Praėjusį antradienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos Daugiašalio bendradarbiavimo žmogaus teisių srityje departamento direktorius Grigorijus Lukjancevas pareiškė, kad Baltijos šalių valdžia neva rengiasi masiškai deportuoti rusakalbius gyventojus. Tai jis pasakė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (Vienoje).
Čia jis pristatė Rusijos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų bendrai parengtą, jau trečią kartą skelbiamą ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį pasirinktose valstybėse. Kaip Lietuvos rusakalbę, dirbančią pilietinės visuomenės srityje, mane tai sudomino, bet prisipažinsiu – mano smalsumas buvo daugiau antropologinis nei egzistencinis: kuo gi remiasi Rusijos žmogaus teisių ekspertas ir kas man, pasak jo, gresia Lietuvoje?
Nusprendžiau pasigilinti į įspūdingos apimties (1800 puslapių) dokumentą – jame Lietuvai skirta 80 puslapių. Greitai peržvelgus visų paminėtų valstybių sąrašą, pagal skirtą dėmesį esame penktoje vietoje po Ukrainos, Latvijos, Estijos ir JAV. Nors pačioje ataskaitoje nerašoma apie „pasirengimą masinėms deportacijoms“, ją verta nagrinėti ne tik saugumo institucijoms, bet ir plačiajai visuomenei, kad suprastume, kaip konstruojama alternatyvi tiesa ir kaip tokiais žmonėmis kaip aš – Lietuvos rusakalbiais – prisidengiama siekiant pateisinti Rusijos imperines užgaidas.
Ataskaita – ne klastotė, bet kreivas veidrodis
Dokumente surinkta gana išsami informacija apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje – ir tai nėra kokie nors išgalvoti ar sufabrikuoti duomenys, ar abejotini šaltiniai. Turbūt 70–80 procentų ataskaitoje pateiktos informacijos yra faktai ir oficialūs Lietuvos institucijų bei nevyriausybinių organizacijų šaltiniai: rašant apie skurdą, remiamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos statistika, Maisto banko ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, o rašant apie antisemitizmą, cituojami Žmogaus teisių centro bei Lietuvos žydų bendruomenės duomenys, pasitelkiami tarptautinių ir Europos institucijų oficialūs dokumentai.
Bet kas, kam būtų patikėta užduotis demaskuoti tokią ataskaitą, turėtų pripažinti, kad ši taktika čia nesuveiks. Reikalingas gilesnis kritinis mąstymas – gebėjimas suprasti, kaip selektyvus faktų pasirinkimas ir išdėstymas, konteksto ištrynimas ir naujos alternatyvios tiesos sudėliojimas veikia taip, kad, vertinant kiekvieną atskirą detalę, ji yra teisinga ir faktiškai pagrindžiama, tačiau bendras paveikslas yra neatpažįstamai kitoks. Dokumento autorių sukonstruota Lietuva – cituoju: yra „mirštanti respublika, kurioje klesti visapusė deindustrializacija ir depopuliacija, nacizmo šlovinimas ir įsiutusi rusofobija“, be to, ji esanti „visiškai priklausoma nuo Vakarų valstybių“. Kitaip tariant, – žlugusi valstybė.
Sovietų Sąjungoje augę vaikai skaitė knygą „Kreivų veidrodžių karalystė“ – pasakojimą apie valdovus, kurie išlaikė valdžią rodydami žmonėms iškraipytą tikrovę. Šią alegoriją sovietų rašytojas kūrė kaip kapitalistinio Vakarų pasaulio kritiką. Šiandien būtent tokį kreivą veidrodį primena ši ataskaita – joje Rusijos piliečiams ir tarptautinei bendruomenei pristatoma Lietuva, tačiau mūsų socialinė ir politinė tikrovė neatpažįstamai iškreipta.
