Jų mažiau nei kosmose apsilankiusių žmonių. Du lietuvių lakūnai Ignas Krivickas (41 m.) ir Jonas Juknius (68 m.) pateko tarp 326 planetos gyventojų, vienmotoriu lėktuvu apskridusių aplink Žemės rutulį. Nors kelionė įvyko prieš metus, tik neseniai tai patvirtino Lozanos mieste (Šveicarija) įsikūrusi Tarptautinė aeronautikos federacija (FAI), turinti atsiųsti pilotams diplomus ir ženkliukus su deimantu.
Verslininkas bei aviatorius, buvęs Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius I.Krivickas, ir profesionalus pilotas J.Juknius, skraidinęs keleivius lėktuvais An-2, An-24, Jak-40, jau seniai kiekvienas atskirai puoselėjo mintį skristi aplink Žemės rutulį.
„Apskristi pasaulį svajojau nuo kokių 2005 metų, kai Jono dar nepažinojau. Jis, pasirodo, irgi ieškojo, su kuo galėtų apskristi Žemės rutulį”, – prisimena Ignas.
2008-aisiais jis nuvyko į JAV pasimokyti ir įgyti amerikietišką licencijos. Ten įsigijo keturvietį lėktuvą „Mooney M20R” – turint amerikietišką lėktuvo registraciją galima skraidyti visame pasaulyje.
Idėja brendo, įgavo konkrečius kontūrus, reikėjo tik sukaupti pinigų ir įgyti patirties.
„Jonas tuo metu žinojo mano ketinimus, todėl kai nusipirkau „Mooney M20R”, pasiūliau jam kartu iš Amerikos parskristi į namus. Taip abu paragavome druskos”, – pasakoja I.Krivickas.
J.Juknius – senas oro vilkas, Atlanto vandenyną mažais lėktuvais perskrodęs mažiausiai keturis kartus. Pirmą kartą 1993 metais, kai buvo minimas S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio 60-mečio jubiliejus.
Per ketverius metus ir I.Krivickas įgijo daugiau skraidymo patirtirties – lėktuvu „Mooney” raižė padanges beveik 400 valandų.
„Šis keturvietis lėktuvėlis šiek tiek kaprizingas”, – savo plieninį paukštį apibūdino Ignas.
Abiejų lakūnų šeimos jų užgaidą apskristi Žemės rutulį sutiko santūriai ir testamentų rašyti neprašė!
„Mano šeima buvo nusiteikusi prieš skrydį, bet tėvai suprato, kad neatkalbės”, – prisipažino I.Krivickas.
J.Juknius buvo lakoniškas: „Visi maniškiai tylėjo, o ką jie galvojo, aš nežinau!”
Į kelionę aplink pasaulį jie planavo pakilti iš Austrijos Alpių slėnyje įsikūrusio Insbruko, kur I.Krivickas kasmet nuskraidina savo lėktuvą profilaktiškai patikrinti.
Tačiau sugedus navigacinei sistemai lakūnai turėjo 200 kilometrų skristi į Vokietijos Štraubingo miestą, kur įsikūrusi garsi GPS remontuojanti įmonė.
Todėl Štraubingas tapo jų pakilimo aplink pasaulį miestu.
Apie vyrų ketinimą apskrieti pasaulį, išskyrus artimuosius, daugiau niekas nežinojo.
Tarptautinės aeronautikos federacijos taisyklėse nėra nustatyta, kuria Žemės rutulio puse reikia skristi.
Taisyklėse reikalaujama nekirsti šiaurinio ir pietinio poliaračių. Tačiau yra ir nerašyta taisyklė: piloto garbės reikalas pasirinkti maršrutą kuo arčiau pusiaujo.
J.Juknius ir I.Krivickas skrido į rytų pusę ir nuo pusiaujo vidutiniškai nutoldavo 220 kilometrus į šiaurę.
Keliskart atitrūkti nuo pusiaujo teko labai toli. Kai startavo ir finišavo Štraubingo oro uoste, nuo pusiaujo nutolo net 5419 kilometrų.
Iš Velykų salos skrisdami į Čilę, kad būtų lengviau perskristi Andų kalnus, pasitraukė 4588 kilometrus į pietus.
Vizų Pietų Amerikoje ir Okeanijoje nereikėjo. Kitur buvo galima gauti tarnybinę dviejų parų vizą.
Tai atlikti buvo galima arba skrydžio metu, arba nusileidus ir užpildžius deklaraciją ir sumokėjus pinigus.
