Mokytojo vaidmens kaita šiuolaikinės mokyklos požiūriu WORD byla

Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina tobulėti, mokytis, dirbti naujomis sąlygomis.

Svarbiausia mokytojo paskirtis – atskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį nusiteikimą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.

Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti ir įtvirtinti save, kaip unikalią ir originalią asmenybę. Darbo su mokiniais metodai suteikia laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokuoja įvairius, individualius atsakymus, moko gerbti draugų idėjas, skatina savarankišką požiūrį.

Socialiniai ir politiniai pokyčių įtaka pedagoginei sistemai

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš esmės keitėsi ir valstybės visuomeninė santvarka. Žmonėms grąžinama nuosavybė, jie tampa turto savininkais. Visuomenė ryškiai skaidosi, iškyla nauji atskirų grupių poreikiai, keisdami požiūrį į asmenybę, jos išsilavinimą ir vietą visuomeniniuose santykiuose. Nauja visuomenės sankloda keičia žmogaus padėtį: nuo kolektyvo nario valdomo ir išlaikomo individo į žmogų užimantį subjekto, gebančio savarankiškai organizuoti savo veiklą ir prisiimti atsakomybę už jos rezultatus, poziciją. Taigi, keičiantis ekonominei ir socialinei būklei ir pažiūroms, pakinta ir pedagoginės pažiūros: reikalaujama iš esmės savarankiškumo, iniciatyvos, kritiškumo, todėl ir ugdymo tikslai, mokyklų sistema ir vidaus santvarka yra daugiau ar mažiau visuomenės atspindys. Kiekvienas žmogus bendraudamas savo veiksmus derina su kitais. Tuo pat metu būtinybės verčiamas jis kritiškai vertina kitus žmones, aplinką ir save. Būtų idealu, jog bet kokie bendraujantys partneriai kritiškai žvelgtų į kito ir savikritiškai į savo veiksmus. Šioje vietoje labai praverstų mokymo bendraujant pedagogika

( kultūros pedagogika), nes kaip tik kultūra yra ta terpė, kuri augina asmenybę (mokytojo ir mokinių santykiai).

Visuomeninė organizacija, ar ilgalaikiai individų ir grupių santykiai, yra visuomeninių veiksnių dariniai, kuriuose valdo kultūros taisyklės. Vienas iš visuomenės organizacijos vienetų yra šeima, jos gyvenimas labai priklauso nuo kultūros.

Kultūros lygis paprastai atitinka bendrąjį krašto bei visuomenės švietimo lygį: juo aukštesnė kultūra juo giliau ir plačiau organizuotas ir išvystytas visas švietimas. Taip pat asmens švietimą sąlygoje ir asmeninė bei krašto ekonominė padėtis, šeimos vertybės ir nuostatos. Šeima yra tas centrinis židinys, kuriame išskleidžiamas asmens veiklumas bei pajėgumas. Tačiau kultūrinis gyvenimas turi daugiau reikalavimų ir poreikių negu šeima gali suteikti. Todėl reikalingą sistemą, planingumą ir ypač integracines veikmes gali suteikti tik tam specialiai organizuotos įstaigos, kaip paskirtiniai švietimo veiksniai. Seniausia tokių švietimo įstaigų yra mokykla. Šiuo žodžiu suprantant kaip tam tikra jaunosios kartos dirbtinai organizuota apibrėžtų švietimo tikslų siekianti bendruomenė, turinti tam reikalui atitinkamai organizuotas institucijas, mokymosi, lavinimosi, darbo, tyrinėjimų..patalpas bei priemones. Bendruomenė susidaro iš ugdytojų ir ugdytinių, kitaip sakant, iš mokytojų ir mokinių.

Galvodami apie tai, kad žmonės”kuria visuomenę”, mes neturime pamiršti praeities, mūsų protėvių palikimo. Tai ką mes mokame, kaip mes elgiamės ir t.t. grindžiama buvusių kartų patirtimi.

Tačiau šiandien mokytojai yra konflikte su politika, kurią diktuoja vyriausybė. Konservatyvi politika švietimo srityje pareikalavo iš mokytojų pakeisti požiūrį į mokymą, kuris buvo populiarus 1970-1980 metais. Organizaciniai pasikeitimai įtakojo tai, kad švietimui vadovauja ne pedagogai, bet politikai, vadybininkai ir pramonininkai. Iš mokytojų reikalaujama demonstruoti mokymo “pasiekimus”, tuomet kai socialinės sąlygos, įtakojančios mokinių gyvenimo sąlygas ir elgesį, blogėja. Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina tobulėti, mokytis, dirbti naujomis sąlygomis.

Kaita ir jos poveikis švietimui

Kaita tapo įprastu ir kasdieniu šiandienos pasaulio reiškiniu. Kaita vyksta, nesvarbu, ar ji mums patinka, ar ne. Vadinasi, esame pasmerkti kaitai. O ji, būdama nuolatiniu ir visa apimančiu procesu, dažnai yra nenuspėjama. Todėl jos neįmanoma visapusiškai kontroliuoti, negalima pradėti ar sustabdyti. Tegalima vien bandyti ją paveikti: suteikti norimą tempą, pageidaujamą kryptį ar priimtinesnį pobūdį.

Pastaruosius dešimtmečius švietime nuolat vyksta politiniai pokyčiai. Nė vienos svarbesnės viršutinės švietimo grandies pokytis neaplenkia ir apatinės grandies – mokyklos.

Tačiau švietimo ryšys su kaita dar sudėtingesnis, nes pats švietimas – viena konservatyviausių socialinių institucijų. Pagrindinė švietimo užduotis – perduoti kultūrą, o kartu atlikti socializacijos vaidmenį – padėti jaunajai kartai prisitaikyti ir perimti nusistovėjusią socialinę sanklodą. Norėdama ir toliau sėkmingai atlikti socializacijos funkciją, mokykla turi keistis taip, kaip kinta ją supanti aplinka.

Vienas žymiausių šiuolaikinių švietimo kaitos teoretikų M. Fullan savo knygoje „Pokyčių jėgos“ (1998) pavaizdavo kaitos proceso schemą.

Iniciavimas è įgyvendinimas è institucionalizmasè rezultatai

Pasirinkimo pakopa, tai laikotarpis, kai priimami sprendimai dėl pokyčių, kuriami planai ir vyksta kitas parengiamasis darbas.
Įgyvendinimo pakopoje naujovės išbandomos praktiškai, sprendžiamos kylančios problemos, dalijamasi patirtimi.
Institucionalizmo pakopoje – sprendžiama dilema, ar naujovė taps įprastu dalyku, ar bus atmesta, o galbūt sunyks savaime.
Rezultatų pakopa – kurioje kaitos rezultatai įvertinami ir apibendrinami:

Be abejo, ši schema labai supaprastinta. Realus kaitos procesas daug painesnis, nes:

- kiekvieną pakopą veikia daugybė įvairių ir iš anksto nenuspėjamų veiksnių;
- kaita nėra linijinė: vienoje jos pakopoje vykstantys pokyčiai gali pakeisti ankstesnėse priimtus sprendimus.
- kaitos mastas gali būti labai nevienodas – pradedant konkrečia mokyklos iniaciatyva ir baigiant visa apimančia šalies švietimo reforma.
- labai sunku nusakyti kiekvienos pakopos trukmę. Iniciavimo procesas trunka ne vienerius metus. Įgyvendinimo pakopai gali prireikti ne mažiau kaip 2 metų. Sudėtingi, visa apimantys pokyčiai trunka 5-10 metų.

Švietimo sistemoje inovacijos terminas neretai vartojamas kaip kaitos sinonimas. Tačiau kaita ne visada yra tas pat, kas inovacija. Kalbant apie kaitą, svarbu suvokti, kad pati savaime ji nėra nei pažangi, nei novatoriška. Taigi kaita– tai perėjimas į kitą būvį: kartais geresnį, kartais blogesnį, o kartais ir į ankstesnįjį.

Mokytojo vaidmens kaita šiuolaikinės mokyklos požiūriu

Mokytojo savybės

Dėl besikeičiančių visuomenės reikalavimų mokyklai ir mokytojo profesijai, naujo mokytojo vaidmens pastaraisiais metais ugdymo filosofų, edukologų, psichologų dėmesio centre vis dažniau atsiduria mokytojo asmenybės ypatumai, jo santykiai su vertybėmis, etiniai darbo aspektai. Mokytojo profesionalumas siejamas su jo asmenybės ypatumais, o ne vien dalyko žinojimu, didėja mokytojo atsakomybė ir plečiasi jos ribos: nuo tarpininko tarp mokymo programos ir mokinio prie asmeniškesnio, specifiško situacijos atžvilgiu požiūrio į mokymą, išsilavinusio, laisvo ir atsakingo žmogaus ugdymo.

Mokytojui svarbu save pažinti ne tik kaip žmogų, bet ir kaip profesionalą, žinoti, kas jam geriau pavyksta ir kas prasčiau, įsisąmoninti savo profesinius uždavinius, tikslus, profesinės veiklos vietą gyvenime.

Šių pokyčių veikiama susiformavo nauja edukologijos ir pedagoginės psichologijos tyrimų kryptis – mokytojo mąstysenos studijos. Mokytojo mąstysena – plati sąvoka, apimanti ne vien pažinimo aspektus, bet ir daugelį kitų: kaip mokytojas vertina pats save, jo nuostatas į mokinius ir ko iš jų tikisi, požiūrį į perteikiamų žinių turinį ir patį mokymo procesą, numanomas teorijas, savo profesinių uždavinių ir problemų suvokimą ir kt. Apibendrindami šią sąvoką, autoriai teigia, jog mokytojo asmenybė negali būti atskiriama nuo jo profesinių gebėjimų.

C. M. Klarkas, apžvelgęs mokytojo mąstysenos tyrimus, atliktus aštuntajame ir devintajame XX amžiaus dešimtmetyje, teigia, jog per tą laikotarpį keitėsi mokytojo vaidmuo ir profesiniai uždaviniai: aštuntajame dešimtmetyje į mokytojus buvo žiūrima kaip į sprendimų priėmėjus, o jų uždavinys buvo nustatyti mokinių poreikius ir pasirinkti atitinkamus veiksmus. Devintojo dešimtmečio pradžioje į mokytoją žiūrėta kaip į reflektuojantį praktiką, o pabaigoje – kaip į konstruktyvistą, nuolat kuriantį savo teoriją apie mokymą ir ugdymą. Paskutinį dešimtmetį tyrimų objektu tapo mokytojo darbo etiniai, moraliniai, vertybių aspektai. Pasak H. Socketo, dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje į mokytoją imta žiūrėti kaip į prasmės kūrėją, o į jo darbą kaip į tarpasmeninę veiklą, kurios tikslas – kad ir ko būtų mokoma, kurti ir paveikti tai, kuo tampa mokiniai kaip žmonės. H. Socketo nuomone, mokytojo asmenybė ir jo atsidavimas darbui – būtini profesionalumo elementai. Mokytojo darbo efektyvumo rodikliu, be mokinių kognityvinių pasiekimų, laikomas ir afektinis jų brendimas. Taigi poveikis mokinio asmenybei tampa aiškiai išreikštų mokytojo darbo uždavinių.

