Mokytoja Jūratė Orlovienė, kai kalbėjomės, geografijos kabinete krepšyje turėjo ir žygio batus. Tądien jos mokiniai leidosi į žygį siekdami pažinti aplinką, kuri mus supa. Šiai pamokai Tauragės „Versmės“ gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė rengėsi ne prie kompiuterio ir ne prie knygų palinkusi. Į tuos pačius žygio batus įsispyrusi, ji laisvu laiku nužygiavo aštuonis su puse kilometro, kad susidėliotų pamokos planą.
„Mes, mokytojai, dabar gyvename turbūt kaip visada. Rugsėjį intensyviau. Spalis – lyg ramesnis mėnuo, o paskui vėl įsibėgėjame, pamažu judame tolyn. O šiaip mokykloje, žinote, kiekvieną dieną – vis staigmena. Tokia mūsų kasdienybė. Toje kasdienybėje randame vis kažką nauja, netikėta“, – kalbėjo pedagogė.
Geografijos pamoka – ne tik klasėje
Tądien, kai lankėmės Tauragėje, mokykloje viešėjo svečiai iš „Erasmus+“ programos – mokiniai ir mokytojai iš užsienio. Jūratė vedė pamokas ir jiems. Pedagogė taip pat dirba su tarptautinio bakalaureato klasėmis.
Vieną iš geografijos pamokų mokiniai praleido miške. Aštuonių su puse kilometro žygis nuo vienos poilsiavietės iki kitos, ant laužo kepamos dešrelės ir aplinkos stebėjimas tapo galimybe geografiją patirti praktiškai.
Mokytoja J. Orlovienė dirba ir su tarptautinio bakalaureato klasėmis | A. Murauskaitės nuotr.
„Tai buvo labiau atpalaiduojanti veikla. Išsiruošėme į žygį, ėjome aštuonis su puse kilometro, išsikepėme dešrelių, stebėjome aplinką. Toks ir buvo tikslas – kuo geriau pajusti mus supančią aplinką“, – pasakoja mokytoja.
Ar viena iš užduočių buvo nepaklysti miške? Jūratė šypsosi – tai mažai tikėtina. Likus kelioms dienoms iki žygio, ji pati įveikė visą maršrutą ir patikrino, ar viskas gerai.
„Taip ir gyvename. Labiausiai dėl vaikų, dėl pačios mokyklos. Kai girdžiu sakant, kad mokytojai kūrybingi ir susitvarkys su bet kokia situacija, drįsčiau nepritarti. Ne kūrybiškumas yra esmė. Man tai – atsakomybė. Mokytojai į mokyklą jau ateina su ja. Žino, kad turi padaryti, ir padaro“, – sako Jūratė.
Jos manymu, ilgametę patirtį sukaupę pedagogai dažnai jau būna išsiugdę discipliną, kurios mokykloje itin reikia.
Apie vaikus, kurie kitokie, bet ne prastesni
Kalbėdama apie švietimo aktualijas, ypač smurtą mokyklose, Jūratė pripažįsta, kad tai reali problema, tačiau pabrėžia, jog skirtingose mokyklose situacijos nevienodos. Gimnazijoje, kurioje ji dirba, rimtų konfliktų nebuvo.
„Per daugiau nei trisdešimt metų, tiek, kiek dirbu mokykloje, niekada nesusidūriau su tokiomis situacijomis, kurias galėčiau įvardyti kaip tikrai rimtą konfliktą. Čia daug lemia žmogiškasis santykis tarp mokytojo ir mokinio. Mokiniai yra vaikai, jie bando ribas. Manau, su dabartiniais vaikais viskas gerai“, – svarsto pedagogė.
Jūratė su mokiniais, o ir su šeima, draugais keliauja ne tik žemėlapiais | A. Murauskaitės nuotr.
