Europos Sąjungoje (ES) jūrų uostų plėtra atsieina milijardus eurų, tačiau po bangomis tyliai bręsta ekologinė katastrofa. Paskutinėmis 2024-ųjų dienomis Rumunijos Konstancos jūrų uostas paskelbė 93 mln. eurų vertės (pusę sumos skyrė ES) konkursą uosto gilinimo darbams atlikti, kad savo teritoriją išplėstų 250 hektarų. Beveik niekam nepasidarė smalsu, kurgi galiausiai nuguls iš jūros dugno iškastas gruntas.
FOTO: Jan Henningsen
Šis konkursas – dar vienas ES remiamų jūrų uostų plėtros, keičiančios Europos pakrantes, projektas. Taip pat galima paminėti Gdansko jūrų uosto terminalą T3, kuriame neseniai buvo užbaigta 717 metrų ilgio krantinė, Klaipėdos jūrų uostą, kuriame atliekami 308 mln. eurų vertės naujinimo darbai ir Danijos miesto Esbjergo jūrų uostą, pagilintą gavus 32,1 mln. eurų ES dotaciją. Nė vienas iš šių projektų neapsieina be ekstensyvių gilinimo darbų, kurie tapo savotiška nematoma Europos jūrų uostų plėtros dalimi.
Nors ES valdininkai šias investicijas vadina ekonominės gerovės ir žaliosios energijos plėtros katalizatoriais, už jų slypi tamsesnė tikrovė. Iš jūros dugno iškastas gruntas, kuriame neretai būna daug teršalų, niekur nepradingsta. Reguliavimo mechanizme esančios spragos leidžia įmonėms šį toksišką kokteilį išpilti atgal į Baltijos jūrą ir Juodąją jūrą arba tiesiog uosto teritorijoje esančiuose sąvartynuose ir terminaluose.
Didesnį nerimą kelia tai, kad situacija gali ženkliai pablogėti. ES valstybės narės nori susilpninti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus nustatančią direktyvą – pagrindinį ES pakrančių vandenų apsaugos teisės aktą. Siūlomos pataisos įteisintų trumpalaikį vandens kokybės pablogėjimą ir leistų laisviau gilinti uostus bei pilti užterštas nuosėdas atgal į jūrą. Būtent šis siekis išsikovoti išimčių ir sužlugdė derybas birželio mėnesį.
Minimaliai prižiūrint nevyriausybinėms organizacijoms, o mokslininkams pernelyg nesidomint uostų gilinimo ir iškasto grunto išpylimo atgal į jūrą poveikiu, viena labiausiai Europoje paplitusių jūrų teršimo problemų toliau intensyvėja, o didžioji visuomenės dalis, įskaitant lietuvius, apie ją net nenutuokia ir nėra tinkamai informuota.
Toksiškas palikimas mūsų jūrų uostų dugne
Ties jūrų uostais esančios nuosėdos yra savotiškos toksiškos laiko kapsulės. Jose ištisus dešimtmečius kaupiasi teršalai. Mokslininkų teigimu, šios nuosėdos yra pavojingi teršalų židiniai palei Europos pakrantes.
„Randame sunkiųjų metalų ir organinių teršalų, įskaitant žemės ūkyje naudojamus pesticidus“, – paaiškino dr. Agnieszka Jedruch, Lenkijos okeanologijos institute dirbanti jūrų chemikė, besispecializuojanti nuosėdų užterštumo ir jo biologinio poveikio tyrimų srityje.
Teršalų įvairovė vis didėja. „Šiandien aptinkame ir naujų teršalų, kurie naudojami kuriant naujas technologijas, pavyzdžiui, saulės baterijas ir elektromobilius, – nurodė dr. A. Jedruch. – Tai visai negražus skirtingų teršalų kokteilis.“
Atliekant jūrų uostų ir farvaterio gilinimo darbus, uostų direkcijos vėl atverčia toksiškus pramonės istorijos puslapius. Kasybos metu pakeliamos nuosėdos, kuriose ne vieną dešimtmetį kaupėsi kenksmingos medžiagos. Šis „kokteilis“ vėliau išpilamas į švarų jūros vandenį.
