Čado lygumose jauni vyrai kruopščiai dažosi veidus, puošiasi ryškiais drabužiais ir papuošalais, o vėliau valandų valandas dainuoja bei šoka, stengdamiesi patraukti moterų dėmesį. Čia grožio ritualuose pagrindinis vaidmuo tenka vyrams, tačiau būtent moterys sprendžia, kuris jų vertas didžiausio dėmesio.

Dėl šių neįprastų tradicijų vodabių klajokliai yra žinomi visame pasaulyje, tačiau keturias dienas praleidusi jų bendruomenėje supratau, kad įspūdingi šokiai tėra nedidelė dalis kur kas įdomesnio pasakojimo apie žmones, kurių gyvenimo ritmą iki šiol diktuoja gamta, gyvuliai ir nuolatinis judėjimas.
Kelionė, kurioje laikrodis mažai ką reiškia
Iš Čado sostinės Ndžamenos išvykstame anksti ryte. Keliauju tik su vietiniu gidu ir vairuotoju, tad galime važiuoti savo tempu, niekur neskubėdami. Dar prieš kelionę bandau išsiaiškinti, kiek laiko užtruksime kelyje, tačiau konkretaus atsakymo nesulaukiu.
Gidas paaiškina, kad viskas priklausys nuo oro ir kelių būklės, todėl atvyksime tada, kai atvyksime. Iš pradžių toks požiūris mane šiek tiek erzina, nes esu įpratusi bent apytiksliai žinoti, kada pasieksiu kelionės tikslą, tačiau Čade greitai suprantu, kad planavimas čia turi visai kitokią reikšmę.

Čado klajoklių gyvenimas | V. Seinauskaitės nuotr.
Šalis beveik dvidešimt kartų didesnė už Lietuvą, o jos kraštovaizdis labai įvairus – nuo Sacharos dykumos šiaurėje iki žalesnių teritorijų pietuose. Lietaus sezono metu net ir pagrindiniai keliai gali tapti sunkiai išvažiuojami, todėl keliaujant tenka nuolat prisitaikyti prie aplinkybių. Vieną dieną maršrutas gali būti visai paprastas, o kitą dieną po stipresnės liūties automobilis gali įklimpti purve. Būtent todėl mano gidas taip ramiai žiūri į visus klausimus apie laiką – jis puikiai žino, kad gamta čia taria paskutinį žodį.
Į Čadą atvykau rugsėjį, nes tuo metu vodabių bendruomenė būna netoli sostinės. Šie fulanių etninei grupei priklausantys klajokliai augina gyvulius ir nuolat juda ieškodami vandens bei tinkamų ganyklų. Keičiantis metų laikams, šeimos keliauja didelius atstumus, kartais pasiekdamos ir kaimynines valstybes. Jų gyvenimas organizuojamas ne pagal mums įprastas administracines ribas, o pagal gamtos sąlygas, kurios lemia, kur bus įsikurta ir kiek laiko ten bus galima pasilikti.

Čado klajoklių gyvenimas | V. Seinauskaitės nuotr.
Namai, kuriuos galima išardyti ir išsivežti
Atvykusi į stovyklą, pirmiausia bandau suprasti, kaip čia organizuojama kasdienybė. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kiek čia gyvena žmonių, nes visa teritorija yra apsupta krūmų, žolių, medžių. Vaikštant kartu su gidu, pamažu aiškėja, kad kiekviena šeima turi savo atskirą vietą, o visa stovykla susijusi giminystės ryšiais. Vienur gyvena pusbroliai, kitur kelios tos pačios giminės kartos, dar toliau įsikūrusios kitos šeimos. Gidas pažįsta beveik visus, todėl, mums vaikštant, nuolat sustoja pasisveikinti, pasikalbėti ar pristatyti mane savo pažįstamiems.
Labiausiai mano dėmesį patraukia medinės pakylos, ant kurių tvarkingai sudėti indai, audiniai, papuošalai ir kiti šeimos daiktai. Jos vienu metu atlieka ir lovos, ir spintos funkciją, o prireikus iškeliauti gali būti išardomos ir vėl surenkamos kitoje vietoje.

Čado klajoklių gyvenimas | V. Seinauskaitės nuotr.
Žvelgdama į šiuos baldus, susimąstau, kaip skirtingai galime suvokti namų sąvoką. Mums namai dažniausiai asocijuojasi su pastovia vieta, kurioje kaupiame daiktus ir kurią stengiamės įsirengti kuo jaukiau bei patogiau. Čia namai suvokiami visai kitaip: jie turi būti lengvai pritaikomi kelionei, transportuojami turimomis sąlygomis ir, svarbiausia, nevaržantys laisvės judėti.
Svarbiausią vietą vodabių gyvenime užima gyvuliai. Jie yra ne tik maisto šaltinis, bet ir pagrindinis šeimos turtas, savotiškos santaupos bei ekonominio savarankiškumo garantas. Pienas ir iš jo gaminami produktai mainomi į reikalingus daiktus, avys auginamos mėsai, o prireikus pinigų galima parduoti karvę.