Vienintelė šalis, kurioje reikėjo iš anksto gauti vizas – Jungtiniai Arabų Emyratai. Indijoje taip pat iš anksto reikėjo pasirūpinti vizomis, bet lietuviams buvo padaryta išimtis ir suteikta trijų parų viza.
Leidimų, skirtų šalims perskristi, nusileisti oro uostuose, gavimu rūpinosi Didžiosios Britanijos aviacijos paslaugų agentų įmonė „White Rose Aviation”.
Tačiau ne visur ši įmonė galėjo padėti, todėl kai kur biurokratinį darbą teko atlikti patiems lakūnams. Sunkiausia buvo gauti leidimus į Prancūzų Polinezijos salas ir Velykų salą.
„Reikėjo sunaikinti nemažai nervų ląstelių, kol įtikinome, kad nesušlapę kojų virš Ramiojo vandenyno galime sukarti ilgus nuotolius!” – pasakojo Ignas.
Kitur užtekdavo elektroniniu laišku pateikti prašymą arba skrydžio planą.
Už visus leidimus reikėjo mokėti. Sumos buvo nuo keliasdešimties iki kelių šimtų dolerių. Brangiausiai teko mokėti Indijoje, pigiausiai – Australijoje, Singapūre ir Čilėje.
Prancūzijos Polinezijoje, be vietos valiutos, buvo galima atsiskaityti ir eurais! Daug kur galiojo VISA kortelė. Norint pasižvalgyti po miestą ar kur nors nuvažiuoti geriausiai buvo mokėti vietos valiuta.
Nelaimės atveju elektroninis vietos nustatymo siųstuvas (ELT) turėjo savarankiškai siųsti informaciją. Lakūnai taip pat turėjo palydovinį telefoną, kuriuo galėjo pranešti savo koordinates.
Prieš kiekvieną skridimo ruožą informacinėms tarnyboms jie pateikdavo skridimo planą.
„Nuo ryklių, jeigu įkristume į vandenyną, turėjome du prietaisus – žalią lazerį, kuris baido šiuos vandens plėšrūnus. Jonas, niekuo nepasitikėdamas, pasidarė medinę ietį su metaliniu smaigu, kuriuo ketino baidyti ryklius!
Bet, ačiū Dievui, to išbandyti neprireikė.
Jonas pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad jis yra geriausias ryklių baidymo aparatas”, – prisiminė Ignas bendrakeleivio humorą.
Lėktuve buvo plaustas, dvi gelbėjimosi liemenės ir deguonies balionas su kompiuterine kvėpavimo įranga.
Naudodami papildomą guminį degalų baką, nenutūpę lietuviai galėjo nuskristi net 4500 km! Degalų kiekį jie nuolat skaičiuodavo, kad atsargoje liktų dar 2–3 skrydžio valandoms.
Vyrai buvo pasiėmę ir Lietuvos vėliavėlę bei lietuviškų suvenyrų.
Maistą naudojo spartietišką – duoną, riešutus, džiovintus vaisius, sausainius ir kiekvienam skrydžio ruožui maždaug 5 litrai vandens.
Ne viską buvo galima suplanuoti – teko daug improvizuoti, kartais reikėjo greitai reguoti ir priimti geriausią sprendimą!
Skrisdami aplink pasaulį Ignas su Jonu buvo įvairiose šalyse, pamatė įvairių žmonių ir suprato, kad Lietuvoje žmonės turbūt nesupranta, kokie turtingi ir laimingi yra!
326
Tik tiek pasaulyje yra žmonių, apskriejusių Žemės rutulį mažu lėktuvu.
Pirmieji buvo amerikiečiai
1920 metais įvairios šalys pradėjo varžytis, kurios pirmos apskris Žemės rutulį. Neatsiliko ir įvairios organizacijos bei privatūs asmenys, kurie už laimėjimus įsteigė piniginius prizus.
Pirmi buvo britai, bet jų bandymas 1922 metais buvo nesėkmingas. Po to bandė prancūzai, italai, portugalai, vėl britai, kol susidomėjo amerikiečiai. JAV skyrė daug lėšų. Skristi nuspręsta keturiais lėktuvais, kuriuose buvo padidinta degalų bakų talpa.
Lėktuvai buvo pavadinti Amerikos miestų vardais: „Seattle” (Siatlas), „Chicago” (Čikaga), „Boston” (Bostonas) ir „New Orleans” (Naujasis Orleanas). Atrinkti geriausi JAV karinių oro pajėgų lakūnai. Jie pasiruošė 15 (!) atsarginių variklių, didelį skaičių atsarginių detalių, kurias išsiuntė į numatomas tūpti maršruto vietas.