Apie mokytojo vaidmenį, reikalavimus jo asmenybei daug rašė humanistinės psichologijos atstovai. A. Maslow teigė, jog tėvai perduoda vaikams iškreiptus elgesio modelius, tačiau jei mokytojai yra sveikesni ir stipresni, vaikai veikiau seks jais. C. Rogersas bei jo idėjas plėtoję kolegos teikė didelę reikšme mokytojo asmenybės ypatumams, nurodė ir tyrimais pagrindė, kokiomis asmenybės savybėmis turi pasižymėti mokytojai, kad galėtų ne formaliai, tradiciškai mokyti (suteikti dalyko žinių), bet padėti mokiniams išmokti. Knygoje „Laisvė mokytis” C. Rogersas nurodė tam tikrus mokytojo, padedančio išmokti, asmenybės ypatumus.

Tikrumas ir nuoširdumas. Šiomis savybėmis pasižymintis mokytojas įsisąmonina savo išgyvenamus jausmus, gali juos patirti ir tinkamai reikšti; jis užmezga tiesioginį asmeninį ryšį su mokiniais, ra savimi, o ne neigia save. Toks autentiškas santykis su mokiniais yra priešingas mokytojo vaidmens atlikimui.

Įvertinimas, priėmimas, pasitikėjimas. Tai reiškia, kad mokytojas vertina mokinio jausmus, jo nuostatas, jo asmenybę, juo rūpinasi, laiko jį atskiru asmeniu, tiki, kad jis iš esmės vertas pasitikėjimo. Toks mokytojas neatmeta ir tų mokinio jausmų ir nuostatų, kurios ne tik padeda, bet ir trukdo išmokti.

Empatiškas supratimas. „Kai mokytojas gali suprasti mokinių reakcijas iš vidaus, jautriai suvokia, kaip mokinys mato mokymosi ir išmokimo procesą, padidėja galimybė prasmingai išmokti. Empatiškas (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną) supratimas iš esmės skiriasi nuo vertinančio.

Tai, kaip šie asmenybės ypatumai reiškiasi mokytojo darbe, aprašė ir tyrinėjo C. Rogerso kolegos ir pasekėjai. Aptarsime šiuos asmenybės ypatumus ir jų sąryšį su mokytojų profesiniu efektyvumu.

Mokytojo tikrumas ir nuoširdumas

Tikrumas, arba autentiškumas, – svarbi humanistinės psichologijos sąvoka, vienas iš brandžios asmenybės ypatumų. Humanistinės psichologijos klasikas A. Maslow autentiškumą sieja su asmenybės tapatumu ir teigia, kad žmogus turi jį atrasti. Atrasti savo tapatumą – tai rasti savo tikruosius potraukius ir ypatybes ir gyventi taip, kad jie būtų išreiškiami. Jo nuomone, būti autentiškam – tai kiek įmanoma nustoti apsimetinėjus. A. Maslow požiūriu, gebėjimas būti autentiškam, autonomiškam, nepriklausomam nuo išorės įtakos – vienas iš save išreiškiančios asmenybės bruožų. Šią nuomonę palaiko ir F. Perkas, teigiantis, jog daugelis žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti tam, kuo jie turėtų būti, o ne išreikšti pačius save. Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo labai svarbus. Gebėjimas atskirti savo vertybes nuo aplinkos normų ar reikalavimų bei jomis remiantis pasirinkti veiksmus susijęs su savęs pažinimu, įsisąmoninimu.

Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, neautentiško elgesio išmokstama prisitaikant prie aplinkos, pavyzdžiui, sutinkant su vaidmeniui keliamais reikalavimais: „Geri mokytojai niekada nepyksta“, „Gydytojas neturi susijaudinti susidūręs su mirtimi“. Jei žmogus nekritiškai vertina šiuos ar panašius aplinkinių reikalavimus, sąmoningai ar ne siekia juos įgyvendinti, autentiška jo saviraiška blokuojama. Paradoksalu, tačiau buvimas neautentišku, susitapatinimas su vaidmeniu, „geras jo atlikimas“ trukdo profesinei veiklai, jei ši susijusi su tarpasmeniniais santykiais, pagalba kitiems žmonėms. Eysenko ir Pickupo tyrimu duomenimis, mokytojai, susitapatinę su savo profesiniu vaidmeniu, nepriklausomai nuo to, kokias turi vertinti mokinių ypatybes, vertina vaikus jų prisitaikymo prie mokyklos kategorijomis, t. y. kaip „mokinio vaidmens atlikėją“. E. Czykwin taip pat teigia, kad tarp mokytojų ir mokinių vieni kitų vaidmenų suvokimo vyksta konfliktas: mokytojai linkę pabrėžti institucinį mokinio vaidmenį, t. y. vertina charakteristikas, būdingas „geram mokiniui“, o mokiniai – mokytojo emocinius aspektus (empatiją, tarpasmeninį bendravimą). Kuo jaunesni mokiniai, tuo šis konfliktas ryškesnis.

Mūsų nuomone, galima išskirti keletą aspektų, susijusių su autentiško mokytoju elgesio poveikiu mokiniams. Pirma, būdamas tikras ir nuoširdus, mokytojas rodo tokio buvimo pavyzdį ir skatina mokinių autentišką saviraišką. Antra, mokytojo raiškos autentiškumas – lygiaverčio bendravimo „subjektas-subjektas“ sąlyga. Trečia, išreikšdamas savo jausmus, o ne rūpindamasis tinkamu vaidmens atlikimu, mokytojas suteikia mokiniams grįžtamąjį ryšį apie jų elgesio keliamas reakcijas ir taip padeda jiems susivokti socialinėje aplinkoje (pvz., pasakydamas, kad pyksta, kai kalbėdamas su juo mokinys kramto guma, mokytojas ne tik parodo, kaip pats jaučiasi, bet taip pat gali padėti jam suprasti, kad ir kiti žmonės gali analogiškai reaguoti į tokį jo elgesį). Mokytojo autentiškumas, jo saviraiška profesinėje veikoje neturi būti savitikslis dalykas. Pusiausvyrą tarp mokytojo buvimo autentišku ir įgyvendinimo tų tikslų, kurių iš mokytojo bei mokyklos reikalauja visuomenė, užtikrina mokytojo sąmoningumas: gebėjimas ne tik įsisąmoninti savo poreikius ir į juos atsižvelgti, bet ir savęs pažinimu pagrįstas sąmoningas tikslų bei uždavinių pasirinkimas ir atsidavimas jiems. Pasak A. Maslow, save išreiškiančios asmenybės visada dirba esminių vertybių vardan.

Mokytojo pasitikėjimas mokiniais, pagarba ir gebėjimas juos suprasti

Mokytojo pasitikėjimas mokiniais, kaip svarbi nuostata, užtikrinanti ne tik gerus tarpusavio santykius, bet ir skatinanti prasmingą išmokimą bei mokinių asmenybės brendimą, plačiai aptariama humanistinės psichologijos atstovų. Pasak C. Rogerso, priešingas šiam dalykas yra pedagogika, reikalaujanti, kad mokinys darytų paslaugą mokytojui, visuomenei ar kultūrai klausydamasis, ką jie mano apie tai, kokie yra jo poreikiai, ir darydamas tai, ko iš jo reikalaujama. Kai besimokančiojo poreikiai negerbiami, varžoma jo raida ir tobulėjimas bei mokymasis. Kita vertus, kai mokinys, ignoruodamas savo poreikius, daro tai, ko iš jo reikalaujama, – tai blokuoja jo saviraišką.

Dar vienas svarbus šio mokytojams keliamo reikalavimo aspektas – mokytojo pasitikėjimas mokinių gebėjimu organizuoti savo mokymosi procesą, savarankiškai atrasti, kas jiems svarbu dėstomoje medžiagoje. Šį aspektą ypač pabrėžia geštaltinio (vientiso psichologinio reiškinio) požiūrio besilaikantys autoriai. F. Perlso teigimu, nepasitikėdami vaiko galiomis suaugusieji siekia apsaugoti jį nuo bet kokių frustracijų (nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviai neįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, trukdantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį) ir neleidžia patirti, kad jis pats gali rasti išeitį iš aklavietės, o ne laukti paramos iš aplinkos. Tai vaikui nesudaro sąlygų patirti savo galimybes ir neigiamai veikia jo savivertę, gebėjimą imtis atsakomybės.

Empatijos reikšmė mokytojo darbui ir jos ugdymo galimybės

Nepaisant skirtingu empatijos sampratų bei apibrėžimų, visi ją tyrinėję ir aprašę autoriai vieningai tvirtina, jog empatija – svarbus žmonių, kurių darbas susijęs su pagalba kitiems (psichologų, medikų, konsultantų, mokytojų), asmenybės ypatumas, turintis lemiamos reikšmės jų profesiniam efektyvumui.

Empatiškas bendravimas su kitu žmogumi, pasak C. Rogerso, suprastinąs kaip įėjimas į kito asmeninį pasaulį ir buvimas jame „kaip namie“, kaip jautrumas besikeičiančiai kito žmogaus būsenai, kaip laikinas gyvenimas kito gyvenimu, buvimas jame nevertinant ir nesmerkiant. Tai gali tik pakankamai saugiai besijaučiantys žmonės, nebijantys „pasimesti“ kito žmogaus pasaulyje. Tokiam saugumui prielaidas sudaro savęs pažinimas.

Empatiškas, taigi giliau pažįstantis mokinius mokytojas gali lanksčiau derintis prie jų individualių poreikių, jautriau reaguoti į jų reakcijas, kurti situacijas klasėje atsižvelgdamas ne tik į protinį pasirengimą suvokti vienokią ar kitokią dalykinę medžiagą, bet ir į mokinių asmeninius poreikius, emocines būsenas ir taip sudaryti geresnes sąlygas prasmingam, asmeniškai reikšmingam išmokimui.

Empatijos svarbai mokytojo darbu skirta nemažai tyrimu. Dixon ir Morse, teigia, jog empatiškas mokytojas išsiskiria gebėjimu apginti vaiką ir suprasti jo elgesį įvairiomis aplinkybėmis. S. Morgano teigimu, empatija padeda mokytojui kurti šiltą atmosferą klasėje, labiau gerbti mokinius ir būti atviresniam asmeniškai su jais bendraujant. Atlikęs tyrimą, kuriuo lygino empatiškus ir neempatiškus mokytojus, S. Morganas nustatė, jog pirmieji lengviau reiškia savo jausmus, yra spontaniškesni, adekvačiau save vertina. Jų pyktį nelengva išprovokuoti, tačiau jie neslopina šio jausmo, geba užmegzti artimus santykius. Jie nesunkiai supranta kitus žmones ir emocinių sutrikimų turinčių vaikų neišskiria iš kitų. H. D. Black pateikė tyrimų rezultatus, iš kurių aiškėja, jog mokytojų empatiškumas daro įtaką ir tam, kaip juos vertina aukštesniųjų klasių mokiniai, ir mokinių akademiniams pasiekimams. Norvegu mokslininko J. Sandveno atlikti išsamūs mokytojo asmenybės ypatumų ir jo darbo efektyvumo tyrimai atskleidė, kad mokytojo empatiškumas, arba socialinis sensityvumas, lemia mokinių požiūrį į jį ir kaip į žmogų, ir kaip į profesionalą, be to, mokytojo empatiškumas tiesiogiai susijęs su mokiniu akademiniais pasiekimais.

