„Iš pradžių įsivaizdavau, kad tai viena iš daugelio paveiktų šalių. Tačiau bendraudamas su žemės ūkio darbininkais, žvejais, turizmo sektoriaus darbuotojais supratau, kad mano šalyje vyksta kažkas labai blogo“, – apie atradimą, jog Italija yra bene labiausiai klimato krizės veikiama šalis Europoje, pasakoja Stefano Liberti. Jis – ne tik įvairiems Italijos leidiniams rašantis žurnalistas, bet ir daugybe apdovanojimų įvertintas dokumentinių filmų kūrėjas.
Stefano Liberti plačiai nušvietė maisto pramonės poveikį planetai ir pasakojo migrantų istorijas lietuviškai išverstoje knygoje „Į pietus nuo Lampedūzos“.
Tačiau pastaraisiais metais visą dėmesį žurnalistas skiria klimato krizės padariniams 60 milijonų gyventojų turinčioje gimtojoje šalyje. Juos aprašo paskutinėje, 2020 metais išleistoje knygoje „Terra bruciata“ (lietuviškai „Išdeginta žemė“): kaip beveik trečdaliu sumenko Alpių ledynai, kaip džiūsta didžiausia upė, o į jos deltą plūsta sūrus jūros vanduo, kaip keičiasi sparčiai kaistančios Viduržemio jūros ekosistema ir dažnėja stiprios audros.
Ši vasara Italijoje buvo ypatingai karšta, kai kuriuose regionuose ilgą laiką nelijo. S. Liberti sako, kad šiuo metu padėtis yra labai bloga. Šiaurės Italijoje nelijo 6 mėnesius. Didžiausia Italijos upė ir kitos, į ją įtekančios upės, išdžiūvo. Šie metai yra ypatingai sausi.
Bet tai tėra dalis paskutinių 20-ties metų tendencijų. Italijos klimato modelis keičiasi, mokslininkai vadina Italiją karštuoju klimato krizės tašku. Tai vieta, kur klimato krizės poveikis yra stipresnis ir aiškesnis negu bet kur kitur. Taip yra dėl geografinės padėties: Italija yra apsupta Viduržemio jūros, o ši jūra kaista daug sparčiau nei kitos jūros ir vandenynai.
Stefano Liberti / Valeria Brigida nuotr.
Iš kaistančios jūros į atmosferą patenka vis daugiau energijos, todėl karštesnes vasaras ir daugiau ekstremalių orų reiškinių rudenį bei žiemą.
„Mes esame klimato krizės epicentras. Tačiau tai nėra svarbi tema viešosiose diskusijose. Žmonės jaučia karštį, bet politikai šiai problemai neteikia daug dėmesio.
Nors tai be abejo gyvybiškai svarbi problema. Jei nebeturėsime vandens, mūsų žemės ūkis, energijos gamyba, visų mūsų išgyvenimo šaltiniai bus paveikti“, – sako klimato žurnalistas.
Šiaurės Italija yra labai žemdirbiškas kraštas. Po upės lygumose auginami ryžiai, kukurūzai, ten yra daug galvijų.
„Visa tai be vandens užauginti yra sudėtinga. Ryžiams, kaip žinote, reikia patvenkti laukus. Be vandens to nepadarysi“, – paaiškina S. Liberti.
Klimato žurnalistas pasakoja, kad kai kuriems regionams, savivaldybėms pradėjus normuoti vandenį, imta aršiai diskutuoti apie tai, kas turi teisę nuspręsti, kaip normuoti vandenį. Kitaip sakant, kalbama apie tai, kas gali naudotis vandeniu, kai jo trūksta.
Pagal įstatymą, pirmenybė teikiama civiliams, po to – žemės ūkiui, tada – energijos gamybai, galiausiai – pramonei.
Klimato kaita. Vandens trūkumas / Shutterstock nuotr.
Bet, žinoma, skirtingos suinteresuotos pusės kovoja dėl ištekliaus. Ir kai tas išteklius tampa retas, prasideda rimta kova.
