Mokslininkai įspėja – dėl žmonių veiklos mūsų planetoje vykstantys dramatiški pokyčiai artėja prie ribos, kai juos sustabdyti bus nebeįmanoma, o šis dešimtmetis iš esmės nulems, kokioje planetoje gyvensime ir ar joje vis dar bus vietos civilizacijai. Žiūrėdami garsaus britų gamtininko Davido Attenborough dokumentinę juostą „Ties riba. Mokslas ir mūsų planeta“ norėsite save įtikinti, kad tai – tik filmas. Deja, jame kalbinti skirtingų sričių mokslininkai patvirtina, yra 9 kritinės Žemės planetos ribos, nuo kurių priklauso mūsų ateitis, ir 5 iš jų jau peržengėme.
Sukūrėme naują erą
Švedų mokslininkas Johanas Rockstromas kartu su kolegomis daugiau nei dešimtmetį tiria žmogaus daromą įtaką svarbiausioms planetos sistemoms ir siekia nustatyti kritines ribas, kurias peržengus kelio atkurti iki tol buvusį planetos funkcionavimą nebebus. Jis sako, kad esame pirmoji žmonijos karta mokslo dėka informuota apie tai, kad griauname Žemės sistemų stabilumą ir tai atsigręš prieš mus pačius.
Tyrinėdami, kaip pasaulio temperatūra keitėsi per paskutinius 100 tūkst. metų iki žmonijos atsiradimo, mokslininkai pastebėjo, kad vyravo didelė jos kaita – vos per vieną dešimtmetį pasaulio temperatūra galėjo šoktelti nuo + 10 iki – 10 laipsnių Celsijaus. Tačiau ypač mokslininkus sudomino tai, kad temperatūrų svyravimai stabilizavosi tik prieš 10 tūkst. metų ir tuomet prasidėjo nepaprastas, beveik stebuklingai stabilus tarpledyninis periodas. Jis pavadintas holocenu. Jo metu
planetos pasaulinis temperatūros vidurkis svyravo tik tarp – 1 ir + 1 laipsnio Celsijaus.
J. Rockstromas
© Stopkadras
„Toks stabilumas leido mums sukurti pasaulį, kuriame gyvename šiandien“, – sako jis.
D. Attenborough teigia, kad stabili holoceno temperatūra mums sukūrė stabilią planetą: nusistovėjo jūrų lygis, pirmą kartą galėjome džiaugtis nuspėjamais metų laikais ir patikimu oru. Šis stabilumas buvo esminis, kad galėtų atsirasti civilizacija.
Esame pirmoji žmonijos karta, mokslo dėka informuota apie tai, kad griauname Žemės sistemų stabilumą.
J. Rockstromas
„Nuo civilizacijos aušros mes priklausėme nuo planetos stabilumo. Planetos su dviem ledynų kepurėmis, tekančiomis upėmis, miškų skraiste, patikimais orais ir gyvybės gausa. Per holoceną stabili planeta mums suteikė maistą, vandenį ir švarų orą. Tačiau holocenas liko praeityje“, – sako vienas žymiausių pasaulyje gamtininkų.
Anot jo, eksponentiškai augantis žmonijos spaudimas planetai privedė prie to, kad sukūrėme savo pačių geologinę epochą – antropoceną – žmonijos erą. „Dabar mes esame pagrindiniai planetos pokyčių kūrėjai“, – sako D. Attenborough.
D. Attenborough
© Stopkadras
O tie pokyčiai, panašu, nėra tokie teigiami. Didžiosios Britanijos gamtininkas filme teigia, kad pusė pasaulio gyvenamų žemių perorientuotos auginti grūdams ir gyvulininkystei, daugiau kaip pusė vandenynų išžvejoti, o 9 iš 10 žmonių kvėpuoja užterštu oru. Vis dėlto reikšmingiausias ir didžiausią neigiamą įtaką turintis žmonijos poveikis planetai – jos pasaulinė temperatūra pakilo daugiau nei vienu laipsniu.