Vis dėlto ji mano, kad, sprendžiant smurto problemas, nepakanka vien drausminių priemonių ar bausmių. Svarbus ir pačių vaikų, ir jų tėvų atsakomybės jausmas.
„Ar galime smurtą sustabdyti vien bausmėmis? Nemanau. Kalbu ir apie vaikų, ir apie tėvų atsakomybę. Jos kartais stinga“, – sako Jūratė.
Pedagogė ragina nepamiršti, kad apie problemas mokykloje kalbėta ir ankstesniais laikais. Skiriasi ne tik aplinka, kurioje auga vaikai, bet ir iššūkiai, su kuriais jiems tenka susidurti, o suaugusieji dažnai linkę pabambėti, kad ankstesnių laikų mokiniai buvo geresni.
„Manau, tą bambėjimą girdėjome, kai patys buvome vaikai. Girdime jį dabar, girdėsime ateityje. Tiesiog dabartinė karta yra kitokia. Ji auga kitokioje aplinkoje. Yra ir gerų, ir blogų dalykų“, – sako mokytoja.
Anot jos, šiuolaikiniams mokiniams kartais sunkiau sutelkti dėmesį, suprasti klausimo formuluotę ar sklandžiai išreikšti mintis. Tačiau šiuos sunkumus galima įveikti, jei mokytojas supranta, su kuo susiduria.
Mokytoja J. Orlovienė dirba ir su tarptautinio bakalaureato klasėmis | A. Murauskaitės nuotr.
„Ar vaikai dėl to prastesni? Tikrai nepasakyčiau. Jie kitokie. Tam įtakos turi visa technologijų aplinka“, – teigia Jūratė.
Darbo diena nesibaigia nuskambėjus skambučiui
Mokytojo darbas retai telpa į oficialias darbo valandas. Pasibaigus pamokoms, prasideda kita dienos dalis – pasiruošimas rytojui, užduočių kūrimas, mokymo medžiagos paieškos.
„Pabaigiame pamokas, bandome surasti laiko sau, nors trumpai atsigauti, o tada prasideda antra dalis – pasiruošimas kitos dienos pamokoms. Ir tai darome ilgai. Galima sakyti, kad aukojame laisvalaikį, kartais ir miegą“, – pasakoja pedagogė.
Net ir turint ilgametę patirtį, anksčiau parengta medžiaga ne visada tinka kitai klasei. Kiekviena mokinių klasė skirtinga, todėl pamokas tenka nuolat pritaikyti.
„Didžiąją dalį mokymo medžiagos rengiame patys. Iki šiol neturime visų vadovėlių, vis dar laukiame“, – priduria ji.
Jūratė su mokiniais, o ir su šeima, draugais keliauja ne tik žemėlapiais | A. Murauskaitės nuotr.
Mokytoja norėjo būti dar mokykloje
Kad taps mokytoja, Jūratė žinojo dar dešimtoje klasėje. Ji kryptingai siekė šio tikslo – lankė Jaunųjų pedagogų mokyklą, veikusią prie tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto.
„Dar mokydamiesi vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse galėjome tapti jaunaisiais pedagogais. Savo mokykloje turėjome nedideles pradinių klasių vaikų grupes, su kuriomis iš tikrųjų dirbdavome kaip mokytojai: jais rūpindavomės, padėdavome. Taip ruošėmės pedagoginiam darbui. Turbūt jau dešimtoje klasėje žinojau, kad noriu būti mokytoja“, – prisimena Jūratė Orlovienė.
Konkrečiai geografiją ji pasirinko neatsitiktinai. Būdama lengvaatletė, Jūratė ieškojo studijų, kurios leistų suderinti sportą ir pedagogiką. Taip atsirado dvigubos – geografijos ir fizinio ugdymo – studijos.
„Vien kūno kultūra neatrodė pakankamai saugus pasirinkimas, todėl ieškojau galimybės studijuoti dar vieną dalyką. Geografija ir fizinis ugdymas man atrodė gražus derinys“, – paaiškina ji.
