Italijoje gyvenanti lietuvė Neringa Budrytė socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi į Italijos jaunimą, protestuose naudojantį komunistinę simboliką. Jos viešas laiškas pasiekė per 800 tūkst. socialinio tinklo vartotojų, sulaukė tūkstančių pasidalijimų, komentarų ir reakcijų. „Jeigu ne mes, tai kas daugiau kalbės apie tą tikrą komunizmo veidą?“ – portalui LRT.lt sako lietuvė.
N. Budrytė pasakoja jau seniai norėjusi parašyti apie komunizmui simpatizuojantį Italijos jaunimą, bet dabar tą padaryti paskatino pastaruoju metu ryškiau matomas komunistinės simbolikos naudojimas protestuose.
„Jeigu ne mes, tai kas daugiau kalbės apie tą tikrą komunizmo veidą? Apie visą tą žalą, kurią mes patyrėme? Tie jaunuoliai romantizuoja komunizmą, kad tai yra ideologija, kurios verta siekti: lygybė, brolybė, ekonominis gėris visiems, darbas visiems, namai visiems. Bet taip nebuvo. Tą labiausiai norėjau pasakyti“, – pažymi lietuvė.
Ji teigia taip pat norėjusi atkreipti jaunuolių dėmesį, kad esant komunistiniam režimui nebuvo galima protestuoti ir reikšti nepasitenkinimo valdžia. Savo laiške ji pabrėžia, kad šiandien jie gali išeiti į gatves ir plevėsuoti tomis vėliavomis tik todėl, kad gyvena demokratiniame pasaulyje.
„Norėjosi, kad jie atsibustų, kad jie žinotų, kokį simbolį jie nešasi į tuos protestus ir kokią reikšmę jis turi istorijai. Italijoje net buvo tokių jaunuolių, kurie atsinešė Šiaurės Korėjos vėliavą į protestus. Aš nežinau, ar tai yra jų idealai. Ar Šiaurės Korėjos modelis, komunizmo ideologija yra jų siekiamybė? Kodėl jie nešasi tuos simbolius – man buvo toks klausimas“, – komentuoja lietuvė.
N. Budrytė sako, kad pirmieji į jos laišką sureagavo Italijoje gyvenantys ukrainiečių aktyvistai, kurie dažnai kalba apie Rusijos nusikaltimus. Jie ėmė dalintis lietuvės kreipimusi savo grupėse, o pasiekiamumas augo vis labiau.
„Kadangi įrašas buvo italų kalba, tarp žmonių, kurie dalijosi, mačiau daugiausia italų. Tai manau, kad tą tikslą – parodyti kitą komunizmo pusę – aš pasiekiau. Nesitikėjau tokio pasiekiamumo, nes nesu nuomonės formuotoja, neturiu daugybės sekėjų. Bijojau, kad mane užpuls botų armija, o nutiko visiškai atvirkščiai ir mane tai labiausiai nustebino“, – komentuoja pašnekovė.
N. Budrytės Italijoje užfiksuota eisena 2022 metais | N. Budrytės nuotr.
Po lietuvės įrašu savo patirtimi dalijasi žmonės iš įvairių užsienio šalių, kurie susidūrė su komunistiniu režimu. Žmonės pasakojo apie ištremtus giminaičius, italai dalijosi, ką išvydo lankydamiesi vienoje ar kitoje šalyje režimo metu arba vos jam pasibaigus, kalbėjo apie Italijos švietimo spragas komunizmo tema.
„Buvo tokių liudijimų, kad Italijoje nėra mokoma to, kas iš tikrųjų yra tas komunistinis režimas. Kad visas mokymasis baigiasi Antruoju pasauliniu karu, o apie Šaltąjį karą nekalbama nieko. Kad komunizmas idealizuojamas dėl kitokios Italijos istorinės patirties – čia buvo fašizmas ir čia komunistai vertinami kaip išlaisvintojai.