Švedų mokslininkui J. Rockstromui pavyko nustatyti, kokie kritiniai taškai mūsų planetai padėjo išlaikyti stabilumą holoceno eroje ir kuriuos peržengę rizikuojame visam laikui prarasti planetoje esančią pusiausvyrą.
1. Klimato pokyčiai
J. Rockstromas sako, kad jam, kaip tikram švedui, nuo vaikystės buvo įskiepyta, jog aukščiausia viršukalnė šalyje yra Kebnekaisė. Jis su apgailestavimu pripažįsta, jog šiuo metu taip nebėra. Pastaruosius 50 metų ledynas kasmet susitraukia apie pusmetrį ir tai yra vienas iš įrodymų, kad mūsų planeta šyla.
Ir nors Kebnekaisės ledo tirpsmas pats savaime nepadarys kritinės įtakos planetai, mokslininkas sako, kad dvi ledo kepurės, kurias turime Žemėje – Arktis ir Antarktida – yra itin svarbios siekiant išlaikyti planetos stabilumą: „Nesvarbu, ar kalbame apie Kebnekaisę ar apie Grenlandijos ledynus. Jie visi kartu turi nuostabų sugebėjimą atvėsinti planetą.“
Ledynai
© Stopkadras
Ledynai padėjo išlaikyti mūsų planetos stabilumą atspindėdami atgal į kosmosą kaip tik tiek saulės energijos, kiek reikia.
J. Rockstromas tikina, kad ledynai atspindi 90–95 proc. iš saulės atkeliaujančios šilumos. Šiems ėmus tirpti, jie ima trauktis, o jų pakraščių zonos tampa tamsios spalvos ir ima sugerti saulės šilumą, kuri tirpsmą dar labiau pagreitina. Tokiu būdu priartėjama prie pavojingos ribos, kai vietoje savaiminio planetos vėsinimo ledas pereina į kitą – šildymo – režimą ir būtent tai laikoma vienu iš dramatiškiausių kritinių taškų Žemės sistemoje.
Žemės sistemoje viskas yra susiję, todėl pasiekus kritinį tašką vienoje srityje, jis gali paskatinti ir kitus dramatiškus pokyčius.
R. Winkeiman
„Tai tarsi ant šlaito stovintis traukinys, kuris iš pradžių lėtai pajuda, bet mes paleidžiame stabdžius ir jis įsibėgėja, tampa vis greitesnis ir greitesnis ir kažkuriuo metu mes tiesiog prarandame kontrolę“, – sako švedų mokslininkas.
Profesorius Jasonas Boxas, atliekantis geologinius Danijos ir Grenlandijos tyrimus, paaiškina, kad kuo ledynas yra aukštesnis, tuo jo viršūnėje yra šalčiau. Ledynui tirpstant jo viršūnė žemėja, o kuo žemiau – tuo temperatūra didesnė. Taigi ledynas ima tirpti dar sparčiau. Profesoriaus teigimu, kuo labiau ledas tirpsta ir traukiasi, tuo šaltesnis klimatas turi būti planetoje, kad jį sustabdytume. Vis dėlto, anot jo, šiandien klimatas Grenlandijos ledynams jau yra per šiltas.
Ledynai
© Stop kadras
„Dėl dabartinio klimato Grenlandija jau peržengė kritinį slenkstį ir šiuo metu praranda 10 tūkst. kubinių metrų ledo per sekundę. Ar Grenlandija jau prarasta? Galime sakyti, kad taip“, – teigia Jasonas Boxas.
Manoma, kad Grenlandijos ledynų tirpsmas 7 metrais pakels pasaulio jūrų lygį. Mokslininkai kalba, kad Antarktidoje situacija ne ką geresnė. Ištirpę vakarų Antarktidos ledynai jūrų lygį pakeltų daugiau kaip 5 metrais, o ištirpus rytų Antarktidoje esantiems ledynams, jis kiltų dar 50 metrų.
Potsdamo klimato kaitos tyrimų instituto Vokietijoje profesorė Ricarda Winkeiman atkreipė dėmesį į itin reikšmingą faktą. Ji sako, kad Žemės sistemoje viskas yra susiję, todėl pasiekus kritinį tašką vienoje srityje, jis gali paskatinti ir kitus dramatiškus pokyčius.
