J. Keturakytė „Delfi“ pasakojo, kad dar mokydamasi mokykloje suprato, jog jaučia stiprų intelektualinį „troškulį“, o švietimo tema susidomėjo po pažinties su prof. Algiu Mickūnu. Belgijoje ji apsigynė magistro darbą tema „Mokymo prestižas Europos Sąjungoje: švietimo sistemų vadybinė ir ekonominė studija Belgijoje, Suomijoje ir Lietuvoje“.
– Papasakokite, kodėl pasirinkote nagrinėti temą apie mokytojų profesijos prestižą. Kuo jums buvo aktuali ir įdomi ši tema?
– Mokydamasi dar mokykloje, jaučiau stiprų intelektualinį „troškulį,“ norą pažinti ir žinoti daugiau, nei mano bendraklasiai. Baigusi pamokas, eidavau į Vytauto Didžiojo universitetą klausytis filosofijos paskaitų, dalyvauti Filosofijos Akademijos susibūrimuose. Susipažinau su profesoriais, vienu iš jų – Algiu Mickūnu. Švietimo klausimas tapo esminis ir taip gimė bendra publikacija Lietuvos švietimo ir jos – kaip Europos centro – demokratiško švietimo tema.
Susipažinau ir su Lietuvos švietimo ministerijos bei nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros užkulisiais, gimė vieši pasisakymai. Baigusi pagrindinio lavinimo mokyklą, nusprendžiau aukštąjį išsilavinimą pradėti amerikietiškame (Lojolos Čikagos) universitete ir penkerius metus studijavau Belgijos Leveno universitete. Rinkdamasi magistrantūros darbo temą, sužinojau, kad „Idėja Lietuvai“ identifikavo, jog mokytojo profesija turi tapti aukštu prestižu pasižyminčia specialybe.
Mano akademinio darbo tikslas buvo sukurti pozityvų įnašą Lietuvos švietimo sistemai ir identifikuoti esminius elementus, kurie padėtų iš esmės transformuoti Lietuvos mokytojų prestižą.
– Kaip apskritai savo tyrime apibrėžėte sąvoką „prestižinė specialybė“? Kaip ją suvokiame šiuolaikiniame kontekste?
– Prestižas yra sociologinis fenomenas, tam tikras atributas, kurį priskiriame asmenims, išreikšdami jiems pagarbą, gerą reputaciją, pozityvų vertinimą ir socialinį pripažinimą.
Mano tyrime paaiškėjo, kad prestižas visuomenėje susiformuoja per socialinio uždarumo procesą. Tai, kas nėra lengvai prieinama ir pasiekiama, yra vertinama kiekvienoje visuomenėje. Mūsų visuomenėje, tokios profesijos, į kurias sudėtinga patekti ir kurias gali studijuoti tik gabiausi (kaip informacinių technologijų specialistai, medikai, teisininkai ar ekonomistai) yra laikomos prestižinėmis.
Vienas iš svarbiausių prestižinių profesijų požymių yra profesionalumas – profesionalai yra ne mėgėjai ar diletantai, bet pasižymi ekspertize, išmanymu ir atitinkamais jų profesijai reikalingiems gebėjimais. Kitas aspektas – prestižas, iš esmės, yra labai aiškiai apčiuopiamas fenomenas visuomenei, nes prestižinių profesijų atstovai pasižymi geru gyvenimo būdu, todėl materialinis įvertinimas yra kertinis.
– Kodėl pasirinkote Lietuvos švietimo sistemą lyginti su Suomijos ir Belgijos? Ar šių dviejų šalių švietimo sistemos, jūsų nuomone, kažkuo išskirtinės?
Lietuva, Belgija ir Suomija yra EBPO ir Europos Sąjungos narės, todėl prieiga prie statistinių šaltinių ir aktualios informacijos (PISA, Talis, Europos Komisijos publikacijų) yra pakankamai plati ir leidžia atlikti lyginamąsias studijas. Šie duomenys ir informacija turėjo būti apdoroti, atidžiai atsirinkti ir susieti, nes informacijos kiekis yra labai didelis. Juoba, iki šiol akademinėje erdvėje nebuvo darytas panašus tyrimas, kuris lyginamosios studijos dėka nagrinėtų pasirinktų valstybių mokytojų prestižo klausimą.