Įvairaus amžiaus moksleivių empatijos tyrimai atskleidė, kad empatija didėja žmogui gyvenant ir bręstant. Tyrimais patvirtinta ir tai, kad empatija gali didėti tikslingai ją veikiant.

Rusų tyrinėtojas A. Šteimecas sukūrė programą mokytojų empatiškumui ugdyti. Jis apibrėžė empatija kaip „gebėjimą gyventi kito žmogaus jausmais, išgyventi jo būseną kaip savo ir jį užjausti“. Taigi apibrėžime aiškiai dominuoja emocinis empatijos komponentas.

Programa, pagal kuria buvo dirbama su studentais – būsimais mokytojais, – susidėjo iš keturių etapų: pirma, su studentais buvo kalbama apie empatijos svarbą mokytojo darbe; antra, kuriamos ir aptariamos tokios probleminės situacijos, kad jas būtų galima išspręsti pasitelkiant empatijai trečia, studentai atlikdavo specialius pratimus (užbaigdavo pasakojimus); ketvirta, realių situacijų pagrindu studentai turėjo suformuluoti pedagogines užduotis, reikalaujančias iš mokytojo empatijos. Šios programos tikslas – pasiekti, kad „empatija taptų stabiliu profesinio mąstymo komponentu“. Mūsų nuomone, šis programos parengimo principas nepagrįstas psichologiškai ir nelogiškas: nors empatija autorius apibrėžia kaip emocinį fenomeną, jos ugdymo programa pagrįsta grynai kognityvinių poveikiu. Šiame darbe nebuvo tiriama, ar dalyvavimas įgyvendinant programą pakeitė studentų empatija.

H. D. Black parengtoje programoje ugdant būsimų mokytojų empatija siekta poveikio įgyvendinant tris etapus – dėmesio, patyrimo ir komunikavimo.

Dėmesio etapo tikslas – suteikti studentams moralinę brandą skatinanti patyrimą. Tai pagrįsta daugelyje tyrimų atrasta priklausomybe tarp moralinės brandos ir empatijos lygio. Nustatyta, kad empatiškesnių tiriamųjų moraliniai sprendimai atitinka aukštesnį lygmenį.

Studentams pateikiamos moralinės dilemos, kurias jie aptaria grupėse, ir jie raginami susiformuoti savo pozicijas, nuostatas apie tai, kas vyksta, dalytis savo nuomone su kolegomis, paaiškinti savo sprendimus, ieškoti panašumų tarp savęs ir kitų. Pastarasis dalykas pagrįstas tyrimų rezultatais, parodžiusiais, jog labiau empatiškai reaguojama į tuos žmones, kurie suvokiami kaip panašesni į mus.

Patyrimo etape dėmesys skiriamas gebėjimui imtis kito žmogaus vaidmens arba žvelgti į situaciją jo akimis. Šis gebėjimas reikalauja savęs pažinimo, savęs atskyrimo nuo kitų ir mokėjimo imtis daugelio vaidmenų. Savęs pažinimo, kaip empatijos komponento, svarbą lemia tendencija remiantis savo patirtimi įsivaizduoti, kaip galėtų jaustis kitas žmogus, patekęs į vienas ar kitas situacijas, nes geriau pažindami save, įsisąmonindami savo jausmus, labiau suprantame kitus. Savęs pažinimas ir kitų žmonių pažinimas bei supratimas glaudžiai tarp savęs susiję ir kaip procesas, ir kaip rezultatas: viena vertus, savęs pažinimas yra kitų pažinimo pagrindas; kita vertus, savęs pažinimas plėtojasi individams pa-matant save kitų socialinės grupės narių akimis. Savęs atskyrimas nuo kitų – tai gebėjimas aiškiai įsisąmoninti savo jausmus (nuomones, išgyvenimus) nepriskiriant jų kitiems.

Šiame empatijos ugdymo etape, dirbant mažose grupėse, studentams buvo sudaromos sąlygos pažinti savo tipiškus reagavimo būdus įvairiomis aplinkybėmis, įsisąmoninti jausmus, mintis ir veiksmus patekus į konfliktines situacijas, dalyvauti psichodramoję, vaidmenų žaidimuose (pvz., dirbant poromis, vienas atlieka konsultanto, kitas – konsultuojamojo vaidmenį) ir pan.

Komunikavimo etapas siejamas su gebėjimu perduoti empatiška reakciją žmogui kalba (ar neverbaliai), atitinkančia jo emocine būseną. Šiame etape programos dalyviams buvo pasiūlyta atlikti įvairius pratimus, kurių tikslas – tobulinti tarpasmeninį suvokimą, verbalinę bei neverbalinę empatišką raišką.

H. D. Black tyrimai atskleidė, kad ne tik padidėjo empatija tų studentų, kurie per visą semestrą dalyvavo įgyvendinant šią programą, bet ir pakilo jų moralinių sprendimų lygis, sumažėjo autoritarinės nuostatos ir atitinkamai pasikeitė elgesys.

Empatijos ugdymo programų bendras bruožas yra veiklų, susijusių su savęs pažinimu, įtraukimas į jas. Apie tai, kad empatija ir savęs pažinimas susiję, rašė daugelis autorių. Pavyzdžiui, C. Rogerso ir F, Perlso idėjomis besiremiantis norvegų mokslininkas R. Kvalsundas, kalbėdamas apie empatijos ir savęs pažinimo sąryšį, teigė, jog be savęs pažinimo empatija yra paviršutiniška, „techniška“. Negebantis įsisąmoninti savo jausmų žmogus negali nuo jų atsiriboti ir suvokti kito žmogaus fenomenologinio lauko nepainiodamas jo su savo lauku. Savęs pažinimas yra ne pasiektas rezultatas, o „santykio su savimi būdas, nuolanki domėjimosi nuostata to, kaip manyje atsiskleidžia gyvenimas, atžvilgiu“. Toks santykis su savimi leidžia ir kitą žmogų suvokti kaip atsiskleidžiantį, nuolat besikeičiantį. Humanistinės psichologijos atstovas S. Jourard‘as ryšį tarp empatijos ir savęs pažinimo apibūdina taip: „Jei aš galiu pripažinti savo patyrimo platumą ir gilumą, manyčiau, mano empatija sustiprėja ir padidėja galimybė suprasti kitus žmones bei perduoti jiems savo supratimą“.

Mokytojo savęs pažinimas ir kaip tai matyti

Raginimas pažinti save, prieš tūkstantmečius užrašytas prie Delfų šventyklos, mokytojams tikriausiai svarbesnis nei kurios nors kitos profesijos atstovams. Apie mokytojo savęs pažinimą rašė daugelis autorių, daugiausiai – humanistinės psichologijos atstovai: C. Rodžersas, S. Jourard‘as, R. Kvalsundas, N. M. Grendstadas, E. Czykwin.

Galima išskirti du mokytojo savęs pažinimo aspektus. Pirma, savo asmenybės ypatumų, tipiškų reagavimo būdų, vertybių ir nuostatų, kitaip tariant, dispozicijų pažinimą. Antra, gebėjimą įsisąmoninti savo jausmus, mintis, kūno reakcijas kiekvienu laiko momentu, „čia ir dabar“. Pastarasis aspektas, pasak E. Czykwin, remiasi „artimu kontaktu su savo jausmais, tarp jų ir vadinamaisiais negatyviais“. Ką tik minėtų autorių tvirtinimu, savęs pažinimas ir gebėjimas įsisąmoninti – būtini mokytojo profesijos reikalavimai. E. Czykwin įsitikinimu, mokytojo savęs pažinimas, arba įsisąmoninimas, yra lemiantis veiksnys, nuo kurio priklauso jo darbo sėkmė.

Savęs įsisąmoninimas konkrečioje situacijoje padeda pajusti, kad mokytojas kontroliuoja padėtį. Tai pasakytina ir apie santykį su kitais ir apie mokytojo santykį su savimi. Pažindamas save, mokytojas gali objektyviau vertinti padėtį klasėje ir adekvačiau į tai reaguoti (pavyzdžiui, kai mokiniai dėl ko nors išgyvena ir perteikia įvairius jausmus ar tarp jų kyla konfliktas), įsisąmonindamas savo jausmus, mokytojas gali sąmoningai juos kontroliuoti neslopindamas. C. Rogersas, N. M. Grendstadas, E. Czykwin ir kiti pabrėžia, kaip svarbu, viena vertus, neslopinti klasėje kylančių jausmų, kita vertus, jų veikiamiems, nepasielgti impulsyviai, stengtis juos sąmoningai išreikšti. Pvz., E. Czykwin žodžiais, pykčio slopinimas skatina neautentišką ekspresiją – demonstravimą savęs tokio, kokio laukia aplinkiniai. Tai trikdo kontaktus ir su kitais žmonėmis (mokiniais), ir su kitais savo paties jausmais. C. Rogersas rašo, jog kai mokytojas aiškiai išreiškia savo pykti mokiniams, jis suteikia jiems grįžtamąjį ryšį apie jų elgesio keliamas reakcijas.

Įsisąmonindamas, kontroliuodamas ir sąmoningai reikšdamas savo jausmus, mokytojas padeda mokiniams suprasti savo jausmus ir sudaro saugią aplinką jiems reikšti. Kai mokytojas žino ir įsisąmonina savo poreikius, norus, jis nepainioja jų su mokinių norais ir poreikiais.

Mokytojo lūkesčiai, kaip Įsisąmoninimo elementas, veikia mokinius. Mokytojų lūkesčiai, pasak E. Czykwin, yra jų individualios savimonės raiška, jie atspindi, kaip mokytojas suvokia save – profesinį vaidmenį atliekantį žmogų.

Kaip nuo mokytojų lūkesčių priklauso mokinių pasiekimai, jų intelektinių gebėjimų dinamika, elgesio ypatumai, parašyta daug darbų. Mokytojų lūkesčiai, ko jie tikisi iš mokinių, formuojasi veikiami įvairių faktorių: kitų mokytojų atsiliepimų apie mokinius, vyresnių brolių ir seserų, kuriuos jie mokė, pasiekimų, pačių mokytojų asmenybės ypatumų (dominuojantys mokytojai tikisi iš mokinių paklusnumo, greito temperamento – analogiško mokinių darbo tempo ir pan.). Tyrimai parodė, jog mokytojų lūkesčiai, kad ir kokie jie būtų įsisąmoninti, veikia mokinius. Apibendrintai galima teigti, kad mokinių, iš kurių daugiau tikimasi, mokymosi rezultatai geresni negu tų, kurių potencialios galimybės vertinamos blogai.

Mokytojų lūkesčiai gali būti daugiau ar mažiau komunikatyvūs, t. y. ryškiau ar ne taip ryškiai (dažniausiai – neverbaliai) perduodami mokiniams. E. Czykwin nurodo įvairius mokytojų elgesio būdus, kuriais nesąmoningai mokiniams perduodami lūkesčiai: „geri“ mokiniai sodinami arčiau mokytojo, dažniau klausinėjami, jiems duodama sudėtingesnių užduočių, dažniau teigiamai atsiliepiama apie jų atsakymus, „blogiems“ skiriama mažiau laiko, trumpiau laukiama jų atsakymų, jų kalbėjimas dažniau kritikuojamas bei pertraukiamas, jie rečiau palaikomi ir kt. Autorės teigimu, mokytojams svarbu įsisąmoninti ne tik savo lūkesčius, pažinti su jais susijusius asmenybės ypatumus, bet ir ketinimus kiekvieno mokinio atžvilgiu, kad juos būtų galima koreguoti. Kai mokytojai įsisąmonina, ko tikisi iš mokinių, savo intencijas ir veiksmus kiekvienu momentu, jie gali elgesį kontroliuoti, jei ne – kyla pavojus, kad mokiniai bus veikiami lūkesčių, kurie nebūtinai yra adekvatūs, t. y atitinkantys realius mokinių gebėjimus.