Skrydis pradėtas 1924 m. iš Siatlo. Maršrutas driekėsi į vakarus per Aliaską. JAV karinių oro pajėgų lakūnai, pirmi apskridę Žemės rutulį, patyrė ir nuostolių. Tvyrant tirštam rūkui lėktuvas „Seattle” rėžėsi į kalną ir sudužo. Laimė, visa įgula išsigelbėjo. Toliau kelionę tęsė 3 lėktuvai.
Kadangi Sovietų Sąjunga nedavė leidimo įskristi į teritoriją, nuo Aleutų salų jie skrido per Ramųjį vandenyną iki Japonijos Hokaido salos. Toliau kelionę tęsė per Artimuosius Rytus ir pasiekė Europą. Šiaurės Škotijoje pakilo skristi per Atlanto vandenyną, bet staiga lėktuvas „Boston” buvo priverstas nusileisti ant vandens, paskui apvirto ir nuskendo. Netoliese laivu plaukusiems žmonėms pavyko lėktuvo įgulą ištraukti iš vandens.
Likę du lėktuvai „Chicago” ir „New Orleans” turėjo įrodyti, kad amerikiečiai gali pirmi pasiekti tai, ko troško visas pasaulis. Skrisdami per Islandiją ir Grenlandiją jie pasiekė Kanadą, po to per Vašingtoną – Siatlą, iš kur prieš pusę metų startavo! Kelionė truko net 175 dienas, kurios metu buvo atlikti 74 tūpimai. Nuskrista 44 337 km. Amerika džiūgavo.
Pirmas žmogus, kuris vienas apskrido Žemės rutulį, buvo indėnų kilmės bebaimis vienaakis lakūnas Wiley Postas. Kairę akį jis prarado dirbdamas naftos platformose, norėdamas užsidirbti pinigų lėktuvui.
Jo skrydis prasidėjo 1933 metų liepos 15-ąją iš Niujorko. Ta pačią dieną, kai S.Darius ir S.Girėnas iš to paties oro uosto tik valanda anksčiau pakilo septynių vietų lėktuvu.
W.Posto maršrutą sudarė vienuolika etapų per Atlanto vandenyną – Vokietija–Sovietų Sąjunga (sovietai pirmą kartą įsileido tokį keliauninką)–Aliaska–Kanada–JAV.
Lėktuve buvo naujausia to meto navigacinė įranga. Kadangi pilotui trūko miego, jis sugalvojo „prietaisą”: prie veržliarakčio pririšo virvutę, kurios kitą galą prisirišo prie piršto. Kai jis skrisdamas užmigdavo, veržliaraktis iškrisdavo iš delno ir virvutė timptelėdavo už piršto, tarsi sakydama „nemiegok!”
Kai W.Postas 1933 m. liepos 16 dieną nutūpė Berlyne ir greičiausiai vėlai vakare jau ilsėjosi, liepos 17 d. 00 val. 36 min. vos 100 km į šiaurės rytus prie Soldino (dabar – Myslibužas) miestelio, netoli Berlinchemo koncentracijos stovyklos, prie Kudamo kaimo, S.Darius ir S.Girėnas lėktuvu „Lituanica” dėl neaiškių aplinkybių rėžėsi į medžius.
W.Postas po 7 dienų, 18 val. 49 min., nuskridęs 25 099 km, nutūpė Niujorke.
1986 m. amerikiečiai Dickas Rutanas ir Jeana Jager, pilotuodami lėktuvą „Voyager”, pirmieji be sustojimo ir be degalų papildymo apskrido aplink pasaulį. Skrydis užtruko 9 dienas 3 minutes ir 44 sekundes. Jie nuskrido 40 211 km vidutiniškai 3,4 km aukštyje. Skrydis buvo pradėtas ir baigtas Edvardso oro pajėgų bazėje Mohavių dykumoje.
2012 m. balandžio 5 d. lietuviai pradėjo kelionę iš Štraubingo į piečiausią Europos tašką, paslaptingos dievų salos Kretos sostinę Heraklioną! Skrido per Alpių kalnus, Slovėniją ir Graikiją.
Herakliono oro uoste jie buvo pasitikti nesvetingai – leidžiantis pūtė net 15 m/sek. stiprumo šoninis vėjas! Oro uostas didelis, bet mažajai aviacijai specialios aikštelės nėra, todėl teko švartuotis prie didžiulių lainerių!
