Nuolat prastėja mokinių lygis

B.Burgis

Bendras mokinių lygis nuolat prastėja, konstatuoja Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTU) direktorius Bronislovas Burgis. Pasak jo, krenta ir universitetų lygmuo, nes jaunimas per dieną po 10 kartų girdi, kad iš mokslo – jokios naudos. Be to, nesukurtas būdas išsiaiškinti, ar mokytojai gauna blogą „žaliavą“ ir iš jos paruošia blogus moksleivius, ar gauna gerą „žaliavą“ ir ją sugadina.

„Mes gyvename ne negyvenamoje saloje ir pasirenkame tuos, kurie ateina. Tačiau nereiškia, kad į KTU gimnaziją įstojusieji yra tokie geri, kaip mes norėtume“, – sakė viena stipriausių gimnazijų Lietuvoje vadinamos mokyklos vadovas.

– Kiek laiko stebite tą krintantį lygį ir su kuo tai sietumėte?

– Trejus ar ketverius metus. Sieju su bendra situacija ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Pirmas dalykas – mokslas turi būti labai aiškiai materialiai išreikšta vertybė. Jeigu žmogus žinotų, kad labai gerai baigęs mokyklą, universitetą gaus labai gerą darbą, viskas būtų kitaip.

Kai to neliko, plito supratimas, kad nereikia nieko labai gerai daryti, nes tai nesusiję su ateities gerove. Pavyzdžiui, Seimo narys Linas Karalius, garantuoju, nebuvo geriausias mokinys. Bet jis – Seimo narys, o aš ne, nors aukso medaliu baigiau mokyklą.

Kapitalizmas staiga perskirstė vertybes. Anaiptol ne pagal žinias, išsilavinimą tu gyveni, uždirbi, pelnai prestižą ir pan.

– Manote, vaikai sugeba pajusti ir priimti tokias visuomenės nuostatas ir tai gali daryti įtaką jų pasirinkimams?

– Be abejo, kad jie jaučia. Jų tėvai, broliai, seserys yra ryškūs pavyzdžiai ir, manau, jie kasdien po dešimt kartų girdi: „Kas iš to, kad aš ariau, dirbau, mokiausi, o dabar mano įmonė bankrutuoja, smaugia mokesčiai“ ar panašiai.

Jie taip pat mato, kad žmonės emigruoja, o jei studijuoji Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, nebėra taip svarbu, žinai ar ne, kada vyko Žalgirio mūšis, nes svetur jis niekam nebeįdomus. Taip „perskirstoma“, į ką kreipti dėmesį, kokie yra prioritetai, kenčia bendrasis išsilavinimas ir niekur nuo to nedingsi.

Antra prastėjančio mokinių lygio priežastis – mokyklų kontrolės stygius.

Kaip tikrinama, ar mokytojai gauna blogą „žaliavą“ ir iš jos paruošia blogus moksleivius, ar jie gauna gerą „žaliavą“ ir ją sugadina? Nėra to mechanizmo ir, deja, per 20 metų jis net nebandomas kurti.

Paimkime eilinę vidurinę mokyklą, pavyzdžiui, Ukmergėje. Ar kas nors prisiims kaltę, kad vaikai iš valstybinių egzaminų negaus šimtukų? Ne.

Mokytojai sakys, kad vaikai nesimoko, tėvai sakys, kad mokytojai žiopli ir nieko negali išmokyti, o mechanizmo, kaip tai įvertinti, nėra. Koks nors žiedžiantis puodus atsako už tai, kad tie puodai nedužtų, o mokyklos, universitetai neatsako už savo „produkcijos“ kokybę, todėl neverta persistengti.

Koks skirtumas, kaip mokytojas moko? Jo iš darbo neišmesi, aplink kitų geresnių mokytojų irgi nerasi, tad po truputėlį važiuojame žemyn.

– Tai ką daryti?

– Reikėtų galvoti, kaip įvertinti mokytojo darbo kokybę: arba jis dirba, arba tegu eina į pensiją.

– O kaip jūs savo mokykloje vertinate?

– Galėčiau pasigirti, kad mūsų mokykla – pusiau privati. Negaliu sau leisti dirbti blogoje mokykloje ir jeigu joje dirbu, vadinasi, dirbu geroje. Tai reiškia, kad mokytojai turi būti geri, o jei ne, aš sakau: išeikite. Šiemet trys išeina ir nėra problemų, pakeisime kitais.

Kitaip sakant, visus tuos 22 metus dirbu taip, kad man patiktų dirbti, o patikti gali tik tada, kai mes dirbame gerai, kai gerai dirba mokytojai.

– Kitų mokyklų mokytojai sako: „Bepigu tokioms, kaip KTU, Jėzuitų gimnazijoms ar Vilniaus licėjui mokyti vaikus, kai jie susirenka geriausius“.

– Vargšai, jie nežino, ką reiškia mokyti kokio nors mediko vaikiuką, kuris iš anksto paskelbtas aukseliu, deimančiuku. Pabandyk iš jo nepadaryti genijaus, tėvai sienomis lips: „Kaip? Juk mūsų vaikas toks gudrus, protingas“. Ir šįryt mane aplankė mama medikė, kuri negalėjo suprasti, kaip jos gudrus ir protingas vaikas neįstojo į gimnaziją, klausė, gal kaip nors galima priimti. Tačiau ne, negalima.

Tėvai, kurie mums atiduoda labai gerus vaikus, būtinai nori labai gero rezultato, per valstybinius egzaminus nori labai daug šimtukų, labai aukštų vidurkių. Mokytojams tai didžiulis spaudimas ir tikrai nėra lengva dirbti.

Kita vertus, jei kurioje nors mokykloje tu suklysi įrodinėdamas Pitagoro teoremą, niekas net nepastebės. Tačiau mūsų mokykloje toks žmogus, be abejo, bus „prikaltas prie kryžiaus“ todėl, kad dirbame su vaikais, kurie daug žino, mato ir negali atsipalaiduoti.

Kitoje mokykloje mokiniams gali pasakoti, ką nori – jiems viskas naujiena. O štai ateina pas mane gimnazistas ir klausia, kodėl stiklas skaidrus? Ir turi atsakyti.

– Kodėl gimnazijose, kur rengiama moksleivių atranka, didesni konkursai negu į kai kuriuos universitetus?

– Vienas dalykas, moksleivių, laimei, kol kas daugiau nei studentų. Antras dalykas – mokyklas aiškiau suskirstyti pagal kokybę. Žmonės jaučia skirtumą tarp KTU gimnazijos, Vilniaus licėjaus ir, pvz., N-tosios Kauno vidurinės mokyklos.

Tarp Vilniaus ir Kauno universitetų studentai dar pasiskirsto, o Klaipėdos ar Šiaulių paprastai susirenka savo regiono žmones, nes į Šiaulius vilniečiai ar kauniečiai nelabai važiuos, netgi žinodami, kad ten laukia aukšto lygio studijos.

Žinoma, mažesnius konkursus į universitetus lemia ir jų specializacija, nes norintys studijuoti mediciną, inžineriją ar teisę renkasi skirtingo profilio aukštąsias mokyklas. Bendrojo lavinimo mokyklose programos vienodos, tačiau lygis – skirtingas.

Šaltinis: delfi.lt

Share This Post

Rašyti komentarą