Problema yra be galo rimta. „Kasamose nuosėdose esantys teršalai niekur nedingsta, – pabrėžė dr. A. Jedruch. – Kartais sankaupų amžius siekia ištisą amžių. Sujudinus užterštų nuosėdų sluoksnį, nemažai teršalų vėl patenka į vandenį.“
Jūrų chemikės išvada labai aiški: „Šias nuosėdas reikėtų palikti ramybėje, jeigu įmanoma, ir neleisti jose susikaupusiems teršalams išplisti po jūrų ekosistemas.“
Vis dėlto Europos požiūris į šią augančią grėsmę tebėra suskaidytas. 2008 m. priimtoje Aplinkos kokybės standartų direktyvoje nustatyti saistantys apribojimai, siekiant neleisti kenksmingoms medžiagoms viršyti pavojingą lygį, tačiau joje yra esminė spraga – apribojimai privalomi, kalbant apie vandens telkinius, bet neprivalomi, kalbant apie nuosėdas. Vadinasi, nėra ES mastu suderintos politikos dėl teršalų kiekio gilinant jūrų uostus.
Dėl šios priežasties valstybės narės turėjo pačios nustatyti nuosėdose esančių teršalų nacionalines ribines vertes, prieš iškastą gruntą išpilant atgal į jūrą ar specialų sąvartyną. Žinoma, standartai labai varijuoja, priklausomai nuo šalies, įskaitant tiek matuojamų teršalų rūšis, tiek konkrečias ribas. Negana to, daugelis nacionalinių ribinių verčių buvo nustatytos daugiau nei prieš dešimtmetį ir nebuvo pakoreguotos, nepaisant mokslo pažangos. Štai Rumunijos standartai buvo parengti 2006 m., Danijos – 2008-aisiais, o Lenkijos – 2015 m. Lietuva šiuo atveju yra pareigingesnė ir sąlyginai neseniai atnaujino standartus.
Standartų skirtumai yra šokiruojantys. Tik Danija ir Lietuva nustatė leistinas tributitalavo (TBT) ribines vertes, nors šis hormonus ardantis chemikalas, kadaise plačiai naudotas laivų dažuose, kol galiausiai buvo uždraustas, yra plačiai paplitęs Europos vandenyse. Rumunija ir Lenkija savo teisės aktuose jo koncentracijos neriboja.
Kalbant apie polichlorintus bifenilus (PCB), dar vieną sintetinį teršalą, standartai irgi gerokai skiriasi. Rumunija ir Lietuva taiko gerokai griežtesnes ribines vertes nei Danija ir Lenkija.
Toks fragmentiškas reguliavimas kelia nerimą aplinkosaugos organizacijoms. Nors daugelis ES ir nacionalinio lygmens ne pelno siekiančių organizacijų, įskaitant „Greenpeace“ Rumunijoje ir Lenkijoje bei „Mare Foundation“, nesidomi nuosėdų tarša, tos, kurioms tai rūpi, skambina pavojaus varpais.
Pasaulio gamtos fondo Europoje (WWF Europe) politikos pareigūnė Codruta Savu aiškina, kad dabartiniai įvertinimai visoje ES didele dalimi rengiami stebint tik siaurą spektrą žinomų teršalų, daugiausia sunkiuosius metalus ir PAH. „Jie yra svarbūs, bet neatspindi vis augančių įrodymų apie naujesnes, biologiškai aktyvias medžiagas, kurios dabar kausto mokslininkų dėmesį“, – pabrėžia ji.
Uostų užterštumo pavyzdžiu gali būti ir Gdansko uostas, kur neseniai vykdant gilinimo darbus, buvo aptikta medžiagų, užterštų angliavandeniliais, nikeliu ir variu – jų kiekis viršijo šalies vandens įstatymais nustatytas nacionalines normas, todėl jos buvo netinkamos grąžinti atgal į jūrą. Panašios praktikos, kai normas viršijančios medžiagos suverčiamos į sąvartynus, vyksta ir Lietuvoje ir Danijoje. Štai Lietuvoje planuojama net papildoma aikštelė, kur būtų laikomas užterštas gruntas.
„Anksčiau netoli dugno gilinimo vietos driekėsi laivų statybos rajonai, – aiškino Gdansko uosto hidrotechnikos skyriaus vadovas Lukaszas Jabłonowskis. – Varis tikriausiai buvo dažų, kuriais buvo dažomi laivai, ingredientas. Jis dešimtmečiais ten nusėsdavo ir kaupdavosi. Dabar jis buvo aptiktas, ir reikia rasti kitą būdą, kaip jį pašalinti arba kaip utilizuoti iškastą ir užterštą gruntą.“
Šiuo metu Gdansko uosto administracija planuoja pakartotinai ištirti iškastų nuosėdų mėginius, tikėdamasi, kad užterštumo lygis bus mažesnis nei nustatyta iš pradžių, ir dalį medžiagos bus galima išgabenti į sąvartyną jūroje.