Sporto Jūratė neatsisakė iki šiol – laisvalaikiu bėgioja, leidžiasi į žygius, o kelionėse mieliau renkasi aktyvų pažinimą nei pasyvų poilsį.
Mokytoja J. Orlovienė dirba ir su tarptautinio bakalaureato klasėmis | A. Murauskaitės nuotr.
Didžiausias atlygis – matyti, kaip auga mokiniai
Jūratė sako niekada nepajutusi noro palikti mokyklą. Ji tikisi, kad taip bus ir ateityje.
„Turbūt arba nori čia dirbti, arba ne. Aš džiaugiuosi, kad esu mokytoja. Man smagu dirbti su vaikais, nors krūvis iš tikrųjų didelis, o vakarų, kuriuos skiriame pamokoms ruoštis, dažnai nebelieka. Su vaikais taip smagu ir įdomu“, – sako ji.
Kas šiame darbe įdomiausia? Mokytoja ilgai neieško atsakymo – tiesiog įdomu. Tačiau yra ir dar viena priežastis, dėl kurios norisi likti mokykloje: galimybė matyti, kaip per kelerius metus keičiasi jaunas žmogus.
„Mes gauname devintokiukus, dar visai mažiukus, ir matome, kaip jie bręsta. Supranti, kad prisidėjai prie to, jog žmogus išeis į pasaulį. Kažką jam davei, ir tai yra smagu. Iš vaikų sulaukiame daug gražių žodžių, grįžtamojo ryšio. Mūsų ryšiai stiprūs“, – pasakoja Jūratė.
Pasak jos, mokinių dėkingumas neapsiriboja viena diena per metus – Mokytojo diena.
„Tai turbūt ir yra šio darbo žavesys“, – priduria pedagogė.
Mokytoja J. Orlovienė dirba ir su tarptautinio bakalaureato klasėmis | A. Murauskaitės nuotr.
Geografija, kuri išveda į pasaulį
Jūratė su mokiniais, o ir su šeima, draugais keliauja ne tik žemėlapiais. Ji nuolat organizuoja išvykas, o kelionės ir žygiai yra neatsiejama jos pačios gyvenimo dalis.
„Su šeima stengiamės dažną savaitgalį kur nors pabėgti. Labai mylime Kuršių neriją. Tiesiog išvažiuoji ir leidi sau visapusiškai išvalyti per savaitę susikaupusį nerimą“, – pasakoja ji.
Poilsio pagal principą „viskas įskaičiuota“ mokytoja niekada nėra pasirinkusi. Jai artimesnės kelionės, kurias planuodamas pats ieškai maršruto, kaip pažinti vietoves ir priimti fizinius iššūkius.
Dar studijų metais Jūratė su bendramoksliais per trisdešimt dienų, nešdamasi kuprinę, perėjo visą Krymo pusiasalį Ukrainoje.
„Tai buvo tikrai nemažas iššūkis, nes visą maistą, vandenį ir visa kita nešiesi ant pečių. Tokiose kelionėse supranti, kad tikrasis vietovės pažinimas nėra vien gražūs vaizdai ar tvarkingai apšviestos lankytinos vietos. Tai visai kitokia patirtis“, – prisimena ji.
Praėjusią vasarą su vyru Jūratė leidosi į beveik tris savaites trukusią kelionę po Skandinaviją. Pora išsinuomojo mikroautobusą, pradėjo kelionę nuo šiauriausio Europos kyšulio – Nordkapo – ir pamažu leidosi į pietus. Kelionėje netrūko žygių.
Užauginti geografai, kurie atranda savo kelią
Jūratės mokiniai ne tik dalyvauja žygiuose. Kai kurie jų geografiją pasirinko kaip profesinį kelią, išbandė jėgas šalies ir tarptautinėse olimpiadose.