Taip pat, mano tyrimas aprėpia Skandinavijos, Vakarų ir Centrinės Europos valstybių švietimo sistemas. Kiekviena iš jų pasižymi išskirtiniu socio-ekonominiu modeliu ir pedagogine sistema. Neabejotinai, suomiai sugebėjo sukurti tai, kas globaliu mastu yra žinoma kaip vienas sėkmingiausių švietimo modelių. Yra virtinė knygų ir straipsnių, kuriais remdamiesi švietimo specialistai bando įgyvendinti ir netgi „imituoti“ tai, ką sugebėjo pasiekti suomiai.
Kadangi pati turėjau galimybę studijuoti Belgijoje penkerius metus, žinau, kad aukštojo švietimo kokybė šioje šalyje yra išskirtinai gera, tačiau pradinio ir pagrindinio ugdymo mokytojo profesija, visai kaip ir Lietuvoje, nėra pozityviai vertinama. Būti mokytoju Belgijoje, prestižo atžvilgiu, yra tolygu būti kirpėju ar grožio specialistu, kitais žodžiais – mokytojai vertinami kaip semi-profesionalai. Nepaisant to, kad Belgija pasižymi stipriai išsivysčiusi ekonomine sistema, mokytojai taip pat patiria nepasitenkinimą ir nesijaučia pakankamai įvertinti visuomenėje.
– Pasidalykite, kokias pagrindines problemas pastebėjote dėl mokytojų rengimo Lietuvoje. Jūsų tyrime minima, kad gabiausi mokiniai dažniausiai renkasi gydytojo, teisininko specialybes, o mokytojais nusprendžia tapti ne tokie talentingi. Kaip manote, kodėl?
– Pirmiausia, mokytojais gali tapti prastais rezultatais pasižymintys mokiniai. Švietimo aprūpinimo centro duomenimis, priėmimo balai į pedagogines programas yra praktiškai du kartus mažesni, nei stojančių į populiariausias profesijas (mediciną, ekonomiką ar teisę).
Kita vertus, gabūs mokiniai siekia patekti į konkurencingas, reiklias, iššūkius suteikiančias, profesionalumą ir aukštą atlyginimą garantuojančias studijų programas. Kadangi Lietuvoje į pedagogų rengimo programos yra pakankamai lengva patekti, o mokytojo profesijos prestižas išgyvena krizę, programos pritraukia mokinius, kurie pasižymi intelektinio potencialo stoka, galbūt net demotyvacija mokyti.
– Šiuo metu Lietuvos edukologijos universiteto (LEU), kuris rengdavo išskirtinai mokytojus, nebėra. Dabar įkurta Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Švietimo akademija. Jūsų tyrime atkreiptas dėmesys, kad seniau po pedagogikos studijų mokytojo specialybę rinkdavosi tik 15 proc. absolventų. Jūsų nuomone, ar apskritai reikalinga tokia įstaiga, kuri rengia tik mokytojus? Galbūt tikrai užtenka tik pedagogikos kursų tam tikros srities specialistams?
– Kadangi didžioji dalis Europos valstybių patiria mokytojų trūkumą, yra kuriamos dualaus ir profesinio persikonfigūravimo programos.
Belgijoje, Austrijoje ir Vokietijoje, studentai, pasibaigę specifines kolegijos ar bakalauro studijas ir norintys mokyti, gali pratęsti savo studijas ir įgauti sertifikatus mokyti atitinkamoje savo dalyko srityje. Kuo didesnis mokytojų trūkumas, tuo reikalingesnės tokios programos. Lietuvai ši strategija gali būti priimtina, nes atsirinkus tinkamus žmones ir sudarius jiems patrauklias mokymo sąlygas, mokytojų trūkumas sumažės. Šiuo metu sukurta Lietuvos Švietimo Akademija, kaip vienas iš fragmentinių bandymų, nenuteikia optimistiškai.
Kita vertus, mokantis iš sėkmingiausių švietimo modelių (kaip Suomijos ar Singapūro), tampa aišku, kad ilgalaikė strategija neišvengiamai turi fokusuotis į centralizuotą mokytojų ruošimo sistemą su labai griežtai atsirenkamais studentais, aukštais pasiekimų reikalavimais ir stipria motyvacija rinktis mokytojo profesiją.
– Pastebėjote ir liūdną tendenciją, kad mūsų mokytojai yra vieni iš seniausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių. Kas mums gresia, jeigu nebus kokybiško mokytojų atsinaujinimo? Taip pat, kodėl net 45 proc. dabartinių mokytojų norėtų nebedirbti šio darbo per artimiausius penkerius metus?