Dėl to dalis mokytojų pritaria toms pažiūroms ir nekalba apie komunizmą kaip apie režimą, kuris atnešė didžiulę žalą, daugybę mirčių, kuris buvo toks pat žiaurus kaip fašizmas ar nacizmas“, – pasakoja N. Budrytė.
Pasak pašnekovės, Italijoje yra įvairių komunistinių organizacijų. Ir nors Komunistų partijos parlamente nėra ir ji neturi didelės politinės įtakos, aktyviai stengiasi įtraukti jaunimą.
Komunizmas. Asociatyvi nuotr. | Ant Rozetsky / Unsplash nuotr.
„Visai neseniai mačiau skelbimą, kuriame kviečiama į komunizmo stovyklą gamtoje. Pati esu sulaukusi kvietimo prieš porą metų, kai buvau Milano Katedros aikštėje, ten irgi vyko kažkoks protestas. Aš stabtelėjau prie palapinės su pjautuvu ir kūju pasižiūrėti jų lankstinukų, tai gavau kvietimą įstoti į jų organizaciją.
Tai, kaip man pabrėžė, ne komunizmo, bet naujoji radikalaus komunizmo organizacija, nes paprastas komunizmas jiems yra per daug švelnus. Tikrai yra labai daug tos radikalios kairės ir ji labai matoma. Ir dabar su tais protestais, kurie plinta po visą Europą, manau, ji rado progą vėl tuo pasinaudoti ir vėl atgimti“, – sako lietuvė.
N. Budrytė atkreipia dėmesį, kad lapkričio 7 dieną Romoje Komunistų partija organizuoja protestą, į jį kviečia naudodama Lenino frazę.
„Įraše sudėti įvairūs hashtagai (liet. grotažymės): „Sovietų Sąjunga“, „bolševikai“ ir taip toliau. Ir net protestui pasirinkta data – lapkričio 7-oji – yra labai svarbi Sovietų Sąjungai – Spalio revoliucijos metinės. Tai konkrečiai susiję su SSRS istorija.
Ir tie žmonės, kurie sako, kad Italijoje komunizmas buvo kitoks ir neturi ryšio su SSRS, aš nežinau, kaip tada būtų galima pakomentuoti tuos sutapimus. Kodėl tada italai nepasirenka kokios nors savo frazės, kviesdami į protestą, o renkasi Lenino šūkį“, – svarsto pašnekovė.
N. Budrytė viliasi, kad jos viešas laiškas Italijos jaunimui galėtų paskatinti didesnių iniciatyvų, aiškinančių apie komunizmą, atsiradimą. Jos manymu, galbūt tam tikrų priemonių galėtų imtis ir Lietuva.
„Kad tose Europos šalyse, kur į komunizmą žiūrima pro rožinius akinius, būtų pakeisti įstatymai ir komunizmas būtų vertinamas kaip nacizmas ir fašizmas. Nes, pavyzdžiui, Italijoje su svastika išeiti negali, o su pjautuvu ir kūju – laisvai“, – komentuoja pašnekovė.
Žemiau pateiktas N. Budrytės laiškas Italijos studentams.
„Mieli Italijos studentai, kurie šiandien išeinate į gatves su kūju ir pjautuvu pažymėtomis vėliavomis ir vilkite marškinėlius su užrašu SSRS, norėčiau jūsų paklausti: ar iš tiesų žinote, ką simbolizuoja šie jūsų propaguojami simboliai? Ar žinote, kas būtų nutikę daugeliui iš jūsų, jei būtumėte atvirai protestavę šalyse, gyvenusiose komunistinių režimų priespaudoje?
Norėčiau jums kai ką papasakoti. Lengva demonstruoti raudoną vėliavą, kai komunizmas jums tėra abstrakti lygybės, socialinio teisingumo ir maišto prieš sistemą idėja. Lengva vilkėti marškinėlius su užrašu SSRS, kai niekada nepažinote komunistinio režimo tikrovės.
