Šalies gamtinės sąlygos jeigu ir nevaidina lemiamo vaidmens kare, tačiau tikrai turi didžiulės įtakos tam tikrų veiksmų trukmei ir jų pabaigai. Pavyzdžiui, Kyjivą per pusę skeliantis Dnipras su į jį įtekančia Desna iki šiol padėjo gelbėti Ukrainos sostinę nuo okupantų nagų. Tuo tarpu Lietuvoje, ko gero, ne tiek ir daug rastume miestų, kuriuose gamta padėtų gintis nuo priešų – ir tik todėl, kad turime itin gerai išplėtotą kelių infrastruktūrą.
Šveicarijos sąlygos – idealios karo atveju
Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto mokslininkas Ričardas Skorupskas portalui LRT.lt aiškino, kad tie, kurie planuoja karinius taktinius veiksmus šalies teritorijoje, turi turėti preliminarius žemėlapius, kur praeinamumas yra didelis, geras, vidutinis, blogas ir nepraeinamas. Tokie žemėlapiai yra bendro pobūdžio, nelabai detalūs. Visos NATO šalys turi turėti tokio tipo žemėlapius.
Kare gamtinės sąlygos turi itin daug reikšmės, tačiau viskas priklauso nuo to, kokia technika naudojama. Kalbant apie aviaciją, tolimojo nuotolio raketas, savaime suprantama, kad nėra labai svarbu, kokios sąlygos susiklosčiusios ant žemės, net ir meteorologiniai reiškiniai neturi lemiamos įtakos. Vis dėlto antžeminiams veiksmams, nuo kurių ir priklauso pokyčiai visuomenėje, gamtinės sąlygos yra itin svarbios.
„Gali būti daug aspektų. Pirmas – žemės paviršiaus pobūdis. Kalnai, lyguma ir pan. Kiek teko kalbėti su kariais, Lietuva traktuojama kaip lygumų kraštas. Pasauliniame kontekste tai lygumos, tačiau yra labai daug skirtumų, kurie lemia didesnį arba mažesnį praeinamumą. Kalnų nėra. Tai realios kliūtys, kalnų grandinės, per kurias pratęstos komunikacijos linijos: tuneliai, perėjos ir pan. Jeigu tunelio nėra, praeinamumas prapuola, karinė technika judėti negali.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Pavyzdžiui, Šveicarija yra tas idealus atvejis, kur valstybė, esant reikalui, gali visus tunelius užsiversti, užsidaryti. Pasidaro uždaras slėnis, patekti galima tik pėsčiomis arba su aviacija, tiesiogiai patekti labai sunku. Lygumoje tokių kliūčių nesukursime“, – dėstė R. Skorupskas.
Lemiamą vaidmenį vaidina kelių infrastruktūra
Lietuvoje yra visiškos agrarinės lygumos, beveik bemiškės ir horizontas matomas 2–3 kilometrus, sakė mokslininkas. Tokios sąlygos yra gana palankios judėjimui ir technikos permetimui. Nekalbant apie kelius.
„Šiaurės rytų, pietryčių Lietuvoje yra aukštumos, kur reljefas kalvotas, stipriai mozaikiškas ir komplikuotas. Jeigu būtų plikas, tuomet lengviau įveikiamas. Bet kadangi jis margas augalijos prasme, vienoje vietoje kalvelė, miško nėra. Kitoje vietoje papėdė, bala ir miškas auga. Atsiranda daug mažų izoliuotų erdvių ir jos komplikuoja technikos judėjimą ir panašiai. Tačiau taip yra tada, kai neturime komunikacijos linijų. Nes dabartiniame kare lemiamą vaidmenį vaidina komunikacijos: keliai, geležinkeliai ir pan.
Ką parodė paskutiniai veiksmai, prasidėję vasario pabaigoje? Tai, kad niekas nejuda laukais, visi eina greičiausiu būdu. Judėjimas keliu tikslo pasiekimą sutrumpina labai žymiai. Jeigu judėsi lauku, sugaiši 4 kartus ilgiau ir neaišku, kokios kliūtys tavęs lauks. Kelias įtvirtintas, sausas, išvažiuojamas bet kuriuo metų laiku“, – kalbėjo VU geografas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Karinę techniką pristabdyti gali nebent tiltų naikinimas per upes ar kitokias vietoves, kurios neturi aplinkkelių. Tuomet priešas turi organizuoti persikėlimą kitaip, o tai užtrunka.
