Batagaikos krateryje Sibire, dar vadinamame „vartais į pragarą“, vyksta pokyčiai, kuriuos kruopščiai aprašo mokslininkai iš viso pasaulio. Grėsmę kelia amžinojo įšalo tirpimo tempas.
Milžiniška termokarstinė įduba, esanti netoli Batagio kaimo Verchojansko rajone, kelia didelį susidomėjimą viso pasaulio mokslininkams, rašo portalas „Wirtualna Polska“ (WP). Čia jie įgyja unikalią galimybę gauti neįkainojamų žinių apie klimato pokyčius prieš šimtus tūkstančių metų. Šiandien tie patys pokyčiai gali išlaisvinti griaunamąsias jėgas, kurias slepia didžiausias pasaulyje amžinasis įšalas.
Kraterio pokyčiai
Moksliniame žurnale „Geomorphology“ paskelbtame tyrime galima aiškiai matyti laipsniškų pokyčių mastą. Dar 2014 m. kraterio plotis siekė apie 790 m, o 2023 m. kalbama apie mažiau nei 1000 m plotį.
„Vartai į pragarą“ per metus išsiplečia vienu milijonu kubinių metrų, o tai savo ruožtu susiję su 4 000–5 000 tonų organinės anglies išmetimu per metus. Tačiau tai – ne vienintelė grėsmė, kurią slepia grėsmingai pakrikštyta geologinė struktūra.
Batagaikos krateris, esantis Čerskio kalnų masyve Sibiro šiaurės rytuose, iš tikrųjų yra ne krateris, o termokarstinė įduba – savotiška įgriuva arba „megaįgriuva“, susidariusi dėl amžinojo įšalo nykimo ir žemės suskilinėjimo. Ji buvo atrasta tik 1991 m. – kai ši požeminė anga dar labiau įgriuvo ir nusinešė didelę kalvos šlaito dalį, rašo „New Atlas“.
Ką slepia amžinasis įšalas?
Amžinasis įšalas, nepaisant jo pavadinimo, iš tikrųjų nėra amžinas – tai iš esmės žemė, kurioje daugiau nei dvejus metus laikosi 0°C ar žemesnė temperatūra. Ketvirtadalį Šiaurės pusrutulio žemės paviršiaus sudaro šis kietas kaip uola įšalęs gruntas, kurio gylis gali svyruoti nuo kelių dešimčių centimetrų iki beveik kilometro.
Savo ruožtu tai ir savotiška laiko kapsulė arba „lobynas“, kuris ne tik suteikia vertingos informacijos apie praeities klimato pokyčius, bet ir „saugo“ milžiniškus kiekius negyvų gyvūnų ar augalų, kurie iki galo nesuirę.
Tačiau yra dar kai kas. Toliau tirpstant amžinajam įšalui, gali išsiskirti tūkstantmečius slypėję ligų sukėlėjai – o tai savo ruožtu kelia potencialią grėsmę žmonėms ir gyvūnams.
Prancūzų virusologas Jeanas-Michelis Claverie, 2022 m. įrodęs, kad senovinius virusus ir bakterijas galima „prikelti“ – pabrėžia, kad pandemijos grėsmė yra reali. Ir pėdsakai, be kita ko, veda į Sibiro Batagaikos kraterį.
J-M. Claverie pažymėjo, kad mokslininkai „nesistengia prikelti pavojingų virusų“, tačiau ši grėsmė yra kuo realiausia, nes gyvūnus galinčių užkrėsti virusų „yra rasta mėginiuose“.
Šaltinis: lrytas.lt