Taip yra todėl, kad utilizuoti užterštas medžiagas sausumoje yra brangu. L. Jablonowskis, remdamasis dabartinėmis uosto sutartimis, apskaičiavo, kad Lenkijoje vieno kubinio metro užterštų nuosėdų utilizavimo kaina prasideda nuo 250 eurų, nelygu užterštumo tipas ir kiekis, o suversti nacionalinius standartus atitinkantį iškastą gruntą tam skirtose jūros vietose kainuoja 50–70 eurų už kubinį metrą.
Išpylimo jūroje poveikis
Kad ir koks būtų grunto užterštumo lygis, mokslininkai vieningai sutaria: pilti iškastą gruntą atgal į jūrą nederėtų.
Jūros gyvūnijai jūroje išmestų atliekų poveikis yra pražūtingas, aiškino Rumunijos nacionalinio jūrų tyrimų ir plėtros instituto direktorius Florinas Timofte.
„Teršalai patenka į maisto grandinę – nuo mažiausių organizmų iki didžiausių.“ Tai apima viską, nuo bakterijų iki jūrų žinduolių ir žmonių, pabrėžia F. Timofte. „Todėl mes griežtai prieštaraujame, kad metalai ar užterštos nuosėdos būtų verčiami į jūrą“, – darė išvadą jis.
Aleksandra Zgrudno iš Gdansko universiteto daugelį metų tyrinėjo, kaip atsigauna ekosistemos Gdansko įlankoje. 2023 m. birželio mėnesį ji galėjo paliudyti pasekmes, kurias sukėlė nuosėdų suvertimas, kai buvo atliekami paplūdimio platinimo darbai, susiję su Gdynės uosto farvateriu.
Grunto išpylimą jūroje ji palygino su „lavina, tik lėtesne“, nes nuosėdos nusėda giliau jūroje.
Per nardymus A. Zgrudno pastebėjo nerimą keliančius pokyčius: „Nebemačiau filtruojančių organizmų ar moliuskų – tik negyvus kiautus. Visi maži jais mintantys vėžiagyviai, kurių čia būdavo daugybė, dingo. Dramatiškai sumažėjo ir žuvų populiacijos. Žuvų kur kas mažiau nei seniau. Anksčiau būdavo daug mažų žuvų rūšių, pavyzdžiui, dyglių, bet dabar liko tik keletas.“
Prarastos buveinės jai reiškia smūgį, kurį ji vadina „neatitaisomu“.
Poveikį aplinkai tiesiogiai jaučia ir tie, kuriems jūra yra pragyvenimo šaltinis. Danų žvejys Martinas Fonsskovas, 45 metus žvejojantis Oresundo sąsiauryje, taip pat pasakojo apie į jūrą verčiamų nuosėdų pasekmes: „Paskutinį kartą, kai buvo metamas dragų turinys, turėjau plaukti kur kas toliau nuo tos vietos, kur paprastai žvejoju. Tai man kainavo daugiau kuro ir pakenkė mano verslui.“
„Išpylimų metu negaliu žvejoti įprastose vietose, nes į tinklus patenka tamsios, gličios nuosėdos, ir žuvys jų vengia“, – pasakojo jis.
Tačiau išpylimo poveikis jūrų gyvūnijai gali paaiškėti tik po kelių dešimtmečių, nes šie procesai trunka ilgai, teigė Pirėjo universiteto jūrų aplinkos profesorius Vassilios S. Tselentis.
Dugno gilinimo praktikos neišnyks
Nepaisant vis gausėjančių įrodymų apie žalą aplinkai, Europoje toliau spartėja dugno gilinimo darbai ir uostų plėtra – tai skatina ekonominiai ir saugumo prioritetai, lemiantys, kad šios praktikos beveik neįmanoma sustabdyti.
