksčiau ar vėliau atrasi tokių kapų. Juos ženklina katalikiški kryžiai (kai kada – lietuviški kryžiai-saulės). Priėjęs arčiau neretai pamatysi ne tik lietuvišką pavardę, bet ir lotynų raštą, lietuvišką epitafiją. Kadangi visi giminės mirę ar išvykę Lietuvon, tokie kapai paprastai apleisti. Ir, išskyrus Rudnyką, lietuviai nesilaidojo grupėmis – jų kapai pasklidę tarp daugybės kitų.
Žezkazgano regioninis muziejus turi skyrių su informacija apie Steplagą ir jo statistiką (antrame aukšte). Ten yra ir paminklo lietuviams nuotraukos.
Balchašo gulagas ir paminklas lietuviams
Dar vienas Paminklas gulage žuvusiems lietuviams stovi prie Balchašo miesto, netoli Balchašo ežero. Ten veikė dar vienas gulagas (Pesčianlagas). Visą Balchašo miestą per prievartą pastatė jo kaliniai.
Paminklas įrengtas 2004 m., paženklintas užrašu „Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Pesčianlage“ lietuvių ir kazachų kalbomis. Jis pastatytas greta senesnio paminklo japonams (1993 m.), o vėliau greta kazachai pastatė paminklą visiems žuvusiems, nepriklausomai nuo tautybės.
Pats Balchašo gulagas virtęs griuvėsiais.
Astanos ir šiaurės Kazachijos lietuviškos vietos
Astana, naujoji Kazachijos sostinė (nuo 1997 m.) daugiausiai statyta jau žlugus Sovietų Sąjungai. Dėl to tenykštės lietuviškos vietos visai kitokios, jos susijusios su glaudžiais šiuolaikinių nepriklausomų Lietuvos ir Kazachijos valstybių ryšiais,
2017 m. Kazachijoje vyko pasaulinė paroda Expo 2017, o jos simboliai – skulptūros su manekenų laikomais kamuoliais, simbolizuojančiias kiekvieną šalį (yra ir Lietuvos kamuolys), stovi Nuržol prospekte prie Kaz Munai Gaz kompanijos štabo, pakeliui Baitereko bokšto link.
Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje [Beibišilik gatvė 11] laikomos dovanos, kurias gavo Kazachijos prezidentas Nutsultanas Nazarbajevas. Ten – nemažai dovanų iš Lietuvos; “gintarinių dovanų” stende dominuoja būtent lietuviškosios.
Netoli spindinčios Astanos, kur miestas užleidžia vietą nykioms stepėms, vėlgi pasimato gūdi sovietinė realybė. Gretimame Akmolo kaime (vis dar dažnai vietinių vadinamame sovietiniu pavadinimu Malinovka) veikia ALŽIR muziejus, stūksantis buvusio „moterų gulago“ vietoje. Ten laikytos „liaudies priešų“ žmonos ir kitos giminaitės. Kadangi šis gulagas buvo aktyviausias XX a. ketvirtame dešimtmetyje (iki Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą), jame atsidūrė gana mažai lietuvių (pasak oficialios statistikos – 14). Tačiau kadangi ta vieta tapo svarbiu memorialu stalininio režimo žiaurumų aukoms (moterų ir jų kūdikių kalinimas vien todėl, kad tos moterys buvo politinių kalinių žmonos ar sesės – itin taiklus tos sistemos pavyzdys), lietuviai ten pastatė Paminklą ALŽIR kalėjusioms lietuvėms (greta panašių paminklų, pastatytų kitų tautybių moterims). Į Akmolo kaimą galima iš Astanos nuvažiuoti 300 ar 312 autobusais nuo stotelės priešais Azija Park prekybos centrą.
Apie 700 km nuo Astanos Rudnio mieste (100 000 gyv.) yra kitoks paminklas lietuvei moteriai: Paminklas Marytei Biežytei, pastatytas dar prie sovietų 1969 m. Marytė, gimusi 1936 m. Radvilonyse, nuo mirties išgelbėjo du vietos vaikus, išstumdama juos nuo atvažiuojančio sunkvežimio, ir pati todėl palįsdama po ratais. Rudnyje ši istorija garsi.
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Kazachiją dienoraštis
Į lietuvių tremties vietas būta daug misijų ir ekspedicijų. Tačiau daugelis jų apsiribojo tų vietų aplankymu, aptvarkymu, pagarbos mirusiems atidavimu. Tarp tokių, pavyzdžiui, vienas garsiausių projektų „Misija Sibiras“, kurios savanoriai 2009 m. lankė Kazachiją.
