Įspūdinga 1959 m. Ledo bloko ekspedicija – milžiniškas ledo gabalas sausuma nukeliavo 8500 km iš Šiaurės poliaračio iki pat pusiaujo Afrikoje: neįtikėtina, bet skersai kirtęs Sacharą, nešaldomas ledas neištirpo

Neįtikėtina ledo bloko kelionė iš poliaračio iki pusiaujo buvo surengta vieno gamintojo, kuris siekė įrodyti savo gaminio efektyvumą.

1959 m. pavasarį 3 tonų ledo luitas, pakrautas sunkvežimyje, nukeliavo 8500 kilometrų nuo poliarinio rato krašto iki pusiaujo Centrinėje Afrikoje.

Kelionė, kuri truko keturias savaites, apėmė važiavimą per didžiulę Sacharos dykumą esant 50 laipsnių karščiui. Visą tą laiką nebuvo naudojama jokia šaldymo sistema.

Kelionė buvo reklaminis triukas, kurį surengė norvegų bendrovė „Glassvatt“, gaminusi izoliacinę stiklo vatą, siekdama parodyti, koks geras buvo jų gaminys.

Ledo blokų ekspedicijos idėją 1958 m. rudenį pasiūlė Liuksemburgo radijas, kai jie metė iššūkį nugabenti tris tonas ledo iš poliarinio rato į pusiaują.

Sąlyga buvo ta, kad jokiu būdu negalima naudoti šaldymo. Įsitikinusi, kad niekas negalės to padaryti, stotis paskelbė 100 000 Prancūzijos frankų atlygį už kiekvieną kilogramą, likusį paskirties vietoje. Tai prilygo maždaug 1200 eurų už kilogramą 2009 m. valiuta.

Norvegijos izoliacinių medžiagų bendrovės „Glassvatt“ (šiandien „Glava AS“) generalinis direktorius Birgeris Natvikas pamatė šį pranešimą ir pasiūlė bendrovei priimti šį iššūkį.

Natvikas suprato, kad kruopščiai apvynioję ledą stiklo vata, pagaminta iš stiklo pluošto, ledo tirpimas būtų sumažintas iki minimumo, o bendrovė galėtų uždirbti kelis šimtus milijonų frankų.

„Glassvatt“ pareiškė, kad jie priima iššūkį, ir iš karto kilo ažiotažas visoje Norvegijoje. Žmonės diskutavo, kiek ledo bus prarasta kelionėje, o žiniasklaida spėliojo, kiek bendrovė uždirbo.

Kai Liuksemburgo radijas suprato savo kvailystę ir galimus nuostolius, jie atsiėmė pasiūlymą. Tačiau iki to laiko suplanuota ekspedicija sulaukė tiek daug dėmesio, kad „Glassvatt“ vis tiek nusprendė tai padaryti.

Jie nusprendė, kad ekspedicija bus proga parodyti savo izoliacinės medžiagos kokybę. Kitos įmonės taip pat prisidėjo prie ekspedicijos: „Shell“ tiekė degalus, o „Scania“ – sunkvežimį. Iš viso ekspediciją finansavo rėmėjai iš aštuonių šalių.

Ledas buvo gautas iš ledyno Svartisen, maždaug 40 kilometrų į šiaurę nuo mažo Norvegijos miesto Mo i Rana, esančio į pietus nuo poliarinio rato.

Ekipažas grandininiu pjūklu išpjovė 200 kg blokus ir oru nugabeno juos į miesto centrą, kur jie buvo sulydyti į vieną ledo luitą, sveriantį 3050 kg.

Blokas buvo padėtas į specialiai pagamintą geležinę talpyklą, kuri buvo izoliuota mediena ir stiklo vata. Konteineris buvo padėtas ant sunkvežimio, kuris jį nugabeno iki pusiaujo. Kartu vyko mikroautobusas, gabenantis įrangą ir sedanas su filmavimo grupe.

1959 m. vasario 22 d., 9:15, ekspedicija išvyko iš Mo i Rana.

Visoje Europoje ekspedicija buvo sutikta iškilmingai, kad ir kur jie sustotų. Osle į sunkvežimį buvo pakrauta 300 kg vaistų, kurie turėjo būti pristatyti į ligoninę Lambaréné mieste, netoli galutinio kelionės tikslo, Gabono sostinės Librevilio.

Sunkvežimis važiavo per Helsingborgą Švedijoje ir Kopenhagą Danijoje, kur buvo atvežta daugiau vaistų, ir dar keletą Europos miestų – Hamburgą, Kelną, Hagą ir Briuselį.

Paryžiuje ekspediciją gatvėmis palydėjo policija, o įgulos nariai buvo pakviesti papietauti su meru.

Marselyje sunkvežimis buvo pakeltas į krovininį laivą, kuris jį perplukdė per Viduržemio jūrą. Kai laivas pasiekė Alžyrą, konteineris buvo ištuštintas, kad ekspedicijos nariai apžiūrėtų kiek ledo ištirpo. Nepaisant to sezono neįprastai karšto Europos oro, buvo prarasti tik keturi litrai vandens.

Pirmasis ekspedicijos etapas per Europą buvo lengvas. Tai, kas laukė, pasirodė sudėtinga – didžiulės Sacharos smėlis.

Dar blogiau, Alžyre vyko žiaurus nepriklausomybės karas prieš kolonistus prancūzus. Tokiomis aplinkybėmis Europos ekspedicijai kirsti Alžyrą buvo rizikinga. Tačiau didžiausią pavojų kėlė pati dykuma.

Joje nebuvo kelių, o sunkiai apkrautas sunkvežimis kelis kartus įstrigo smėlyje. Kiekvieną kartą įgulai teko išlipti ir karštoje Saulėje valandų valandas kasti smėlį iš po ratų. Vyrai buvo išsekę. Jų vandens tiekimas buvo ribotas, o temperatūra dažnai per dieną pakildavo iki 50 laipsnių.

Galiausiai, po 27 dienų kelionės, ekspedicija atvyko į galutinę paskirties vietą Librevilį. Beveik visiškai nepažeistas ledo luitas buvo pasvertas – pakeliui jis prarado tik 336 kg, arba 11 procentų pradinio svorio.

Ekspedicijoje išsekę vyrai norėjo grįžti namo. Taigi, kai prezidentas Charlesas de Gaulle’as atsiuntė žinią, kad asmeniškai pasveikins juos po Triumfo arka, jei jie sunkvežimiu grįš atgal į Paryžių, išvargusi įgula atsisakė ir vietoj to išskrido namo.

Pats ledas buvo supjaustytas ir padalintas tarp Afrikos vietinių gyventojų – žmonių, kurie niekada anksčiau nematė ledo. Dalis ledo buvo nuskraidinta namo ir panaudota gėrimuose, kurie buvo pristatyti žurnalistams Osle.

Ekspedicija pasirodė esantis „didžiausias kada nors atliktas reklaminis triukas“ ir tuo metu gana sėkmingas. Tai ne tik pasiekė užsibrėžtą tikslą, bet ir padėjo sukurti didžiulę pasaulinę spaudos informaciją apie įmonę ir jos produktą.

Šaltinis: technologijos.lt