Nuo mokytojo savęs įsisąmoninimo priklauso pasitenkinimas darbu ir jo prasmingumo išgyvenimas. Jei kasdienis darbas yra tik automatiškai atliekamų veiksmų seka, ilgainiui kyla rutinos ir nepasitenkinimo darbu jausmas. Anot E. Czykwin, mokytojo dėmesys jausmams (ir savo, ir mokinių) suteikia naujumo, nuolatinės kaitos išgyvenimą. Mūsų nuomone, kontaktas su darbe patiriamais jausmais, be kita ko, suteikia galimybę įprasminti tai, kas mokytojui yra darbas apskritai ir atskiri profesinio gyvenimo dalykai. Aiškus darbo tikslų, uždavinių žinojimas, sąmoningas jų siekimas ir rezultatų apmąstymas leidžia jaustis aktyviu subjektu, sąmoningai valdančiu savo profesinę veiklą, grindžiančiu veiksmus apmąstytu pasirinkimu. Darbo vietos savo gyvenime įprasminimas – esminis brandaus santykio su darbu momentas. Tai ypač svarbu tiems, kurių profesinė veikla susijusi su pagalba kitiems žmonėms (taigi ir mokytojams) ir kurie, kaip teigė S. Kierkegaardas, turi suprasti, kad padėti – tai ne valdyti, o tarnauti. Toks supratimas, aiškus santykio su darbu įsisąmoninimas suteikia ir palaiko darbo prasmingumo išgyvenimą.

Mokytojo profesinis tobulėjimas gali būti suprantamas kaip jo savęs pažinimo gilėjimas. Mokytojui svarbu save pažinti ne tik kaip žmogų, bet ir kaip profesionalą, žinoti, kas jam geriau pavyksta ir kas prasčiau, įsisąmoninti savo profesinius uždavinius, tikslus, profesinės veiklos vietą gyvenime. Mokytojų profesinio tobulėjimo ir savęs pažinimo sąryšis vis dažniau tampa tyrimų objektu. Australijos mokslininko J. R.Bairdo atliktame tyrime dalyvavę mokytojai kas mėnesį (nuo 2 iki 14 mėnesių iš eilės) atsakydavo į klausimus, skatinančius įsisąmoninti kasdieninį su darbu susijusį patyrimą ir įprasminti savo darbą. Iš tyrimo rezultatų paaiškėjo, kad jo dalyviai išmoko giliau įsisąmoninti su darbu susijusias mintis ir jausmus, bendro kaip asmenybės ir tobulėjo kaip profesionalai. Belgai G. Kekhtermansas ir R. Vanderberghe‘as pusiau struktūruotų interviu būdu tyrinėjo mokytojų profesines biografijas ir nustatė, kad profesinis tobulėjimas tiesiogiai susijęs su savęs kaip žmogaus ir profesionalo pažinimu ir asmenybės brendimu. Jie nurodė, jog mokytojo, kaip profesionalo, savęs vaizdas susideda iš keleto dimensijų: aš – vaizdo, kuris yra mokytojo atsakymas į klausimą, „kas aš esu kaip mokytojas?“, savivertės, darbo motyvacijos (profesijos pasirinkimo motyvų), pasitenkinimo darbu, savo uždavinių suvokimo ir ateities perspektyvų.

Mokinys ir jo pasiekimai: prioritetų paskirstymas

Mokinys svarbiau negu jo pasiekimai. Ar žinome visu savo mokinių vardus? Pageidautina ir pavardes? Jei esame dalyko mokytojai, per darbo savaite galime susidurti su dešimčia skirtingų klasių, kuriose mokosi, tarkime, po 30 mokinių. Iš viso gal apie 300 vaikų. Ar įmanoma prisiminti visų vardus ir pavardes? Laisvai: tereikia dažniau pastudijuoti klasių žurnalus, galima susipažinti ir su moksleivių bylomis. Jeigu perskaitome vaikų vardus tik atėję į pamokas ir tik tada, kai kviečiame atsakinėti, rezultatų nepasieksime. Įsiminsime tik „didžiausius chuliganus“, apie kuriuos greičiausiai jau ir taip girdėjome iš kolegų, ir vieną kitą pirmūną (pastaruosius – kur kas rečiau, nes jie nesukelia stipresnių emocijų). Tačiau vaikams be galo svarbu, kad jie būtų pastebėti, išskirti, o vardas kaip tik yra skiriamasis ženklas, kurį visi turime. Mokiniams malonu būti užkalbintiems ne tik pamokos metu, nes dažniausiai jie pirmieji nedrįsta užkalbinti mokytojo, „Didžiausi chuliganai“ dažnai tampa tokie todėl, kad išsireikalauja sau dėmesio nepaisydami jokių priemonių. Nelaukime, kol vaikai pradės reikalauti dėmesio – parodykime jį. Nuo ko prasideda taip dažnai deklaruojamas „mokinio pažinimas“? Nuo to, kad bent jau žinome jo vardą. Tada ir vaikui svarbu pasirodyti ne tik dėl vardo, bet ir dėl kitų gerų savybių. Pastaba klasės (grupės) auklėtojui – rekomenduotina žinoti ir mokinio tėvų vardus bei pavardes: jei pasiseka su jais užmegzti glaudžius kontaktus, paprastai daug mažiau problemų kyla kartu ugdant jų vaiką. Tačiau jeigu mokytis mokinių vardus atrodo per sunki užduotis, pagalvokime, kas laukia mokyklos direktoriaus…

Pagyrimas ir pastaba

Pagyrimas svarbiau nei pastaba. Mokytojai per pamokas spėjantys ištaisyti dešimtis klaidų, jas pakomentuoti, išanalizuoti ir dar būti nuolat nepatenkinti mokymosi rezultatais, kažkodėl nėra mokinių mėgstami, nors jų pastabos teisingos, vertinimo kriterijai pedantiškai pasirinkti, o pamokos rezultatyvumas, žvelgiant į bendrą išmokimo lygį, dažniausiai aukštas. Didžiausias pavojus, kuris kyla pedantiškam mokytojui, yra tas, kad jį dievina pirmūnai, tačiau nemėgsta silpnesni mokiniai. Aišku, tik retam mokytojui pavyksta pasiekti, jei apskritai pavyksta, kad visi mokiniai mokydamiesi būtų daugmaž vienodai pažangūs. Bet net ne pažangiausią reikia mokytis pagirti. Taip, rasti už ką pagirti nėra lengva. Giriami „šiaip sau“ mokiniai irgi greitai perpranta mokytojo „darbo stilių“ ir gali pradėti tuo piktnaudžiauti, pavyzdžiui, nepakankamai stengtis. Tačiau didesnė motyvacija lydi tuos, kuriems sekasi. Mokykimės mokiniams parodyti, kad jiems pamokoje pasisekė. Susikoncentravimas į pastabas ir klaidų taisymą kenkia palankiai pamokos atmosferai.

Griežtumas ir teisingumas

Jei esame griežti, būkime ir teisingi. Mokytojai pakeltą balsą ar kitaip parodytą susierzinimą dažnai linkę teisinti griežtumu. Atseit kaip be jo paveiksi nūdienį jaunimą… Juolab kad kasdien darbe pasitaiko mokinių „susikirtimo“ ne tik žodžiais, bet ir veiksmais situacijų, tad greita mokytojo reakcija tiesiog būtina. Kai kuriomis aplinkybėmis garsus mokytojo balsas ir įsikišimas yra vienintelis būdas užkirsti beįsiplieskiantį (ar jau įvykusį) konfliktą. Tačiau prisiminkime, kad toks įsikišimas yra ne darbo pabaiga, o jo pradžia. Kiekvieną konfliktinę situaciją tarp mokinių reikia spręsti „iš esmės“, t. y. įsigilinus, dėl ko ji kilo, išklausyti visas suinteresuotas šalis, kartu su mokiniais ieškoti galimų situacijos sprendimo būdų. Vaikai pamirš net grubų mokytojo įsikišimą, bet bus dėkingi už sprendimą ir tikėtina, kad kitą kartą mokės pritaikyti įgytas žinias. Jeigu mokytojo įsikišimas prasideda ir pasibaigia pakeltu balsu, gąsdinimu tėvais arba direktoriumi, galimas dalykas, kitą kartą mokiniai bijos mokytojo ir konfliktus spręs „už kampo“. Griežtumas turi būti grindžiamas teisingumu. Negailėkime skirti laiko mokiniams, ne vien dėstomam dalykui. Paprastai mokytojai dejuoja, kad pamokų per mažai, programos per su dėtingos, o mokiniai nesusikaupę ir linkę trinti suolą užuot mokęsi. Jie teisūs! Mokiniai visada bus linkę verčiau žaisti, o ne mokytis, o švietimo administratoriai – verčiau įbrukti tobulai parašytą programą negu duoti patarimą, kaip ja įvykdyti. Tačiau pagalvokime: per amžių amžius visos sukurtos mokymo programos buvo vykdomos ir visi mokiniai išmokyti. Pernelyg nesureikšminant savo dėstomo dalyko, neišskiriant jo iš kitų disciplinų, negalvojant, kad be jo mokiniai neišgyvens, pasidaro lengviau atsipalaiduoti, jaustis neatsakingam už visą pasaulį ir nelaikyti visų keturių klasės kampų. Mokiniai irgi atsakingi už mokymosi rezultatus žmonės, dažnai tikrai ne mažiau už mus suinteresuoti savo sėkme. Tad ar ne geriau būrų padėti jiems atrasti tas vidines žmogaus jėgas, sužadinti jų norą siekti aukštų rezultatų? Kaip? Bendraujant su jais. jeigu vadyba jau analizuoja skirtingus vadovavimo kiekvienam darbuotojui stilius, kad jų darbas būtų produktyvus, kodėl mums nepabandžius atrasti mokinio individualybės? Bet „atradimams“ reikia skirti laiko, ir jeigu T. Edisonui 2000 kartų nepasisekė atrasti elektros lemputės, jis, keistuolis, kažkodėl pabandė 2001-aji kartą. Taigi kas svarbiau – laikas, sugaištas dalykui, ar laikas, sugaištas žmogui? Žinoma, tai tema, verta atskirų diskusijų. Bet penkios pamokos minutės, skirtos neutraliam pokalbiui su mokiniais, dėstomos programos nesužlugdys. O gali labai padėti juos pažinti.

Pedagogo savybės

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas.

Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas.

Pedagogas teoriškai pasirengęs daug ką gražaus galėtų pedagoginėje veikloje sumanyti, tačiau dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.

