Unikali knyga – „Pasaulio paslaptys”

Leidykla DIDAKTA artėjančiai knygų parodai išleis geografo dr. Vaidoto Januškio knygą „Pasaulio paslaptys”. Knygoje autorius dalijasi sukauptomis žiniomis apie Žemę ir Visatą, gilinasi į jų neatskleistas paslaptis, aprašo ir analizuoja įvairių mokslininkų hipotezes bei teorijas, kurių vienos atrodo tarytum žmogaus fantazijos vaisius, kitos – visiškai realios.

Šiame leidinyje analizuojamos tokios temos kaip senovės majų civilizacija, Leonardo da Vinčio fenomenas, paslaptingosios krištolo kaukolės, juodieji Ikos akmenys, nuskendę žemynai, žmogaus kilmės teorijos, senovės Kinijos paslaptys ir daugelis kitų. Ši knyga yra anksčiau išleistosios knygos „Neįtikėtina“ tęsinys.

Neabejotina, kad ši knyga turiniu, įžvalgomis, faktų gausa gerokai praturtins kiekvieno smalsaus ir žingeidaus skaitytojo akiratį. Šioje knygoje labai daug geografinio konteksto, todėl ypač rekomenduojama geografams, bet labai tiks ir visiems skaitytojams.

LEIDYKLA INFORMUOJA, kad pirmieji skaitytojai šią knygą galės įsigyti vasario 17–20 d. vyksiančioje Knygų mugėje leidyklos stende. Jame su autoriumi dr.Vaidotu Januškiu susitikti, pabendrauti, už prieinamą kainą šią knygą įsigyti bei gauti autoriaus autografą galėsite:

vasario 17 d. nuo 15 val. iki 19 val.

vasario 19 d. nuo 10 val. iki 16 val.

Žemiau skelbiama autoriaus pratarmė šiai knygai

Vėl rašau apie nepaprastus dalykus, mitus ir legendas, kurias ilgai ir kruopščiai rinkau iš tūkstančių šaltinių, paskelbtų įvairiose mūsų planetos vietose. Man pačiam savęs įtikinėti nereikia, dažnam skaitytojui gali atrodyti, kad tai tik pasakos. Taip yra todėl, jog lietuvių kalba apie tai buvo labai mažai rašyta, nors knygynų lentynos lūžta nuo gausybės įvairios tematikos knygų.

Skeptikų buvo visais laikais. Jie bijojo rizikuoti savo reputacija prieš bendraamžius, bet neįsivaizdavo ir dabar neįsivaizduoja, kaip kvailai šie samprotavimai atrodys jų vaikams ir vaikaičiams.

1894 metais Britanijos  karališkosios draugijos prezidentas lordas Kelvinas apie naujus atradimus oficialiai pareiškė: „Radijas neturės ateities“. Arba: „Rentgenas – didžiulė apgavystė“.

Išrastas telefonas beveik du dešimtmečius liko neįvertintas, nes nesuprasta, kam jį naudoti. Šiandien tai skamba labai keistai. O britų parlamente buvo nutarta, jog nėra reikalo įdiegti telefoną, kai „pas mus yra pakankamai pasiuntinių“. Ne mažiau keistą pareiškimą padarė britų mokslininkas daktaras D. Lardneris (1793–1859), viešai pareiškęs: „Kelionė geležinkeliu dideliu greičiu (XIX amžiaus greičiai!) negalima todėl, kad keleiviai gali uždusti“. Šiandien traukiniai skrieja daugiau kaip 400 km/val. greičiu ir niekas juose neuždūsta.

Spontaniškų, skubotų ir nepasvertų vertinimų padarė vien mokslininkai ne tik anais laikais. 1954 metais koncertus organizavusios kompanijos vadybininkas, išvydamas Elvį Preslį, patarė: „Jums geriau dirbti sunkvežimio vairuotoju“. O kompanija „Decca Records“ 1962 metais atsisakė grupės „Beatls“, kaip visiškai neperspektyvios. Manau, jog abi kompanijos dėl to ilgai gailėjosi.

Norėdamas paneigti skeptišką požiūrį į naujus ar mažai suprantamus dalykus, vieną šios knygos skyrių paskyriau neįtikimiems daiktiniams įrodymams, kurių net didžiausi skeptikai negali paneigti. Tie artefaktai, aptikti visuose planetos žemynuose, įskaitant Antarktidą, verčia susimąstyti ne vien apie mūsų civilizaciją, bet ir apskritai apie beveik nežinomą Žemės proistorę?.