Realybė yra akivaizdi: šiuolaikinė jūrų prekyba reikalauja gilesnių uostų. „Jūrų uostų plėtra žengia koja kojon su ekonominiu vystymusi“, – aiškino Pasaulio banko transporto ir logistikos vyresnysis ekspertas Luisas C. Blancas. Dugno gilinimas užtikrina uostų laivybą, leidžia į uostus įplaukti įvairių dydžių laivams, o tai savo ruožtu palaiko tarptautinę prekybą, padeda kurti darbo vietas ir užtikrina nacionalinį konkurencingumą.
Lietuva tai puikiai supranta: Klaipėdos uostas akivaizdžiai reikalauja plėtros. Nors šis uostas sudaro daugiau nei 6 proc. šalies BVP, jo gylis yra tik 16 metrų, nors rinkos standartas – 17 metrų.
„Neplėsdami uosto, šiuo metu prarandame galimybę visiškai pakrauti didesnės grimzlės laivus, kurie vis labiau dominuoja pasaulinėje laivybos rinkoje“, – sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas.
Uostai taip pat yra svarbūs energetiniam saugumui. Po 2022 metų invazijos į Ukrainą atsisakiusi Rusijos gamtinių dujų, Lietuva dabar yra visiškai priklausoma nuo didžiulio SGD terminalo „Independence“, kuris taip pat aptarnauja Estiją bei Latviją.
Lenkija pasirinko panašų kelią – 2025 metų sausio mėn. atidarytas Svinouiscio SGD terminalas leidžia šaliai diversifikuotis ir nebepriklausyti nuo Rusijos dujotiekių.
Kariniai aspektai įneša dar daugiau sudėtingumo. „Klaipėdos uostas yra kritiškai svarbus užtikrinant karinį mobilumą“, – teigia karinis ekspertas ir Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis.
Šiuolaikinė karinė strategija priklauso nuo uostų gebėjimų užtikrinti greitą karių bei įrangos dislokavimą – tai galimybės, kurios taip pat reikalauja palaikyti uostų gylį dugno gilinimo operacijomis.
Kur pilti gilinant dugną iškeltas nuosėdas?
Taigi, būtinybę gilinti dugną lemia ekonominės ir karinės priežastys, bet iškeltų nuosėdų išpylimas jūroje daro didelę žalą aplinkai, ir kai kurie Europos uostai pradeda tai pripažinti.
Pilti į jūrą iškeltas nuosėdas jau atsisakė keletas Danijos didžiųjų uostų.
Pavyzdžiui, Midelfarto miesto taryba 2024 metais nusprendė savanoriškai atšaukti neseniai patvirtintą leidimą pilti iškastą gruntą prieplaukoje, kad būtų „apsaugota gamtos parkui priklausančios jūros aplinka“, nurodė šalies politikas Jacobas Bjornskovas Nielsenas, Klimato, gamtos ir perdirbimo komiteto pirmininkas.
Kol kas dugno gilinimo darbai sustabdyti, o investicijoms į juos ir alternatyvių sprendimų paieškas skirtos lėšos rezervuotos iki to meto, kai iškils būtinybė vėl ginti dugną.
„Esame nusiteikę mokėti daugiau, kad rastume alternatyvius sprendimus“, – sakė J. Bjornskovas Nielsenas.
Visgi esminis klausimas išlieka. Ką teks daryti su užterštu iškeltu gruntu, atmetus galimybę pilti jį į jūrą?
Akivaizdžiausias sprendimas saugoti jį specialiai sausumoje įrengtose vietose taip pat kelia didelių iššūkių.
Tarkim, Rumunijos Konstancos uoste gilinant dugną iškeltos nuosėdos naudojamos įvairios uosto infrastruktūros statybai, tačiau nėra nukenksminamos. Tas gruntas yra sumaišomas su cementu bei kitomis rišamosiomis medžiagomis ir iš gauto mišinio formuojami masyvūs betono blokai.
Švedijos Chalmerso technologijos universiteto mokslininkė Anna Noren, dirbusi prie panašaus projekto Geteborgo uoste, pripažįsta, kad tokia metodika kelia tam tikrų abejonių. Kalbėdama apie savo projektą, ji aiškina: „Iš pradžių išsiskiriančios nedidelės tributilalavo dozės ilgainiui sumažėja, kas rodo, kad teršalai gali likti užblokuoti cemento mišinyje ir iš dalies suirti.“ Visgi tikėtinas ir kitokių teršalų nuotėkis.