Čado klajokliai | V. Seinauskaitės nuotr.
Kalbėdamasi su bendruomenės vadu, paklausiu, ar jiems nebūtų paprasčiau gyventi mieste. Jis paaiškina, kad toks gyvenimas jiems neatrodo patrauklus, – mieste reikėtų ieškoti darbo, gyventi mažame name ir prisitaikyti prie visiškai kitokios kasdienybės, o čia jie patys žino, kaip pasirūpinti savimi.
Ar šiuolaikiniame pasaulyje dar įmanoma gyventi klajokliškai?
Vienas įdomiausių dalykų, kuriuos pastebiu stovykloje, yra tradicinio gyvenimo ir šiuolaikinių technologijų derinys. Nors šeimos gyvena be įprasto elektros tinklo, daugelis turi mobiliuosius telefonus, muzikos kolonėles ar radijo imtuvus, o prietaisams įkrauti naudoja saulės baterijas. Vakare, kai aplink sutemsta, žmonės pasišviečia prožektoriais, klausosi muzikos ir bendrauja. Vieną vakarą keli vyrai pasiteirauja, iš kur atvykau, o išgirdę Lietuvos vardą, iškart ima ieškoti jos telefone.

Teksto autorė klajoklių bendruomenėje praleido keturias dienas | V. Seinauskaitės nuotr.
Tokios akimirkos man patinka, nes jos primena, kaip lengva keliaujant susikurti klaidingą įspūdį apie svetimą kultūrą. Matydami tradicinius drabužius, papuošalus ar neįprastą buitį, neretai įsivaizduojame, kad šie žmonės gyvena tarsi praeityje, tačiau iš tiesų jie puikiai žino apie šiuolaikinį pasaulį ir naudojasi tomis technologijomis, kurios jiems reikalingos. Mobilusis telefonas čia nebūtinai reiškia norą persikelti į miestą, kaip ir saulės baterija nereiškia klajokliško gyvenimo pabaigos.
Kai grožį demonstruoja vyrai
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau aplankyti vodabius, buvo tradicinė Gereolio šventė. Ji garsėja vyrų grožio šokiais, tačiau iš tiesų yra gerokai daugiau nei vien pasirodymas. Tai svarbus socialinis susibūrimas, per kurį susitinka didžiąją metų dalį atskirai klajojančios šeimos, giminės ir draugai.

Čado klajokliai | V. Seinauskaitės nuotr.
Dar prieš pagrindinį pasirodymą po medžiu pamatome maždaug dešimt jaunų vyrų, repetuojančių dainas ir judesius. Vyresnieji juos taiso, parodo, kaip taisyklingai atlikti vieną ar kitą veiksmą, o aplink sukiojasi vaikai, atidžiai stebintys kiekvieną judesį. Mane sužavi tai, kaip natūraliai čia perduodamos tradicijos. Niekas specialiai nesodina vaikų mokytis, tačiau jie nuolat būna šalia, stebi vyresniuosius ir patys bando kartoti tai, ką mato.
Vėliau prasideda ilgai lauktas pasirodymas. Prisipažinsiu, nesitikėjau tokios žmonių gausos ir tokio intensyvumo. Jauni vyrai išsirikiuoja petys į petį, susikimba rankomis ir pradeda dainuoti bei judėti vienu ritmu. Jų veidai kruopščiai išdažyti, ant galvų ir kaklų – ryškūs papuošalai, o judesiai ir mimika tokie saviti, kad iš pradžių net sunku suprasti, į ką labiausiai sutelkti dėmesį.

Čado klajokliai | V. Seinauskaitės nuotr.
Vodabių grožio idealui svarbus aukštas ūgis, išraiškingos akys ir balti dantys, todėl šokdami vyrai plačiai atmerkia akis, kilnoja antakius ir šypsosi, stengdamiesi kuo labiau išryškinti šiuos bruožus. Tačiau grožis čia nėra vien išvaizdos klausimas. Ilgai dainuoti ir šokti tvyrant didžiuliam karščiui reikalauja nemažai fizinės ištvermės, vertinamas ir gebėjimas išlaikyti ritmą bei discipliną.
Ritualas tęsiasi iki pat vėlyvos nakties, kol šokėjus galiausiai įveikia nuovargis, o žiūrovai pamažu išsiskirsto. Tarp pasirodymų daromos trumpos pertraukos, per kurias vaikinai pasitaiso makiažą ir pasirūpina savo išvaizda, – juk čia svarbi kiekviena detalė. Mane ypač sužavi jų susikaupimas ir rimtis. Atrodo, kad kiekvienas judesys atliekamas sąmoningai, o patys jaunuoliai puikiai supranta šio ritualo reikšmę ir savo vaidmenį jame.