Kitą dieną jie išskrido per Viduržemio jūrą į Jordanijos Akabos miestą, esantį už 1120 km. Skridimo trasa driekėsi per Egipto teritoriją, prie pat Izraelio sienos. Baigiantis kelionei reikėjo padaryti 20 km lanką aplenkiant Izraelį, nes jie neturėjo vizos.
Jordanija juos pasitiko 30 laipsnių karščiu. Miestas, įsikūręs Akabos įlankos pakrantėje. Iš viešbučio terasos buvo matyti Izraelis, Egiptas ir Saudo Arabija!
Nuo čia iki Mozės kalno – 180 km, iki Egipto sostinės Kairo, tai yra iki Egipto piramidžių, – 400 km, iki Petros – 100 km, iki Jeruzalės – 250 km, o iki Mekos – 1000 km.
Gidas patarė važiuoti į Mažąją Petrą per vieną gražiausių pasaulyje Ramo Vadės dykumą, kuri Jordanijoje pagal turistų lankomumą užima antrąją vietą po Petros stebuklo.
Po dviejų dienų, praleistų Jordanijoje, pilotai išskrido į Arabijos pusiasalio rytinėje pusėje esantį Fudžeiros miestą. Skrido palei pat Irako sieną, tad šiek tiek buvo nejauku.
Fudžeiroje muitininkai pareikalavo išankstinės vizos, kurios keliautojai neturėjo, todėl jų neišleido iš oro uosto!
Taip pat muitininkai nenorėjo pripažinti Igno amerikietiškos piloto licencijos, nes ji buvo be nuotraukos. Ignas pasižadėjo daugiau į Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) neskristi.
„Arabų muitininkai nustatė, kad vandens ženkluose, kuriuose pavaizduoti aviacijos pradininkai Orville’is ir Wilburis Wrightai, Ignas „nepanašus” į save, o mano licencijoje, kurioje yra 30 metų senumo nuotrauka, viskas buvo gerai”, – juokėsi Jonas.
Permiegoję oro uoste ant sofų rytą jie kuo greičiau nešė savo kailį į Omano sostinę Maskatą, esantį už 260 km! Ten už vizą sumokėjo po 10 JAV dolerių, todėl galėjo pasivaikščioti po sostinę ir aplankyti įspūdingus Omano sultono rūmus.
Heraklionas (Graikija)–Akaba (Jordanija)
(1120 km, 2012 04 06)
Akaba (Jordanija)–Fudžeira (JAE)
(2158 km, 2012 04 08)
Fudžeira (JAE)–Maskatas (Omanas)
(261 km, 2012 04 09)
Štraubingas (Vokietija)– Heraklionas (Graikija, Kretos sala)
(1828 km, 2012 04 05)
Iš Maskato kelionė tęsėsi į Indijos miestą Madrasą. Kadangi atstumas per 2500 km, pirmą kartą teko panaudoti papildomą baką degalų.
Madrase reikėjo į lėktuvą įpilti degalų, bet oro uoste neatsirado automatinės benzino pumpavimo įrangos, todėl viską reikėjo atlikti rankiniu būdu. Teko terliotis beveik visą dieną. Susirinko daug oro uosto darbuotojų ir neprašomi patys ėmėsi darbo!
Vaikštinėdami po Madrasą lietuviai matė daug neturtingų žmonių, kurie miegojo tiesiog gatvėje.
Skrisdami per Bengalijos įlanką į Tailando Suratanio miestą vyrai matė nepaprasto grožio salas, kurias 2004 m. nusiaubė cunamio bangos. Suratanis išvertus iš tajų kalbos – Gerų žmonių miestas!
Priartėjus prie Singapūro pasitiko audra ir lėktuvų perpildyta oro erdvė – tai pilotus privertė gerokai paprakaituoti.
Aplink Singapūrą oro erdvė ypatinga, čia dažnos audros su žaibais, todėl juntama didelė įtampa. Kai keliautojai pagaliau nutūpė Singapūro šiaurės rytuose esančiame Seletaro oro uoste, įtampa atslūgo.
„Kai nuėjome į jaukų terminalą užpildyti atvykimo deklaracijos ir atlikti muitinės patikrinimo procedūros, visi darbuotojai šypsojosi, tartum mes būtume pažįstami šimtą metų!” – prisiminė Ignas.
Singapūras – miestas valstybė, kur gyvena per 5 milijonus žmonių. Šioje šalyje viena iš oficialių kalbų yra anglų, todėl susišnekėti nebuvo problemų. Miestas labai užstatytas, tačiau sužavėjo parkais ir žydinčių augalų gausybe. Taip pat apstu dangoraižių, kurių architektūra turi savo azijietišką prieskonį.
