Galime didžiuotis ta gamta, kurią turime šiais laikais, tačiau taip buvo ne visada – būta ir skaudžių, kur kas sunkesnių laikmečių, kuriuos lietuviams pavyko išgyventi. Apie Lietuvos miškų istoriją, jos nuopuolius ir pakilimus mums pasakoja Kauno miškų ir inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas dr. Albinas Tebėra.
Miškai ėmė trauktis XII a.
„Lietuviai su miškais pradėjo draugauti labai seniai, tik ta draugystė, galima sakyti, buvo vienpusė. Žmonėms sugalvojus gyventi iš žemės ūkio, miškas ėmė trukdyti, tad žmonės mišką po truputėlį pradėjo stumti. Miškai traukėsi, kol lydiminės žemdirbystės pabaigoje, maždaug XII amžiuje, miškingumas Lietuvoje sumažėjo nuo 85 iki 55 procentų. Žmonės plėtė savo gyvenamąją erdvę laukuose, tad miškų ir toliau mažėjo“, – apie miškų istorijos pradžią pasakoja dr. Albinas Tebėra.
Rimtesnės permainos miškininkystės srityje įvyko Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais, kuomet pradėjo formuotis dvi miškų nuosavybės formos – kunigaikščio miškai ir bajorų miškai. Šios nuosavybės formos, galima sakyti, išlikusios iki šių laikų: anksčiau buvusius kunigaikščio miškus dabar atstoja valstybiniai miškai, o bajorų miškus – privatūs miškai.
„Atsiradus miškų nuosavybei, keitėsi ir požiūris į miškus. Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas išleido pirmuosius teisės aktus, kurie ribojo pašalinių žmonių naudojimąsi miško turtais. Žygimantas Augustas turėjo keletą aistrų: labai mylėjo Barborą Radvilaitę, buvo aistringas medžiotojas ir tuo pačiu jam buvo nesvetima miškininkystė. Būtent šio valdovo iniciatyva buvo atlikta pirmoji miškų revizija – pradėti kaupti duomenys apie tai, kokiais miškais Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė disponuoja. Tai buvo labai modernus posūkis miškininkystėje, greičiausiai pirmasis bandymas kaupti tokią informaciją visoje Europoje. Miškų nykimas ir toliau vyko, tačiau kur kas lėtesniais tempais, nei iki tol“, – apie XVI amžių menančius laikus dalijasi Kauno miškų ir inžinerijos kolegijos docentas.
Miškas
© Autorių nuotr.
Didžiajai Kunigaikštystei susijungus su Lenkija ir tapus Abiejų Tautų Respublika, svarbų vaidmenį miškininkystės srityje suvaidino Vladislovas Vaza, pertvarkęs miškų administravimą ir suskirstęs girininkijas į padalinius, o tuos padalinius – į dar smulkesnius padalinius. Per visą laikotarpį nuo pat Lietuvos miškų istorijos pradžios iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos miškingumas sumažėjo kone perpus – iki 40 procentų.
Pradėtos kurti sukarintos represinės struktūros
Teritoriją padalinus Rusijai ir Prūsijai, Lietuvos miškams atėjo itin liūdni laikai.
„Po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo dalis Lietuvos atiteko Prūsijai, dalis – Rusijai. Prūsijoje miškininkystė klestėjo – kūrėsi mokslo pamatai, buvo parengta pirmoji moksline išmintimi paremta miškų tvarkymo instrukcija. Tačiau carinės Rusijos valdininkai, jei ir žinojo Prūsijos miškininkystės pasiekimus, į juos numojo ranka. Čia buvo kuriamos sukarintos represinės struktūros: miškininkai įgijo karinius laipsnius, vilkėjo uniformas su antpečiais, nešiojosi šaunamuosius ginklus, o pagal įsigaliojusius teisės aktus už mažiausius nusižengimus buvo galima gauti fizines bausmes ar netgi būti ištremtiems į Sibirą, – pasakoja Albinas Tebėra. – Sistema neveikė, nes buvo nukreipta prieš paprastus žmones, tuo tarpu miškų valdytojams tai negaliojo. Ankstesniais laikais prireikė septyniolikos šimtmečių tam, kad miškų plotus sumažintume dvigubai, o carinė Rusija tai sugebėjo padaryti vos per šimtą metų. Deja, net ir likę 20 procentų miškų atrodė labai vargingai.“
Situacija ėmė keistis Lietuvai atkūrus valstybę
1918 metais Lietuvai atkūrus valstybę, į Lietuvą sugrįžo profesorius Povilas Matulionis, su savimi atnešęs ir vokiškąją miškininkystės patirtį. Profesoriaus dėka buvo sukurta profesionali administracija, imtasi kurti specialistų rengimo sistemą. Kartu su valstybės atkūrimu prasidėjo miškininkystės atsigavimo laikotarpis. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sudavė miškams dar vieną smūgį.