Vietoj mėginimo diskutuoti apie kiekvieną dokumente paminėtą problemą – reikia suprasti faktų atrankos logiką. Atranka grindžiama dviem principais. Pirma, pasirenkamos tik tos sritys, kuriose Rusija gali vaizduoti save kaip gelbėtoją – rusakalbių, tautinių mažumų, Stačiatikių bažnyčios, sovietinės istorinės atminties sergėtoją. Antra, pasirenkamos tik tos problemos, kurios tiesiogiai padeda siekti Rusijos užsienio politikos tikslų, pavyzdžiui, įtikinti tarptautinę auditoriją, kad Lietuva simpatizuoja nacizmo ideologijai.
LGBTQ+ bendruomenės teisės, smurtas prieš moteris, spaudos laisvė, teisė į taikius susirinkimus ir protestus – visa tai tariamų Rusijos žmogaus teisių ekspertų nedomina. Aš, prisipažinsiu, žmogaus teisių ataskaitą apie Lietuvą rašyčiau šiek tiek kitaip.
Čia slypi giliausia šio dokumento ironija – tokios ataskaitos apie pačią Rusiją parašyti neįmanoma. Ne todėl, kad Rusijoje nėra skurdo, antisemitizmo ar skaldančios politinės retorikos. O todėl, kad Rusija sunaikino pilietinę visuomenę, kuri tokius dalykus matuotų, dokumentuotų ir viešai skelbtų. Dokumentas, skirtas Lietuvos silpnumui parodyti, iš tikrųjų atskleidžia Lietuvos demokratijos veikimo pėdsakus. Lietuvos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos matuoja skurdo lygį, nes veiksmingai viešajai politikai, skirtai jam mažinti, reikia duomenų ir atskaitomybės. Žydų bendruomenė fiksuoja antisemitizmo incidentus, nes veikianti demokratija neužmerkia akių prieš piliečių persekiojimą dėl jų tautybės, etninės kilmės ar religijos. Pilietinės visuomenės organizacijos praneša apie didėjančią visuomenės poliarizaciją, nes, norėdami negilinti susipriešinimo, mes galime ir privalome apie tai kalbėti atvirai. Visa tai – ne silpnybės požymiai, o demokratijos veikimo įrodymai, kuriuos Rusija naudoja kaip ginklą.
Lietuvos rusakalbius išgelbės mūsų demokratija
Kaip Lietuvos rusakalbė jaučiu pareigą garsiai ir viešai pasakyti Rusijos ir Baltarusijos „žmogaus teisių gynėjams“: nereikia manęs gelbėti. Lietuva yra demokratinė šalis – netobula, bet su egzistuojančiais mechanizmais ir priemonėmis apginti mano teises ir laisves. Tad norėjosi pasigilinti, kuo gi grindžiama ši ataskaita.
Ataskaita sumontuoja į vieną tariamą persekiojimo naratyvą iš esmės skirtingas situacijas. Pirmoji – teisėtos saugumo priemonės, kurių bet kuri suvereni valstybė imtųsi gyvendama agresoriaus kaimynystėje: migracijos anketos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, Rusijos valstybinių televizijos kanalų retransliavimo sustabdymas, sugriežtinta pasienio kontrolė. Tai nėra etninė diskriminacija, o elementari valstybės savigyna.
Antroji situacijų grupė yra pavieniai teismus pasiekę atvejai, kai Rusijos vykdomai agresijai simpatizuojantys asmenys prarado teisėtą pagrindą reziduoti Lietuvoje. Šios bylos rodo, kad net tokiais atvejais Lietuvoje yra veikiantys demokratijos mechanizmai, kurie leidžia kvestionuoti vieną ar kitą valstybės institucijų sprendimą ir sudaro galimybes apginti savo teises.
Trečioji realybė yra socialinė įtampa, kurią Lietuvos pilietinė visuomenė pati matuoja ir viešai skelbia. Pačioje ataskaitoje cituojami „Diversity Development Group“ duomenys, kad 2025 m. 42 procentai Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi šalia rusakalbių migrantų, o 2021 m. tokių buvo vos 9,9 procento. Tai neramina ir reikalauja mūsų pačių sprendimų. Tačiau tai, kad egzistuojanti problema yra viešai matuojama, viešai kritikuojama ir viešai sprendžiama – nėra persekiojimo įrodymas. Tai demokratijos, atvirai kovojančios su karo sukelta socialine įtampa, įrodymas.
