Džomolungmos kalnas, kurio aukštis siekia 8848 metrus, atrodo milžiniškas, tačiau Saulės sistemoje tai nykštukas. Kodėl Žemėje nėra gerokai aukštesnių kalnų?
Matuojant nuo jūros lygio, Džomolungma yra aukščiausias kalnas Žemėje. 8848 metrų (įvairiuose šaltiniuose sutinkamos kitos šio aukščio paklaidos) jis iškyla virš Himalajų ir toliau auga, tačiau, lyginant su kitais Saulės sistemos kalnais, jis nėra labai aukštas: aukščiausias kalnas Saulės sistemos kūnuose yra Olimpo kalnas Marse. Jo aukštis siekia 22 kilometrus. Marse taip pat yra kalnų, kurių aukštis viršija 9000 metrų.
Žemėje yra keliolika aštuonis ir didesnį aukštį siekiančių kalnų – tik tiek. „Mūsų planetoje, skaičiuojant nuo jūros lygio, nėra aukštesnių kalnų ir negali būti aukštesnių už tuos, kurie yra dabar“, aiškina Bergeno universiteto geologijos profesorius Haakonas Fossenas. Nors XX a. devintajame dešimtmetyje atliktame tyrime teoriškai buvo apskaičiuota, kad maksimalus kalno aukštis Žemėje galėtų siekti 45 000 metrų, kai kurie gamtiniai veiksniai prieštarauja tokiems ekstremaliems dydžiams.
Aukšti kalnai yra sunkūs – medžiaga galiausiai reaguoja „kaip mielinė tešla“
Virš vidutinio 5000 metrų aukščio slėgis gilesniuose uolienų sluoksniuose tampa toks didžiulis, kad pačios uolienos reaguoja tarsi būtų plastiškos. „Galiausiai jos pradeda irti – panašiai kaip ant stalo padėjus mielinę tešlą“, – procesą apibūdina Fossenas. Uolienos išlieka kietos, bet lėtai deformuojasi ir tampa takiomis.
Tokių kalnų grandinių kaip Himalajai susidarymas yra tektoninių plokščių judėjimo rezultatas. Patys Himalajai susiformavo maždaug prieš 50 milijonų metų susidūrus dviem masyvioms tektoninėms plokštėms. „Per pirmuosius 15–20 milijonų susidūrimo metų aukšti kalnai formuojasi lengviau“, – aiškina Fossenas. Po to nusistovi jėgų pusiausvyra. Didėjant aukščiui, kalno masė ir svoris gerokai padidėja. Todėl dauguma Himalajų viršūnių pasiekia tik vidutinį maždaug 5000 metrų aukštį. Ir nors tokios viršūnės kaip Džomolungma ar K2, iškyla gerokai aukščiau, tai yra labiau išimtys.
Kodėl Žemėje nėra aukštesnių kalnų už Džomolungmą?
Be gravitacijos ir uolienų elgsenos gelmėse, lemiamą vaidmenį atlieka erozija, ribojanti kalnų aukštį. Hannah Pomella iš Insbruko universiteto Geologijos instituto spaudai paaiškino: „Aukštį sukuria tektonika. Tačiau tam tikrame aukštyje susidaro ledynai, veikiantys paviršių kaip milžiniškos šlifavimo staklės. Tektonika negali suspėti su ledynais, kurie „graužia“ kalną iš visų šonų“, – aiškina mokslininkė. „Be to, vėjas ir temperatūros pokyčiai taip pat puola viršūnes”.
Rachel Headley aiškina: „Iš esmės tai, kad Žemėje yra vandens – ledo, sniego ar tiesiog lietaus – ir yra kalnų augimą esmingai ribojantys veiksnys.“ Nors sniego danga šiek tiek apsaugo uolienas nuo erozijos, plikos uolienos yra veikiamos gamtos stichijų be atvangos.
Kalnai tampa nestabilūs didėjant aukščiui
Didėjant aukščiui, didėja ir nestabilumo rizika. „Tam tikru momentu kalnas įgauna tokį statumą, kad tampa nestabilus ir nuo jo pradeda atšokti didžiuliai uolų masyvai“, – atkreipia dėmesį geologijos ekspertė Aurora Elmore. Upės be perstojo graužia uolienose tarpeklius kelių milimetrų per metus greičiu, o akmenų griūtys ir nuošliaužos nuolat ardo šlaitus. Šis geologinių jėgų, gravitacinio judėjimo ir erozijos derinys ir riboja kalnų aukštį mūsų planetoje – tai žavi pusiausvyra, kuri milijonus metų formavo ir formuoja Žemės kraštovaizdžius.
Parengta specialiai geografija.lt
Šaltiniai: „ScienceNorway“, „Press“, BBC, Merkur