Kelios kitos ekspedicijos, neretai vykdytos A. Vyšniūno, pastatė tremtiniams paminklus. Be abejo, visa tai – labai svarbu. Jau vien dėl to, kad sovietinis genocidas vis primenamas visuomenei. Tačiau nė viena šių ekspedicijų neskyrė didelio dėmesio konkrečių vietų sužymėjimui. Todėl jos paliko mažai informacijos tiek būsimosioms ekspedicijoms, tiek turistams iš Lietuvos, kurie irgi galėtų dažniau lankyti tremties vietas. Todėl bet kas, norintis aplankyti su Lietuva susijusias vietas Kazachijoje, turėdavo visą informaciją nuo nulio rinktis iš naujo. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus susisiekiau su „Misija Sibiras“ pasiklausti, kokias kapines ir vietas jie lankė ir tvarkė, deja, atsakyti į klausimą organizatoriai negalėjo ir minėjo, kad tokių žinių jie nekaupia. Todėl kai pradėjau ruošti savą ekspediciją į Kazachstaną, labai nudžiugau, kad viena iš pastarųjų metų ekspedicijų (2017 m. “Kultūros vertybių paieškos”) tenai kaip tik ir vyko su tikslu pažymėti lietuvių kančios vietas ir paminklus, jau pastatytus tai kančiai atminti. Susitikau su vienu šios ekspedicijos organizatoriumi dr. Linu Kvizikevičiumi, kurio suteikta informacija buvo naudinga atrandant vietas tam, kad galėčiau jas apžiūrėti ir nufotografuoti šiam „Gabalėliai Lietuvos“ straipsniui. 2018 04 04 aplankėme ALŽIR gulagą. Nustebome, kad nors prie gulago pastatytas paminklas lietuvėms, iš tikro tų lietuvių ten kalėjo mažai (pagal muziejuje esančią informaciją, 13 „litovkų“ ir viena „litvinė“, kitur jau pataisyta, kad 14). Peržiūrėjome aukų sieną ieškodami lietuviškų pavardžių – tačiau sekėsi mažai. Greičiausiai lietuvių pavardės užrašytos surusintai, su rusiškomis galūnėmis. Bent dvi pavardės buvo lietuviškos vyriškos (pvz. Dargis), tad, tikėtina, dalis lietuvių kalinių vadintos tėvo/vyro pavarde. Muziejaus darbuotojos parodė mums, kaip nueiti iki memorialo stalinizmo aukoms, bet sakė, kad tuo metu (kovą) gulago kapinės neprieinamos. 2018 04 05 aplankėme Pirmojo prezidento muziejų Astanoje, ieškodami ir rasdami ten eksponuojamas lietuviškas dovanas. Po pietų išvažiavome naktiniu traukiniu į Žezkazganą. 2018 04 06 ryte atvykome į Žezkazganą ir nuėjome į autobusų stoitį, ieškodami galimybių nuvažiuoti į Rydnyką. Tiesioginių autobusų nebuvo, tačiau nuvažiavome artyn iki Satpaevo miesto (101 autobusas), o tada taksi „Žiguliuku“ iki Rudnyko. Pribloškė, kaip Rudnyke ir aplink viskas apleista ir sugriauta, nunykęs kasybos peizažas, visas miestelis, rodos, karojo tarp gyvybės ir mirties. „Nežiūrėkite į grafiką, autobusai į Satpajevą važinėja daug rečiau“ – pamokė dvi sutiktos stotelėje senutės, kai žiūrėjome, kaip viską apžiūrėjus reikės parvažiuoti iš Rudnyko. Pėsti perėjome visą miestelį iki pabaigos, kur, pasak turimų koordinačių, turėjo būti lietuvių kapinės, ir nesupratome, kuriuo negrįstu keliu ar pramindžiotu taku eiti toliau. Vienišame apgriuvusiame pastate dirbę žmonės parodė mums klaidingą kelią – nors prie kapinių juo priartėjome, nuo kapų skyrė vandens pilnas, gal melioracinis, griovys. Šalimais „juodasis archeologas“, kažko ieškojęs metalo detektoriumi, patarti kaip apeiti griovį negalėjo. Galiausiai grįžę iki pat miestelio radome reikiamą vieškelį ir, priėję kapines, pasiskirstėme ieškodami jose lietuvių memorialo. Grįžę į Žezkazganą (dviem autobusais: Rydnykas-Satpajevas ir Satpajevas-Žezkazganas), apsistojome vietinėje sanatorijoje, veikiančioje ir kaip viešbutis, ir pasivaikščiojome po tą gulago kalinių pastatytą miestą, pažiūrėdami visus jo tarybinius memorialus (kosmonautams, kylantiems iš Baikonūro už „vos“ (Kazachijos mastais) 350 km, pirmiesiems miesto statytojams) ir „sienų tapybą“ (Leniną, tiesa, jau pakeitė Ketbuka). 