Vis dar plačiau nerašau apie Mėnulį. Laukiu, kol amerikiečiai paskelbs giliai įslaptintą „Apollo“ ekspedicijų medžiagą, o rusai – stebėjimų iš kosminių palydovų duomenis. Toms nuotrupoms, kurias papasakojo astronautai, dirbę Mėnulio programose, mokslininkams išklausyti reikia nusiteikimo. Keletą jų miniu ir šioje knygoje. O japonai, neturėdami ko slėpti, skelbia vieną sensaciją po kitos. Štai japonų aerokosminės agentūros JAXA mokslininkai, iššifravę aplink Mėnulį skriejančio jų „Kaguya“ zondo nuotraukas, padarytas rytinėje matomoje Mėnulio dalyje, Audrų okeane aptiko 60–70 metrų skersmens ir 90 metrų gylio „šulinį“, kuris veda į 20–30 metrų aukščio ir apie 400 metrų pločio olą. Jos ilgis gali būti kelios dešimtys kilometrų. Kokios kilmės ar kokios paskirties tas darinys, kol kas neaišku. Ne mažiau sensacinga NASA 2009 metų lapkritį paskelbta žinia apie atrastus gausius vandens išteklius Mėnulyje. Vis daugiau naujų patvirtinimų apie mano knygoje „Neįtikėtina“ aprašytus buvusios gyvybės pėdsakus Marse.

Vieną šios knygos dalį paskyriau ir naujausiems mokslininkų atradimams, susijusiems su žmogaus kilme. Atrodo, kad kompleksiškai dirbantys įvairių specialybių mokslininkai pagaliau pradeda pripažinti, jog naivu manyti mūsų Žemę esant unikalią tarp gausybės supančių mūsų Galaktikos žvaigždžių ir nesuskaičiuojamų kitų galaktikų.

Praktiškai pripažintos neturinčios pagrindo A. Oparino 1924 metais paskelbta gyvybės atsiradimo bei Č. Darvino natūraliosios atrankos ir evoliucijos teorijos. Tai nėra noras sumenkinti mokslininkus ir jų šalininkus. Tenka pripažinti, kad jie neturėjo tiek informacijos, kiek yra sukaupęs XXI amžiaus pradžios mokslas.

Kompleksiniai tyrimai, panaudojant ypač galingus kompiuterius mokslininkus, nustebino neįsivaizduotais dėsningumais: planetų išsidėstymu Saulės sistemoje, Žemės atstumu nuo Saulės, Mėnulio – nuo Žemės, milžiniško Jupiterio, saugančio mūsų planetą nuo atskriejančių smulkių kosmoso kūnų. Pasirodo, viskas labai tiksliai surikiuota. Pabrėžiama – surikiuota.

Prie astronomų, fizikų, chemikų, biologų prisijungę informatikos ir tikimybių teorijos specialistai nuliūdino ortodoksus, priėję išvados, kad atsitiktinai gyvybei Žemėje atsirasti nebuvo tikimybės nė vieno atvejo iš milijardo!

Šiandien mokslininkai įsitikinę, jog visos gyvybės formos yra tam tikros informacinės sistemos ir negali tobulėti nuolat nepasipildydamas nauja informacija. Ir tos naujos informacijos jos gauna. O ankstesni tvirtinimai, kad visos gyvybės rūšys Žemėje, įskaitant ir žmogų, išsivystė per milijardus metų iš primityvios formos, netelpa į šiuolaikinio informacijos teorijos mokslo rėmus.

Labai vaizdingus šio patvirtinimo žodžius radau žymaus astronomijos ir taikomosios matematikos profesoriaus iš Kardifo universiteto Velse N. Č. Vikramasingo straipsnyje „Astronomo pamąstymai apie biologiją“: „Greičiau uraganas, praskriejęs per senų lėktuvų kapines, iš laužo gabalų sukomplektuos naują superlainerį, nei dėl atsitiktinių procesų iš savo komponentų atsiras gyvybė“.

Biochemikas M. J. Bechas knygoje „Juodoji Darvino skrynia“ atkreipia dėmesį, kad biologiniai objektai funkcionuoja labai tiksliai kaip informacinės sistemos. Susidaro įspūdis, jog juos kažkas matematiškai suprogramavo ir valdo. Jis tvirtina: „Negali būti programos be programuotojo“.

Pastaruoju metu astronomai Visatoje aptiko apie 80 keistų objektų, kurie atrodo kaip žvaigždės, bet iš tikro tai ne žvaigždės. Lyg kažkokie švyturiai, įjungti galingų civilizacijų, bet jų paskirtis dar nežinoma.

Matematikas V. Dembovskis, antrindamas M. J. Bechui, sukūrė metodiką, kuria galima nustatyti dirbtinai sukonstruotus objektus. „Testavęs“ žmogų jis gauna atsakymą – žmogus sukurtas dirbtinai.

Matyt XXI amžiaus pradžioje kompleksinių mokslinių tyrimų apibendrinimą išreiškia minėto prof. N. Č. Vikramasingo mintis: „Asmeninėje filosofijoje pirmenybę teikiu amžinai ir bekraštei Visatai, kurioje kažkokiu natūraliu būdu atsirado gyvybės Kūrėjas – protas, gerokai pralenkiantis mus“.

Daug įdomių žinių iš Kinijos. Neįtikimų dalykų aptikta didžiosiose jų piramidėse ir kapavietėse. Pagaliau yra akivaizdžių ateivių atsilankymo įrodymų ir pačių ateivių palikuonių, kurie gyvena sunkiai pasiekiamuose kalnų slėniuose.

Tai tik kelios nuotrupos, apie ką rašoma šioje knygoje.

Malonių skaitymo akimirkų.

Autorius