Svarbu dirbant su vaikais pasirinkti vaikų amžių, su kuriais būtų lengviau, maloniau dirbti: visiems pedagogams geriau sekasi bendrauti su jaunesnio amžiaus vaikais, kitiems – su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais. Su skirtingais vaikais dirbant, reikia skirtingo pasirengimo, bet širdies trauka – svarbiausia.

Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.

Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, tai yra per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgytas savybes galėtume išskirti į dvi grupes: bendražmogiškąsias ir profesines.

Bendražmogiškoios savybės tai – dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.

Profesinės savybės:

1. Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę.

2. Pažinti ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo situacijų.

3. Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.

4. Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamą mokėjimą:

1. Mokėti analizuoti ugdomąjį: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystymą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį, nustatyti grupės išsivystymo lygį, vyraujančias nuomones, santykius. Mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis.

2. Mokėti parinkti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.

3. Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.

4. Įvaldyti pedagoginę psichiką: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreipti jas norima linkme, matyti kiekvieną grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo nuotaiką, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose, ir rasti išeitį, raiškiai ir emocionaliai kalbėti.

Šie pedagoginio patyrimo pradmenys remiasi pedagoginiu išsimokslinimu ir įgyjami per pedagogines praktikas. Vėliau dirbant pedagoginį darbą, jie tobulėja (jei to siekia pats pedagogas.)

Ugdymas, kaip kultūros priežastis

Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta nori ir siekia būti kultūringa. Kur glūdi kultūros priežastys? Kur jos varomosios jėgos? Pasak A.Maceinos “Kultūra yra žmoniškoji kūryba, suprasta: a) vidinio nusiteikimo, b) paties veiksmo, c) viršinių išdavų, bei jų organizacijos prasme.”

Mokytojo veikla yra ypatinga tuo, kad ji kuria žmogų kaip kūrėją. Ugdymas yra žmogaus kūrimas, lemiantis jo vidinio nusiteikimo kurti mąstą ir turinį.

Fr.V.Fliosteris ne be pagrindo pabrėžia, kad “kultūra – tai žmogaus viešpatavimas savo prigimčiai”.

Sudėtingėjant žmonijos kūrybinei veiklai, sudėtingesnis darysis ir švietimas. Žmogus išsilavinęs jo dėka savo protines ir fizines galias vienoje jų visuomenės sričių.

Dabartinėje Lietuvos mokykloje puoselėjamos pagrindinės bendrosios ir krikščioniškosios vertybės: sąžinės ir minties laisvė, artimojo meilė, prigimtinė žmonių lygybė, sugebėjimas bendradarbiauti, pakantumas, pagalba tiesai ir išminčiai. Mokykla išpažįsta nelygstamą žmogau vertę, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę.

Visos Vakarų Europos švietimo sistemos siekia asmens ir tautos vientisumo, kai kiekvienas žmogus atsakingas už šeimą, mokyklą, visuomenę ir aktyviai dalyvauja jų gyvenime.

Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji stengiasi išsaugoti tautinę tapatybę, rūpinasi tautos kultūros kūrybine galia ir tautos istoriniu tęstinumu.

Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujo kelio įgyvendinti vis spartėjančiai švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė. Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis.

Švietimo sistemos struktūros, ugdymo tikslų ir mokymo turinio kaita pakeitė ir kasdieninį mokytojų darbą klasėje. Ugdymo demokratizavimas ir ugdymo turinio standartizavimas įpareigoja sudaryti vienodas galimybes labai įvairių galimybių ir poreikių bei nuostatų mokyklos atžvilgiu vaikams. Mokytojas yra vienas prieš šį margą mokinių būrį. Būtina, kiekvieną labai gerai pažinti, kad būtų tinkamai individualizuotas ir diferencijuotas jų poreikių tenkinimas. Specialiųjų poreikių vaikams privalu irgi adaptuoti bendrąjį mokymo turinį pagal jų galimybes. Didėjant socialiniam mobilumui ES viduje ir iš išorės, mokytojo darbas su įvairių kultūrų ir skirtingomis gimtosiomis kalbomis kalbančiais vaikais darosi labai sudėtingas. Nauja informacija ir komunikacijos technologijos ankščiau įgytą profesinį išsilavinimą daro mažai naudingą sprendžiant šiuolaikinius ugdymo uždavinius. Be to , šiuolaikiniai mokytojai privalo turėti ir švietimo administravimo gebėjimų, mokyklai tampant atvira socialinė institucija, būtina gebėti bendrauti su šeima ir kitomis socialinėmis institucijomis sprendžiant aktualias ir sudėtingas ugdymo problemas.

Vienu iš mokytojų uždavinių tampa pagalbos teikimas moksleiviams, nes jie kasdien kontaktuoja su moksleiviais, susiduria su jų problemomis.

Taigi mokytojui tenka daug vaidmenų- mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo, visada – pavyzdžio ir dažnai – žmogaus padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir gyventi.

Svarbiausia mokytojo paskirtis – išskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį nusiteikimą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.

Keičiasi dauguma mokytojo veiklos aspektų (tikslai, struktūra, turinys, metodai, priemonės ir kt.), kartu kinta (manoma, jog per lėtai) ir atrankos į mokytojų rengimo institucijas, teorinio ir praktinio būsimų mokytojų rengimo, priėmimo į darbą, kvalifikacijos kėlimo ir kt. tvarka . pavyzdžiui: prailginta mokytojų rengimo trukmė (mažiausiai trys metai mokytojų rengimo), institucijos įgyja aukštesnį statusą nei turėjo ankščiau,rengiant mokytojus esminiu pokyčiu laikomas mokymo praktikos analizės pratybų įvedimas; kuriamos mokytojų rengimą koordinuojančios institucijos, keliant mokytojų kvalifikaciją akcentuojami naujų informacijos ir komunikacijos technologijų mokymosi kursai, švietimo vadybos kursai ir pan. mokytojų profesinio ir socialinio statuso gerinimo problemos aktualios ir daugeliui šalių.

Mokytojų inspektavimo ir mokytojų veiklos vertinimo rezultatai darosi vis viešesni: apie juos informuojama visuomenė. Kai kuriose šalyse šias funkcijas vykdo specialiai įkurti centrai, tarnybos ir pan., dažniausiai pripažįstama, jog tokius vertinimus parengti ir atlikti gali patys mokytojai.

Remiantis sociologų duomenimis, galime stebėti, kaip vyksta permainos visuomenėje, kas jas iššaukia, kas jas įtakoja, kam tai naudinga; ir kas nemažai svarbu, kaip visa tai veikia žmonių gyvenimo būdą, kokiu laipsniu socialiniai pokyčiai iššaukia žmonių elgesio ir veiklos kaitą. Visi pokyčiai itin atsispindi visuomenės institucijai – ugdymui.

Daugumai žmonių ugdymas asocijuojasi su tuo ,kas vyksta mokyklose, kolegijose ir kitose, švietimo sistemai priklausančiose įstaigose. Ugdymu siekiama perduoti idėjas ir vertybes, taip pat plėtoti tam tikrus visuomeninius santykius tarp žmonių. Istorijos raidoje ugdymo procesas buvo studijuojamas remiantis skirtingais požiūriais.

1980- taisiais ir 1990- taisiais metais diskusijoms apie ugdymą didelės įtakos turėjo konservatoriai ir neokonservatorių atsiradimas. Šie procesai buvo įvardinti kaip “naujasis profesionalizmas”, jie asocijuojasi su argumentų apie išaugusius tėvų pasirinkimo galimybes grįžimu, standartais ir konkurencija švietime.

Besikeičiančioje visuomenėje pedagogams tenka išskirtinis vaidmuo. Jei norime rasti būdus kaip optimaliai ugdyti žmogų, kelią turi rodyti pedagogai, kurie ne tik moko, bet ir mokosi. Csikszentmihalyi (1990,214) teigia, kad”…net sėkmingiausia karjera, net vaisingiausi šeimos santykiai galiausiai išsikvepia”. Žmonėms būtinas gebėjimas nuolat kurti ir atkurti produktyvius mokymosi santykius. Juo daugiau žmonių tai geba, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos nauja mokymo ir mokymosi patirtis.

(Pascale, 1990,122). Pedagogas, kaip besimokantis visuomenės narys turi platesnę perspektyvą visuomenėje. Tokie pedagogai geba numatyti mokymosi galimybes ir jomis pasinaudoti. Fullanas

( 1991,64) pateikia pedagogams net konkrečias gaires.

“Darželis, o vėliau mokykla yra tos vienintelės institucijos konkrečiai užsiimančios vaikų įjungimu į visuomenę, leidžiančios vaikams ir jaunuoliams sistemingai susipažinti su visomis sritimis: pasauliu kaip fizine ir biologine sistema; vertybių ir pažiūrų sistemomis; komunikacijos sistemomis; socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis sistemomis, sudarančiomis visuomenės pagrindą; ir su pačiais žmonių giminės atstovais” (Goodlad,1990,49).

Mūsų šalyje bent dvi kartos nebuvo auklėjamos demokratijos dvasia. Demokratiškų tradicijų pasigendama šeimose, mokyklose ir kitur. Labai daug ko reikia išmokti, kol galėsime sakyti, kad mes esame laisvi ir demokratiški. Tačiau savo ruožtu kiekvienas pedagogas gali padėti stiprinti demokratiją darželiuose, mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose. Darželio ar mokyklos atmosfera priklauso ir nuo to, kokią įtaką jai daro šeima, vaikų tėvai: ar jie domisi bei jaučiasi atsakingi už tai, kas vyksta darželyje, ką sužino, kokių įgūdžių įgyja jų vaikai, lankydami darželį ar mokyklą. Siekdami demokratijos darželyje ar mokykloje savo grupėje ar klasėje pirmiausia mes turime nustoti skirstyti vaikus į daugybę grupių (gabių, mažiau gabių ir t.t.). Vaikams turime suteikti vienodas galimybes ir siekti išmokyti juos gerbti kitus tokius, kokie jie yra. Iš to išplaukia požiūris, kad nereikia ieškoti “gabiųjų” ir “talentiškųjų”, bet naudojant tinkamą mokymą “Įskelti” kiekviename žmoguje glūdinčius talentus.

“Tikros demokratijos piliečiais negimstama; mes mokomės demokratijos meno, taip kaip mokomės sportuoti, istorijos ar skaityti, mokomės per patirtį ir pratybose”. (The Center of Living Demokracy, USA).

Kijaergaard (1996), teigė, jog ugdymo instituciją lengvai galima palyginti su įmone ar parduotuve. Vaikai yra klientai, o ugdymo priemonės, formos, metodas – tai prekės lentynose. Laimingas tas pedagogas, kuris jaučia laiko pulsą, “Klientų” pageidavimus ir žino, kokias prekes jis turi savo lentynose. Tačiau bėda yra ta, kad daugelis pedagogų įsitikinę, jog jie geriau žino, ko reikia jų “klientams” tai yra vaikams. Kaip galima geriau žinoti už tuo, kurie patiria tai savo kūnu ir siela? Šiuolaikinė pedagogika moko mus vieno labai svarbaus dalyko: “Niekas negali kito ko nors išmokyti, bet mokytojas gali sukurti situaciją, kurioje mes patys ko nors išmoktume”.(Steen Larsen).

Beprasmiška yra “pilstyti” į vaikų galvas žinias, nes didžioji dalis tos informacijos, kuri dabar atrodo aktuali, nebeturės jokios vertės kai vaikai baigs mokyklą. O ir vaikai nesuprasdami kur jie galės panaudoti tas žinias didesniąją jų dalį iš karto užmiršta.

