Kalbant apie jūros lygį, vyrauja mintis apie vandenyno lygio pakilimą. Tačiau stebinantis geologinis reiškinys kartą sukėlė priešingą efektą.
Leidinys „Farmingdale observer“ rašo, kad Kolin A. Dalton mokslo platformoje AGU, rodo, kad prieš penkiolika–šešiolika milijonų metų stebinanti geologinė anomalija sukėlė didžiulį 30 metrų pasaulio vandenynų lygio kritimą.
Staigus pokytis vandenynų plutos formavimosi procese
Geologiniai duomenys rodo, kad šiuo senovės laikotarpiu vandenynų plutos susidarymas sumažėjo maždaug 35 %, o tai iš esmės pakeitė Žemės jūrų reljefą.
Susidarydamos naujos uolienos vidurio vandenynų kalnagūbriuose, senesnės žemės plutos medžiagos palaipsniui stumiasi į subdukcijos zonas.
Kai vandenyninės plutos susidarymas sulėtėjo, įvykę pokyčiai lėmė žymų vandenynų baseinų gilėjimą. Mokslininkai nustatė, kad šis gilėjimas lėmė jūros lygio kritimą 26–32 metrais visame pasaulyje.
Šis reiškinys turi įdomių paralelių su kitais kosminiais atradimais.
Panašiai kaip šis geologinis poslinkis pakeitė Žemės vandenynų formą, NASA tyrimai Marse atskleidė geologinius procesus, kurie pakeitė Raudonosios planetos istoriją, parodydami, kaip evoliucionuoja planetų paviršiai.
Šiluminis mažėjimas ir jo pasekmės
Tyrimų grupė užfiksavo, kad šiuo laikotarpiu šilumos srautas iš Žemės mantijos sumažėjo vidutiniškai 8 %.
Dar didesnis sumažėjimas buvo užfiksuotas vidurio vandenynų kalnagūbriuose, kur šiluminė galia sumažėjo 35 %. Ši atšalimo tendencija turėjo gilių pasekmių vandenynų chemijai ir atmosferos sudėčiai.
Okeaninės plutos susidarymo sumažėjimas reiškė povandeninės vulkaninės veiklos sumažėjimą, o tai žymiai sumažino anglies dioksido išmetimą į atmosferą.
Šis sumažėjimas, tikriausiai, prisidėjo prie didelio planetos atšalimo etapo, kuris lėmė jūrų ekosistemų pokyčius ir poliarinių ledo kepurių padidėjimą.
Pasaulinis atšalimas ir jūrų aplinkos pokyčiai
Ši geologinė anomalija sukūrė grįžtamojo ryšio kilpą, kuri sustiprino jūros lygio mažėjimą.
Kai pasaulio temperatūra sumažėjo, poliarinės ledo kepurės smarkiai padidėjo, užblokuodamos didžiulį kiekį vandens, kuris kitu atveju būtų likęs vandenynuose.
Šis ledynų plitimas dar labiau sumažino jūros lygį nei pirminis poveikis, sukeltas vandenynų baseinų gilinimosi.
Didelis jūros lygio kritimas pakeitė pakrančių aplinką visame pasaulyje, sukūrė naujas ekologines nišas ir sunaikino kitas.
Šie pokyčiai tikriausiai lėmė reikšmingus evoliucinius prisitaikymus tarp jūrinių rūšių.
Šiuolaikiniai giluminės jūros gyventojus tyrinėjantys mokslininkai atranda stebinančius prisitaikymus prie kintančios jūrinės aplinkos, kurie leidžia įsivaizduoti, kaip senovės rūšys galėjo reaguoti į šiuos pokyčius.
Planetinės evoliucijos perspektyva
Senovinis jūros lygio kritimas suteikia vertingą kontekstą Žemės dinaminių sistemų supratimui.
Skirtingai nuo šiuolaikinio vandenynų lygio kilimo, kurį sukėlė antropogeninis klimato pokytis, šis priešistorinis reiškinys buvo natūralių geologinių procesų, vyravusių milijonus metų, rezultatas.
Tyrimai rodo, kaip Žemės vidiniai procesai netikėtai veikia paviršiaus būklę.
Panašiai kaip stebint centrinę mūsų galaktikos juodąją skylę galima pastebėti chaotiškus sąveikavimus, Žemės geologinės sistemos demonstruoja sudėtingą vidinės termodinamikos, plutos susidarymo ir paviršiaus aplinkos sąveiką.
Tyrinėdami šias senovines anomalijas, mokslininkai gauna svarbiausią informaciją apie planetų evoliuciją įvairiais laiko masteliais.
Šaltinis: ve.lt