2018 04 07 dieną nužygiavome 7 km nuo Žezkazgano centro iki buvusio Kingyro lagerio. Pakeliui praėjome trūnijančią, tačiau tebeveikiančią tarybinę pramonę: pajuodusias gamyklas, kur per garsiakalbius kažin kas šūkauta darbininkams, spalvotas kažin kokių gamybinių atliekų balas. Lagerio teritorija dabar apleista, dalis jo perstatyta į gamyklas, pilna didelių sarginių šunų – dėl šios priežasties negalėjome jos pilnai ištyrinėti. Pasukome paminklo lietuviams link: jau iš tolo jis matėsi, toks didelis yra ir tokia gera vieta jam parinkta ant kalnelio. Prapliupo lietus. Tačiau grįžti iš tokių vietų visad lengviau nei į jas nuvažiuoti: nes kiekvienas retas pravažiuojantis autobusas paprastai vyksta į artimiausio miesto centrą. Tuo tarpu važiuojant iš centro labai sunku išsiaiškinti, kuriuo autobusu važiuoti ir ar iš viso į reikiamą vietą važiuoja autobusai: Žezkazgane ir panašiuose miestuose nėra ne tik informacijos apie viešąjį transportą internete, tačiau ir grafikų ar maršrutų stotelėse, o paklausti „Kaip nuvažiuoti iki gulago“ ar „paminklo lietuviams“ vietiniai greičiausiai tik pakraipytų galvą: kodėl ši sena ir niekaip nepateikta istorija domina, sunkiai galėjo suprasti ir bendrakeleivis traukinyje Astana-Žezkazganas. Na o prie lietuvių memorialo išties – kas valandą važiuojantis autobusas grąžino mus į centrą. Ten aplankėme vietinį istorijos muziejų, praleisdami daugiausiai laiko prie stendo, skirto gulagams. Mums pasiūlė aplankyti dar vieną muziejaus padalinį, skirtą kosmonautams, bet daugelis vietinių išvis tokio nežinojo, galiausiai buvome nukreipti į kažkokį sovietinio daugiabučio kiemą, kurame nebuvo jokio muziejaus (arba muziejus neturėjo iškabų). Galiausiai pasukome traukinių stoties link, tačiau iki traukinio dar buvo laiko, todėl nuėjome į Žezkazgano kapines: žinojome, kad daug iš gulagų paleistų lietuvių negalėjo išsyk grįžti į tėvynę, turėjo gyventi Žezkazgane, taigi nemažai jų turėjo būti palaidoti tenai. Spėjome apvaikščioti tik mažą dalį kapinių, radome vieną tikrai lietuvišką kapą (Pakarklytės, su kažkuo panašiu į nugriuvusį koplytstulpį), bet supratome, kad lietuviškų kapų tankumas nėra didelis. Vėlai vakare išvykome traukiniu į Karagandą. Kupė bendrakeleivis rusas mėgino išsiaiškinti mūsų nuomonę apie Rusiją, pasakojo apie „benderovcus ukrainiečius“. Į kalbas nesileidome: rusų kalbą mokame jau per prastai, kad galėtume diskutuoti. Kazachijoje tuo tarpu visi vaikai nuo pirmos klasės tebemokomi rusiškai (net kaimo berniukas, pakalbintas rusiškai, tvarkingai mums atsakė), o daug vietos rusų, atrodo, žiūri išimtinai rusiškus kanalus ir tiki jų teiginiais. Žezkazgano bulvare užkalbinusi rusė mums pasakojo, kaip prie sovietų viskas buvo gražiau, o kazachai nemoka tvarkytis. Kaip ten bebūtų, Kazachija keičiasi, nors ir lėtai, ir gulagų atminimas pamažu taip pat įprasminamas – tai džiugu. 2018 04 08 atvykome į Karagandą, aplankėme vietos muziejų (deja, menkas stendas gulagams nuliūdino, ten buvo pasakojama iš esmės tik apie įkalintus kazachus). Taip pat susiplanavome ateinančias pora dienų Karagandoje, išsiaškindami reikiamus autobusų maršrutus ir grafikus. 