Mokytoja pasakoja turėjusi mokinių, kurie dabar dirba Vilniaus universitete, tyrinėja Baltijos jūrą, pasirinko geologijos studijas, dirba Skandinavijos naftos platformose. Yra ir tokių, kurie patys rengiasi tapti geografijos mokytojais.
„Niekada nespaudėme vaikų ir nesakėme, kad geografija yra geriausias pasirinkimas, kokį jie gali padaryti. Tačiau turiu ne vieną buvusį mokinį, pasirinkusį profesionalią karjerą geografijos srityje“, – pasakoja Jūratė.
Džiaugsmo suteikia ir mokinių pasiekimai olimpiadose – kai kurie jų atstovavo Lietuvai Baltijos šalių, Europos ir pasaulio geografijos olimpiadose.
Mokytoja įsitikinusi, kad gerų rezultatų neįmanoma pasiekti vien spaudimu ar reikalavimais. Svarbu pačiam be galo mėgti dėstomą dalyką ir mokėti tai perduoti.
„Jeigu myli geografiją, turbūt taip pat yra ir su vaikais. Kai į dalyką įdedi širdies, gali tai perduoti ir kitiems. Tada ateina ir rezultatai. Be to, turime labai stiprią bendruomenę – tiek komandas, tiek su vaikais dirbančius vadovus“, – sako ji.
Mokytojos Jūratės dukra taip pat varžėsi olimpiadose, vėliau baigė geografijos studijas.
Kūrė naujo ugdymo dalyko pamatus
Jūratė prisideda ir prie geografijos ugdymo turinio tobulinimo – dirba geografijos dalyko taryboje, kurioje bendradarbiauja mokytojai ir universitetų dėstytojai.
Anot jos, didelių pokyčių geografijos programoje šiuo metu nėra. Vienas svarbesnių pakeitimų – dalies vienuoliktos klasės turinio perkėlimas į dvyliktą klasę, siekiant racionaliau paskirstyti mokymosi krūvį.
Pedagogė taip pat yra prisidėjusi prie geografinių informacinių sistemų programos kūrimo. Kaip sako Jūratė, šis pasirenkamasis dalykas mokiniams suteikia galimybę išmokti kurti ir analizuoti skaitmeninius žemėlapius bei šiuos įgūdžius pritaikyti praktiškai.
„Tai įgūdžiai, kuriuos galima pritaikyti labai įvairiose srityse. Tarkime, jei ruošiesi tapti miesto planuotoju ar dirbti savivaldybėje, organizuoti renginius, gali naudotis skaitmeniniais žemėlapiais, analizuoti teritorijas ir planuoti įvairias veiklas“, – aiškina Jūratė.
Mokiniams galima pateikti ir konkrečių užduočių: pavyzdžiui, parinkti vietą naujai ligoninei ar suplanuoti naują miesto teritoriją. Tam reikia įvertinti gyventojų tankumą, atstumą iki kitų gydymo įstaigų, susisiekimą ir kitas sąlygas.
Tokiu būdu mokiniai ne tik mokosi naudotis skaitmeniniais įrankiais, bet ir supranta, kaip geografinės žinios padeda spręsti realias problemas.
Vis dėlto, pasak Jūratės, ši programa mokyklose kol kas sunkiai skinasi kelią. Viena priežasčių – ribotas pamokų skaičius ir tai, kad dalykas yra pasirenkamasis.
„Tai labai gera ir sveikintina programa. Gaila tik, kad ji sunkiai skinasi kelią mokyklose“, – sako pedagogė.
Paklausta, ką jai reiškia būti mokytoja, Jūratė ilgai negalvoja.
„Tai gyvenimo būdas. Aišku, profesija, bet… Net nežinau, kaip pasakyti. Tu turi tuo gyventi. Tiesiog gyventi. Kitaip negalima“, – sako J. Orlovienė.
Šaltinis: lrt.lt