Turiu priekaištų tam tikriems Lietuvos viešiesiems asmenims dėl retorikos apie rusakalbius. Bet šiuos priekaištus galiu reikšti viešai, šiame straipsnyje, kitomis demokratinėmis priemonėmis, galiu skatinti institucijas ieškoti sprendimų ir dirbti kartu su pilietine visuomene tam, kad ta įtampa mažėtų. Tad ačiū, nereikia mūsų gelbėti, mes patys galime save apginti demokratinėje Lietuvoje.
Pilietinė atsakomybė – veiksmingiausia amunicija prieš propagandą
Skaitant šią ataskaitą labiausiai suglumino tai, kad mūsų pačių – pilietinės visuomenės – darbas yra naudojamas propagandos tikslais. Kiekvienas mūsų valstybės, institucijų ar piliečių padarytas nusižengimas žmogaus teisių atžvilgiu yra paverčiamas įrodymu prieš Lietuvą. Ar tai reiškia, kad turime nustoti dokumentuoti valstybės ir visuomenės problemas, – priešingai.
Daugiau demokratijos ir daugiau atvirumo yra mūsų ginklas prieš propagandą, o ne silpnybė. Mes atveriame savo istorijos ir visuomenės žaizdas, kad jos būtų gydomos. O Rusija užtepa savo žaizdas storu pudros sluoksniu, kuris didina infekciją ir galiausiai supūdys valstybę iš vidaus. Mūsų didžiausias skirtumas nuo „kaimynų“ yra tas, kad esame atviri ar bent jau stengiamės tokie būti – pažvelgti į savo trūkumus bei klaidas ir tapti geresni.
Skurdą reikia mažinti ne todėl, kad Rusija jį cituoja, o todėl, kad tai teisinga. Priešišką retoriką tautinių mažumų atžvilgiu reikia kritikuoti ne todėl, kad Rusija ją fiksuoja, o todėl, kad demokratija to reikalauja. Kaip pilietinė visuomenė ir toliau privalome kelti nepatogius klausimus, saugoti žmogaus teises, reaguoti į visas atsirandančias atviras žaizdas ir jas dokumentuoti. Tačiau veikdami, turime nepamiršti, kad kažkas kruopščiai užsirašinėja rinkdamas duomenis dar vienam kreivam veidrodžiui sukonstruoti. Šis skirtumas – tarp veikimo iš baimės ir veikimo iš principų – yra tas demokratijos raumuo, kurį turime stiprinti ir kurio propaganda negali sunaikinti.
Rusijos piliečiai nejaučia jokios atsakomybės savo valstybės žaizdų atžvilgiu – propagandos mašina puikiai jas slepia, o pilietinė visuomenė ir nepriklausoma žiniasklaida yra sunaikintos, įbaugintos ir negali prabilti. Mes tą atsakomybę prisiimame kiekvieną dieną. Tad receptas yra paprastas ir sudėtingas vienu metu: ir toliau kalbėti apie mūsų valstybės bei visuomenės trūkumus ir stiprinti piliečių atsakomybę veikti, jų gebėjimą kurti geresnę valstybę ir visuomenę kartu. Demokratija – netobula, nerangi, kartais skaudžiai atvira – yra geriausias priešnuodis prieš tokią sofistikuotą propagandą.
Pasakoje apie Kreivų veidrodžių karalystę herojai išsivaduoja sudaužydami veidrodžius. Deja, mūsų visuomenės atveju Maskvoje stovinčių veidrodžių sudaužyti negalime, bet galime būti sąžiningi ir be kompromisų atviri su savimi bei kitais, pažinti kiekvieną savo stiprybę ir trūkumą, kad nekiltų menkiausios abejonės pamačius kreivo veidrodžio atvaizdą – jis nėra tiesa.
Šaltinis: lrt.lt