Tai, kad žmonės gali išmokyti, yra neginčijamas faktas. Tai, kad žmonės gali mokyti, yra įdomi hipotezė, kurią dar reikia įrodyti. (Jakobovits).

Tarptautinės švietimo raidos komisijos vadovas Edgaras Foras dar 1972 metais rašė : Nuo dabar mes turime ne uoliai siekti įvaldyti dabartines žinias visam laikui, o mokytis, kaip kaupti nuolat kintantį žinių kiekį visą gyvenimą – mokyti būti”. Akivaizdu, jog visas pasaulis išgyvena didelį mokslo ir technikos revoliuciją. Vyksta švietimo sistemų atnaujinimas. Švietimas turi rengti šiandienos piliečius gyventi ir dirbti rytdienos pasaulyje, kuriame vienintelis pastovus faktorius bus kitimas. Vykstantys politiniai, socialiniai, ekonominiai pokyčiai taip pat kelia švietimo sistemai naujus uždavinius ir pareigas.

Garder (1991) savo knygoje “Nemokytas protas” (The Unschooled Mind) teigia, kad svarbiausias pedagogikos tikslas – įgyvendinti “supratimo siekiantį ugdymą”. Panašiai ir Sizer (1992) teigia, kad kiekvienam vaikui turi būti padedama “išmokti savo protu”. Svarbiausiu yra laikomas gebėjimas panaudoti žinias problemos sprendimui realiose situacijose. Sarasos (1990) taip pat sako, jog svarbiausias visų vaikų ugdymo tikslas – troškimas nenustoti domėtis savimi, kitais, pasauliu, skatinimas žvelgti į gyvenimą kaip į begalinį asmens intelektinį žinių ir prasmės ieškojimą.

Ši taip žvelgiant į ugdymo tikslą galime padaryti kelias išvadas:

Akivaizdu, kokia sudėtinga yra ši problema pedagoginiu požiūriu – kaip atrasti geriausius būdus ugdyti vaikus?
Visuomenės problema, nes ją sudaro dvi dalys: mokyklos ir kitos institucijos kurios nėra pakankamai veiksmingos. Norint išspręsti problemą svarbi yra partnerystė;
Neįmanoma priversti mokinių nuolat mokytis, jei tomis pačiomis savybėmis nepasižymi mokytojas.

Vienas esminių kokybės matmenų – švietimo gebėjimas laiduoti bendrąją kultūrinę ir pilietinę asmens brandą.

Ugdymo turinio kaita

Pereinama prie naujos turinio formavimo politikos, orientuotos ne į žinių perteikimą, siaurų profesinių įgūdžių lavinimą, bet į bendrųjų gebėjimų, vertybinių nuostatų ugdymą ir dabarties žmogui būtinų kompetencijų suteikimą, grindžiamos ne žinių reprodukavimu (atkartojimu), bet jų interpretavimu (analize, kritišku vertinimu, naudojimu praktikoje), glaudžiai siejančios švietimo turinį su įvairių sričių gyvenimo praktika, realiomis problemomis ir jų sprendimų paieška.

Turinys peržiūrimas ir suderinamas. Pakoreguojamos bendrojo lavinimo bendrosios programos, standartai, brandos egzaminų programos. Subalansuojami ir su sveikatos reikalavimais suderinami mokinių mokymosi krūviai. Tobulinant studijų turinį atsisakoma dalies ypatingai smulkių ir specializuotų kursų. Humanitarinių ir socialinių mokslų kursai paverčiami integralia studijų programų dalimi. Mažinamos paskaitų, seminarų apimtys: daugiau laiko skiriama individualiam, projektiniam, tiriamajam studento darbui. Studijų programos suderinamos su tarptautiniais standartais ir darbo rinkos poreikiais. Sukuriama plati formalaus ir neformalaus suaugusiųjų mokymosi modulių pasiūla.

Turinys tiesiogiai susiejamas su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų bei kompetencijų suteikimu. Visuose švietimo lygmenyse sustiprinamas dėmesys verslumo skatinimui ir finansinės išminties ugdymui. Pasiekiama, kad ekonominio raštingumo pradmenis įgytų visi pagrindinės mokyklos mokiniai, kad šio raštingumo pagrindai ir verslumo įgūdžiai būtų suteikti visiems to pageidaujantiems gimnazistams, kolegijų ir universitetų studentams bei visiems profesinių mokyklų mokiniams. Verslumo skatinimas ir finansinės išminties ugdymas tampa svarbia nuolatinio suaugusiųjų mokymosi dalimi. Bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir studijų lygmenyse esmingai sustiprinamas dėmesys informacinės kultūros ugdymui. Visuose švietimo lygmenyse įdiegiamos pragmatiškos kompiuterinio raštingumo programos, įvedami tarptautinius standartus atitinkantys kompiuterinio raštingumo egzaminai. Sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis. Pagerinamas bendrasis kultūrinis mokinių ir studentų raštingumas. Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybingumo ir pilietinės kultūros ugdymui.

Padidinama turinio įvairovė, išplečiamos jo pasirinkimo galimybės. Mokiniams sudaromos galimybės rinktis įvairias mokymosi strategijas, alternatyvius turinio variantus.

Išplečiami turinio šaltiniai ir atnaujinami jo perteikimo būdai. Greta tradicinių vadovėlių imama efektyviai naudotis internetu pasiekiamomis duomenų bazėmis, bibliotekų fondais, žiniasklaida, mokinių socialine, kultūrine, ūkine aplinka. Visose švietimo pakopose įdiegiami aktyvūs, savarankiškumą ir bendradarbiavimą skatinantys ugdymo, mokymosi ir studijų metodai bei savarankiškos veiklos praktika.

Bendriausiu mokyklos uždaviniu laikome pastangas padėti vaikui tapti žmogumi apskritai, ir, antra, šiuo konkrečiu žmogumi, t.y. išmokti gyventi, remiantis žmogiškomis vertybėmis, ir realizuoti savo paties galimybes. Kad tai būtų įmanoma, pirmiausia žmogus turi save pažinti, arba atrasti savo autentiškumą ir pašaukimą. Vadinasi, mokyklos uždavinys – sudaryti sąlygas jaunam žmogui reikštis gyvenime.

Mokymas realizuoja tik vieną visapusiškos, brandžios dorovinės ir kultūrinės sąmonės individualybės ugdymo sudėtinę dalį – protinį lavinimą. O štai auklėjimu stengiamės išspręsti net keturis tokius uždavinius – dorinį, estetinį, darbinį ir fizinį lavinimą bei auklėjimą.

Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujų kelių įgyvendinti vis spartėjančiai Švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išsiskleidžianti asmenybė. Tad mūsų mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis.

Kadangi svarbiausia mokytojo paskirtis yra išskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį nusiteikimą, o šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa ir joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.

Vadinasi mokytojas turi padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti ir įvertinti save, kaip unikalią ir originalią asmenybę. Darbo su mokiniais metodai turi suteikti laisvę mokinio mintims, veiksmams, provokuoti įvairius, individualius atsakymus, mokyti gerbti draugų idėjas, skatinti savarankišką požiūrį.

Mokytojo profesija yra labai sudėtinga ir reikšminga. Mokytojo darbo objektas yra augantis ir kas akimirka besikeičiantis žmogus. Darbo esmė – tai nuolatinė sąveika tarp savęs , kaip žmogaus, kaip mokytojo, ir mokinio. Šios sąveikos pasekmes lemia ne tik jos tikslai ir būdai, ir būdai, bet ir visa kintanti aplinka, mokytojo ir mokinio patirtis, būsenos, lūkesčiai, troškimai, vertybės, žinios, įgūdžiai ir sugebėjimai. Mokytojas neturi svarbesnio darbo įrankio už save patį. Taigi ir jo atsakomybė didelė. Mokytojas visada yra prie savo tautos ir ateities pamatų. Ir visada tautoje ir valstybėje yra tai, kas teikia vilties.

Dabartinėje Lietuvos mokykloje puoselėjamos pagrindinės bendrosios ir krikščioniškosios vertybės: sąžinės ir minties laisvė, artimojo meilė, prigimtinė žmonių lygybė, sugebėjimas bendradarbiauti, pakantumas, pagarba tiesai ir išminčiai. Mokykla išpažįsta nelygstamą žmogaus

vertę, jo pasirinkimo laisvę ir dorinę atsakomybę.

Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji stengiasi išsaugoti tautinę tapatybę, rūpinasi tautos kultūros kūrybine galia ir tautos istoriniu tęstinumu.

Taigi šių dienų mokytojui tenka daug vaidmenų – mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo, visada – pavyzdžio ir dažnai – žmogaus, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir gyventi. Siekiant jų psichologiniu požiūriu labai svarbu:

patenkinti fundamentalius psichologinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi);
mokyti vaiką įsisamoninti visa, kas jame vyksta;
neteikti reikšmės pseudo problemoms ir mokyti įveikti rimtus egzistencinius gyvenimo dalykus;
padėti vis giliau įsisamoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti;
mokyti visada sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti;
stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitu;
visada palikti erdvės augančio žmogaus atsakomybei už save ir šalia esantį.

Tai gali įgyvendinti profesionalūs mokytojai mokyklose, kur vyrauja dvasinė laisvė ir tolerancija, kur mokykla ir šeima nuolat bendradarbiauja meilės ir pasitikėjimo atmosferoje.

Norint tapti profesionaliu mokytoju, būtina:

gyventi tais tikslais ir vertybėmis;
gerai žinoti bendrąją, asmenybės ir jos raidos psichologiją;
adekvačiai suprasti mokymąsi ir išmokimą, jų dėsningumus ir būtinas sąlygas;

Sunku atskirti asmenybę nuo profesijos, ypač tose veiklos srityse, kur nuolat sąveikaujama su žmonėmis. Ypač asmenybė ir profesiniai įgūdžiai bei mokėjimai persipina mokytojuje.

Mokykloje mokytojas atlieka keletą svarbių vaidmenų: klasės lyderio, dalyko mokytojo, auklėtojo, patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo.

Kaip klasės lyderis, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Tai priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus. Paprastai yra skiriama mokytojas autoritaras, kuris valdo jėga ir siekia, kad vaikai paklustų taisyklėms, mokytojas demokratas, kuris dalijasi valdžia su vaikais, ir

mokytojas nuolaidžiautojas, kuris valdžią atiduoda į klasės rankas.. Be to mokytojas yra atsakingas už tinkamą mokinių elgesį klasėje bei pažiūras į bendraklasius, mokomą dalyką, mokyklą, socialinius reiškinius. Kaip klasės lyderis, mokytojas turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius ir modeliuoti neprietaringas pažiūras į bendraklasius, mokomą dalyką, socialinius reiškinius.

Mokytojas dalyko dėstytojas dirba dviem lygiais. Rengiasi pamokai, planuodamas mokymo temą, perteikimo būdus, išmokto dalyko įvertinimus ir perteikia medžiagą, konkrečiai bendraudamas su mokiniais. Kaip pastarojo vaidmens atlikėjas, mokytojas turi būti lankstus ir atsižvelgti į mokinių poreikius, situaciją, aklai neprisirišti prie plano.

