Keliautojai iš Lietuvos parėmė kaimo mokyklą Etiopijoje

Įveikus šios be galo įdomios ir turistų tik pamažu atrandamos šalies keliais beveik 4000 kilometrų, pakanka laiko įsitikinti, kad tokios dovanos greičiau nepadeda, bet dažnai demoralizuoja vietos gyventojus ir daro juos priklausomais nuo turistų „dovanų”. Tiesa, atsidūrus Etiopijoje ir savo akimis matant baisų žmonių skurdą, labai sunku atsilaikyti prieš pagundą kažką duoti, kažką padovanoti, nes tai, kas mums yra niekas, ten yra labai daug.

Visoje šalyje vaikai, pamatę pro juos prariedančius automobilius, palydi juos šūksniais „ju ju ju ju”, ką reikėtų suprasti, kaip „duok, duok, duok, duok”. Taip elgiasi ne tik ūgtelėję, bet ir vos kelerių metų sulaukę vaikai. Visiems jau įkalta, kad balti dėdės ir tetos gali kažką duoti. Nesvarbu, kur važiuoja automobilis ar autobusiukas – kalnuose, savanoje, laukuose, plantacijose, pelkynuose – sustojus, atrodytų, netgi negyvenamoje vietoje, kaip mat iš niekur prisistato vaikų ir suaugusių.
Na, o tokios pakelės regyklos, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai nuo aušros iki sutemos yra užtikrinta darbo vieta pulkeliui žmonių. Čia ne tik prašoma ko nors, bet ir pozuojama prieš kameras, šokama.

Bendraujant su vietos gidais, pastarieji pataria nieko neduoti pakelės vaikams, ypač tais atvejais, kai prašytojai yra skirtingo amžiaus. Etiopijos vaikai nesidalina, o vyresnieji beveik visada iš mažylių viską atima, ko nesuspėja susikišti į burnas. Kuo atokiau nuo didesnių miestų, tuo žmonės mažiau išrankūs. Jie džiūgauja gavę paprastą pieštuką, servetėlę, tuščią coca colos gėrimo buteliuką, tuščią dėžutę ar pakuotę nuo bet ko, kamštelį nuo alaus butelio, žodžiu, viskas, kas primena civilizaciją ir ką gali duoti turistai, garantuotai bus kažkur pritaikyta.

Kai prie mašinų susiburia keliasdešimt vaikų, tampa aišku, kad bet kokia tokio pobūdžio parama pro mašinos ar autobusiuko langą yra absoliučiai bergždžias reikalas, nebent manytume, kad esame zoologijos sode, tik, tiesa, žiūrovai yra jie, o mes, keliautojai, geležiniuose keturračiuose narvuose. Tik mainai vyksta priešingom pusėm.

Paklausus gidų, kaip tada mes galėtume padėti žmonėms, kokia ta tvarka būtų geriausia, šie visų pirma patikslina, kad labdaringa veikla pagal principą „bet kam bet kur ir bet ką” nėra tikslinga, nes jos nauda minimali. Kas kita yra paremti konkrečią bendruomenę. Mūsų iš namų vežamą idėją aplankyti kurią nors mokyklą ir, kad ir nedidelę, labdaros akciją atlikti civilizuotai, vietiniai gidai priėmė daugiau negu noriai.

Jie pasiūlė aplankyti nuošalią mokykla pietvakarinėje šalies dalyje, netoli pasienio su Kenija ir Pietų Sudanu. Šis regionas yra ne tik nuošalus, dažnokai siaubiamas sausrų ir upių potvynių, bet ir vienas iš tų, kur didžioji dalis žmonių vis dar yra išlaikę tradicinį gyvenimo būdą – klajoja po bekraštes savanas su gyvulių bandomis, moterys iki šiol vaikšto pusnuogės, o gyvenama iš žabarų suręstose pašiūrėse. Nepaisant vis dar išlikusiam tokiam, mūsų akimis, egzotiškam gyvenimo būdui, Etiopijos valdžia stengiasi ir šiuose civilizacijos užribio kraštuose užtikrinti švietimo paslaugas.

Mes lankėmės aštuonmetėje (pradinė mokykla Etiopijoje) hamerių genties kaimelio Turmi mokykloje. Apie mūsų atvykimą buvo informuotas mokyklos direktorius bei kaimo seniūnas. Tipiška afrikietiška mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Tenykštę sudaro iš molio ir šiaudų ant medinių karkasų drėbti barako tipo pastatai-klasės, didžiulis kiemas, mokomoji aikštelė, administracijos pastatas. Mokyklos direktorius maloniai mus pasitiko ir pasidžiaugė mūsų iniciatyva.