„Galite tai įsivaizduoti kaip domino žaidimą. Jei vieną domino kauliuką nuversite, sugrius visa eilė“, – sako ji.
Žinoma, kad planetą šildo į atmosferą patenkantis anglies dioksidas. Holoceno eroje anglies dvideginio koncentracija atmosferoje buvo pastovi, tačiau viskas pasikeitė prasidėjus industrinei revoliucijai. D. Attenborough sako, kad 1988 metais peržengėme 350 anglies dioksido dalelių koncentraciją milijone oro dalelių: „Tai buvo momentas, kai kirtome pirmąją kritinę ribą ir šiuo metu esame dar toliau už jos.“
450 anglies dioksido dalelių milijone oro dalelių laikoma kritiniu tašku, kuris gali paskatinti negrįžtamus pokyčius.
J. Rockstromo paskaičiavimais, šiuo metu esame viršiję 415 anglies dioksido dalelių koncentraciją milijone oro dalelių. Anot jo, to pasekmes jau matome: dažnėja sausros, karščio bangos, potvyniai, miškų gaisrai, spartėja ledynų ir amžinojo įšalo tirpsmas.
Žmonės
© Stopkadras
Vis dėlto ties šia riba žmonija nesustojo ir, kaip sako mokslininkas, sparčiai juda prie 450 dalelių anglies dioksido ribos. 450 anglies dioksido dalelių milijone oro dalelių laikoma kritiniu tašku, kuris gali paskatinti negrįžtamus pokyčius.
„Paprastai sakant, planetos klimato kritinis taškas yra lygus 1,5 laipsniams Celsijaus. Yra daugybė įrodymų, kad labai rizikuosime, jei leisime klimatui sušilti daugiau nei ši riba. Šiandien mes jau esame ties 1,1 laipsniu Celsijaus ir labai greitai judame link 1,5 laipsnių. Jei nenorime peržengti šio kritinio taško, per 30 ateinančių metų privalome visiškai nustoti naudoti iškastinį kurą“, – tikina mokslininkas.
2. Natūralios buveinės
Pirmas biosferos kritinis taškas – tai, kaip mes keičiame natūralias buveines. To pavyzdžiu galėtų būti viena iš didžiausių planetos laukinės gamtos buveinių – Amazonės džiunglės. Jas tyrinėjantis didžiausio valstybinio universiteto Brazilijoje, San Paule, profesorius Carlosas Nobre sako matęs, kaip atrodė nepaliesti Amazonės miškai dar 1971–1972 metais. Anot jo, nuo tų laikų daug kas pasikeitė – dideli šių miškų plotai buvo iškirsti dėl gyvulininkystės ir sojų auginimo.
Amazonės džiunglės
© Stopkadras
1988 m. C. Nobre kartu su kitais mokslininkais pradėjo eksperimentą, kokio iki tol nebuvo. Jis ėmė tirti, kaip Amazonės miškai susikuria savo klimatą. Surinkti duomenys parodė ne itin džiuginančius rezultatus – dideli Amazonės miškų plotai baigia išdžiūti.
„Amazonėje sausasis periodas trunka ne ilgiau kaip 3 mėnesius, tačiau dėl šylančio klimato ir miškų naikinimo, kurį lemia žmonių veikla, konkrečiai – gyvulininkystė ir sojų auginimas – sausasis sezonas šiuose miškuose nuo 1980 m. per dešimtmetį prailgėja šešiomis dienomis“, – tikina profesorius.
Amazonės džiunglės per ateinančius 30 metų į atmosferą gali išskirti 200 milijardų tonų anglies dioksido.
C. Nobre
Kadangi Amazonės miškų plotai naikinami, jų sugebėjimas perdirbti vandenį ir sukurti lietų sausuoju sezonu taip pat prastėja. Jei sausasis sezonas šiuose miškuose užsitęs daugiau kaip 4 mėnesius, džiunglių medžiai žus, o jų vietą užims savana.
