Venecijoje vykstančios 16-osios „Biennale Architettura“ pagrindinė tema – „Freespace“ – kviečia tyrinėti ir diskutuoti, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Šių metų architektūros bienalėje – 71 dalyvis, 63 nacionaliniai paviljonai. Pirmą kartą atskirai joje prisistatanti Lietuva kviečia į atvirą „Pelkių mokyklą“ („The Swamp School“).
Lietuviškąjį Pelkių pavilijoną kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijų instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, paviljono komisaras – architektas Pippas Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius. Venecijos meno bienalės kontekste šiedu menininkai, vadinami medijų meno pradininkais Lietuvoje, gerai žinomi, – 2007-aisiais jiedu čia pristatė projektą „Villa Lituania“, už kurį buvo įvertinti specialiuoju bienalės komisijos paminėjimu, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija tuomet projektą neoficialiai įvertino kaip itin neatsargų kišimąsi į tarptautinės diplomatijos sritį. Paradoksliai susišaukia tai, jog šių metų architektūros bienalėje menininkai brenda į pelkes.
Pelkių mokykloje
Kad būtų tikriau, į turistų per daug nenumindžiotos, bet vienos smagiausių Venecijos gatvių – Giuseppe Garibaldi 1814 pastatą iš Lietuvos buvo atgabenta 20 kv. m natūralios pelkės. Tačiau substancija – dar ne viskas. Menininkų duetas kartu su architektais, dizaineriais, filosofais, mokslininkais, inžinieriais, technologijų specialistais daugiau nei metus plėtojo Pelkių paviljono koncepciją, projektavo ir kūrė tyrimų erdvę – eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“, kuri iki vėlyvo rudens Venecijoje veiks kaip atvira, kintanti infrastruktūra, o architektūra joje persipins su kitomis disciplinomis.
Planuojama, jog į tris pagrindinius savaitės trukmės mokyklos renginius atvyks per 100 menininkų, mokslininkų, architektų ir studentų iš viso pasaulio, sykiu jie ieškos naujų erdvės patyrimo ir mąstymo modelių, siūlys kūrybingo egzistavimo su kitomis rūšimis perspektyvas, kritiškai interpretuos globalius architektūros procesus ir t. t. Skelbiama, jog projekto kuratoriai paviljono erdvėje ypatingą dėmesį skiria sensorikai, jutiminiams potyriams, tam įrengtos dvi instaliacijos, vadinamos paviljono smegenimis. Jos sukurtos iš Šepetos durpyno Kupiškio rajone iškastos ir į Veneciją atgabentos pelkės – augalų bendrijos. Kitose erdvėse sukonstruotos kvapų zonos, dirbtinio intelekto, bioenergijos įrengimai. Siekiant kuo tiksliau perteikti pelkės pojūtį, instaliacijos buvo kuriamos konsultuojantis su Vytauto Didžiojo universiteto prof. Remigijumi Daubaru ir Sigita Kantautiene, vienos seniausių šiuo metu veikiančių durpių gavybos bei perdirbimo bendrovių Lietuvoje „Durpeta“ specialiste.
Tegyvuoja pelkės
Praėjusių metų rudenį Gediminas Urbonas VŽ pasakojo, kodėl jiedu nusitaikė tyrinėti pelkes. Anot jo, miškai ir okeanas žmonijai visą laiką buvo svarbios temos, o pelkės vis likdavo šone. Pelkių mokslas palyginti naujas – jos pradėtos tirti tik 1902 m. Iki to laiko pelkės buvo melioruojamos, tarsi viskas su jomis būtų aišku. Dabar atrandama, kokios jos iš tikrųjų svarbios, svarbesnės, negu miškas – būtent dėl filtravimo procesų.
Pasak p. Urbono, šiuolaikinės architektūros uždavinys yra sukurti anglies dioksidą absorbuojančias sistemas, o pelkės yra natūralios sistemos, kurios tai ir daro: „Pelkė, be kitų dalykų, mums įdomi kaip sisteminis modelis, kuris sugeria anglies dioksidą, filtruoja vandenis, kažką nusodina, perdirba, užkonservuoja, fermentuoja“.
Anot pašnekovo, pasigilinę į miestų istoriją pamatytume, jog daugybė jų atsirado ant pelkių: Venecija – iš pelkių, Peterburgas taip pat, Briuselio pavadinimas kilo nuo pelkės, Liublijana, Meksikas irgi išaugo iš pelkių.
„Tai labai įdomus dalykas: pelkės yra natūralios ekosistemos, kurias žmogus buvo prisijaukinęs tam tikru savo evoliucijos periodu, paskiau jas bandė civilizuoti, ir natūralūs gamtiniai ryšiai buvo nutraukti. Dabar kai kuriuose miestuose stengiamasi restauruoti tuos ekosisteminius ryšius tarp žmogaus ir gamtos“, – dėsto menininkas. Jo įsitikinimu, pelkė – tiesiai į ateitį nukreiptas vektorius, kuris reikalauja perkrauti mąstymą ir pakeisti negatyvų požiūrį į ją: „Jos – nepastebėtas, mažai ištirtas reiškinys, iš tikrųjų vedantis į ateitį, ne į praeitį. Pelkių nereikia melioruoti. Per žmonijos modernėjimo istoriją pelkių numelioravimas buvo labai paprastas požiūris į binarinį atskyrimą: čia žemė, kietas paviršius, o čia – vanduo. O pelkės esmė yra hibridiškumas. Jam suvokti reikia labai drąsios pozicijos – apsikabinti, apsiglėbti hibridiškumą, kurio mūsų laikais vis daugėja, reikalinga tam tikra filosofinė nuostata“, – sako p. Urbonas.
16-oji Venecijos architektūros bienalė
- Lietuvos paviljonas – Via Giuseppe Garibaldi Nr. 1814.
- Instaliacijų fone veiks laboratorija „Pelkių mokykla“, ją sudarys trys dalys: gegužės 23–27 d. – akustinės erdvės tyrinėjimai „Pelkių radijas“ („The Swamp Radio“), birželio 26–30 d. – aplinkosaugos ateities spekuliacijos „Ateities sala“ („Futurity Island“), rugsėjo 24–29 d. numatyta laboratorija „Bendrabūvis“ („Commonism“), skirta dialogo su kitomis gyvybės formomis scenarijams.
- Kiekvieną dalių kuruos pasaulyje garsūs urbanistikos, filosofijos, architektūros profesionalai.
- Oficialus puslapis: www.swamp.lt
- Paviljonas Venecijoje veiks iki lapkričio 25 d.