Nei Suratanis Tailande, nei po to Balio salos miestai neprilygsta Singapūro prabangai. Nors jis užima tik 710 kvadratinių kilometrų plotą, jame yra net 8 oro uostai.
Singapūras–Balis (Indonezija)
(2012 04 17, 1686 km)
Iš Singapūro skrisdami į Indonezijos Balio salą keliautojai persirito per pusiaują ir atsidūrė pietinėje Žemės rutulio pusėje. Balio salos oro uosto kilimo ir tūpimo takas supiltas vandenyje. Jo ilgis siekia 3000 m, plotis 50 m (galima palyginti – Tarptautinio Vilniaus oro uosto takas yra 2500 m ilgio ir 50 m pločio).
Balio oro uostas 2011 m. aptarnavo per 11 milijonų keleivių, todėl jis plyšta per visas siūles!
Kai Ignas su Jonu prie jo priartėjo, dispečeriai juos nuginė į bendrą eilę, kurioje atsidūrė „žąselės” viduryje, priekyje slinko milžiniškas „Boeing-747”.
Balyje oro temperatūra siekė 27 laipsnius karščio ir buvo labai drėgna. Kai anksti rytą pilotai norėjo išskristi, dar neturėjo teisės paleisti lėktuvų variklių, kad nesutrikdytų vietos gyventojų saldaus miego!
Maskatas (Omanas)–Čenajus (Indija)
(2588 km, 2012 04 10)
Čenajus (Indija)–Suratanis (Tailandas)
(2111 km, 2012 04 13)
Suratanis (Tailandas)–Singapūras
(2012 04 15, 1004 km)
Gamtininko Charleso Darwino garbei Australijos šiaurėje pavadintas miestas pasitiko labai žemais debesimis ir lietumi. Darvine lietuviai norėjo pamatyti sūriųjų vandenų krokodilų, bet nepavyko.
Užtat jie aplankė nacionalinį parką, kuriame netrūko egzotiškų gyvūnų ir augalų. Temperatūra siekė 37 laipsnius karščio, o drėgmė traukė prie žemės – pilotai vos pavilko kojas.
Kai pasiekė prie Koralų jūros esantį Kernso miestą, Australija ir Okeanija balandžio 25-ąją šventė nacionalinę šventę (Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpuso, kuris kovojo per Pirmąjį pasaulinį karą, minėjimo dieną).
Ignas su Jonu buvo kalbinami pasilikti, tačiau jie nusprendė irtis toliau, nes laukė pats įdomiausias ir pavojingiausias skridimo etapas – 14 850 km per Ramųjį vandenyną.
Kai pakilo iš Kernso, jiems atsivėrė Didysis barjerinis rifas. Kiekvienais metais iš viso pasaulio jo pasižiūrėti suplūsta 1,5 milijono turistų, kurie palieka apie 7 milijardus JAV dolerių!
Net iš kosmoso matomo Didžiojo barjerinio rifo ilgis – daugiau nei 2000 km – beveik tiek pat, kiek nuo Vilniaus iki Ispanijos! Rifo apsaugai iš Australijos iždo skiriama nemažai lėšų.
Iš pradžių apšilti kojas jie nutarė iki Vanuatu sostinės Port Vilos, esančios 2395 km Efatės saloje. Visą kelią pūtė nestiprus brizas, todėl vakarop jie nusigavo iki Port Vilos.
Port Vila (Vanuatu)–Pago Pagas (Amerikos Samoa)
(2269 km, 2012 04 27)
Vyrai vis toliau lindo į beribį vandenyną, kuris traukė lyg juodoji skylė! Skrisdami sausumoje jie mažai dėmesio kreipė į kiekvieną variklio virptelėjimą ar pašalinį garsą, o dabar buvo visai kas kita.
„Vieną kartą nuo galinės sėdynės nuslydo knyga, – pasakojo Jonas. – Kol nesupratome bumbtelėjimo priežasties, buvome ištempę ausis!”
Pasiekę Amerikos Samoa sostinę Pago Pagą vyrai buvo nustebinti oro uosto aptarnavimo – nebuvo gyvų pasakotojų-dispečerių, pilotas, surinkęs atitinkamą radijo dažnį, išgirsdavo automato pranešimą apie sąlygas, kitu dažniu – užsidegdavo oro uosto žiburiai!
Kai nusileido ir atriedėjo į peroną, patiems reikėjo pasirinkti stovėjimo aikštelę, nebuvo nė gyvos dvasios!
