Kaip Europos Sąjunga galėtų pasimokyti iš vienos iš savo narių – Lietuvos – patirties.
©AB Klaipėdos Nafta (CC BY-SA 4.0) | en.wikipedia.org
Spalio 19 d. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė, kad ES nuo vasario du trečdalius importuojamų rusiškų dujų pakeitė į kitus tiekėjus. Toks posūkis atrodė nepasiekiamas praėjusį pavasarį, kai po invazijos į Ukrainą, Maskvą iš ES verslo partnerės pavertė karine grėsme.
Nepaisant to, kad ES sumažino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos, dar yra ką nuveikti ilgalaikėje perspektyvoje. Siekdama autonomijos nuo Rusijos energetikos Sąjunga galėtų pasimokyti iš vienos iš savo narių – Lietuvos – patirties – šalies, kuri po nepriklausomybės paskelbimo nuo SSRS 1990 m. sugebėjo prisitaikyti prie sudėtingo geopolitinio konteksto, kad užtikrintų savo energetinį saugumą.
Lietuvos atvejis moko tris pagrindines pamokas.
1 pamoka: neatsisakykite branduolinės energijos
Lietuvos kelias į energetinę nepriklausomybę nebuvo lengvas.
Iki įstojimo į ES 2004 m. gegužės 1 d. branduolinė energetika buvo pagrindinė Lietuvos energijos šaltinių dalis – pagamindavo 77 proc. elektros energijos. Vis dėlto šalis, stodama į ES, turėjo uždaryti du Ignalinos atominės elektrinės reaktorius, kurie buvo tos pačios pasenusios technologijos, kaip ir Černobylio elektrinėje.
Branduolinę energiją vėliau pakeitė Rusijos gamtinės dujos ir nafta. 2011 m. šie du šaltiniai sudarė 75 % šalies energijos derinio (likusieji buvo iš anglies, naftos produktų, vandens ir biomasės). Todėl šalis buvo labai priklausoma nuo angliavandenilių importo iš Rusijos.
Susidūrusi su ta pačia Europos priklausomybe nuo Rusijos dilema po invazijos į Ukrainą, Vokietija spalio mėn. nusprendė trijų likusių atominių elektrinių darbą pratęsti bent iki 2023 m.
Lenkijoje ir Nyderlanduose buvo nuspręsta statyti atitinkamai tris ir dvi naujas atomines elektrines. Abi šalys taip pat gali pasigirti dviem branduoliniais reaktoriais, skirtais tik moksliniams tyrimams: Maria (30 MW galia) ir Borssele (482 MW galia).
Prancūzija, kuri istoriškai rėmėsi atomine energija, taip pat pasirinko branduolinės energijos sugrįžimą po to, kai prezidentas Emmanuelis Macronas lapkritį paskelbė įstatymo projektą, sušvelninantį branduolinių reaktorių statybos planavimo taisykles.
Šiuo metu branduolinė energija pagamina 25 % Europos elektros, o branduolinės energijos dalis iki 2050 m., nepaisant šių planų, sumažės iki 12–15 %. Taip yra todėl, kad daugelis senų reaktorių turi būti uždaryti, o dauguma naujų planuojama statyti už Europos ribų.
2 pamoka: turėkite strategiją
Energetinės priklausomybės nuo Rusijos panaikinimas yra aiškus Lietuvos nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos tikslas. Praėjusį pavasarį Rusijai pradėjus blokuoti dujų eksportą į ES, Vilnius galėjo atsisakyti rusiškų dujų, nes tam ruošėsi ne vienus metus.
Tiesą sakant, šalis suprato, kad būtina skubiai nutraukti energetinius ryšius su Maskva dar 1993 m., kai Rusijos naftos tiekimas buvo nutrauktas dėl nemokėjimo, kaip tada tvirtino Maskva. Tuometinė vyriausybė pradėjo diversifikuoti savo naftos tiekėjus, o ypač tai pagreitėjo 2006 m., kai Rusija deaktyvavo dujotiekio „Družba“ („Draugystė“) atšaką per Lietuvą. 2021 metais valstybė savo Būtingės terminalą pertvarkė į naftos importo terminalą. Tai iš esmės leido Vilniui jau 2006 metais diversifikuoti naftos importą ir iki 2022 metų birželio visiškai nutraukti rusiškos naftos importą. Šiuo metu nafta atkeliauja iš Saudo Arabijos, Kazachstano, JK, JAV ir Norvegijos.
Antras svarbus Lietuvos energetikos strategijos elementas buvo per daugelį metų elektros jungčių tankinimas su Lenkija (per elektros perdavimo tinklą „LitPolLink“ ir būsimąjį „HarmonyLink“) bei su Skandinavija (per „NordBalt“, veikia nuo 2016 m.). Taigi dar 2019 metais Rusija ir Baltarusija sudarė apie pusę Lietuvos elektros importo. Nuo 2022 metų šalis perka elektrą iš Švedijos (70 proc. importo) ir Latvijos (30 proc.).
Trečioji šios strategijos dalis buvo Rusijos gamtinių dujų importo mažinimas per pastaruosius 10 metų pastačius specialų SGD terminalą. 2014 metais atidarytas Klaipėdos uosto terminalas padėjo diversifikuoti dujų tiekėjus. Nors 2011 m. gamtinės dujos buvo atgabentos iš Rusijos, šis importas iki 2019 m. sumažėjo 60 proc., o iki 2022 m. gegužės mėn. sumažėjo iki nulio, vyriausybei investavus į daugiau plaukiojančių saugyklų ir SGD importo pajėgumų, įskaitant iš JAV ir Norvegijos. Lietuva, nepaisant savo dydžio, yra svarbiausia eksporto kryptis.
3 pamoka: įvairovė
Be tiekėjų diversifikavimo, Lietuva investavo ir į technologijų diversifikavimą.
Praktiškai, vyriausybė sumažino gamtinių dujų dalį šalies energijos šaltiniuose, investuodama į atsinaujinančią energiją ir padidindama biomasės dalį centralizuoto šildymo srityje.
Tokie technologijų pasirinkimai padėjo šaliai išspręsti su vėjo ir saulės energija susijusias tiekimo pertrūkių problemas. Pavyzdžiui, Lietuvai naudojant biomasę pavyko sumažinti rusiškų dujų dalį savo šildymo sistemoje nuo 80 % 2010 metais iki nulio 2022 metais.
Balsas, kuris pradedamas girdėti Europoje ir Prancūzijoje
Lietuva yra puiki energetinio saugumo studentė. Šalis išlieka stabilumo sala Rytų Europoje ir, nepaisant sudėtingo geoekonominio konteksto, pozicionuoja save kaip besiformuojantį investicijų polių.
Energetikos klausimais Europos partneriai gali tik pasimokyti iš Lietuvos modelio.
Atrodo, kad Lietuva išlieka privilegijuota Prancūzijos vyriausybės pašnekovė. Tai dar kartą patvirtino spalio pradžioje, kai Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė susitiko su kolege Elisabeth Borne Matinon mieste vykusiame darbiniame susitikime, kuriame, be kitų prioritetinių klausimų, buvo aptartas ir energetinis saugumas. Susitikimas vyko Prancūzijos ir Lietuvos verslo forumo, kurį Paryžiuje surengė didžiausia Prancūzijos darbdavių federacija „Medef International“, skirta Lietuvos ekonomikai skatinti, kuluaruose. Įrodymas, kad ši maža maždaug 2,8 milijono žmonių šalis domina ir politikus, ir verslo sluoksnius.
Šaltinis: technologijos.lt