Pasak žemdirbių asociacijų, dėl sausros Italija praranda tarp 30 ir 40 procentų žemės ūkio produkcijos. Ypač kukurūzų, ryžių ir kviečių. Rudenį tai gali nuvesti į maisto krizę arba bent į išaugusias maisto kainas.
„Keistas dalykas yra tas, kad vandens krizė vyksta Šiaurės Italijoje. Istoriškai jie įpratę turėti daug vandens. Čia visada daug lydavo, vasarą upes pildydavo tirpstančių ledynų, sniego vanduo. Todėl žmonės neįpratę taupyti vandens. Bet šią vasarą ir pavasarį nelijo, žiemą kalnuose beveik nesnigo“, – sako S. Liberti.
Jis pažymi, kad Pietų Italijoje tokia krizė nevyksta. Mat Pietūs jau pripratę prie vandens trūkumo, kitokį klimato modelį jie turėjo daug metų. Todėl Pietūs turi infrastruktūrą, kuri leidžia kaupti lietaus vandenį. Tokia infrastruktūra beveik neegzistuoja Šiaurėje. Dėl šios priežasties Šiaurė yra blogesnėje padėtyje negu Pietūs.
„Šiaurės Italija neturėjo jokios prisitaikymo politikos, nes galvojo, kad tai ne prioritetas. Ilgus metus jie turėjo daugybę vandens. Per paskutinius 15 metų kažkas ėmė keistis, bet jie dar nesuvokė, kad padėtis gali tapti tokia bloga. Tai ne pirma krizė. Panašias krizes turėjome 2017 metais, tada 2015-ais. 2003 metų vasara buvo be galo karšta ir nusinešė daugybę gyvybių.
Sausra Italijoje / AP nuotr.
Manau, kad mums vis dar sunku suvokti, kad tai ne išskirtinis atvejis, ne anomalija, bet nauja tikrovė, prie kurios reikės prisitaikyti. Vandenį ir kitus išteklius turime naudoti adekvačiau“, – patikina S. Liberti.
„Washington Post“ rašė apie vieną Italijos ūkininką, kad tiek vandens, kiek jis gavo laukams, jo auginamai kultūrai – rizoto ryžiams paprasčiausia neužtenka. Todėl vietoj rizoto ryžių planuoja auginti soją, kuriai reikia mažiau vandens.
S. Liberti sako, kad ši tendencija iš lėto prasideda. Bet šiuo metu mato kitą, didesnę problemą – kukurūzus: „Po upės lygumose jų yra daug ir jiems reikia labai daug vandens, daugiau negu ryžiams. Kukurūzus auginame ne žmonėms, o kaip pašarą gyvuliams ir išteklių energijos gamybai. Dabartiniu metu, kai kalbame apie maisto krizę, tai nesąmonė. Tad galbūt, kadangi neturime tiek daug vandens, turėtume nustoti auginti kukurūzus energijai ir sumažinti gyvulių skaičių“.
Kitas svarbus įvykis įvyko liepos pradžioje. Tai buvo Marmolados ledyno griūtis – tragedija, pražudžiusi į kalną kopusius žmones, ir atskleidusi, kaip sparčiai tirpsta didžiausias Italijos ledynas.
Buvęs Italijos premjeras Mario Draghi (kuris atsistatydino, ir kurio vyriausybė buvo paleista, kaip teigiama, dėl krizės, kurią sukėlė su Rusijos valdžia siejami politikai. M. Draghi eis premjero pareigas iki rudenį vyksiančių priešlaikinių rinkimų. Apklausos rodo, kad šiuo metu didžiausią balsuojančių palaikymą turi kraštutinės dešinės atstovai – aut. past.) šią tragediją priskyrė klimato krizės padariniams. Vis dėlto sakote, kad viešų debatų šia tema trūksta.
„Manau, kad požiūris iš lėto keičiasi. Būtent dėl šių įvykių. Marmolados ledynas yra labai simbolinis – visi Italijoje žino šį ledyną. Todėl tai buvo didelis įvykis. Dėl šio staigiai ištirpusio ir nugriuvusio ledyno žuvo 11 žmonių.
Ledynai / Shutterstock nuotr.