Čado klajokliai | V. Seinauskaitės nuotr.
Gyvenimas, kurio nesinori vertinti vien pagal patogumus
Per šias dienas man buvo svarbu pamatyti ne tik šventę, bet ir įprastą bendruomenės gyvenimą. Norėjau daugiau laiko praleisti su moterimis, nes būtent jų kasdienybė dažnai tampa keliautojų vertinimų objektu. Kai matai moterį, nešančią vandenį ant galvos, ar šeimą, gyvenančią be mums įprastų buitinių patogumų, labai lengva pagalvoti, kad jų gyvenimas sunkus ir nelaimingas. Tačiau kuo ilgiau stebi, tuo labiau supranti, kad vien tokių palyginimų nepakanka.
Mačiau moteris, kurios puošiasi, juokiasi, bendrauja, rūpinasi vaikais ir savo namais. Mačiau bendruomenę, kurioje žmonės daug laiko praleidžia kartu ir vieni kitus pažįsta. Žinoma, nenoriu romantizuoti šio gyvenimo – stovykloje teko matyti ir žaizdotų vaikų, ir šeimų, prašančių vaistų, todėl akivaizdu, kad gyvenimas tokiomis sąlygomis kelia nemažai sunkumų. Tačiau kartu supratau, kaip lengva iš šalies matyti tik tai, ko žmonės neturi, ir nepastebėti to, ko patys stokoja gyvendami mieste.

Čado klajoklių gyvenimas | V. Seinauskaitės nuotr.
Panašiai susimąstyti privertė ir pokalbis apie vaikų išsilavinimą. Gidas pasakojo, kad buvo svarstoma galimybė organizuoti keliaujančias mokyklas, tačiau dalis šeimų tokias iniciatyvas vertina skeptiškai. Jų argumentas gana paprastas: miestuose net ir išsilavinę žmonės neretai neturi darbo, tad kam mokytis, jeigu šeimos gyvenimas ir ateitis susiję su gyvulių auginimu? Iš pradžių norėjosi paprieštarauti, nes man išsilavinimas reiškia ne tik galimybę įsidarbinti, bet ir laisvę rinktis. Tačiau kartu supratau, kad mano požiūris remiasi gyvenimu, kurį pažįstu aš, o ne jie.
Kai net paskutinė kelionė neturi nuolatinės vietos
Vieną vakarą sėdime prie laužo, geriame arbatą ir kalbamės. Aplink visiškai tamsu, kažkur tolumoje vis dar girdisi dainos, o žmonės kartkartėmis prieina pasisveikinti. Pokalbis pamažu pakrypsta apie gyvenimą, šeimą ir tradicijas, kol galiausiai paklausiu, kas nutinka, kai šioje bendruomenėje žmogus miršta.

Čado klajokliai | V. Seinauskaitės nuotr.
Man paaiškina, kad mirusieji laidojami ten, kur tuo metu apsistojusi šeima. Po atsisveikinimo bendruomenė leidžiasi toliau į kelią, o į palaidojimo vietą gali daugiau niekada nebesugrįžti. Pasak pašnekovų, nuolatinių kapinių jie neturi. Šis pasakojimas man ypač įstringa, nes mūsų kultūroje kapai yra svarbi vieta, į kurią sugrįžtame aplankyti ir prisiminti artimųjų. Čia, kur visas gyvenimas neatsiejamas nuo nuolatinio keliavimo, net ir atsisveikinimas su mirusiaisiais įgauna visai kitokią prasmę.
Grįždama iš stovyklos, vis pagaunu save galvojančią, kaip skirtingai žmonės supranta namus, saugumą ir patį gyvenimą. Mums namai dažniausiai asocijuojasi su konkrečia vieta, adresu, pažįstama aplinka ir sukauptais daiktais, o vodabių šeimoms namai yra ten, kur tuo metu yra jų artimieji, gyvuliai ir keletas daiktų, kurie padeda išgyventi gamtoje. Mes įpratę planuoti savo dienas, savaites ir net mėnesius į priekį, o čia kasdienybės ritmą neretai diktuoja gamta – netikėtai prasidėjęs lietus gali pakeisti visus planus.

Čado klajoklių gyvenimas | V. Seinauskaitės nuotr.
Keturios dienos tarp vodabių nepakeitė mano noro turėti namus, į kuriuos visada galiu sugrįžti, ir tikrai neprivertė svajoti apie klajoklišką gyvenimą. Tačiau ši patirtis dar kartą priminė, kodėl taip mėgstu keliauti. Ne tam, kad atrasčiau geresnį ar teisingesnį gyvenimo būdą, o tam, kad pamatyčiau, koks įvairus yra pasaulis. Kiek skirtingų būdų žmonės atranda kurti šeimas, saugoti tradicijas, prisitaikyti prie aplinkos ir jaustis laimingi. Kaip dažnai tai, kas mums atrodo savaime suprantama, kitame pasaulio krašte gali turėti visai kitokią prasmę.
Šaltinis: lrt.lt