2018 04 09 kėlėmės labai anksti ryte, kad spėtume nuvažiuoti iki stoties, iš kur autobusas turėjo išvažiuoti 8:30. Mat tai buvo tik vienas iš dviejų autobusų per dieną, stojantis prie Spasko memorialo, 30 km į pietryčius. Kadangi autobusas (panašesnis į mikroautobusą) važiavo iki pat Aktogajaus už ~300 km, tikintis sulaukti toliau važiuojančių klientų, bilietų mums nepardavė kol iki išvažiavimo teliko 30 minučių, o vairuotojas iš pradžių mėgino sakyti, kad Spaske nestos. Dar labiau nustebome, kai pagaliau išlipome Spaske – ten nebuvo jokios stotelės, mus išleido viduryje dykos stepės, šalikelėje, kur pūtė baisūs vėjai, artėjo lietaus debesys, o mūsų autobusas tuojau nuvažiavo tolyn vienišu keliu per gyvenimui sunkiai tinkamas kazachiškas stepes. Apėję ir nufotografavę memorialą supratome, kad grįžti teks autostopu. Sovietinė Niva sustojo dar prieš iškėlus ranką: Kazachijoje autostopas visuomet mokamas ir yra neblogas būdas prisidurti, todėl vairuotojai nuolat seka, ar šalikelėse nėra ko nors, ką pasiūlyti pavėžėti. Vairuotojas iki centro vežti nenorėjo, paleido Jugo-Vostok stotyje priemiesčiuose. Ji buvo uždaryta, bet iš gretimos kavinės paskambinome Karagandos lietuvių bendruomenės ilgamečiam vadovui Vitalijui Tvarionui, apie kurio indėlį puoselėjant lietuvybę buvau girdėjęs dar prieš daug metų iki pradėjau ruošti šią ekspediciją. Dar prieš sužinojęs mūsų tikslus jis pasiūlė aplankyti Lietuvos garbės konsulatą (mat yra garbės konsulas) ir iš ten nuvežti kur reikia, įskaitant savo paties jėgomis sukurtas lietuviškas vietas: lietuvių namus-muziejų, lietuvių dvarkiemio restoraną. Kalbėdami išsiaiškinome, kad mieste yra lietuvių statyta bažnyčia, nauja katedra, o naujuose Draugystės rūmuose – tautų muziejus (atidarytas 2018 m.). Viską mums parodė, papasakojo apie lietuvių gyvenimą Karagandoje – tik Draugystės rūmų muziejus buvo uždarytas ir teko atidėti rytdienai. 2018 04 10 praleidome rytą vakar uždarytame Tautybių muziejuje Draugystės rūmuose, sužinojome apie visas Karagandos bendruomenes. Vėliau, susirinkę iš buto daiktus, autobusu išvykome į Dolinką. Nuo stotelės nuėję papildomus 2 km aplankėme buvusiame gulago štabe įrengtą muziejų ir likome maloniai nustebinti jo dydžio ir modernumo. Neradome ten jokių paminklų ar atminimo lentų lietuviams, bet Tvarionas išvakarėse rodė kryžių, kurį jis daro, kad jau 2018 m. būtų pastatytas prie muziejaus. Vėliau Almatoje susitikome su lietuviu kunigu Jurijumi, kuris Karagandos lietuvių statytoje bažnyčioje dirba klebonu. Tuo metu jis lankė visos Kazachijos katalikų kunigų suvažiavimą. Jis papasakojo įspūdingą bažnyčios istoriją. Taip pat aplankėme Lietuvos generalinį konsulatą, susitikome su konsulu Dariumi Vitkausku, kuris išreiškė susidomėjimą mūsų darbu ir viltį, kad per jį ir jis pats daugiau sužinos apie lietuviškas Kazachijos vietas. Jis taip pat papasakojo savo ketinimus siūlyti konsulate Lietuvos kultūros kursus tikintis, kad jie pritrauks nuo lietuvybės nutolusius, lietuviškai nebekalbančius tremtinių palikuonis. Taip pat susitikome su Kazachijoje dirbančiais lietuviais, kurių vien Almatoje yra ~100 ir gal ~1000 visoje šalyje. Jie sėkmingai išnaudoja liberalią Kazachijos politiką verslo atžvilgiu, siekį pritraukti kompetencijų iš užsienio. Lietuviai kazachams ypač naudingi, nes atvyksta iš ekonomiškai gana pažengusios šalies, bet tuo pačiu metu suvokia ir postsovietines realijas, moka rusų kalbą. Tiesa, naujoji lietuvių emigrantų banga kol kas nesukūrė jokių matomų lietuviškų ženklų, bet kai kurios lietuviško kapitalo kompanijos gana reikšmingos Kazachijos ekonomikai. Augustinas Žemaitis, 2018 m. kovas-balandis. |
Šaltinis: http://global.truelithuania.com/ Augustinas Žemaitis