A. Noren, be kita ko, įspėja: „Nors kai kurie junginiai gali natūraliai suirti, metalai išsilaiko neribotą laiką ir mes nežinome, kas atsitiks su šiomis medžiagomis per ateinančius 10 000 metų.“
Dar svarbiau atrodo tai, kad šis metodas buvo taikytas utilizuojant mažą dalį iškeltų užterštų nuosėdų, tad kyla klausimas, kaip būtų, jeigu jos visos atsidurtų sausumoje.
„Uosto atstovas mane informavo, kad mūsų apdorotas kiekis buvo gautas vos iš dviejų dugno gilinimo projektų. O ką darysime su likusiomis nuosėdomis? Negalime neribotai plėsti uosto terminalų, o gyvenamųjų namų statybai ši medžiaga netinkama“, – aiškina A. Noren.
Mokslininkė taip pat ieško būdų, kaip iš iškeltų nuosėdų išgauti vertingus išteklius.
„Kai kurie nuosėdose randami metalai, pavyzdžiui, varis, yra išties vertingi“, – aiškina ji.
A. Noren vadovaujama komanda tyrinėja tokius metodus kaip nuosėdų plovimas, kurio metu metalai atskiriami cheminėmis medžiagomis. Deja, tokie metodai, anot ekspertės, paprastai būna sudėtingi.
„Net kai metalų kiekis atrodo didelis, reikia turėti omeny, kad jie gali būti stipriai prisitvirtinę prie nuosėdų, todėl net nekenksmingi, be to, sunkiai atskiriami, tad kartais bandymai „spręsti“ problemas gali jas tiktai dar labiau pagilinti“, – sako A. Noren.
Už uždarų ES durų
Nepaisant didelio poveikio aplinkai, gilinant dugną iškeltų nuosėdų išpylimas į jūrą ir sausumoje yra beveik nereguliuojamas ES lygmeniu. Nėra jokių specialių, būtent šiuos procesus reglamentuojančių ES teisės aktų.
Dabar jų priežiūra grindžiama Vandens ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvomis, bet nė viena iš jų nenumato nei dugno gilinimo, nei nuosėdų išpylimo į jūrą teisinių ribų. Vandens pagrindų direktyva, pagrindinis ES pakrančių vandens apsaugos įstatymas, reikalauja, kad visi paviršiniai vandens telkiniai, tokie kaip upės, ežerai ir kt., iki 2027 metų taptų „tinkamos būklės“.
Šis tikslas dar nepasiektas.
„Jau ketvirtį amžiaus bandome jį įgyvendinti, tačiau kol kas – be rezultatų, – sako Europos aplinkos biuro (EEB) atstovė Sara Johansson. – Valstybės narės nevykdo prisiimtų teisinių įsipareigojimų, numatančių tinkamos Europos vandenų būklės užtikrinimą.“
Vienas kertinių Vandens pagrindų direktyvos principų yra susijęs su būklės bloginimo prevencija. Juo vadovaujantis, jokia veikla neturi bloginti vandens telkinio būklės.
Šis principas šiuo metu tikslinamas per ES institucijų diskusijas, kurių tikslas – apibrėžti, kokia veikla yra laikytina būklę bloginančia, o kokia – leistina.
2025 metais pradėtos derybos tapo pirmuoju bandymu tiesiogiai, t. y. ES teisės aktais, reglamentuoti gilinant dugną iškeltų nuosėdų išpylimą į jūrą ne kaip ribojamą veiklą, o kaip išimtis iš aplinkos apsaugos įstatymų.
Europos Parlamentas ir Komisija pasisakė už taisyklių griežtinimą, tačiau Tarybai priklausančios valstybės narės pageidauja daugiau lankstumo. Pagal dabartinius Tarybos siūlymus būtų leidžiama trumpalaikė vandens telkinių degradacija ir įteisintas nuosėdų perkėlimas, jeigu tarša iš esmės nepadidėtų. Pritarimas dabartinei formuluotei įžiebtų žalią šviesą nuosėdų utilizavimo operatoriams.
Siūlomi pakeitimai išvardyti Nyderlandų, Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Liuksemburgo pateiktame dokumente, kuriame teigiama, kad tokia veikla, kaip gilinant dugną iškeltų nuosėdų išpylimas, kurį reikėtų vertinti vien kaip esamos taršos šaltinio perkėlimą, neturi būti laikoma Vandens pagrindų direktyvos pažeidimu. Tačiau kadangi kenksmingi, patvarioms, bioakumuliacinėms ir toksiškoms medžiagoms priskiriami chemikalai daugelyje sričių ir taip viršija įteisintas ribas, direktyva blokuoja ir tą veiklą, kuri bendros taršos lygio nepadidina.