Mes esame kilę iš tos Europos dalies, kurioje komunizmas nebuvo tik marškinėliai, maišto simbolis ar romantiška lygybės idėja. Tai buvo sistema, kurioje gyvenome jos nepasirinkę. Žinome sovietinių represijų, stalininių valymų, gulagų ir masinių trėmimų istoriją. Ypač gerai žinome žodį Sibiras – vietą, į kurią tūkstančiai nekaltų žmonių buvo prievarta ištremti vien todėl, kad mąstė kitaip. Sibire, tarp stingdančio šalčio, bado ir priverstinio darbo, daug kas neteko gyvybės, o išgyvenusieji visą gyvenimą nešiojasi šios patirties paliktas žaizdas. Šeimos buvo išskirtos, o ištisoms kartoms atimta galimybė laisvai gyventi savo gimtojoje žemėje.
Trėmimai. Asociatyvi nuotr. | Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Sovietinio bloko šalyse cenzūra, politinis persekiojimas, šnipinėjimas ir protestų slopinimas smarkiai apribojo asmenines laisves. Užaugome sistemoje, kurioje kontrolė skverbėsi net į kasdienį gyvenimą. Mokykloje privalėjome nešioti raudonus pionierių kaklaraiščius. Mus kontroliavo, tikrino, kur einame ir net ar lankome bažnyčią. Net tikėjimas – pasirinkimas, kuris turėtų priklausyti kiekvieno žmogaus sąžinei, – galėjo tapti įtarimų priežastimi. Kalėdas švęsdavome užtemdytais langais, kad niekas mūsų nepamatytų ir neįskųstų. Nes tai buvo draudžiama, kaip ir daugelis kitų dalykų: džinsai, roko muzika ir visi vakarietiško gyvenimo būdo simboliai.
Mano mama grįžo iš sovietinio lagerio. Ir žinote, kas jai nutiko? Jai buvo uždrausta tęsti mokslus, nes ji buvo paženklinta kaip komunizmo priešė. Komunistinio režimo sąlygomis protestuoti nebuvo įmanoma. Žmonės rizikavo būti suimti, įkalinti, tardomi, persekiojami, o tam tikrais istoriniais laikotarpiais – net netekti gyvybės.
Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose režimuose politinės pažiūros, prieštaraujančios valdžios pozicijai, galėjo kainuoti laisvę ir gyvybę. Nuo valdžios nepriklausomos demonstracijos nebuvo garantuota teisė – jos dažnai buvo slopinamos jėga.
Štai kodėl mane taip stebina, kai matau jaunus italus, išdidžiai demonstruojančius kūjį ir pjautuvą – simbolius, siejamus su režimais, kurie persekiojo ir įkalino milijonus žmonių. Šiandien galite išeiti į gatves, šaukti prieš vyriausybę, kritikuoti institucijas ir mojuoti šiomis savo vėliavomis būtent todėl, kad gyvenate demokratinėje valstybėje, kuri pripažįsta šias jūsų laisves.
Autoritariniame režime protestas prieš valdžią galėjo baigtis kalėjimu. Tai nereiškia, kad reikia neigti socialinę neteisybę, nelygybę ar teisę kovoti už geresnį pasaulį. Galite išeiti į gatves reikalaudami teisingesnės visuomenės, tačiau neidealizuokite sistemos, kuri iš daugybės žmonių atėmė būtent tai, kuo jūs šiandien laisvai naudojatės: teisę rinktis, tikėti, kalbėti ir nesutikti.
Prieš apsivilkdami marškinėlius su užrašu SSRS, išklausykite tuos, kurie pažinojo tą realybę. Kalbėkitės su tremtiniais ir jų palikuonimis, skaitykite liudijimus žmonių, patyrusių gulagus ir trėmimus į Sibirą. Sužinokite, ką reiškė netekti laisvės, namų, artimųjų ir net galimybės gyventi įprastą gyvenimą vien dėl savo kilmės ar įsitikinimų. Prieš mojuodami kūju ir pjautuvu, prašau jūsų – gerai išstudijuokite istoriją.“
Šaltinis: lrt.lt