Po trumpo mokyklos pristatymo nukrovėme stalą direktoriaus kabinete dar neišdalytomis dovanėlėmis. O jų buvo nemažai ir įvairių: sąsiuviniai, rašymo priemonės, pieštukai, flomasteriai ir daug kitų. Taip pat įdaviau iš bendrakeleivių surinktų pinigų pluoštelį. Visi davė tiek, kiek norėjo, kiek galėjo, kiek širdis liepė. „Tai nėra dažnas atvejis, bet labai svarbus mums. Šios dovanos ir aukojami pinigai Jums gali pasirodyti nedideli, bet mums tai didžiulės lėšos” – sakė direktorius.
Čia pat prisistatęs kaimo seniūnas stebėjo procesą ir taip pat dėkojo.

Įdomumo dėlei – pedagogo aukštąjį išsilavinimą turintis mokytojas Etiopijoje uždirba 80 JAV dolerių per mėnesį. Kol mums aprodė mokyklą, buvo surašytas oficialus finansinę paramą fiksuojantis kvitas ir įteiktas man, kaip įrodymas. Net nespėjus pasidomėti, kam bus išleisti šie pinigai, direktorius rišliai, su reikalingais akcentais, patikslino, kad „už pinigus bus nupirkta vaizdinių mokymo priemonių mokyklai, o kanceliarinės prekės išdalintos vaikams, kurių tėvai neišgali jų įpirkti. Šie vaikai po vieną bus iškviesti į direktoriaus kabinetą ir kiekvienam įteiks po sąsiuvinį, pieštuką, šratinuką ar pan.”

Stebėtina tai, kad tokioje mokykloje kaip Turmis dalis vaikų neturi nei kuo rašyti, nei ant ko rašyti. Kai kurie vaikai kasdien į mokyklą eina apie 20 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Savanoje gyvenantiems vaikams mokyklos lankymas yra absoliutus gėris, jie didžiuojasi, kad vilki mokyklos uniformą, gali mokytis, kad moka skaičiuoti, skaityti, o vyresni, be kita ko, gerai šneka angliškai. Pasak mokytojų, su tokiais dalykais kaip motyvacijos neturėjimas, drausmės problemos, kaimų mokyklose nesusiduriama.

Nepaisant to, kad švietimas Etiopijoje nemokamas, labai daug šeimų neleidžia į mokyklą vaikų, nes jie reikalingi kasdieniams ūkiniams darbams dirbti. Berniukai gano gyvulius, o mergaitės padeda mamoms prižiūrėti mažamečius, pasirūpinti vandeniu, malkomis. Absoliuti dauguma tokiuose nuošaliuose regionuose gyvenančių suaugusiųjų yra beraščiai, nemažai jų nesupranta, kam reikalinga mokykla ir kaip tie vaikai panaudos šias žinias. Tačiau jau pastebėta, kad tuose regionuose, kur daugiau raštingų žmonių, sparčiai mažėja mergaičių ir merginų sveikatą žalojančių ir orumą pažeidžiančių apipjaustymų, gerėja žmonių sveikatos būklė, mityba, jaunimas imasi verslų, naudojamos apsisaugojimo priemonės, o miesteliuose gyvenančiose šeimose mažėja vaikų skaičius.

Vis dėlto mokyklos lankymas neretai tampa našta tėvams, nes turėdami po 4-5 ar dar daugiau vaikų, be jų pagalbos jie niekaip negalėtų išsiversti. Be to, natūriniu ūkiu besiverčiantys tėvai neturi pinigų, už kuriuos galėtų vaikams nupirkti uniformą, rašymo priemonių, sąsiuvinių, o tai irgi stabdo įtraukiamų į švietimo sistemą vaikų skaičių. Su kiekviena klase mažėja mokinių skaičius, todėl pradinę mokyklą baigia tik apie 40% mokinių, o pagrindinę vos 15%. Bendras gyventojų raštingumas Etiopijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius šoktelėjo, tačiau suaugusiųjų neraštingumo dalis – 61 proc. – ir toliau išlieka viena iš didžiausių pasaulyje.

Mes džiaugiamės, kad ypač svetingoje, besišypsančių veidų šalyje paprasčiausiomis pastangomis padarėme tai, kas galbūt leis Turmi mokyklai įsigyti daugiau būtinų mokymo priemonių, o vaikams suteiks džiaugsmo ir dar daugiau motyvacijos mokytis. Taip pat norėtųsi paakinti ir visus kitus keliautojus, skersai išilgai vagojančius mūsų planetą, – aukokite švietimui, nes tai užtikrinta investicija į bet kurios skurdžios valstybės ateitį.

Šaltinis: delfi/pilietis

Tekstas ir fotografijos Ryto Šalnos

Daugiau nuotraukų rasite šiuo adresu: http://pilietis.delfi.lt/naujienos/kelione-i-etiopija-vaikai-ciumpa-viska-kas-primena-civilizacija.d?id=63757658