Pasak mokslininko, kalnuose kelių iš vieno slėnio į kitą nėra daug. Dažniausiai tėra vos keli, juos atkirsti paprasta, šitaip galima izoliuoti nemažą šalies dalį. Lietuvoje tuo tarpu kelių yra labai daug: yra magistralinis kelias, asfaltuoti krašto keliai, įvairūs smulkesni, todėl jei ne vienu, tai kitu galima pravažiuoti.
„Kalvotos teritorijos priešui kelia daug problemų, o kovojantiems, pažįstantiems tas vietas, yra didžiulis privalumas. Nes jie žino, kaip galima sausai išvažiuoti, neįklimpti, nepaskęsti ir pan. Tos vietos istoriškai kartojasi. Nuo kryžiuočių žygių žmonės rinkdavosi patogiausiai praeinamas vietas. Per pelkynus niekas neidavo“, – aiškino R. Skorupskas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Gamtiniu požiūriu rusai karą pradėjo pačiu nepalankiausiu metu
Nors oro atakos gali pasiekti bet kokias vietoves, siekiant užimti kažkokias teritorijas jos nepasiteisina, mat jos yra skirtos tam tikriems strateginiams objektams sunaikinti, pavyzdžiui, oro uostams, elektrinėms, infrastruktūrai. Tačiau norint įgyvendinti perversmą kitoje valstybėje, antžeminiai veiksmai – neišvengiami.
„Okupuoti oro atakomis neišeina, gali užsiimti tik terorizmu. Galiausiai turi vykti antžeminis judėjimas“, – pastebėjo geografas.
Jis įvardijo, kad antžeminiame kare svarbus žemės paviršius įvairiomis meteorologinėmis sąlygomis, nes tai formuoja nepalankius derinius. Pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį, kai pašalas eina, pažliunga molingas dirvožemis, o sunkiajai karinei technikai tai yra neišvažiuojamas paviršius – jeigu reikia riedėti per laukus, klimpsta ir traktoriai, ir 40–70 tonų sveriančios karinės mašinos. O štai smėlynais galima važinėti visais metų laikais.
„Tie, kas planavo karą, gamtiniu požiūriu jį pradėjo pačiu nepalankiausiu metu. Nesakau, kad jie kvailai pasielgė, greičiausiai jų planai kitokie buvo. Tai parodo, kad „jokio skirtumo tas laikas, vis tiek mes keliais važiuosim, padarysim, ką reikia, ir viskas bus sėkmingai“. Bet kai strategiškai nepavyko tais keliais prasibrauti, tiltus per upes susprogdino, judėjimas buvo pristabdytas. Tuomet jie rinkosi alternatyvius kelius, judėjimą per laukus.
Daug tokių atvejų buvo Ukrainoje kovo mėnesį, kai technika klimpo laukuose. Užklimpdavo iki pusės, ir viskas, judėti neįmanoma nei pirmyn, nei atgal, ištraukti negali, nes kitas lygiai tokioje pačioje padėtyje. Tai techniką paprasčiausiai palikdavo. Čia yra gamtinių sąlygų poveikis ir nemanau, kad šiame konflikte jis nebuvo reikšmingas. Nes atsižvelgiant į šias sąlygas planuojamos visos strateginės puolimo kryptys“, – tvirtino mokslininkas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Pasak R. Skorupsko, įdomiausias yra Kyjivo atvejis. Viena kryptis nuo Černihivo tarp dviejų upių – kelias eina tarp Desnos ir Dnipro. Už Desnos vyko judėjimas sostinės link, taip pat ir per Černobylio zoną. Mokslininkas įvardijo, kad šios kryptys karinės technikos judėjimui – pačios nepalankiausios.
„Nuo kelio nusukus pavasario metu, ten – balos, upės plačiai išsiliejusios, drėgna. Ten – ne Ukrainos pietūs. Gamtinės sąlygos šįkart turėjo labai daug įtakos. Upės patvinusios tuo metu, vasarą įprastą upelį pervažiuotų, o pavasarį tai tapo neįveikiama kliūtimi“, – kalbėjo R. Skorupskas.
Priešai slėpsis po medžių lapais
„Ukrainoje taip pat nėra daug kalvų, tačiau skiriasi augalija. Į šiaurę ir rytus nuo Kyjivo, Sumų ir Charkivo regione yra nemažai miškų ir pelkių. O tuo tarpu pietinėje dalyje daugiau stepinė zona“, – sakė mokslininkas. Taktiškai veikti, anot jo, patogiau ten, kur daugiau medžių. Jeigu plyti lapuočių miškai, tuomet šios zonos pavasarį permatomos. O pietuose net ir to nėra, tik nedidelės miškingos apsauginės juostos.