Tuometinis Italijos premjeras nuskrido į regioną ir priskyrė tragediją klimato krizei. Jis daugeliu progų yra pasakęs, kad esame klimato krizėje ir kad reikia imtis veiksmų. Tačiau pusantrų metų dirbusi jo vyriausybė nepadarė tiek daug. Nei prisitaikymui prie klimato krizės, nei tam, kad sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Bet tikiu, kad Marmolados ledyno griūtis gali pakeisti visuomenės požiūrį. Manau, kad visuomenė pamažu ims reikalauti kitokių politikos priemonių ir prisitaikymo prie naujos situacijos“, – tikisi klimato žurnalistas.
Žurnalisto teigimu, yra daug priežasčių, kodėl klimato krizė nėra viešųjų diskusijų centre. Anot jo, politinė krizė šalyje tęsiasi jau 25 metus. Vyriausybės neužsilaiko, jos labai silpnos, ir jų perspektyva į ateitį trumpa. Jos nežino, kaip parengti strategiją ateinantiems 20-čiai metų. Todėl jie pažada 6 mėnesiams į priekį. Klimato krizei reikia daug pinigų, didelės vizijos. Politinė klasė neturi ateities vizijos.
„Žinoma, ir iškastinio kuro, ir pramoninio žemės ūkio lobistai yra aktyvūs, jie priešinasi pokyčiams. Tai suprantama – kažkas turės sumokėti už pokyčius. Manau, gera vyriausybė turėtų valdyti ekologinį perėjimą padėdama tiems, kas dėl šio perėjimo patirs praradimų. Gera vyriausybė sakytų: „Mes turime viziją. Kai kuriems žmonėms ši vizija naudinga, kai kurie lengvai prisitaikys, o kai kurie praras pinigų ir išteklių. Pastariesiems padėsime“.
Tai neįvyko net ir su Europos Sąjungos ekonomikos atsigavimo ir atsparumo didinimo planu. Gavome didžiulę sumą pinigų, 210 milijardų eurų. Pasigilinus į plane numatytus projektus, supranti, jog didelio ekonominio modelio pasikeitimo nebus. Mes darome mažus dalykus, kurių nepakanka tam, kad suvaldytume blogą padėtį, kurioje esame ir būsime ateinančius metus“, – sako S. Liberti.
Klimato kaita / Shutterstock nuotr.
Daugiausia tai susiję su transporto projektais, traukinių infrastruktūra. „4 milijardai bus skirti vandens infrastruktūrai. Svarbiausi šio plano tikslai yra skaitmeninių struktūrų ir teisinės sistemos modernizavimas. Klimato ir biologinės įvairovės krizės šiame plane nėra prioritetas. Ir tai yra brangiausias atsigavimo planas Europoje. Italiją pandemija stipriai supurtė, todėl šaliai skirta daugiausia europinių atsigavimo lėšų.
Taigi Vyriausybė parengė planą, kuris nėra ambicingas – ir dar blogiau, ji neįtraukė visuomenės į jo rengimą. Todėl mes nežinome jo turinio. Žinome, jį galima paskaityti vyriausybės interneto puslapyje, jį sudaro 250 puslapių. Bet nevyko jokia vieša diskusija apie tai, ką mes norime nuveikti su šiais pinigais, kokia yra šalies vizija“, – teigia žurnalistas.
Italijos žurnalistas sutinka, jog jis yra vienas iš nedaugelio žmonių Italijoje, kurie stengiasi kuo daugiau rašyti ir viešai kalbėti apie klimato krizės rimtumą ir išskiria tris priežastis.
„2019 metais, prieš pat pandemiją vykdžiau vieną projektą. Nutiko tai, kas nebuvo nutikę per visą mano žurnalistinę karjerą. Iš pradžių norėjau ištirti klimato krizės poveikį Italijoje. Įsivaizdavau, kad kažkoks poveikis yra, bet tai tik viena iš paveiktų šalių. Tada, keliaudamas po šalį, susitikau su žemės ūkio darbininkais, žvejais, turizmo sektoriaus darbuotojais. Tai žmonės, kurie yra arti teritorijos, mato, kaip ji kasdien keičiasi. Dėka jų, ėmiau suprasti, kad mano šalyje vyksta kažkas labai didelio, kažkas, apie ką nebuvau informuotas.