– Iš esmės, tai yra grėsmę keliantys signalai, aiškiai nurodantys, kad Lietuvai neabejotinai reikia mokytojų atsinaujinimo. Kadangi Lietuvoje mokytojai yra senesni, nei visoje Europoje (išimtinai Italija taip pat kovoja su šia problema), Lietuva turės pakeisti vieną iš dviejų mokytojų per ateinantį dešimtmetį. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu yra patiriamas norinčiųjų stoti į pedagoginį profesinį išsilavinimą studentų trūkumas ir Lietuvos mokytojų, norinčių palikti savo profesiją, rodiklis yra didžiausias tarp visų EBPO šalių, tampa aišku, kad situacija yra gana beviltiška ir mūsų švietimo sistema yra gilioje krizėje.
Atsakyti į klausimą kodėl beveik vienas iš dviejų mokytojų nori palikti profesiją yra pakankamai paprasta – mokytojai jaučiasi neįvertinti, jaučiamas stiprus satisfakcijos trūkumas. Jų profesijos reputacija, suformuota visuomenės, nėra klaidinga – jų atlyginimas yra nepakankamas, profesinis išsilavinimas mėgėjiškas, o darbo sąlygos sudėtingos.
Pastaruoju metu, susidūrus su globalia pandemija, situacija švietimo atžvilgiu susilaukė stiprių iššūkių. Ypač vyresnio amžiaus mokytojai neturi gebėjimų ir kvalifikacijų sukurti patrauklius ir novatoriškus dėstymo metodus mokiniams, todėl švietimas yra imituojamas. Ateityje, ši rekonfigūracija, identifikuojanti perėjimą iš klasės į skaitmeninį mokymosi modelį, taps vis aktualesnė, todėl neabejotinai jau dabar dėmesį reikia sutelkti į mokytojų ugdymo metodų persikvalifikavimą.
– Daug kalbama, kad mokytojų atlyginimai yra per maži. Vis dėlto, ar tikrai tai yra vienintelis argumentas, kodėl jaunimas nesirenka šios profesijos? Galbūt iš tikrųjų būti mokytoju nebeatrodo būti taip patrauklu kaip kokios nors įmonės direktoriumi? Gal žinote, ar pakankamai atlyginimai šios specialybės atstovams auga?
– Mano tyrimo rezultatai ir kiti duomenys rodo, kad atlyginimas nėra pagrindinis faktorius lemiantis aukštą mokytojo prestižą. Nors Belgijoje progresinis mokytojų atlyginimo kilimas (augantis su mokymo patirties metais) yra vienas didžiausių tarp EBPO šalių, mokytojai vis vien jaučiasi neįvertinti ir jų profesinė reputacija yra pakankamai prasta. Kita vertus, atlyginimas nėra pagrindinis motyvas mokyti solidžiai vertinamiems Suomijos mokytojams, kurie aiškiai įvardija, kad renkasi profesiją jausdami vidinį pašaukimą. Nepaisant to, Suomijos mokytojų atlyginimas yra didesnis, nei vidutinis šalies atlyginimas.
Vis dėlto tik 11 proc. Lietuvos mokytojų yra patenkinti jiems skiriamu užmokesčiu. Europos Komisijos duomenimis, skirtumas tarp pradedančiojo mokytojo atlyginimo ir mokytojo, turinčio 15 metų patirtį varijuoja labai stipriai Europoje – nuo 7 proc. Lietuvoje ir 116 proc. Portugalijoje. Tačiau atsižvelgiant į EBPO duomenis, nuo 2018 iki 2019, pradedančiojo mokytojo atlyginimas Lietuvoje augo 40 proc., o mokytojo eksperto – 70 proc. Tai yra rimti Lietuvos švietimo ministerijos žingsniai, tačiau reikia nepamiršti, kad didžioji dauguma mokytojų išreiškia nepasitenkinimą jiems skiriamo atlyginimo klausimu.
– Ar jums pavyko nustatyti, kokie yra pagrindiniai kriterijai, kad mokytojo specialybė Lietuvoje vėl taptų prestižine?
– Kaip minėta, tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos mokytojai yra nepatenkinti gaunamais atlyginimais, mokymo sąlygomis ir dauguma iš jų nori palikti savo profesiją.