„Tie, kas slepiasi, tai daro ne laukuose. Jie slepiasi apsauginėje juostoje. Tie, kas ieško, žino, kad laukuose niekas nesislėps. Jeigu vykdo žvalgybą, žino, kad reikia skristi ne padrikai, o būtent per tas juostas. Laukuose puikiai pamatai vėžes, kurios kažkur veda, dažniausiai į artimiausią apsauginę juostą. Ten atseki, kas slepiasi, orientuoji ugnį“, – dėstė R. Skorupskas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Taip išeina, kad pačios Ukrainos teritorijos gamtinės sąlygos ir reljefas yra palankūs ir jiems patiems, ne tik priešui. Jeigu būtų itin dideli miško plotai, tuomet situacija gerokai pasunkėtų. Vis dėlto gamtinės sąlygos keičiasi, vasara ant nosies, žemės dangos pobūdis keičiasi ir pravažumas padidės. Kita vertus, padaugėja lapijos.
„Daug kas pabrėžia, kad kai lapija atsiras, net ir stepių ir miškastepių regione taps lengviau judėti tiek priešo pajėgoms, tiek besiginantiems. Apsauginės juostos be lapijos yra kiaurai permatomos, ten pasislėpti sudėtinga. Kai sulapoja, galima judėti nepastebimai, lengviau nusigauti ten, kur reikia. Stepių zonoje, kur nėra upių, ypač pietų Ukrainoje, Chersono srityje, yra lygūs laukai iki horizonto. Jeigu ten judi, faktiškai esi be priedangos, neturi galimybės pasislėpti ir gali būti nesunkiai aptiktas. Dėl to ten kontrpuolimus rengti yra komplikuotas reikalas“, – aiškino R. Skorupskas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Vilniaus situacija – nepavydėtina
Kyjivui šįkart tikrai pasisekė, nes dėl palankios gamtinės aplinkos į miestą beliko tik vienas įvažiavimas, visi kiti – užblokuoti. Tačiau Vilnius, deja, būtų lengvas taikinys, nes jam užimti didelių kliūčių nėra.
„Tai, kas yra aplink miestą, šiuo atveju daugiau lemia negu pats miestas. Miestas yra pilnas koridorių, privažiavimų. Magistralė iš vienos pusės, kitos, iš visur patogūs privažiavimo keliai. Kyjivo atveju, pagal miesto dydį ir gyventojų skaičių, keliai yra daug siauresni, mažesni ir pan. Mes turime geriau išplėtotą kelių sistemą negu Kyjive. Ten nedaug aplinkkelių, jie nėra platūs, mažas automobilių skaičius“, – sakė VU geografas.
R. Skorupsko teigimu, tai, kaip sudėtinga priešui būtų užimti vienus ar kitus mūsų miestus, priklauso nuo pasipriešinimo.
„Miestas kaip antropogeninis darinys yra sudėtingas. Jis savo sudėtingumu prilygsta mažiems kalnams, o jeigu dar yra gynyba, tai priešui sudėtinga. Šeimininkas viską žino, o priešas labai daug ko nežino, mato tik išorę. Miesto sąlygomis, įskaitant pastatus, kelių tinklus, gamtinėmis sąlygomis galima daug ko pasiekti, bet jeigu pasipriešinimo niekas neparodo, tai bet kokį miestą galima lengvai užimti“, – tvirtino mokslininkas.
Rusijos karas prieš Ukrainą / AP nuotr.
Baltijos šalių kontekste mūsų sostinės padėtis strategiškai taip pat nėra palankioje vietoje. Esame viso labo tik per 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Ryga ir Talinas – sunkiau pasiekiami. Todėl mūsų atveju priešas gali į Vilnių atkeliauti per mažiau negu valandą nuo Baltarusijos ir galbūt net nespėtume atitinkamai sureaguoti.
„Tam, kad Kyjivą pasiektum iš Rytų, reikia kokių 5 dienų. Šįkart puolimui buvo pasirinktas pats artimiausias maršrutas, Baltarusijos dėka. Nuo pasienio mažiausias atstumas tiesiąja apie 90-110 kilometrų. Nuo Černihivo pusės jau 160 kilometrų susidaro. Jeigu būtų puolę nuo Sumų krypties, apie Kyjivą net nebūtų pagalvoję, jokių šansų. Kai spėji sureaguoti, sustabdai puolimą. Vis dėlto Ukrainoje vyko 8-erių metų pasiruošimas, tad įgūdžių jie turėjo ir nemanė, jog viskas paprastai baigsis, buvo pasiruošę. Jeigu būtų toks pirmas kartas, tai rezultatais nesidžiaugtume“, – svarstė R. Skorupskas.
Šaltinis: lrt.lt