Mokytojas auklėtojas didžiausią dėmesį turi atkreipti į patį save, suprasti patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio poveikį kitiems, tiek jis supras ir savo auklėtinius. Save suprasti gali padėti reguliari savo pedagoginio darbo analizė, apmąstymas, galbūt net pedagoginis dienoraštis; tai padėtų įsisamoninti savo stipriąsias ir silpnąsias ypatybes. Tik mokytojas, priimąs ir gerbiąs save, gali priimti ir gerbti savo mokinius. Pagarba mokiniams išreiškiama pasitikėjimu, ne pagal tai, kaip jie elgiasi ar dalyvauja mokymesi.

Mokytojas kaip vyresnis draugas yra unikalus tuo, kad atsiranda natūraliai ir atskirai nuo mokymosi, reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse ir apima platų interesų ratą. Mokytojo tarpusavio ryšys yra toks glaudus, kad mokytojas gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai, dvasiniam gyvenimui.

Tokios pedagoginio darbo ypatybės labai daug reikalauja iš mokytojo asmenybės. Visų pirma – tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant, kokia ji turi būti. Toliau labai svarbu šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant nepasikartojančią asmenybę.

Labai svarbu ugdomojo poveikio pastovumas, valingas brandinimas tų vertybių, kurias norima išugdyti, mokytojo tarnavimas visuomenei. Be įprastinių, tradicinių reikalavimų mokytojo asmenybei, kaip vertybių nešiotojui, atsakingam už būsimas kartas, visuomenės veidą, mylinčiam vaikus ir nusiteikusiam pedagoginiam darbui, norėtume akcentuoti C. Rogerso (1969) išskirtas mokytojo ypatybes. Pagrindinė ypatybė yra tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra (geri ar blogi, tinkami ar netinkami), niekada jų objektyviai nevertindamas. Toks mokytojas visada yra savimi. Kita ypatybė apibūdinama keliai žodžiais ir išreiškia mokytojo sugebėjimą sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas. Dar viena ypatybė – tai įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatija. Mokytojo empatija parodo kelią mokinio empatijai. Toks užsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę. Aišku, kad ne visi mokytojai turi šias ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisamoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms. Tai neatsiranda iš karto, savaime, tam reikia nuolat, sąmoningai dirbti su savimi įvertinant ir apmąstant savo santykius su mokiniais, sąmoningai juos keičiant, mėginant ir rizikuojant. Toks darbas su savimi trunka visą gyvenimą.

Taigi socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas – taip pat būtinos mokytojo savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.

Mokytojo soialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. Manau, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Mokytojo atsidavimas darbui, palankumas mokiniui tai yra jo meilės pasireiškimas.

1940m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, švietimo sistemai ėmė diktuoti svetimi. Sovietiniu laikotarpiu buvo įsigalėjusi centralizuota mokymo programa. Mokykla nebuvo ugdymo įstaiga. Sistemingai buvo vykdomas tik dalykinis mokymas, diegiamas kolektyviškumas. Reikalavimai ir galimybės visiems buvo vienodi. Vyko standartinis autoritarinis mokymas.

1990 metais atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos valstybė ėmėsi tautinio atgimimo metais pradėtos švietimo reformos.

Nepriklausomos Lietuvos metais Švietimo sistemoje įvyko daug naujovių, vyko re-forma, keitėsi programos taip pat ir mokytojo vaidmenys. Mokytojas dabar ne tik žinių perteikėjas kaip anksčiau, o vaiko prigimtinių galių ugdytojas ir puoselėtojas.

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Mokytojas turi būti pasirengęs organizuoti ne tik mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtojasi suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojas gali organizuoti savarankišką mokymąsi, turi sugebėti savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi proceso organizavimui mokytojas turi turėti bendravimo įgūdžius. Skatinti besimokančiuosius įtraukti į mokymosi procesą tradicinių žinių nepakanka – reikia gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes beveik visos naujos mokymosi formos yra tiesiogiai su jomis susijusios.

Tad šių dienų mokytojas visada turi būti pasirengęs nuolatiniams pokyčiams.

Taip pat šiuo metu mokytojams labai svarbu įgyvendinti visas mokytojo kompetencijas, pastoviai tobulėti, neatsilikti nuo naujovių, įvaldyti kompiuterinį raštingumą, sekti atsinaujinusią periodinę spaudą.

Kadangi vaikai toje pačioje klasėje yra labai skirtingi, skirtingi gali būti jų pasiekimai. Mokytojai derina individualizuoto ir diferencijuoto darbo būdą. Pagrindinis dalykas, akcentuojamas ugdymo programoje, ugdant vaikų intelektą, pasaulio suvokimą yra mokomųjų dalykų integravimas: vidinis ir tarpdalykinis. Mokytojas pats gali pasirinkti dalykų integravimo ašis (vieną ar kelias) : bendras ar specifines. Naudojamas ir teminis integravimo būdas, kai keli dalykai jungiami į vieną kompleksą.

Mokytojas, pasirinkdamas mokomąją medžiagą ir jos pateikimo būdus, turi laikytis tokių principų:

vaiko individualybės puoselėjimo;
nuomonių įvairovės ir skirtingų sprendimų galimybės;
mokytojos ir mokinio bendravimo;
naujausios informacijos, dar nesančios vadovėliuose, naudojimo;
vertinimo humaniškumo.

Pagal „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatus“ pedagogai : turi teisę laisvai rinktis pedagoginės veiklos formas ir metodus; rengti individualias ugdymo programas.

Pedagogai privalo ieškoti ugdymo turinį ir jo kaitą atitinkančių pedagoginės veiklos formų ir metodų.

Metodų pasirinkimo laisvė skatina mokytojus diegti naujoves, kurti savo mokymo sistemą, orientuotą į programos tikslus.

Nuo to priklauso vaiko mokymosi , ugdymo bei pasiekimų kokybė, jo galių plėtojimas ir pačio pedagogo autoritetas.

Mokytojas šiandien turi būti pasirengęs organizuoti ne tik mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojas galės organizuoti savarankišką mokymąsi, sugebės sava-rankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Mokytojo vaidmuo keisis nuo kontroliuojančio informaciją link konsultanto. Mokytojo autoritetas išliks, jei jis sugebės savyje suderinti skatintojo, bendradarbio, konsultanto vaidmenis.

Žinių kaita vyksta nuo žinių transliacijos iki žinių konstravimo. Neužtenka fakto žino-ti, reikia mokėti jį pritaikyti, numatyti reiškinių pasekmes, pateikti problemų galimus sprendimų variantus.

Dauguma pedagogų yra įpratę, kad ryšys tarp pedagoginės veiklos sistemos elementų vyktų įprasta tvarka: mokytojas→ žinios→ mokinys. Tačiau galimas ir atvirkštinis variantas – mokytojas labai daug gali išmokti iš mokinio. Mokinys, kuris dažnai naudojasi pokalbių kambariais – greičiau spausdina už mokytoją; kuris gerai moka anglų kalbą – gali daugiau rasti reikalingos informacijos internete; kuris domisi programavimu – gali sukurti pvz. geografinę mokamąją programėlę ir t.t.

Lankstus ir nebijantis keistis mokytojas iš tokios situacijos gali turėti naudos – mokinys, pasinaudodamas papildoma literatūra gali parengti įdomų pranešimą ir pristatyti klasėje, mokinio sukurtą testų kūrimo programą galima panaudoti ir kitose klasėse atliekant apklausą. Viskas priklauso nuo mokytojo kūrybingumo.

Tai esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti, toks mokytojas bus visur laukiamas.

Pabaigai

Mokytojas privalo visą gyvenimą mokytis, atnaujinti ne tik dalykines žinias, bet ir bendrąsias.

Mokytojas, analizuodamas savo teigiamą ir neigiamą patyrimą mokslinių žinių šviesoje, įsisąmonina savo pažiūras, vertybes, individualų mokymo stilių. Visa tai gali sėkmingai realizuoti mokyme, mokytojas kuria efektyvias mokymo sistemas, reguliuoja įvairias mokymo situacijas ir stebi kaip tai atsiliepia mokiniuose. Toks mokytojas sąmoningai žiūri į savo asmenybės, profesijos tobulėjimą, priima brandžius sprendimus, šiltai bendrauja su mokiniais, padeda mokiniams realizuoti save.

Mokytojo profesijos įprasminimas – aktyvus, kūrybinis vertybių realizavimo procesas, pasireiškiantis mokytojo sąmoningumu apsisprendimu ir nuolatinėmis pastangomis suteikti kompetentingą pagalbą mokiniams perimti vertybes.

Mokytojo vertybių įprasminimas pasireiškia profesinių vertybių supratimu, išgyvenimu ir jų realizavimu pedagoginiame darbe bei gyvenimo prasmės ir galimybės realizuoti asmenines vertybes įžvelgimu profesinėje veikloje, nuolatiniu savo profesinės kompetencijos tobulinimu.

Mokytojo profesijos įprasminimo pagrindiniai komponentai yra profesinių vertybių samprata, profesinių vertybių realizavimas.

Profesinių vertybių ir profesinės kompetencijos supratimas. Profesinių išgyvenimų savitumus išryškina mokytojų pasitenkinimas profesine veikla, emocinis mokytojo profesijos ir mokinių vertinimas, kiti pedagoginiame procese dominuojantys jausmai ir emocijos. Profesinių vertybių realizavimo tendencijas rodo mokytojų pedagoginiai rūpesčiai ir pedagoginio darbo tikslai. Mokytojų savo profesionalumo vertinimas pasireiškia pasiekto profesinio lygio vertinimu ir profesinio augimo konstatavimu.

Svarbiausios mokytojo profesijos įprasminimo prielaida yra mokytojo bendroji vertybių sistema ir jo profesinis tobulinimasis. Kuo stipresnis mokytojo bendrųjų ir profesinių vertybių ryšys, kuo labiau mokytojo darbe pasireiškia asmeninės vertybės, tuo labiau įprasminamas mokytojo darbas. Mokytojų, įprasminančių savo profesiją, bendrų vertybių sistemos pagrindą sudaro humanistinės – gėrio siekimas ir asmenybės tobulėjimas ir tikėjimo vertybės – artimo meilė. Profesinis mokytojo tobulinimasis yra priemonė pasiekti aukštesnį profesionalumą ir patirti pasitenkinimą profesine veikla bei įprasminti mokytojo profesiją bei darbą.

Įvadas

Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina tobulėti, mokytis, dirbti naujomis sąlygomis.

Socialiniai ir politiniai pokyčių įtaka pedagoginei sistemai

( kultūros pedagogika), nes kaip tik kultūra yra ta terpė, kuri augina asmenybę (mokytojo ir mokinių santykiai).

Kaita ir jos poveikis švietimui

Pastaruosius dešimtmečius švietime nuolat vyksta politiniai pokyčiai. Nė vienos svarbesnės viršutinės švietimo grandies pokytis neaplenkia ir apatinės grandies – mokyklos.

Vienas žymiausių šiuolaikinių švietimo kaitos teoretikų M. Fullan savo knygoje „Pokyčių jėgos“ (1998) pavaizdavo kaitos proceso schemą.