Tačiau, pasak Kopenhagos vandenynų instituto vyriausiojo biologo Soreno Laurentiuso Nielseno, toks argumentas nėra pagrįstas, „nes gilinant dugną nuosėdose esančios kenksmingos medžiagos neišvengiamai išjudinamos, o kai kurios, atsidūrusios išpylimo vietoje, gali išprovokuoti chemines reakcijas ir vėliau tapti dar pavojingesnės žmonėms ir gyvūnams“.
Europos Parlamento narys Peras Clausenas, derybose atstovaujantis kairiesiems, mano, kad svarstomos išimtys yra pražūtingos, galinčios iš esmės paveikti aplinkos apsaugos standartus ir pakenkti ES vandens aplinkai.
Lietuvą EP atstovaujantis, Virginijus Sinkevičius (Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas), anksčiau ėjęs už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingo Komisijos nario pareigas, įspėja, kad Vandens pagrindų direktyvos nuostatų švelninimas „trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti teikiantis patogumo, tačiau vėliau visiems teks sumokėti tikrą kainą, suvokiamą per prastėjančią sveikatą, žalą aplinkai ir augančias išlaidas iš mokesčių mokėtojų kišenės“.
Kiek dar teks laukti?
Kaip rodo oficialūs dokumentai, per suplanuotą paskutinį derybų raudą, vykusį už uždarų durų naktį iš birželio 17 į 18 dieną, ES institucijos nesugebėjo prieiti kompromiso. Klausimas liko atviras, nepaisant ES pirmininkaujančios Lenkijos spaudimo užbaigti derybas iki jos kadencijos pabaigos. Kadangi susitarti nepavyko, prieš akis laukė kitas, galbūt tikrai jau paskutinis, liepos 15 dieną numatytas posėdis, per kurį pirmininkavimo Tarybai vaidmenį bus perėmusi Danija.
Kaip teigia Europos Parlamento narys P. Clausenas, net po trijų derybų raundų Parlamentas ir Taryba tebėra „toli vienas nuo kito“, o jam ir kitiems Parlamento nariams nerimą kelia tai, jog „valstybės narės bando įrodyti, kad išimtys yra būtinos dėl žaliosios pertvarkos“.
P. Clausenas pabrėžia, kad Parlamentas nori iš Tarybos tvirtesnių garantijų, ir akcentuoja vandens aplinkos saugiklių svarbą. Jo išvada tokia: „Turime užsitikrinti, kad valstybės narės negalėtų suteikti palankių sąlygų verslui mūsų upių, ežerų ir gruntinio vandens sąskaita.“ P. Clausenas manė, kad išimtys bus vienas paskutinių klausimų, kuriuos teks spręsti liepos mėnesį.
Aplinkos apsaugos entuziastai jaučiasi nusivylę, stebėdami, kaip vyriausybės, užuot kovojusios dėl galiojančių taisyklių vykdymo, atrodo, yra suinteresuotos jas atlaisvinti.
„Apie tai neturėtų būti diskutuojama, – tvirtina S. Johansson. – Mes turime Vandens pagrindų direktyvą. Dėmesį reikia sutelkti į jos įgyvendinimą ir vykdymą, o ne keitimą.“
C. Savu pasisako dar griežčiau: ji įsitikinusi, kad Vandens pagrindų direktyva turėtų būti sugriežtinta ir apimti, pavyzdžiui, „naujesnių biologiškai aktyvių medžiagų stebėseną bei reikalavimą atlikti išsamų rizikos aplinkai vertinimą visur, kur dugno gilinimo darbai galėtų pažeisti ekosistemas arba sutrikdyti kraštovaizdžio atkūrimo procesą“.
Laikas tolydžio senka, o galutinio rezultato vis nėra, tačiau sprendimas, kuris bus priimtas, turės esminį poveikį Europos jūrų aplinkai.
Prie straipsnio parengimo taip pat prisidėjo Raluca Besliu, Ewa Dunal, Katrine Juel Friis.
Šis tyrimas parengtas gavus dalinį finansavimą iš Medijų rėmimo fondo.
Šaltinis: delfi.lt