Nesustabdomi džiunglių savanėjimo procesai, C. Nobre teigimu, gali prasidėti iškirtus 20–25 proc. šių miškų. Tai savana galėtų paversti nuo 50 iki 60 proc. Amazonės džiunglių. Šiuo metu jau esame praradę apie 20 proc. Amazonės atogrąžų miško.
Savanėjimas
© Stopkadras
Džiunglėms tapus savana, daugybė medžių žus, o į atmosferą išsiskirs anglies dioksidas. C. Nobre paskaičiavimais, Amazonės džiunglės per ateinančius 30 metų į atmosferą gali išskirti 200 milijardų tonų anglies dioksido. „Mes esame labai arti kritinio taško“, – sako jis.
Tačiau kalbant apie kritinę ribą, svarbios ne tik Amazonės. Mokslininkai sako, kad praradus vos 25 proc. pasaulio miškų mes gerokai padidintume tikimybę peržengti itin pavojingą ribą, po kurios pokyčiai taps nebesustabdomi.
3. Masinis rūšių išnykimas
Bioįvairovė laikoma itin svarbia sveikos ekosistemos, nuo kurios priklauso ir žmogus, dalimi. Tarpvyriausybinės bioįvairovės ir ekosistemų paslaugų platformos ekologė dr. Anė Larigauderi sako, kad šiandien gamta yra nualinta labiau nei kada nors žmonijos istorijoje.
Anė Larigauderie
© Stopkadras
„Iš 8 mln. gyvūnų ir augalų rūšių, 1 mln. gresia išnykti. Jei ir toliau nieko nekeisime, galime prieiti prie šeštojo masinio rūšių išnykimo“, – sako ji.
Gepardai
© Stopkadras
D. Attenborough skaičiuoja, kad vos per 50 metų išnyko 68 proc. laukinių gyvūnų populiacijos: „Mes esame pusiaukelėje link biologinės įvairovės krizės.“ Jo teigimu, šiandien iš visų Žemės planetoje esančių paukščių, tik 30 proc. yra laukiniai, o iš visų čia gyvenančių žinduolių – laukiniai gyvūnai sudaro tik 4 proc.
Iš 8 mln. gyvūnų ir augalų rūšių, 1 mln. gresia išnykti.
A.Larigauderi
Švedų mokslininkas J. Rockstromas sako, kad kritinis momentas, kai jis suvokė, kad bioįvairovė yra milžiniškame pavojuje buvo laikraštyje perskaityta žinutė, kaip Jungtinės Karalystės mokslininkai keliauja į Švediją parsivežti kamanių motinėlių. Kamanės laikomos pagrindinėmis pasėlių apdulkintojomis. Laikoma, kad Jungtinėje Karalystėje jos išnyko apie 1990-uosius. Vabzdžiai yra itin svarbi ekosistemos dalis – nuo jų apdulkinimo priklauso apie 70 proc. pasaulio pasėlių rūšių.
Žirafos
© Stopkadras
J. Rockstromas įsitikinęs – laikas suprasti, kad bioįvairovė yra tai, ką reikia išsaugoti visai ne dėl jos grožio ar moralinės atsakomybės. Ji yra pagrindinis mūsų visuomenės funkcionavimo elementas. Anot jo, mes pasiekėme kritinį tašką ir rizikuojame prarasti planetos gyvūnų rūšis bei sunaikinti jos ekosistemą.
4. Gėlo vandens ištekliai
Gėlas vanduo yra būtinas ne tik žmogaus, bet ir ekosistemų egzistavimui. Švedų mokslininkas J. Rockstromas tikina, kad žmogus kasdien sunaudoja kur kas daugiau gėlo vandens nei manome – vienam asmeniui kiekvieną dieną vandens reikia net 3 tūkst. litrų.
„Pasakysite, kaip tiek daug gali būti? Taip, mums reikia tik 50 litrų vandens higienai palaikyti ir numalšinti troškulį. Turtingame pasaulyje žmonės sunaudoja dar 100 litrų vandens skalbimui ir namų ruošai, dar 150 litrų reikia pramonei. Tai sudaro 300 litrų. Bet likusi dalis – maždaug 2500 litrų – reikalinga maistui užauginti“, – tikina jis.