Bet muitininkai čia buvo gyvi ir dar kaip atrodė! „Tai didelių ir storų žmonių sala, – pasakojo Jonas. – Kai atskridome, muitininkas valgė, o kai išskridome, jis vis dar valgė!”
Kernsas (Australija)–Port Vila (Vanuatu)
(2395 km, 2012 04 25)
Balis (Indonezija)–Darvinas (Australija)
(1763 km, 2012 04 20)
Darvinas–Kernsas (Australija)
(1674 km, 2012 04 24,)
Pago Pagas (Amerikos Samoa)–Papeetė (Prancūzijos Polinezija)
(2282 km, 2012 04 28)
Skrendant iš Pago Pago į Prancūzijos Polinezijos sostinę Papeetę Tahičio saloje beveik visą kelią lijo. Kai iki Papeetės liko 1000 km, lietuviai buvo apskridę pusę Žemės rutulio, tačiau, išskyrus Igno garsų nusičiaudėjimą, ant „vaišių stalo daugiau nieko nebuvo”!
Papeetės aeroklubo savininkas prancūzas, dalyvavęs 2002 m. Europos akrobatikos čempionate Panevėžyje.
Jau penkios valandos kaip ore, lėktuvo motoras dūzgė kaip bitė – monotoniškai ir užtikrintai, greitis siekė 270 km/val. Nors skrido 3900 m aukštyje, deguonies įranga nesinaudojo.
Ignas pramankštino aptirpusias kojas, pasitaisė gelbėjimo liemenę, paskui paėmė kelis sausainius ir pusbalsiu tarė: „Esame maždaug virš Mururoa atolo (atolas Ramiajame vandenyne, kur Prancūzija anksčiau vykdė branduolinius bandymus).”
Jonas nuo gimimo pacifistas, žmogus, pasisakantis prieš bet kokius karus, todėl norėjo pažiūrėti, kaip atrodo poligonas, kuriame bandomi žmonių naikinimo ginklai. Bet pro apačioje esantį tankų debesų sluoksnį nieko nebuvo matyti.
Artėjo vakaras, iki Gambjė salų dar reikėjo kapstytis apie 400 kilometrų. Kai likdavo skristi mažiau nei valandą, pilotus apimdavo jaudulys – ar pavyks vidury Ramiojo vandenyno surasti išsibarsčiusias salas?!
Vyrai jautėsi tarsi šauliai, kaskart turintys pataikyti į dešimtuką! Prabėgo kelios valandos ir priekyje išryškėjo siauras žemės lopinėlis, kuriame buvo įrengtas 1700 m ilgio ir 27 m pločio kilimo ir tūpimo takas.
Stiprus šoninis vėjas lėktuvą mėtė kaip pūkelį! Jau buvo išleisti užsparniai ir patikrinta važiuoklė, kai staiga smogė stiprus vėjo gūsis, pakėlė lėktuvo nosį – atrodė, kad jis sustojo!
Pilotai žaibiškai nustūmė nuo savęs vairalazdę ir padidino variklio sūkius – dabar žemė artėjo lyg per didinimo stiklą! Lėktuvas paskutiniu momentu išsilygino ir palietė tako paviršių.
Abu pilotai stipriai nuspaudė dešinę paminą, kol pagaliau sužviegė lėktuvo stabdžiai ir jis sustojo. Ore tvyrojo prakaito kvapas, nuo ilgo sėdėjimo kojos buvo kaip medinės.
Visai šalia riaumojo vandenynas, kurio bangos stengėsi pasiekti kilimo ir tūpimo taką, virš vandens iškilusį vos 4–5 metrus!
Horizonte buvo matyti kelios salos, o čia – nė gyvos dvasios, bent taip jiems atrodė. Bet nespėjo išlipti, kai staiga pasirodžiusios trys žmogystos įsistebeilijo į juos. Ignas su Jonu pirmą kartą susitiko su polineziečiais!
Lėktuvas greitai prarijo 200 litrų papildomo aviacinio benzino. Kai visi darbai buvo atlikti, jie susėdo į laivą ir nuplaukė į salą, esančią už 20 km, kurioje laukė karštas valgis ir minkšta patalynė! Angliškai kalbantis polinezietis prie vakarienės stalo papasakojo esąs perlų augintojas, kažkada norėjęs būti aviatoriumi, bet dėl sužeistos akies negalėjęs juo tapti.
Jis nepamiršo priminti, kad Mururoa atole, esančiame už 400 km, Prancūzija iki 1995 metų vykdė branduolinius bandymus, kol vietos gyventojams (čia vietos gyventojais laikomi net už kelių šimtų kilometrų gyvenantys žmonės!) trūko kantrybė ir genčių kariai, apsirengę tradiciniais karo rūbais, protestuodami valtimis apsupo atolą ir reikalavo nutraukti bandymus.