Būtent dėl to, aktualiausias klausimas yra kaip sukurti mokytojo profesijos patrauklumą? Neabejotinai, pasiūla lemia paklausą ir šios „nepatrauklios“ siūlomos sąlygos, kaip per mažas atlyginimas ir sudėtingos darbo sąlygos, negali pritraukti talentingiausių ir gabiausių, nesvarbu, kokios puikios pedagoginio ruošimo programos būtų sukurtos. Todėl pirmiausia būtina užtikrinti patrauklias darbo sąlygas ir atlyginimą.
Mąstant ilgalaikės prestižo kūrimo perspektyvos atžvilgiu, Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos valstybės, švietimo ministerija pirmiausiai turi adresuoti profesinį mokytojų išsilavinimą, padedantį sukurti autonomiškas ir atsakingas sistemas. Visuomenė organiškai pradės pasitikėti pedagogais, juos vertinti ir gerbti, džiaugtis mokinių rezultatais, nes juos mokys patys talentingiausi.
Kaip perkonfiguruoti profesinio išsilavinimo sistemą, užtikrinant, kad gabiausi norėtų tapti mokytojais? Iš esmės, tapti mokytoju Lietuvoje yra per paprasta: jų profesinis (pedagoginis) išsilavinimas yra nepakankamas ir priėmimo reikalavimai yra minimalūs, todėl pedagoginį išsilavinimą renkasi vieni iš negabiausių.
Singapūre studentams taikomos 50 proc. laukiamo atlyginimo stipendijos ir visai kaip ir Suomijoje, yra organizuojami priėmimo egzaminai, atliekami interviu. Tik mažumai pačių gabiausių pasiseka gauti galimybę studijuoti pedagogines studijas, orientuotas į mokslinio tyrimo ir stiprių profesinių skilčių ugdymą. Mano nuomone, mokytojams Lietuvoje nėra būtina įgauti magistrantūros studijų laipsnį, kaip Suomijoje, nes svarbiausia yra ne studijų metų kiekis, bet jų kokybė.
Reikia klausti iš esmės, kaip sukurti pedagogines studijų programos, kurios būtų konkurencingos, reiklios ir suteikiančios iššūkius patiems gabiausiems.
– Jūsų tyrime pastebėjau, kad lyginote, kokia švietimo sistema geriau koreliuoja su mokinių akademiniais pasiekimais. Kaip supratau, Suomijoje mažiau valstybinio reguliavimo, bet jos moksleivių akademiniai pasiekimai yra tikrai geri. Gal galite paaiškinti, kuo šios valstybės mokymo sistema skiriasi nuo mūsiškės? Lietuva, remiantis jūsų analize, lyg ir po nepriklausomybės atgavimo orientavosi į skandinavišką modelį, bet kas mums nepavyko ir ko taip ir nesugebėjome pritaikyti?
– Iš esmės, decentralizuota suomių švietimo sistema yra pastatyta ant kruopščiai atsirinktų ir pačių talentingiausių profesionalų, kurie pasižymi stipria motyvacija ir idealiais akademiniais gebėjimais. Tik vienam iš dešimties, norintiesiems stoti į pedagoginio ugdymo programas, yra suteikiama ši galimybė. Kadangi yra atsirenkami geriausieji, Suomijos mokytojai, privalantys įgyti magistro laipsnio išsilavinimą, pasižymi stipria autonomija ir visuomenės pasitikėjimu bei pagarba. Standartizuotas testavimas Suomijai yra mažiausiai aktualus tarp visų EBPO šalių. Tokia decentralizuota, stipriu mokytojų pasitikėjimu ir autonomija grįsta sistema leidžia suomiams pasiekti išskirtinių mokinių rezultatų globaliu mastu.
Suomių švietimo sistema taip pat turi nacionalinius valstybinus egzaminus, bet jų mokymas, priešingai, nei Lietuvoje, nėra orientuotas į egzaminus. Mokytojai patys nuosekliai kuria periodinius atsiskaitymus, turėdami tam tikras valstybines gaires, bet orientuojasi į visapusišką dalyko išdėstymą, ne faktų atkartojimą.
Kita vertus, Lietuvoje mokytojai yra linkę atitaikyti savo mokymo modelius prie valstybinių egzaminų, teikti pirmenybę dalykams, kurie bus testuojami ir orientuoti dėstymo metodiką prie faktų atkartojimo ir įsiminimo, o ne visapusiško supratimo ir įsisąmoninimo.
