Viešumoje neretai kartojamas argumentas, kad pagrindinė Lietuvos energetikos sektoriaus silpnybė yra priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių, kurių svarbiausi – nafta ir gamtinės dujos, pranešime spaudai rašo Dr. Jonas Satkūnas, geologas.
Daugiausia šių išteklių vartoja transporto ir pramonės sektoriai, o jų energetiniai kaštai tiesiogiai atsiliepia ir eilinių vartotojų piniginėms. Tad nafta ir dujos, tiksliau, poreikis jų atsivežti sukelia mums visiems daug rūpesčių. Tą įkyrų bambėjimą apie priklausomybę nuo energijos išteklių reiktų sprogdinti. Arba gerokai peržiūrėti ir patikslinti.
Kažkodėl esame linkę pamiršti, kad Lietuva turi savo naftos. Štai dar 1996 metais ištirta, kad prognoziniai geologiniai naftos ištekliai kambro naftingo komplekso Deimenos serijoje sudaro 127,5 mln. tonų, iš jų sausumoje glūdi – 57,8 mln. t., akvatorijoje – dar 69,7 mln. t.
1996 m. daryti skaičiavimai, atsižvelgiant į pastarųjų metų Rusijos atradimus, yra smarkiai pamažinti. Tikėtina, kad geologiniai naftos ištekliai Lietuvai tenkančioje Baltijos jūros akvatorijoje gali būti apie 160-100 mln. tonų, iš jų apie pusė – 50-80 mln. tonų gali būti naudingai išgauti.
Pagrindinis naftos išteklių potencialas yra po Baltijos jūra. Visai greta Lietuvos ekonominės zonos, struktūroje D33, Rusijos bendrovė „Lukoil“ rado naftos telkinį, kurio ištekliai įvertinti 21 mln. tonų.
Naftos gavyba jūroje galėtų siekti apie 0,5 mln tonų per metus, o tai atitiktų 5 proc. Mažeikiuose perdirbamo kiekio. Lietuvoje kasmet parduodama 2 mln. tonų naftos produktų, vadinasi, 25 proc. ar daugiau reikalingo kiekio galėtų būti išgaunama iš jūros gelmių.
Ir dar vieną svarbi aplinkybė – naftos paieškoms, žvalgybai ir gavybai nereikalingos valstybės lėšos. Valstybė tiesiog turėtų leisti vykdyti gavybos funkciją. Valstybė leidžia – verslas išgauna, o naudą patiria šalies piliečiai.
Šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusi situacija rodo, kad Mažeikių „Orlean Lietuva“ nuolat didina perdirbimą, šalyje nuolat auga naftos produktų poreikis ir bendras iškastinio kuro naudojimas.
Klausimas retorinis – jei poreikis ir vartojimas auga, tai kodėl mes tik didiname žaliavos importą iš Artimųjų Rytų, JAV ar Norvegijos. Atsivežame daugiau nei 9 mln. tonų, o apie savo turimus išteklius net nesusimąstome? Gal jau laikas pradėti skaičiuoti ir planuoti kitokį apsirūpinimą energetiniais ištekliais?
Tuomet didėtų Lietuvos bendrasis vidaus produktas, lengviau būtų finansuoti gynybą, švietimą, mediciną ar socialinę globą. Pagaliau daugiau jaunų žmonių pritrauktume studijuoti geologiją.
Lietuviška nafta turi itin mažai, naftininkų žargonu tariant „saldi“. O tai reiškia mažesnę taršą perdirbimo metu ir aukštesnę galutinių produktų kokybę. Dėl to ji tinkama ir kosmetikai, ir i vėjo jėgainių smagračius sutepti. Tai gali vilioti jaunimą pasirinkti ir geologo kelią.
Šaltinis: delfi.lt