Nors dabar kasmet gyventojų apsaugai skiriama milijonai dolerių, sergamumas nemažėja. Vietos maistas, žuvys užteršti radiacija, tenka maitintis atvežtu konservuotu maistu.
Norint pasiekti Velykų salą reikėjo įveikti ne mažiau kaip 2600 km! Jie nerimavo, kad ten vėlai vakare gali nedirbti oro uostas. Kai jie pakilo, priešinis vėjas net staugė.
Po 11 valandų trukusio skrydžio Velykų saloje laukė aptarnavimo tarnybos atstovas, kuris ne tik padėjo sutvarkyti visus formalumus, bet ir kitą dieną jo brolis Igną su Jonu vežiojo po salą, parodė garsiąsias statulas.
Pasigyrė, kad du kartus per savaitę sukardamas 3760 km pas juos iš Santjago atskrenda keleivinis lėktuvas!
Papeetė–Gambjė salos (Prancūzijos Polinezija)
(1651 km, 2012 05 02)
Gambjė salos (Prancūzijos Polinezija)– Velykų sala (Čilė)
(2598 km, 2012 05 03)
Velykų sala–Puerto Montas (Čilė)
(3658 km, 2012 05 05)
Iš pradžių jie planavo skristi tiesiai į Čilės sostinę Santjagą, bet paskui pasirinko piečiau esantį Puerto Monto miestą, nes ten žemesni Andų kalnai.
Tai buvo ilgiausias ruožas, kurio ilgis – 3658 km (kaip nuo Vilniaus iki Šiaurės ašigalio!). Todėl Velykų saloje buvo labai dėkingi gidui, kuris parūpino daug aviacinio benzino!
Iš Velykų salos jie išskrido pusę septynių ryto. Iš pradžių vyrai laikėsi 2 km aukštyje, kai pramušė pirmuosius debesis, teko pakilti į 3,5 km, bet po kurio laiko debesys dar pakilo, tuomet, kad neapledėtų lėktuvas, teko vėl nusileisti į 2 km aukštį.
Skrido beveik 14 valandų! Pakeliui nebuvo jokios salelės, akys raibo nuo monotoniško vaizdo! Artėjo momentas, kai tikslas jau ranka pasiekiamas, todėl vyrai pradėjo baimintis, kad ko nors nenutiktų!
Tikimybių teorija negailestingai teigia, kad kas nors turi įvykti, o jei nieko neįvyko, tai dar nereiškia, kad ateityje neįvyks!
Tokiais momentais žmonės meldžiasi, bet Jonas ir Ignas daugiau linko pasikliauti savimi. Dešimtą skridimo valandą pradėjo temti ir keturias valandas iki Puerto Monto teko skristi tamsoje.
Kai pagaliau kelionė baigėsi, bakuose buvo likę benzino dar 3,5 val. skrydžiui! Padėjo ir į lėktuvo galą pūtęs vėjas.
Dabar keliautojai galėjo užsirūkyti cigarą ir pasakyti, kad Ramusis vandenynas nugalėtas! Jam įveikti prireikė 13 dienų.
Po poilsio dienos lietuviai išskrido į Urugvajaus sostinę Montevidėją. Iš pradžių reikėjo perskristi Andų kalnus! Švietė ryški saulė, apačioje buvo kamuolinių debesų patalas, o šalia stovėjo iškilęs virš debesų Kalbuko ugnikalnis (1861 m. jį tyrinėjo lietuvis Ignas Domeika – Santjago universiteto rektorius).
Dispečeriai nurodė, kad lėktuvas pakiltų virš kalnų dar 1200 m, bet Ignas nepanoro to daryti ir atsakė, kad mato iškilusius kalnus ir prašo nekeisti aukščio. Po nedidelės pauzės dispečeriai patenkino jo norą. Už keliasdešimties kilometrų juos pasitiko Osorno ugnikalnis.
Netrukus ir tarp Čilės bei Argentinos sienos esantis Tronadoro ugnikalnis. Toliau kalnai žemėjo ir visai baigėsi.
Kai pasiekė Kolorado upę, prasidėjo Argentinos savana, o po to – La Platos įlanka, kurioje jie kirto Argentinos ir Urugvajaus sieną ir nusileido kitoje įlankos pusėje esančiame Montevidėjo oro uoste.