Iniciavimas è įgyvendinimas è institucionalizmasè rezultatai

Pasirinkimo pakopa, tai laikotarpis, kai priimami sprendimai dėl pokyčių, kuriami planai ir vyksta kitas parengiamasis darbas.
Įgyvendinimo pakopoje naujovės išbandomos praktiškai, sprendžiamos kylančios problemos, dalijamasi patirtimi.
Institucionalizmo pakopoje – sprendžiama dilema, ar naujovė taps įprastu dalyku, ar bus atmesta, o galbūt sunyks savaime.
Rezultatų pakopa – kurioje kaitos rezultatai įvertinami ir apibendrinami:

Be abejo, ši schema labai supaprastinta. Realus kaitos procesas daug painesnis, nes:

- kiekvieną pakopą veikia daugybė įvairių ir iš anksto nenuspėjamų veiksnių;
- kaita nėra linijinė: vienoje jos pakopoje vykstantys pokyčiai gali pakeisti ankstesnėse priimtus sprendimus.
- kaitos mastas gali būti labai nevienodas – pradedant konkrečia mokyklos iniaciatyva ir baigiant visa apimančia šalies švietimo reforma.
- labai sunku nusakyti kiekvienos pakopos trukmę. Iniciavimo procesas trunka ne vienerius metus. Įgyvendinimo pakopai gali prireikti ne mažiau kaip 2 metų. Sudėtingi, visa apimantys pokyčiai trunka 5-10 metų.

Mokytojo vaidmens kaita šiuolaikinės mokyklos požiūriu

Mokytojo savybės

Mokytojo tikrumas ir nuoširdumas

Mokytojo pasitikėjimas mokiniais, pagarba ir gebėjimas juos suprasti

Empatijos reikšmė mokytojo darbui ir jos ugdymo galimybės

Įvairaus amžiaus moksleivių empatijos tyrimai atskleidė, kad empatija didėja žmogui gyvenant ir bręstant. Tyrimais patvirtinta ir tai, kad empatija gali didėti tikslingai ją veikiant.

H. D. Black parengtoje programoje ugdant būsimų mokytojų empatija siekta poveikio įgyvendinant tris etapus – dėmesio, patyrimo ir komunikavimo.

Mokytojo savęs pažinimas ir kaip tai matyti

Mokinys ir jo pasiekimai: prioritetų paskirstymas

Pagyrimas ir pastaba

Griežtumas ir teisingumas

Pedagogo savybės

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas.

Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas.

Pedagogas teoriškai pasirengęs daug ką gražaus galėtų pedagoginėje veikloje sumanyti, tačiau dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.

Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.

Bendražmogiškoios savybės tai – dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.

Profesinės savybės:

1. Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę.

2. Pažinti ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo situacijų.

3. Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.

4. Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamą mokėjimą:

2. Mokėti parinkti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.

3. Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.

Šie pedagoginio patyrimo pradmenys remiasi pedagoginiu išsimokslinimu ir įgyjami per pedagogines praktikas. Vėliau dirbant pedagoginį darbą, jie tobulėja (jei to siekia pats pedagogas.)

Ugdymas, kaip kultūros priežastis

Mokytojo veikla yra ypatinga tuo, kad ji kuria žmogų kaip kūrėją. Ugdymas yra žmogaus kūrimas, lemiantis jo vidinio nusiteikimo kurti mąstą ir turinį.

Fr.V.Fliosteris ne be pagrindo pabrėžia, kad “kultūra – tai žmogaus viešpatavimas savo prigimčiai”.

Sudėtingėjant žmonijos kūrybinei veiklai, sudėtingesnis darysis ir švietimas. Žmogus išsilavinęs jo dėka savo protines ir fizines galias vienoje jų visuomenės sričių.

Visos Vakarų Europos švietimo sistemos siekia asmens ir tautos vientisumo, kai kiekvienas žmogus atsakingas už šeimą, mokyklą, visuomenę ir aktyviai dalyvauja jų gyvenime.

Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji stengiasi išsaugoti tautinę tapatybę, rūpinasi tautos kultūros kūrybine galia ir tautos istoriniu tęstinumu.

Vienu iš mokytojų uždavinių tampa pagalbos teikimas moksleiviams, nes jie kasdien kontaktuoja su moksleiviais, susiduria su jų problemomis.

(Pascale, 1990,122). Pedagogas, kaip besimokantis visuomenės narys turi platesnę perspektyvą visuomenėje. Tokie pedagogai geba numatyti mokymosi galimybes ir jomis pasinaudoti. Fullanas

( 1991,64) pateikia pedagogams net konkrečias gaires.

Tai, kad žmonės gali išmokyti, yra neginčijamas faktas. Tai, kad žmonės gali mokyti, yra įdomi hipotezė, kurią dar reikia įrodyti. (Jakobovits).

Ši taip žvelgiant į ugdymo tikslą galime padaryti kelias išvadas:

· Akivaizdu, kokia sudėtinga yra ši problema pedagoginiu požiūriu – kaip atrasti geriausius būdus ugdyti vaikus?

· Visuomenės problema, nes ją sudaro dvi dalys: mokyklos ir kitos institucijos kurios nėra pakankamai veiksmingos. Norint išspręsti problemą svarbi yra partnerystė;

· Neįmanoma priversti mokinių nuolat mokytis, jei tomis pačiomis savybėmis nepasižymi mokytojas.

Vienas esminių kokybės matmenų – švietimo gebėjimas laiduoti bendrąją kultūrinę ir pilietinę asmens brandą.

Ugdymo turinio kaita

Padidinama turinio įvairovė, išplečiamos jo pasirinkimo galimybės. Mokiniams sudaromos galimybės rinktis įvairias mokymosi strategijas, alternatyvius turinio variantus.

Dabartinėje Lietuvos mokykloje puoselėjamos pagrindinės bendrosios ir krikščioniškosios vertybės: sąžinės ir minties laisvė, artimojo meilė, prigimtinė žmonių lygybė, sugebėjimas bendradarbiauti, pakantumas, pagarba tiesai ir išminčiai. Mokykla išpažįsta nelygstamą žmogaus

vertę, jo pasirinkimo laisvę ir dorinę atsakomybę.

Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji stengiasi išsaugoti tautinę tapatybę, rūpinasi tautos kultūros kūrybine galia ir tautos istoriniu tęstinumu.

· patenkinti fundamentalius psichologinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi);

· mokyti vaiką įsisamoninti visa, kas jame vyksta;

· neteikti reikšmės pseudo problemoms ir mokyti įveikti rimtus egzistencinius gyvenimo dalykus;

· padėti vis giliau įsisamoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti;

· mokyti visada sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti;

· stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitu;

· visada palikti erdvės augančio žmogaus atsakomybei už save ir šalia esantį.

Tai gali įgyvendinti profesionalūs mokytojai mokyklose, kur vyrauja dvasinė laisvė ir tolerancija, kur mokykla ir šeima nuolat bendradarbiauja meilės ir pasitikėjimo atmosferoje.

Norint tapti profesionaliu mokytoju, būtina:

· gyventi tais tikslais ir vertybėmis;

· gerai žinoti bendrąją, asmenybės ir jos raidos psichologiją;

· adekvačiai suprasti mokymąsi ir išmokimą, jų dėsningumus ir būtinas sąlygas;

Sunku atskirti asmenybę nuo profesijos, ypač tose veiklos srityse, kur nuolat sąveikaujama su žmonėmis. Ypač asmenybė ir profesiniai įgūdžiai bei mokėjimai persipina mokytojuje.

Mokykloje mokytojas atlieka keletą svarbių vaidmenų: klasės lyderio, dalyko mokytojo, auklėtojo, patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo.

Taigi socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas – taip pat būtinos mokytojo savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.

1990 metais atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos valstybė ėmėsi tautinio atgimimo metais pradėtos švietimo reformos.

Tad šių dienų mokytojas visada turi būti pasirengęs nuolatiniams pokyčiams.

Mokytojas, pasirinkdamas mokomąją medžiagą ir jos pateikimo būdus, turi laikytis tokių principų:

· vaiko individualybės puoselėjimo;

· nuomonių įvairovės ir skirtingų sprendimų galimybės;

· mokytojos ir mokinio bendravimo;

· naujausios informacijos, dar nesančios vadovėliuose, naudojimo;

· vertinimo humaniškumo.

Pagal „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatus“ pedagogai : turi teisę laisvai rinktis pedagoginės veiklos formas ir metodus; rengti individualias ugdymo programas.

Pedagogai privalo ieškoti ugdymo turinį ir jo kaitą atitinkančių pedagoginės veiklos formų ir metodų.

Metodų pasirinkimo laisvė skatina mokytojus diegti naujoves, kurti savo mokymo sistemą, orientuotą į programos tikslus.

Nuo to priklauso vaiko mokymosi , ugdymo bei pasiekimų kokybė, jo galių plėtojimas ir pačio pedagogo autoritetas.

Tai esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti, toks mokytojas bus visur laukiamas.

Pabaigai

Mokytojas privalo visą gyvenimą mokytis, atnaujinti ne tik dalykines žinias, bet ir bendrąsias.

Mokytojo profesijos įprasminimo pagrindiniai komponentai yra profesinių vertybių samprata, profesinių vertybių realizavimas.

Įvadas

Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina tobulėti, mokytis, dirbti naujomis sąlygomis.

Socialiniai ir politiniai pokyčių įtaka pedagoginei sistemai

( kultūros pedagogika), nes kaip tik kultūra yra ta terpė, kuri augina asmenybę (mokytojo ir mokinių santykiai).

Kaita ir jos poveikis švietimui

Pastaruosius dešimtmečius švietime nuolat vyksta politiniai pokyčiai. Nė vienos svarbesnės viršutinės švietimo grandies pokytis neaplenkia ir apatinės grandies – mokyklos.

Vienas žymiausių šiuolaikinių švietimo kaitos teoretikų M. Fullan savo knygoje „Pokyčių jėgos“ (1998) pavaizdavo kaitos proceso schemą.

Iniciavimas è įgyvendinimas è institucionalizmasè rezultatai

Pasirinkimo pakopa, tai laikotarpis, kai priimami sprendimai dėl pokyčių, kuriami planai ir vyksta kitas parengiamasis darbas.
Įgyvendinimo pakopoje naujovės išbandomos praktiškai, sprendžiamos kylančios problemos, dalijamasi patirtimi.
Institucionalizmo pakopoje – sprendžiama dilema, ar naujovė taps įprastu dalyku, ar bus atmesta, o galbūt sunyks savaime.
Rezultatų pakopa – kurioje kaitos rezultatai įvertinami ir apibendrinami:

Be abejo, ši schema labai supaprastinta. Realus kaitos procesas daug painesnis, nes:

- kiekvieną pakopą veikia daugybė įvairių ir iš anksto nenuspėjamų veiksnių;
- kaita nėra linijinė: vienoje jos pakopoje vykstantys pokyčiai gali pakeisti ankstesnėse priimtus sprendimus.
- kaitos mastas gali būti labai nevienodas – pradedant konkrečia mokyklos iniaciatyva ir baigiant visa apimančia šalies švietimo reforma.
- labai sunku nusakyti kiekvienos pakopos trukmę. Iniciavimo procesas trunka ne vienerius metus. Įgyvendinimo pakopai gali prireikti ne mažiau kaip 2 metų. Sudėtingi, visa apimantys pokyčiai trunka 5-10 metų.