Jazde, Irane, daugiau kaip septyni šimtai vėjagaudžių (baždyrų) jau du su puse tūkstantmečio švelnino alinantį karštį, be elektros energijos sumažindami patalpų temperatūrą net penkiolika laipsnių ir paversdami dykumos kaitrą įveikiama jėga, pasitelkus bene genialiausią natūralaus vėsinimo technologiją pasaulyje.
Pačiame Irano dykumos centre, kur oras neretai įkaista iki keturiasdešimt penkių laipsnių, stūkso Jazdas – miestas, turintis tokį veiksmingą vėsinimo sprendimą, jog kondicionieriai, palyginti su juo, atrodo primityvūs. Virš miesto iškilę daugiau nei septyni šimtai 5–33 metrų aukščio mūrinių bokštų, tikrų gamtinių klimato įrenginių, iš kurių kai kurie veikia jau 2 500 metų.
Jų veikimo principas – tikras taikomosios fizikos ir oro dinamikos šedevras. Bokštuose įrengta daugybė vidinių kamerų ir angų, atsuktų į skirtingas pasaulio šalis, kad sugautų vėją, kad ir iš kur jis pūstų. Patekęs į bokštą, oras leidžiasi vidiniais kanalais į namų erdves, tačiau prieš tai yra atvėsinamas keliais sumaniais būdais: per vandens baseinus, drėgnus kanalus arba liesdamasis prie storų mūrinių sienų, kurios išlaiko gaivą.
Sudėtingiausias elementas – dvipusė ventiliacijos sistema: viena bokšto pusė įsiurbia vėsų lauko orą, kita – pašalina iš patalpų šilumą, taip sukurdama nenutrūkstamą cirkuliaciją. Net ir nurimus vėjui, bokštai veikia kaip kaminai – šiltas oras kyla aukštyn, o jo judėjimas įtraukia iš apačios vėsesnį. Kai kurie vėjagaudžiai sujungti su kanatu – požeminiais vandens latakais, kurie garindami vandenį dar labiau atvėsina oro srautą, sumažindami temperatūrą iki penkiolikos laipsnių žemiau lauko kaitros.
Jazdas beveik visas pastatytas iš molio plytų – medžiagos, pasižyminčios išskirtinėmis izoliacinėmis savybėmis. Namų sienos siekia 60 centimetrų storį, kiemai su fontanais ir vandens tvenkiniais, o maži langai išdėstyti taip, kad į vidų patektų kuo mažiau kaitros. Virš šios architektūros išdidžiai kyla vėjagaudžiai – aštuoniakampiai, šešiakampiai, sukurti taip, kad sugautų vėją iš kiekvienos krypties. Aukščiausias pasaulyje vėjagaudys, esantis Dolat-Abado sode Jazde, siekia net 33 metrus.
Šios sistemos tokios veiksmingos, kad turtingųjų Jazdo rūmuose ir namuose patalpų temperatūra išlieka 25–30 laipsnių, net kai lauke kaitina 45 laipsnių karštis – ir visa tai be menkiausio elektros energijos sunaudojimo. Didieji vėjagaudžiai gali perkelti iki 60 kubinių metrų oro per minutę, prilygdami pramoniniams kondicionieriams. Ši technologija tokia pažangi, kad šiuolaikiniai architektai ją tyrinėja kaip tvarų modelį ateities pastatų klimato sistemoms.
Šiandien, energetinės krizės ir klimato kaitos akivaizdoje, Jazdo vėjagaudžiai teikia neįkainojamą pamoką apie tvarią architektūrą. UNESCO paskelbė Jazdą pasaulio paveldo objektu ne tik dėl jo grožio, bet ir todėl, kad jis liudija: net 2 500 metų senumo technologijos gali būti efektyvesnės ir ekologiškesnės už daugelį šiuolaikinių sprendimų. Šie bokštai – ne vien istorijos reliktai, bet ir galimos ateities architektūros prototipai sparčiai šylančiame pasaulyje.
Šaltinis: https://www.facebook.com/MarkusLT