Tarptautinio vertinimo sistemos, kaip PISA, kurios fokusuojasi į skaitymo, matematines ir mokslines įgūdžių žinias, testuoja kritinį ir kūrybinį mąstymą, gebėjimą interpretuoti ir sintezuoti žinias, o ne atkartoti faktus.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva rinkosi sociokultūrinį (skandinavišką) švietimo modelį ir švietimo demokratizaciją, siekiant sugrįžti prie savos kultūros pamato. Lietuvai tapus ES ir EBPO nare, pradėjus dalyvauti globaliuose edukaciniuose standartų vertinimuose ir įsitraukus į globalios edukacijos reformos judėjimą, pradėta skatinti konkurencija tarp mokinių ir mokyklų.
Tuo pačiu, standartizuotas mokymas, siekiant pasiekti aukštus mokinių rezultatus, tapo pagrindiniu prioritetu. Šiuo metu, koegzistuoja du modeliai – sociokultūrinis ir ekonominis. Kita vertus, Suomių švietimo sistema nėra pastatyta ant globalios edukacijos reformos judėjimo pagrindų, jų švietimo modelis yra autentiškas, ir deja, nenukopijuojamas.
– Kaip, jūsų nuomone, suomiams pavyko pasiekti, kad jų šalyje mokytojo profesija būtų taip pat gerbiama kaip gydytojo, inžinieriaus ar ekonomisto?
– Neabejotinai, skatinant ir ugdant mokytojų pabrėžtiną profesionalumą ir stiprų akademinį išsilavinimą, suomiai sugebėjo sukurti stipraus pasitikėjimo ir autonomijos sistemas. „Iš apačios į viršų“ mokytojams suteikiama atsakomybė ir pasitikėjimas leidžia atsisakyti baudžiamosios išorinės atskaitomybės. Mokytojais pasitikima, jais tapti gali tik patys gabiausi, pedagoginės studijos yra sudėtingos, įdomios ir reiklios, o darbas teikiantis pasitenkinimą, nes jie jaučiasi vertinami visuomenės. Šis procesas yra organiškas ciklas, bet iš esmės, svarbiausias suomių sėkmės komponentas yra aukšto kalibro profesionalių pedagogų ugdymas.
– Kuo jums įsiminė švietimo modelis Belgijoje? Jis panašesnis į Lietuvos ar Suomijos?
– Bendrai kalbant, Belgija yra unikali ir labai fragmentuota, decentralizuota šalis, turinti tris (flamandiškai, prancūziškai ir vokiškai šnekančias) bendruomenes.
Šiuo atžvilgiu, decentralizuotas Belgijos švietimo modelis yra panašesnis į Suomijos. Mokytojų profesinio išsilavinimo ir profesijos patrauklumo atžvilgiu taip pat, nes studentų pasiekimai yra geresni ir mokytojų trūkumas ne toks didelis, kaip Lietuvoje.
– Kokias pati įžvelgiate problemas mūsų švietimo sistemoje? Ką daryti, kad iš tikrųjų bent jau ateityje vyktų mokytojų nuolatinis atsinaujinimas? Ar įmanoma kažką padaryti, kad jaunimo išsilavinimas visuomenei rimtai rūpėtų?
– Lietuvoje, kaip ir kitose postsovietinėse šalyse, globalios transformacijos neišvengiamai susiduria su išgyventa totalitarine realybe ir praėjusio socializmo manifestacijomis. Šis perėjimas – iš vienos sistemos į kitą – yra ne mechaniškas, viena ar kita reforma pasiekiamas, uždavinys, bet kompleksiškas ir organiškas procesas.
Lietuvos švietimo kontekste dažnai kalbama apie reformas: „praėjo viena, darysime kitą reformą, galbūt ši susilauks sėkmės.“ Iš esmės, pirmiausia reikia paklausti, kokia yra forma, kurią norime reformuoti? Galbūt dažnai kartojama „reformos“ sąvoka nebereikalinga? Tai yra kvietimas pamąstyti ir analizuoti, suprasti, kad nežinodami, kur esame, toli nenueisime.
Kitas aspektas, nėra poreikio bandyti imituoti kitų šalių švietimo modelių. Lietuvoje yra daug potencialo – paslėpto, kartais bijančio, kartais neišdrįstančio. Tapome EBPO nare tik prieš kelerius metus, todėl reikia nepamiršti ir pasidžiaugti, kad lygiuojamės išvien su stipriausios ir labiausiais pažengusiomis pasaulio švietimo sistemomis.
Aš net neabejoju, kad jaunimo išsilavinimas mūsų visuomenei rūpi ir rūpės vis stipriau. Galbūt ši krizė ir yra atsinaujinimo pradžia?
Šaltinis: delfi.lt