Vienam asmeniui kiekvieną dieną vandens reikia net 3 tūkst. litrų.
J. Rockstromas
J. Rockstromas teigia, kad kol kas dėl gėlo vandens dar nesame atsidūrę rimtoje krizėje, tačiau labai sparčiai judame kritinio taško link.
5. Fosforo ir azoto naudojimas
Kita problema, kurią įžvelgia mokslininkai, yra perdėtas trąšų naudojimas J. Rockstromas prisimena visą vaikystę sėkmingai žvejojęs Baltijos jūroje ir vos per valandą prigaudydavęs tiek daug menkių, kad pristigus vietos valtyje žvejybą tekdavo nutraukti. Šiandien jis pripažįsta retai sutinkantis žvejį, bandantį laimę šioje jūroje.
Jam antrina ir Didžiosios Britanijos gamtininkas, anot jo Baltijos jūroje kadaise dominavo plėšriosios žuvys – menkės, tačiau dėl perteklinės žvejybos daugybė žuvų išnyko, o dėl iš ūkininkaujamų laukų į jūrą suplaukiančių trąšų ji tapo labiausiai užteršta jūra pasaulyje.
Anot jo, šiandien žemdirbystėje naudojama daugiau trąšų, nei augalai gali sugerti, o likusi dalis yra nuplaunama į upes, kuriomis pasiekia jūras ir vandenynus. Taip svarbiausi pasaulio vandens telkiniai tręšiami ir ima auginti milžiniškus dumblių plotus. Šis procesas vadinamas eutrofikacija. Jo apraiškų mokslininkai aptinka ir vandenynuose, kuriuose dėl to jau yra susidariusios negyvosios zonos.
Vandenynų eutrofikacija, filme kalbintų mokslininkų teigimu, galimai prisidėjo prie vieno iš 5 ankstesnių masinių rūšių išnykimo. Šiuo metu negyvosios zonos vandenynuose išsiplėtė ir dengia dešimtis tūkstančių kvadratinių kilometrų bei kelia rimtą grėsmę ekosistemoms.
6. Vandenynų rūgštėjimas
Koralų rifus studijuojantis profesorius Teris Hughesas sako, kad kai anglies dioksidas patenka į atmosferą apie trečdalis jo nusėda į vandenynus ir keičia jų pH iš šarminio į rūgštinį. Tai vadinama vandenynų rūgštėjimu.
T. Hughesas
© Stopkadras
Mokslininkas sako, kad labiausiai pažeidžiami yra šaltesni vandenys. Per kelis pastaruosius dešimtmečius vandenynai tapo 28 proc. rūgštesni. Šie procesai ypač neigiamai veikia organizmus, kuriems yra reikalingi karbonatai skeletui auginti: moliuskus, midijas, austres ir kt.
Koralų rifas
© Stopkadras
Besikeičiantis vandenynų pH, mokslininko teigimu, gali lemti dar vieną masinį rūšių išnykimą.
7. Žmonijos sukeliama tarša
Prie veiksnių, kurie stumia mūsų planetą link pražūties, mokslininkai priskyrė ir žmonijos sukeliamą taršą. Į šią kategoriją patenka viskas nuo radioaktyvių atliekų, organinių teršalų, sunkiųjų metalų iki mikroplastiko. Skaičiuojama, kad žmonija sukūrė 100 tūkst. naujų medžiagų, neegzistavusių iki jos atsiradimo ir galinčių turėti katastrofiškų pasekmių aplinkai.
Atliekos
© Stopkadras
Tiesa, mokslininkai dar nežino, kur yra žmonijos sukeliamos taršos kraštutinė ribą, po kurios sugrįžti atgal nebebus įmanoma. Galbūt mes jau esame ją peržengę, o galbūt sparčiai judami šios ribos link.