„Pokario laikotarpiu vadovauti miškininkystės žinybai buvo paskirtas Algirdas Matulionis. Sėkmingas jo administravimas ir greitas mokslininkų gretų formavimasis davė impulsą miškininkystės plėtrai. Visi turėjo aiškų tikslą – gerinti miškų našumą ir produktyvumą tam, kad miškai sėkmingiau augtų ir būtų racionaliai naudojami. Pokariniu laikotarpiu miško ištekliai pradėjo atsigaudinėti nepaprastai sparčiai. Sėkmingos administracijos ir mokslininkų dėka miškingumas Lietuvoje išaugo daugiau nei pusantro karto, o medienos našumas padidėjo net keturis kartus. Tai buvo nepaprastai didelis pasiekimas, mat būtent pokario laikais buvo padėti tvirti miško našumo ir produktyvumo puoselėjimo moksliniai pagrindai“, – teigia dr. Albinas Tebėra.
Miškas
© Autorių nuotr.
Miškininkystės istorijoje svarbūs ir 1990 – Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metai. Vaidotui Antanaičiui tapus pirmuoju Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministru, atsiveria naujos galimybės miškų klestėjimui, pradedama kitaip žvelgti į miško teikiamą naudą, kuriami nauji įstatymai ir nauja miškininkystės funkcinės paskirties sistema. Lietuvos miškai padalinami į keturias miškų grupes, o be iki to laiko akcentuotos komercinės miškininkystės veiklos ne mažesnę svarbą įgauna ir kitos funkcijos – bioįvairovės išlaikymas, miškų ekosistemos stiprinimas, klimato kaitos švelninimas.
Ar gamtą reikėtų palikti gamtai?
Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas miškų saugojimo klausimams, daug diskutuojama dėl racionalaus miško išteklių naudojimo. Yra manančių, kad miškų apskritai neturėtume liesti, nes gamtą reikėtų palikti gamtai. Tačiau ar pačiam miškui tai tikrai būtų geriausias sprendimas?
„Anksčiau miškai nebuvo liečiami, tad atsinaujindavo jie tik kilus gaisrams, užpuolus ligoms ar kenkėjams. Ir tų miškų būklė tikrai nebuvo gera, – pastebi dr. Albinas Tebėra. – Turėtume suprasti, kad medžių kirtimas teikia ne tik finansinę naudą, bet ir padeda keisti miškų amžiaus struktūrą.
Štai suomiai ar švedai kerta 2,5 – 3 procentus nuo medienos išteklių ir tai miškų nealina, o suteikia jiems galimybę plėstis. Mūsų šalyje kertama 1,5 procentų nuo medienos išteklių, o tai yra tik 60 procentų metinio prieaugio.
Didelė klaida žodį „saugomas“ suprasti kaip „neliečiamas“, juk jeigu mišką paliksime tik gamtai ir nieko nedarysime, neliks jaunuolynų. Svarbiausia tinkamai valdyti turimus išteklius, žiūrėti į tolimą ateitį ir remtis faktais, o ne emocijomis – tuomet ir perspektyvos bus tikrai optimistiškos.“
Didinant Lietuvos miškingumą Valstybinių miškų urėdija kasmet įveisia apie 500 ir atkuria 8500 hektarų miškų, pasodina virš 30 milijonų medelių. Tad šiai dienai galime pasidžiaugti nuostabiais miškais, užimančiais net 33,7 procentus mūsų šalies teritorijos ir tuo, kad savo miškus naudojame labai tausojančiai, taip užtikrindami svarbiausio turto – gamtos – palikimą būsimoms kartoms.
Šaltinis: delfi.lt