Montevidėjuje į akis krito paminklai su raiteliais. Vienas urugvajietis papasakojo jų reikšmę – jei žirgas stovi ant visų keturių kojų, raitelis mirė sava mirtimi, jei žirgas pakėlęs vieną koją – raitelis buvo sužeistas, o jei stovi piestu – raitelis buvo nukautas!
Montevidėjas (Urugvajus)–Kabo Frijus (Brazilija)
(1906 km, 2012 05 09)
Kabo Frijaus miesto, esančio 100 km į pietus nuo Rio de Žaneiro, tarptautinis oro uostas buvo pilnas sraigtasparnių, kurie teikia paslaugas didžiausiai naftos bendrovei Lotynų Amerikoje PETROBAS.
Natalio oro uoste bus paskutinis nusileidimas Pietų Amerikos žemyne, po to per Atlanto vandenyną – namo į Europą!
Kabo Frijus–Natalis (Brazilija)
(2027 km, 2012 05 10)
Puerto Montas (Čilė)–Montevidėjas (Urugvajus)
(1643 km, 2012 05 07)
Natalis (Brazilija)–Žaliasis Kyšulys
(2857 km, 2012 05 13)
Meteorologinės tarnybos prognozavo, kad virš Atlanto vandenyno pūs stiprus priešinis šiaurės vėjas, todėl pilotai prisipylė maksimalų kiekį benzino. Maždaug už 400 km jie kirto pusiaują ir sugrįžo į „savo” Žemės rutulio pusę. Skrendant tolyn GPS ir orlaivio prietaiso greičio rodmenų skirtumas vis didėjo, tai reiškė, kad priešinis vėjas stiprėja!
Jie skrido trasa, kurioje 2009 m. „Airbus 330”, skrisdamas iš Rio de Žaneiro į Paryžių, prasmego vandenyne!
Kai pagaliau pavyko ištirti katastrofos priežastį, iš paslaptingos ji tapo labai paprasta.
Pasirodo, užšalo netobulai įrengtas Pito vamzdelis, kuris rodo greitį. Bet lėktuvo vadas niekaip negalėjo to suprasti, nors ir pranešinėjo davikliai!
To priežastį lietuviai suprato tik tada, kai nutūpė Žaliajame Kyšulyje. Pasirodo, buvo papuolę į Sacharos dykumoje siaučiančios audros sukeltą smėlio debesį, dėl kurio visas lėktuvas buvo apneštas smėlio sluoksniu.
Per maždaug 12 valandų pavyko perskristi Atlanto vandenyną. Naktį tūpdami jie pastebėjo retą gamtos reiškinį, kuris vadinamas oro inversija: aukštai oro temperatūra buvo aukštesnė – 30 laipsnių šilumos, o prie žemės – 25 laipsniai šilumos.
Nuo Žaliojo Kyšulio prasidėjo namų ilgesys, kuris mažėjant atstumui vis didėjo. Lansarotės saloje muitininkai jų netikrino. Nuo Lansarotės dūmė kaip akis išdegę.
Važinėdami po Kahoro miestą jie nepasidomėjo garsiuoju Kahoro vynu (raudonasis aitroko skonio spirituotas desertinis vynas, gaminamas iš raudonųjų vynuogių sulčių, kurios prieš rauginimą pakaitinamos).
Kahoras (Prancūzija)–Štraubingas (Vokietija)
(981 km, 2012 05 17)
Nors skrendant nuo Kahoro iki Štraubingo žavėjo Alpių kalnai ir tarp jų išsidėstę miestai su šalia esančiais oro uostais, vinguriuojančiomis upėmis, bet atrodė, kad laikas slenka lėtai.
Pagaliau po 42 dienų, sukorę 44 284,7 km (4209 km daugiau negu atstumas per pusiaują), gegužės 17 d. 15 val. 30 min. Ignas su Jonu vėl nusileido Štraubingo oro uoste.
Iš karto buvo suruošti iškilmingi pietūs restorane. Juose dalyvavo Ignas su Jonu. Kadangi daugiau nieko nebuvo, reikėjo patiems susimokėti. Tą pačią dieną jie išskrido į Insbruką, kur teko pakentėti dar dvi dienas, kol mechanikas „ištikimam jų žirgui kalė naujas pasagas”. Tik po to išskrido į Vilnių, kur juos pasitiko artimieji!
Visą maršruto trasą galima pažiūrėti tinklalapyje: http://www.aroundtheworld.lt
Žaliasis Kyšulys–Lansarotės sala (Ispanija)
(1658 km, 2012 05 15)
Lansarotės sala (Ispanija)–Kahoras (Prancūzija)
(2169 km, 2012 05 16)