8. Oro tarša
Filme mokslininkai skaičiuoja, kad 75 proc. oro taršos kyla dėl iškastinio kuro deginimo. Kalifornijos universiteto profesorius Veerabhadranas Ramanathanas sako, kad taršą mes matome kaip „miglotą dangų“. Taršos dalelės sulaiko saulės šviesą ir išskaido ją lyg veidrodžiai. Jos lemia tai, ką mokslininkai vadina „globaline prieblanda“.
V. Ramanathan
© Stopkadras
V. Ramanathan teigia, kad dėl to, jog šios dalelės sulaiko saulės šviesą, kuri yra didžiulis energijos šaltinis, veikiantis planetos temperatūrą, planeta yra vėsinama. Tačiau jis siūlo neskubėti džiaugtis. Pasirodo, šis efektas užmaskuoja realią situaciją ir mes negalime iki galo įvertinti, kokią neigiamą įtaką daro šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
Oro tarša
© Stopkadras
D. Attenborough sako, kad dėl oro taršos kasmet miršta apie 7 milijonai žmonių, o kiekvieno iš mūsų gyvenimas sutrumpėja 3 metais. Kol kas nėra moksliškai apibrėžta, kur yra šios ribos kritinis taškas, tačiau V. Ramanathan sako, kad jei kasmet dėl šių dalelių ore miršta per 7 mln. žmonių, galime sakyti, kad riba jau peržengta.
9. Ozono sluoksnis
Ozono sluoksnis saugo planetą nuo Saulės ultravioletinės spinduliuotės, kuri tiesiogiai veikia mūsų DNR ir lemia tokias mirtinas ligas kaip odos vėžys. Anot D. Attenborough, 1980 m. Antarktidoje aptikta ozono skylė sukėlė globalią paniką ir būtent tai įtikino tautas atsisakyti ją skatinančios chemijos bei išspręsti susidariusią problemą.
Šis pavyzdys, mokslininkų nuomone, suteikia vilties, kad žmonija gali rasti valios ir būdų sustabdyti neigiamus pokyčius planetoje, kuriuos patys paskatino.
Laikas veikti
Dėl ozono sluoksnio, gėlo vandens atsargų ir vandenynų rūgštėjimo kol kas esame saugioje zonoje, tačiau klimato kaitos, natūralių buveinių, bioįvairovės bei trąšų naudojimo kritinės ribos jau yra peržengtos. Tiesa, vis dar nežinome, kur yra oro ir žmonijos sukeliamos taršos kritinis taškas ir ar jau esame jį peržengę.
2020–2030 m. yra lemiamas dešimtmetis žmonijos ateičiai.
J. Rockstromas
Vis dėlto, kad ir kokia dramatiška situacija bebūtų mūsų planetoje, filme suteikiama vilties, kad švedų mokslininko J. Rockstromo atrasti 9 Žemės sistemos lūžio taškai žmonijai parodys ir kelią atgal.
D. Attenborough sako, kad svarbiausias prioritetas šiuo metu – sumažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje iki nulio ir stabilizuoti globalinę temperatūrą ties žemiausia įmanoma riba. Negana to, privalome surinkti jau atmosferoje esantį anglies dvideginį. Tiesa, tai padaryti galima kur kas paprasčiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ir prie to prisidėti gali kiekvienas. Gamtininkas sako, kad turime sodinti daugiau medžių.
Vėjo jėgainė
© Stopkadras
Kitas taip pat paprastas būdas atkurti planetos stabilumą – pereiti daugiausiai prie augalinės mitybos: daugiau vartoti vaisių, valgyti mažiau raudonos mėsos. Toks pokytis žmonijai ne tik leistų gyventi sveikiau, bet ir prisidėtų prie klimato, bioįvairovės ir gėlo vandens išteklių stabilizavimo.
D. Attenborough siūlo visiems pasistengti kuriant planetą be atliekų. Tam, jo teigimu, privalome taikyti žiedinę ekonomiką, kuri atliekas leidžia panaudoti naujų gaminių kūrimui.
J. Rockstromo teigimu, remiantis šiandien turimais moksliniais įrodymais, 2020–2030 m. yra lemiamas dešimtmetis žmonijos ateičiai, taigi atėjo metas veikti.
Šaltinis: delfi.lt