Mes, žiniasklaidos atstovai, nesame informuoti apie tai, kas vyksta, nes gyvename miestuose. Pastebime, kad tapo karščiau, kad kitaip lyja, tačiau tai nepaveikia mūsų kasdienio gyvenimo. Italijoje yra krūva mokslininkų, kurie jau eilę metų kartoja, kad Italija yra karštasis klimato krizės taškas. Bet niekas jų neklauso.
Klimato kaita / AP nuotr.
Labai dažnai galvoju apie tai, kodėl klimato krizės nėra antraštėse. Mes esame vidury klimato krizės, bet mes kalbame apie kažką kita. Tai keista. Mano atsakymas yra, kad klimato krizė yra laipsniškas procesas. Pandemija nutiko staigiai, ir iš karto pakeitė ir mūsų gyvenimus. Klimato krizė keičia mūsų gyvenimus, bet tai vyksta palaipsniui. Todėl šios temos nėra naujienose.
Antra priežastis yra ta, kad mes bijome. Kai žmonės žiūrį į kažką, kas juos labai gąsdina, ir kam jie neranda sprendimo, jie paprastai ignoruoja problemą. Tai panašu su mintimis apie mirtį. Mes visi žinome, kad vieną dieną mirsime. Bet mes negalvojame apie tai, nes su šia mintimi sunku išbūti. Klimato krizė klimato aktyvistų dažnai yra pristatoma kaip katastrofa, ir tai yra tiesa. Bet manau, kad katastrofinis naratyvas visuomenėje sukelia per daug baimės, o baimė blokuoja prisitaikymo ir švelninimo procesus.
Trečia priežastis yra ta, kad klimato krizė beveik visada pristatoma kaip skaičių puokštė. Pasaulio temperatūra pakilo 1,1 laipsnio Celsijaus. Vandens lygis pakilo tiek ir tiek centimetrų. Tai gąsdinantys skaičiai, tačiau jie nepatraukia publikos dėmesio. Manau, kad mes, kaip žurnalistai, turėtume pakeisti naratyvą ir pasakoti istorijas“, – paaiškina S. Liberti.
Jo manymu, svarbu pasakoti apie žmones, kuriuos paveikė klimato krizė. Žmones, kurie bando prisitaikyti, kurie ieško naujų būdų, kažką keičia. Žmonės visada buvo apsupti istorijų. Jau urvuose ant sienų piešė istorijas. Mes gyvename istorijomis.
Sausra Italijoje / AP nuotr.
„Jei paremtos tik skaičiais, istorijos yra per silpnos. Klimato krizė yra mūsų laikų didžioji istorija. Žurnalistai turi padaryti ją patrauklesnę visuomenei tam, kad iššauktų pokyčius. Pasauliui tikrai reikia kitokio modelio, mąstymo ir ekonominio vystymosi modelio. Šiems pokyčiams turi vadovauti didžioji politika, bet jei visuomenė bus prieš juos, niekas neįvyks“, – įsitikinęs žurnalistas.
Paklaustas, ar nesijaučia vienišas ir pavargęs būdamas klimato žurnalistu šalyje, kurioje taip mažai apie tai kalbama, S. Liberti atsako:
„Visiškai nesijaučiu pavargęs. Manau, kad tai didelė problema. Važinėju po Italiją ir rengiu seminarus su studentais ir jaunais žurnalistais. Bandau suprasti, kodėl apie klimato krizę nekalbama žiniasklaidoje ir ką mes galėtume nuveikti, kad ji atsirastų viešųjų debatų centre. Man įdomu dirbti su jaunais žurnalistais ir atrasti naujų pasakojimo būdų.
Kiekvienas iš mūsų, kaip savo profesijos ar srities atstovas, gali kažką nuveikti. Mes, kaip žurnalistai, galime būti tarpininkai. Galime padėti žmonėms sužinoti, suprasti, ir veikti. Tai mūsų darbas. Turime visi dirbti viešajam gėriui, ir, kalbėdami apie klimato krizę, sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta dabar“, – sako klimato žurnalistas.
Šaltinis: lrt.lt